Euroviziją šį savaitgalį laimėjusi Conchita Wurst vienų vadinama tolerancijos revoliucija, o kitų – Vakarų moralinio nuosmukio ženklu. Tačiau kiek iš tikrųjų Conchitos pergalė išplečia siauras visuomenės normas ir ką tai pasako apie tariamą Europos pasidalinimą į tolerantiškus Vakarus ir homofobiškus Rytus?
Conchita Wurst
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Žmonės, kurie akivaizdžiai netelpa į lyčių išvaizdos normas – vyriškos moterys ir, ypač, moteriški vyrai –bemaž visais laikais galėjo mėgautis ta mažyte laisve ar, tiksliau, ta erdve išgyventi, kurią jiems teikė cirkas, teatras, vėliau televizija ir pramogų sfera apskritai. 

Būdami auditorijos žvilgsnio objektais ir taip padaryti nepavojingais „normaliam“ vidutiniam šeimos žmogui ir padoriam piliečiui, čia žmonės – kartais gėjai ir lesbietės, kartais trans* – visais laikais galėjo užsidirbti pragyvenimui tapdami pramogų industrijos dalimi. „Išsigimėlių“ vieta visuomenėje jiems buvo primenama juoku, pašaipomis, kurios teikė pramogą „normaliesiems“ ir sudarė bendros socialinės tvarkos, neginčijamos dvinarės lyčių sistemos amžinumo pojūtį. 

Pats „normalus“ šeimos žmogus irgi visais laikais turėjo kelias išskirtines galimybes peržengti griežtai kontroliuojamas lyčių normas. Lietuvos visuomenė čia ne išimtis. Tarkime, tradicinėse lietuviškose vestuvėse piršlys antrąją vestuvių dieną laksto apsirengęs moteriškais rūbais, o lyčių vaidmenimis apsikeitę persirengėliai užgrobia vaišių stalą ir prašo išpirkos. Užgavėnių karnavalo metu irgi vyrams galima apsirengti moterimis, o moterims - vyrais. Beje, šios šventės metu net stigmatizuojamos ir stereotipais apipintos mažumos – „žydai“ ir „čigonai“ – tampa nepavojingais personažais, kaukėmis. Visa tai veikia kaip tam tikras įtampos išsklaidymas, po kurio socialinė lyčių (ir etninė) tvarka grįžta į savo tariamai neišjudinamas ir belaikes pozicija su dar didesne jėga. 

Žmonės – kartais gėjai ir lesbietės, kartais trans* – visais laikais galėjo užsidirbti pragyvenimui tapdami pramogų industrijos dalimi. „Išsigimėlių“ vieta visuomenėje jiems buvo primenama juoku, pašaipomis, kurios teikė pramogą „normaliesiems“ ir sudarė bendros socialinės tvarkos, neginčijamos dvinarės lyčių sistemos amžinumo pojūtį.
Rasa Navickaitė

Tradicijoms nykstant ir visuomenei modernėjant šie katarsiški lyčių ribų peržengimai persikėlė iš bendruomeninių švenčių į televizorių ekranus. Tik pagalvokite apie klasikinį amerikietišką filmą „Džiaze tik merginos“ (1959), kuriame Marilyn Monroe kompaniją palaiko du moterimis persirengę vyrai. Visas filmo komiškumas kuriamas per nuolatinį žaidimą su lyčių ribomis – vyriškas kūnas atrodo veržte veržiasi iš jam netinkančių moteriškų rūbų. Ta tema žongliruoja ir šimtą kartų matytas sovietinis filmas „Sėkmės džentelmenai“ (1971), kurio viename iš epizodų pabrėžiamas persirengusių vyrų komiškumas – neskusti skruostai, adomo obuolys, žemas balsas, nederantys su paskubomis užsimestais moteriškais rūbais verčia žiūrovus kvatotis.

Galiausiai ir šiandieninės Lietuvos televizijų ekranai sprogsta nuo transvestitų maskarado, sunku suskaičiuoti, kiek kartų įvairiuose TV projektuose vyrai persirenginėjo moterimis, o moterys vyrais. Ypač populiarus pirmasis variantas – sukneles yra išbandęs ne vienas pramogų pasaulio džentelmenas, tarp jų ir keletas Seimo narių. Jų drąsą ir grožį girią žiniasklaida, o plojimais pasitinka Lietuvos miestų ir kaimų auditorija. 

