Ką gi čia diskutuoti dėl egzamino reikalingumo? Jeigu jau kokio nors dalyko mokomasi, tenka ruzultatus įvertinti. O egzaminas yra vienas iš būdų tai padaryti. Kita vertus, stojančiuosius į universitetus reikia atrinkti pagal pasirengimą studijuoti. Matematikos, kaip ir kiekvieno kito dalyko, egzamino rezultatai tai liudija. Todėl sunku būtų kritikuoti tokį ministro sprendimą – matematikos egzaminas yra privaloma sąlyga brandos atestatui, o vienoks ar kitoks balas už egzaminą – privaloma sąlyga patekti į atitinkamas studijų programas.
Atrodo, kad studijų srityje toliau žengiama laisvarinkiškos ideologijos keliu ir gilinama studijų krepšelizacija. Štai tokia ekonomika – valstybė mokesčių mokėtojų pinigais perka norą mokytis matematiką, jaunimas tėvų pinigais perka galimybę matematikos nesimokyti. Įdomu, kam pirma pritrūks pinigų?
Tokie sprendimai atskleidžia bendresnę šalies valdymo problemą – ar ministrų įsakymais gali būti ištisoms gyventojų grupėms perskirstomi mokesčių mokėtojų pinigai? Juk finansų ministras, nepaisant jo didžiausios galios Vyriausybėje, neturi teisės savo įsakymu nustatyti, iš ko nori mokesčius rinkti, ar ką nors nuo jų atleisti. Lygiai taip pat socialinės apsaugos ir darbo ministras neturi teisės kažkam pensijas ar ligos išmokas duoti, atimti, padidinti ar sumažinti. Tokie sprendimai tvarkomi tik įstatymais.
Tikėkimės, kad ir šį „matematikos“, o iš tikrųjų viešųjų finansų ir socialinio teisingumo uždavinį pagaliau irgi imsis spręsti Seimas. Jau teko rašyti apie tai, kad Lietuva unikali demokratiniame pasaulyje moksleivių papirkinėjimu mokesčių mokėtojų pinigais laikyti egzaminus. Vietoje to, kad skurdžias valstybės lėšas naudotų lygesnių galimybių studijuoti užtikrinimui, kam daugiausia lėšų skiria demokratinės šalys, Lietuvoje einama gilesnės socialinės diferenciacijos keliu – jei neturi pinigų, net ne bet kokie egzaminai atvers kelią į valstybės paramą, jeigu jų turi – gali laikyti tik mėgstamų ar tik įveikiamų dalykų egzaminus.