Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2013 m. spalio 24 d. priėmė nutarimą Nr. N-11 (147) „Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ pakeitimo“ (Žin., 2013, Nr. 113-5679). Matyt, komisija siekė pagaliau atsikratyti atsakomybės už asmenvardžių rašybos problemas, kurias Vyriausybė neseniai mėgino jai primesti (kaip pamatysite, pagrįstai).

Senojo nutarimo esmė išliko, bet radosi pastaba: „Asmenvardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose nustato kiti teisės aktai.“ Teisės gerbėjui šio sakinio gal ir pakanka, kad patikėtų komisijos nekaltumu dėl asmenvardžių sumaišties, kartkartėmis sudrebinančios viešąją erdvę. Bet kad jau veik du mėnesius tyli Teisingumo ministerijos specialistai − daugiau negu keista. Juk nutarimo 3.2 papunktis papildytas nauja imperatyvia teisės norma, nustatančia asmenvardžių rašybą oficialiuose dokumentuose (išskyrus Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentus).

Ankstesnės redakcijos nutarime oficialieji dokumentai nebuvo minimi, todėl Kalbos komisija galėjo pagrįstai teigti, kad jos nutarimo nuostatos dėl asmenvardžių rašybos tėra rekomendacinės. Kodėl? Todėl, kad Valstybinės kalbos įstatymas, kurio įgyvendinimu rūpinasi ši komisija, tos rašybos nereglamentuoja − 15 str. tik nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje vartojamos įstatymų nustatytos Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių lytys (formos.−R.D.).

Taigi buvusi lyg ir „ne prie ko“, Kalbos komisija įtvirtino nelietuvišką (!) asmenvardžių rašybą oficialiuose dokumentuose ir nenorom atsidūrė asmenvardžių teisės chaoso epicentre. Kol kas jai pavykdavo šito išvengti, nes niekam lyg ir nekliuvo faktas, kad, peržengdama savo kompetencijos ribas, komisija asmenvardžių teisės orbitoje jaukiai įsitaisė dar prieš dešimtmetį − patvirtino Moterų pavardžių darymo taisykles (2003-06-26, nutarimas Nr. N-2 (87).

Šios taisyklės be jokių skrupulų taikomos Lietuvos civilinės metrikacijos sistemoje, nors reglamentuoja tik LIETUVIŠKŲ moterų pavardžių rašybą, todėl teisės požiūriu yra diskriminacinės, o mokslo požiūriu niekinės. Niekinės dėl to, kad nė vienas vardyno specialistas negalėtų apibrėžti, kas yra lietuviška pavardė. Šiuo nutarimu vadovaujasi ir Lietuvos teismai, spręsdami asmenvardžių bylas, kuriose ieškovės lietuvės reikalauja vyriškosios formos pavardės. Teisinėje sistemoje šis nutarimas − svetimkūnis, nes jokiame Lietuvos įstatyme neužsimenama apie pavardžių skirstymą į vyriškas ar moteriškas, lietuviškas ir nelietuviškas.

Na, bet šioje istorijoje esama ir „linksmosios“ dalies. Labai smalsu, kaip į šį nutarimo pakeitimą reagavo Valstybinė kalbos inspekcija, kontroliuojanti Kalbos komisijos nutarimų įgyvendinimą. Juk dabar ji turi dar vieną kontrolės objektą. Ji, be visų kitų darbų, privalo tikrinti, ar (cituoju nutarimą) „mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose, specialiuose tekstuose, taip pat oficialiuose dokumentuose“ pavardės ir vardai rašomi autentiškai, ar neautentiškai. Beje, o ką šiuo atveju reiškia AUTENTIŠKAI? Kad vardai ir pavardės visuose tuose tekstuose rašomi taip, kaip asmens dokumentuose? Bet juk komisija tame pačiame sakinyje atsiribojo nuo asmenvardžių rašybos Lietuvos piliečių asmens dokumentuose! Na, o jeigu čia turimos galvoje ne Lietuvos piliečių pavardės, tai, atsiprašau, koks Kalbos komisijos ir Kalbos inspekcijos reikalas, kaip tos pavardės ir vardai rašomi? Ką ta rašyba turi bendra su lietuvių kalba?

Jeigu „autentiškai“ reiškia „nelietuviškai“, tada dar keisčiau: tarkim, lenkų tautybės Lietuvos piliečio pavardė asmens dokumentuose − Tomaševski. Autentiškai, t. y. lenkiškai, ši pavardė rašytina Tomaszewski. Tai ką, Kalbos inspekcija baus lietuvišką žiniasklaidą, rašančią Tomaševski? Bet tai jau daugiau negu absurdas. Beje, kai kas šiuo absurdu galėtų nesunkiai pasinaudoti (matyt, dar jo „neatrado“)...

Taigi užuot pakeitusi nelietuviškų asmenvardžių rašybos principų teisinį statusą į rekomendacinį, Kalbos komisija ryžosi dar vienam lapsus juris. Keista, kad į jį ligi šiol neatkreipė dėmesio niekas iš Teisingumo ministerijos teisininkų kariaunos. Tiesą sakant, nebe keista − baugu pagalvojus, kad pagal analogiją teisinės klaidos, net ir lemtingos, galimos bet kurioje mūsų gyvenimo srityje.