Kodėl tad Austrijos atstovės Conchitos Wurst, elegantiškos scenos primadonos, suderinusios blizgančią suknelę su glotnia juoda barzda pasirodymas, o galiausiai ir pergalė Eurovizijos konkurse sukėlė šitokį ažiotažą? Gal kaip tik dėl to, kad tiek barzda, tiek suknelė, tiek ir daina – viskas pernelyg gerai derėjo? Taip gerai, kad žiūrovai net ėmė dvejoti, kas iš tikrųjų yra toji Conchita?

Lietuvos pramogų pasaulio žvaigždutės ėmė keiktis ir putotis, o į finalą taip ir nepatekusi Lietuvos atstovė Vilija Matačiūnaitė pareiškė, kad yra rimtai susirūpinusi „dėl mūsų vaikų ateities“ ir kad broliui neleistų žiūrėti Eurovizijos, kad jam „nekiltų klausimų“ apie tai, „ kas yra mergytė, o kas berniukas“. Galima, žinoma, manyti, kad Vilija paprasčiausiai buvo labai susikrimtusi dėl nesėkmės ir kalbėjo tai, kas užplaukė ant liežuvio. Tik liūdna, kad ant liežuvio užplaukę jos pasisakymai labai jau primena po Conchitos laimėjimo Rusijoje pasipylusių neapykantos kupinų pareiškimų logiką. Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Žirinovskis pareiškė, kad Europoje nebėra nei vyrų nei moterų, kad tai – Europos galas. Rusiški socialiniai tinklai pilni vyrų, skutančių savo barzdas, kad taip atgautų simboliškai iškastruotą vyriškumą.

Nereikia net Rusijos – štai šį trečiadienį Seime vyksiančioje konferencijoje „Genderizmas ir seksualinė revoliucija“  kalbama apie „genderizmą“ (kas ir kas tuo norima pasakyti) kaip apie „visuomenės pagrindus griaunančią ideologiją“. Į konferenciją pakviesta vokietė kovotoja su feminizmu ir lyčių lygybe Gabriele Kuby, pasak Seimo puslapyje platinamos informacijos atskleis, „kaip naujoji ideologija griauna sveikas socialines struktūras, kaip ši ideologija įsitvirtina, nors dauguma žmonių instinktyviai suvokia, kad ji yra klaidinga.“ Panašios apokaliptinės gaidelės skamba ir Vilijos interviu žurnalistams – ji prabilo apie globalias tendencijas, kurias atstovauja Conchita ir prieš kurias lietuviai turi susikibti tarsi kokiame Baltijos kelyje.

Tradicinėse lietuviškose vestuvėse piršlys antrąją vestuvių dieną laksto apsirengęs moteriškais rūbais, o lyčių vaidmenimis apsikeitę persirengėliai užgrobia vaišių stalą ir prašo išpirkos. Užgavėnių karnavalo metu irgi vyrams galima apsirengti moterimis, o moterims - vyrais.
Rasa Navickaitė

Tad kodėl Conchita Wurst kelia šitokį pasipiktinimą, kai visi kiti kasdien vykdomi lyčių rėmų peržengimai populiariojoje kultūroje priimami tarsi savaime suprantami ir nėra „instinktyviai suvokiami“ kaip klaidingi? Nes Conchita Wurst yra iš esmės kitokia, nei „Šok su žvaigžde“ sensacijos. Už personažo čia stovi žmogus, tikintis tuo, ką daro. Ji įkūnija tai, ką vieni turbūt pavadintų genderizmu, o kiti –i ndivido laisve rinktis kaip jam gyventi ir atrodyti.

Žymi lyčių studijų teoretikė, filosofė Judith Butler savo 1993 m. knygoje „Bodies that Matter“ (ang. „Svarbūs kūnai“) teikia, kad populiariojoje kultūroje pasirodantys persirengėliai personažai iš tikrųjų yra svarbi heteronormatyvios kultūros dalis – tai būdas brėžti ir apsaugoti normalumo ribas. Tad kai pavyzdžiui Merūnas persirengia moterimi, mes juokiamės, nes žinome, kad jis yra vyras, kuris laikinai užsidėjo suknelę, ir pasibaigus karnavalui tą suknelę nusivilks ir vėl bus „normaliu“ vyru. Tas pats mechanizmas veikia ir žiūrint „Sėkmės džentelmenus“ ar dalyvaujant lietuviškose vestuvėse. Nenormalumas šiose socialinėse praktikose pajungiamas tam, kad sukurtų įspūdį, jog dvinarė lyčių sistema – moteris VS vyras – yra gamtos duota duotybė.

Tačiau Conchita Wurst yra ne šiaip populiariosios heteronormatyvios kultūros dalis, ji – gėjų subkultūros personažas. Šį personažą sukūręs austras Thomas Neuwirth nėra transseksualas, kaip dažnai manoma, bet gėjus, kuriam barzdotoji primadona yra būdas kvestionuoti lyčių stereotipus. Jo filosofija paprasta – su savo kūnu ir gyvenimu galiu daryti ką noriu, o jūs turite mane priimti tokį, koks esu. Tai ne tik radikalios individo laisvės pareiškimas, bet ir kvietimas visuomenei tapti tolerantiška skirtumams. Dėl to iš jos/jo ir negalima lengva širdimi pasišaipyti taip, kaip būtų galima iš dar vieno lietuviško „Šok su žvaigžde“ pasirodymo.

Būtent šito ir nesuprato Lietuvos balsus pristatinėjęs Ignas Krupavičius, kuris sugebėjo į vieną minutę, skirtą Lietuvos balsams, įterpti pasišvaistymą skutimosi peiliuku. Galima sakyti, kad Krupavičius susimaišė, manydamas, kad vis dar dalyvauja viename iš nesuskaičiuojamų lietuviškų pramoginių šou. Juk jis ėmėsi reguliuoti net ne Conchitos „tikrąją“ lytinę tapatybę, t.y. ne pasakė, „gal jau laikas nusivilkti suknelę, Thomas Neuwirth?“, bet pasiūlė Conchitai… nusiskusti barzdą, taigi tapti tikra moterimi, įtilpti į moteriškumo standartą. Jeigu Conchita norėtų įtilpti į tą standartą, net jeigu ir karnavalo tikslais, Krupavičiaus pokštas gal ir būtų juokingas. 

Bėda ta, kad Conchita puikiai žino, kad barzda nėra scenos primadonų atributas, kad tai – vyriškumo simbolis, tariamai nesuderinamas su moteriškais elegancijos ir švelnumo stereotipais. Būtent dėl to ji ir renkasi šitokią provokuojančią kombinaciją – Conchita išlieka „tarp“ lyčių, sąmoningai žaisdama tuo, kad atrodo nei kaip vyras, nei kaip moteris arba kaip abi lytys vienu metu. Dėl to Conchita ir kelia dar didesnį ažiotažą nei 1998 sukėlė nuostabioji Izraelio „Dana International“. Conchita piktina ne dėl to, kad prisistato priešinga lytimi, nei ta, kuri jai buvo priskirta nuo gimimo, bet dėl to, kad daro tai „neteisingai“ ir tarsi ne iki galo. 

Jo filosofija paprasta – su savo kūnu ir gyvenimu galiu daryti ką noriu, o jūs turite mane priimti tokį, koks esu. Tai ne tik radikalios individo laisvės pareiškimas, bet ir kvietimas visuomenei tapti tolerantiška skirtumams.
Rasa Navickaitė

Toks transseksualumas, kurio metu visiškai ir „sėkmingai“ pereinama į priešingą nei nuo gimimo priskirtą lytį yra tam tikra prasme priimamas visuomenėje – bet tik tiek ir tik tol, kol yra nematomas. Lygiai taip pat priimamas ir karnavalinis persirenginėjimas, kuris tik užtvirtina normas. O štai bet kas, kas neįtelpa į lyčių normas – visuomet reguliuojama, kartais daugiau, kartais mažiau griežtomis priemonėmis. Tad iš esmės Krupavičiaus komentaras šiuo atveju buvo tik švelni atmaina to, ką kasdien Lietuvos ir viso pasaulio gatvėse, mokyklose, darbe ir net šeimoje turi iškentėti žmonės, neįtelpantys į stereotipinius moters arba vyro išvaizdos rėmus. Tai patyčios, kurios siekia įstatyti klaidingai besielgiantį individą į visuomenės normas, tai socialinės galios pilnas raginimas, kuris tas normas iš esmės ir kuria. 

Žinant daugybės žmonių pasibaisėjimą homofobijos augimu ir įteisinimu Rusijoje bei daugelyje kitų Rytų Europos šalių (tarp jų yra ir Lietuva) akivaizdu, kad Conchitos pergalė – ne tiek muzikinė, kiek politinė. Po Eurovizijos vykusioje spaudos konferencijoje žurnalistai klausė Conchitos, ar ji „turi ką pasakyti Putinui“. Į tai travesti karalienė charakteringai dramatiškai atsakė „Jei galėčiau, pasakyčiau, kad tai – nesustabdoma!“. 

Išties, ji įkūnijo viltį ir troškimą, kad tolerancijos seksualinėms ir kitokioms mažumoms augimas būtų „nesustabdomas“ reiškinys, pasieksiantis net ir konservatyviausius Europos kampelius. Gal dėl to bent jau mano draugų ir pažįstamų tarpe nemažai žmonių balsavo už Conchitą, šitaip simboliškai balsuodami „prieš Putiną“. Rusijai gavus balų, auditorijoje pasigirsdavo kurtinantis baubimas ir švilpimas, nė kiek nesusijęs su rusių dainininkių „Tolmachevy sisters“ pasirodymu. Tokią auditorijos reakciją išprovokavo,žinoma, Kremliaus vykdoma karinė agresija Ukrainoje, bei ne ką mažiau – ir Putino palaiminti homofobiški įstatymai. Apskritai vokiečių laikraštis „Die Welt“ palygino šiuometinę Euroviziją su filmu apie Džeimsą Bondą, kuriame netrūko ugnies ir dramos, blogasis herojus Putinas buvo nušvilptas, o pergalę galiausiai nuskynė pagrindinis gerasis herojus, tolerancijos simbolis – barzdotoji austrų scenos primadona Conchita Wurst.

Conchita išlieka „tarp“ lyčių, sąmoningai žaisdama tuo, kad atrodo nei kaip vyras, nei kaip moteris arba kaip abi lytys vienu metu. Dėl to Conchita ir kelia dar didesnį ažiotažą nei 1998 sukėlė nuostabioji Izraelio „Dana International“.
Rasa Navickaitė

Visa tai sukūrė įvaizdį, tarsi Europa yra pasidalinusi į dvi dalis, tolerantiškuosius Vakarus, siunčiančius į Euroviziją barzdotas damas į Euroviziją, ir homofobiškuosius Rytus, kuriuose prieš tokias damas rašomos peticijos. Tik reiktų paklausti savęs, kiek teisingas yra dažnai pasitaikantis supaprastintas įsivaizdavimas apie Europos susiskaldymą į „tolerantiškuosius Vakarus“ ir „konservatyviuosius Rytus“.

Austrija, kuri pasiuntė Conchitą į Euroviziją, yra toli nuo tolerantiškos šalies idealo, kurį Lietuvoje dažnai matau žmonių projektuojamą į Vakarų Europos šalis. Štai Austrijos dešiniųjų lyderis, parlamento narys Heinzas-Christianas Strache'as pavadino Conchitą „absurdu“ ir siūlė palaikyti kitą austrų atlikėją – Alfą Poierą. Pastarasis pasiūlė Conchitai apsilankyti pas gydytoją: „Jeigu kas nors nežino, ar yra vyras ar moteris, jie turėtų eiti pas psichoterapeutą, o ne į dainų konkursą“. Ir tai ne tik pavieniai radikalių dešiniųjų balsai. Kai Austrijos nacionalinis transliuotojas ORF išrinko Conchitą Wurst kaip Austrijos atstovę Eurovizijoje, daugiau kaip 31 tūkst. žmonių prisijungė prie „anti-Wurst“ Facebook‘o puslapio, o dar trys tūkstančiai pasirašė peticiją, kviečiančią ORF pakeisti sprendimą. 

Iliuzija apie tolerantišką Europą išsisklaido ir paskaičius populiaraus britų kairiojo laikraščio „Guardian“ internetinius komentarus, sekusius straipsnį, liaupsinantį Conchitos pergalę kaip įkvėpimą ir padrąsinimą trans* (terminas, apibrėžiantis tuos, kurie neįtelpa į nuo gimimo jiems priskirtus lyčių rėmus) bendruomenei. Tiksliau, paskaičiavus, kiek komentarų „Guardian“ apskritai ištrynė dėl to, kad jie neatitiko elementarių laikraščio taikomų komentavimo standartų. Galiausiai, Lietuvos Seime rengiamoje konferencijoje apie „genderizmą“ pagrindinė kalbėtoja – vokiečių rašytoja, kuri paskyrė savo gyvenimą kovai su lyčių lygybe ir tolerancijos „ideologija“.

Tad vakarietiškas politinis korektiškumas toli gražu ne visuomet reiškia augančią toleranciją – kartais tai tik būdas uždangstyti visuomenės problemas. Galbūt dėl to su daugiakultūriškumo keliamomis problemomis prastai besidorojančios Didžioji Britanija, Danija ir Prancūzija pasiuntė į festivalį linksmus etniškai margus kolektyvus – kad pademonstruotų, kaip viskas su jais yra „OK“. Užglaistyti problemas Vakarų Europa moka tikrai geriau nei, tarkime, Lietuva, ką taip akivaizdžiai parodė Krupavičius.

Iš pirmo žvilgsnio šių metų Eurovizija rėkte rėkia – Europa susiskaldžiusi tarp tolerantiškosios Vakarų Europos ir konservatyviosios Rytų Europos. Vakarai kartu su islandais dainuoja apie tai, kaip reikia baigti diskriminuoti ir balsuoja už lyčių normas griaunančią Austrijos atstovę. Rytų Europa tuo metu demonstruoja grynakraujes, iš mačistinių fantazijų išplaukusias lenkų gražuoles, balsuoja už Rusiją ir apskritai už kaimynus, bei siūlo Conchitai skustis. Bet juk iš tiesų, Europos šalių publikos balsai Austrijos atstovei pasiskirstė daugmaž tolygiai. Galutinių balsų skirtumus nulėmė daugiausia šalių žiuri nuomonė. Tad nežinia, ar tie tariamai milžiniški vertybiniai skirtumai nėra tik šalių elito politinio korektiškumo lygio skirtumai.

Akivaizdu, kad Conchita, kaip ir daugelis jos gerbėjų, tiki, kad ši pergalė – progreso ženklas, istorinis žingsnis lyg tolerantiškesnės Europos. Už ją balsavusieji turbūt tikėjosi, kad jos pergalė taps tikra laisvos Europos špyga Putinui ir jo vadinamajai vertybių politikai. Ir vis dėlto reiktų suabejoti, kiek ši euforija (o kai kuriems – moralinė panika) pagrįsta. Nors Conchita ir yra pavyzdys, įkvepiantis tuos, kuriuos visuomenė laiko iškrypėliais, tačiau ar tai nėra tik dar vienas pavyzdys, kad lyčių normas perlipantieji turėtų išlikti pramogos – pasigerėjimo arba pasibjaurėjimo – objektais? 

Kad ir kaip rimtai lietuviai žiūrėtų į Euroviziją, iš esmės, Europos mastu tai yra tik cirkas, žavingas karnavalas – ant scenos čia sukeliamos ne tik dainos, tačiau ir visuomenės problemos, kad jas būtų galima dramatiškai išgyventi ir vėl gyventi kasdienį „normalų“ gyvenimą. Tad jeigu Conchitos pergalė ir reiškia ką nors, nebent tai, kad barzdotos damos vis dar nėra savaime suprantamas reiškinys nė vienos Europos šalies gatvėse.

Autorė yra žurnalistė, lyčių studijų doktorantė Centrinės Europos Universitete. Priklauso feministinio internetinio žurnalo „Dilgėlė“ redakcijai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: paskutinį vasaros savaitgalį – šioks toks pagerėjimas (4)

Antroje savaitės pusėje orai bus vėjuotesni, vieną šalies pusę lietus merks labiau nei kitą....

Liūdna žinia: L. Lekavičius dėl traumos priverstas praleisti Europos čempionatą (84)

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad per rungtynes su Islandija Lukas Lekavičius patyrė sunkesnę...

Individualių statybininkų įkainiai priartėjo prie įmonių tarifų (179)

Būsto rinkos aktyvumas didina statybininkų darbo įkainius. Nors individualiai dirbantys meistrai...

Metė gerai apmokamą darbą Škotijoje ir grįžo į Lietuvą: nežinau, kur žmonės mato tiek negatyvo (173)

Agnė Butautaitė iš emigracijos grįžo pernai ir iškart ėmėsi veikti – Panevėžio centre,...

Atsarginį variantą jau paruošęs D. Adomaitis pyko: taip ir įvyksta kvailos traumos (19)

Sausakimšoje „Šiaulių“ arenoje Lietuvos rinktinė be didesnio vargo 84:62 susitvarkė su...

Be susižeidusio L. Lekavičiaus likusi Lietuvos rinktinė pranoko Islandiją (217)

Europos čempionatui besirengianti Lietuvos krepšinio rinktinė kontrolinėse rungtynėse Šiauliuose...

Jaunasis filosofas įvardijo, ko trūksta šiuolaikinei kartai (27)

Klasikinių mokslų magistro studijas Kembridže ( Jungtinė Karalystė ) su pagyrimu baigęs ir šiuo...

Nustebsite pamatę: dizaineris sukūrė išskirtinius vandens mylėtojų kostiumus (6)

Žmonėms, kuriems vanduo, jūros bangos ir smėlis yra visas gyvenimas, mados dizaineris Thomas...

Įspūdingomis asmenukėmis išgarsėjęs vaikinas visose savo nuotraukose slepia žinutę vienam žmogui (4)

Natūralu, kad tėvai paprastai nerimauja, kai jų vaikams tenka vykti į užsienį. Tad norėdamas...

Šį bruožą turintys žmonės labiau linkę į neištikimybę (27)

Visi, kurie būna neištikimi savo antrajai pusei, turi vieną bendrą bruožą. Tokią išvada...