Nors autentiškam stalininiam Žaliojo tilto pavidalui pavyko atlaikyti lietuviškąjį 90-ųjų „leninakrytį“ ir net tapti vietinės reikšmės kultūros vertybe, tačiau jis irgi pagaliau tapo auka nelygios kovos su triumfališkai žengiančiu neoliberalizmu, įkūnytu buvusio jos „vyriausiojo žynio“ Lietuvoje – Laisvosios rinkos instituto vadovo, o nūnai Vilniaus miesto mero R. Šimašiaus – asmenyje. Iki paties tilto skulptūrų nukėlimo momento viešosios diskusijos dalyviai, pasiskirstę į opozicines stovyklas, nors iš esmės ir liko kurti vieni kitų argumentams, bet bent jau demonstravo pakenčiamai civilizuotą laikyseną.

Tačiau revoliucinis įkarštis, iššauktas pagaliau įvykdyto akto, atidengė tikrąjį debatų kultūros lygį, ne tik padalindamas visuomenę į juodai-baltą „patriotų“ ir „vatnikų“ pasaulį, bet ir sukeldamas nežabotą laimėjusios pusės – naujųjų jakobinų ir sankiulotų – euforiją svaiginantis giljotinuojamųjų „nukvakusių“ paveldosaugininkų ir „silpnapročių“ menotyrininkų kraujo kvapu, tuo pačiu parankiai apeinant, ar tiesiog nepastebint, gilesnių šios masine isterija virtusios istorijos klodų ir poteksčių. Analogija su Didžiosios prancūzų revoliucijos praktikomis čia peršasi ir dėl to, kad ancien régime simbolių nuvertimą ir profanaciją Vilniuje irgi lydėjo nuogakrūčių bakchančių pasirodymas...

Vis dėlto manyčiau, kad ideologinė takoskyra šiuo atveju eitų anaiptol ne tarp „patriotų ir idiotų“. „Sovietinio auglio išpjovimo“ chirurginės operacijos Vilniaus viešojoje erdvėje laikas, veikiantieji asmenys, atlikimo būdas ir ypač tikslas nusipelno žymiai atidesnio žvilgsnio ir klausimų. Kodėl būtent dabar? Vardan ko? Ir svarbiausias – kas iš to turės didžiausios naudos?

Grėsmės nuojauta

Kaip žinia, skulptūrų pašalinimas naujosios miesto valdžios motyvuotas bent dviem grėsmėmis. Pirma, siekiant šiai akcijai suteikti tariamai objektyvų, politiškai nešališką pagrindą, teigta, kad statulų dalys atseit buvo tiek sudūlėjusios, kad galėjo bet kurią akimirką nieko neįtariantiems praeiviams nukristi ant galvų.
Esu įsitikinusi, kad viešajam pažinimui ir edukacijai vietoje išsaugodami restauruotas Žaliojo tilto statulas kaip tik turėjome, bet praleidome progą, parodyti savo pilietinę ir valstybinę brandą, galutinai įtvirtinti psichologinę ir chronologinę distanciją su sovietine praeitimi, galiausiai, pagaliau padėti tašką nesibaigiančiose politinėse manipuliacijose šia tema.
Rasa Čepaitienė

Antra grėsmė sieta su iki šiol esą tyliai sau užkampiuose tūnojusių sovietmečio nostalgikų, kartu su putinistiniais neoimperialistais, kaži kokiu menamu suaktyvėjimu Lietuvoje. Abi šios grėsmės pasirodė kiek perdėtos. Kaip visi matėme, statuloms nuo postamento atskirti ir nukelti prireikė nemenkų pastangų ir nė viena jų nesubyrėjo. Antra, prielaida ar slapta viltis (?), kad ši pusiau konspiraciškai organizuota procedūra (savivaldybė tyčia neskelbė konkrečios nukėlimo datos, veiksmas vyko naktį, jo metu vietoje budėjo galimiems protestams pasirengusi policija) privers Lietuvos priešus ir kitas antipatriotines jėgas pagaliau iššliaužti iš savo irštvų ir atsidengti, irgi subliuško.

Ginčuose dažnai pasitelkiama analogija su Maidano metu Ukrainoje spontaniškai prasidėjusia ir tebesitęsiančia viešosios erdvės desovietizacija šiuo atveju irgi nėra visai adekvati. Aiškaus tautinio tapatumo ir tvirto pilietinio lojalumo klausimai, tapę itin aktualūs daliai „Made in Russia“ separatizmo užkrėstų rytinių Ukrainos regionų rusakalbių gyventojų, iki šiol neleidžia šiai valstybei įveikti giliai įsišaknijusio regioninio, kalbinio, religinio, politinio susiskaldymo. Todėl viešosios miestų ir miestelių erdvės apvalymas nuo gausių sovietinio režimo simbolių centrinėje ir rytų Ukrainoje (mat vakarinė jų, kaip ir mes, atsikratė dar žlungant Sovietų sąjungai) dabar vykstančio karo kontekste įgauna gyvybiškai svarbią reikšmę.

Tuo tarpu Lietuvos visuomenė, priešingai, vieningą politinį ir pilietinį tapatumą pakankamai sėkmingai pagrindė ir įtvirtino dar Sąjūdžio epochoje, o jo pagrindu tapo kiek papildytas ir atnaujintas tarpukariu suformuotas rišlus ir nuoseklus tautos istorijos pasakojimas. Beje, lojalia Lietuvai ir nuoširdžiai su ja besitapatinančia buvo tapusi ir didžioji dauguma rusakalbių, kuriuos pastaruoju metu, pripažinkime, patys neapgalvotais savo veiksmais ir kalbomis stumiame į Putino glėbį. Tad Lietuvoje kur ne kur užsilikusių pavienių režimo paminklų ir desovietizacijos poreikio sąsaja nėra tokia akivaizdi ir vienareikšmė.

Esu įsitikinusi, kad viešajam pažinimui ir edukacijai vietoje išsaugodami restauruotas Žaliojo tilto statulas kaip tik turėjome, bet praleidome progą, parodyti savo pilietinę ir valstybinę brandą, galutinai įtvirtinti psichologinę ir chronologinę distanciją su sovietine praeitimi, galiausiai, pagaliau padėti tašką nesibaigiančiose politinėse manipuliacijose šia tema.
Argi dvidešimt penkerių metų nepriklausomybės ir išaugusios naujos, sovietmečio patirties neturinčios laisvės kartos nepakanka, kad vis dar reikėtų kažko bijoti?
Rasa Čepaitienė

Beje, nors pasaulyje ir esama tiltų su skulptūromis, tačiau Lietuvoje tokį turėjome vienintelį. Be to, ir kitur posovietinėje erdvėje stalininio laikotarpio ir socrealistinės estetikos tiltų su skulptūromis itin reta – artimiausia analogija būtų Maskvos-Volgos kanalo laivybos stotys ir vienas Charkovo tiltų, dekoruotas dviem skulptūrinėmis grupėmis.

Neįvykusi desovietizacija

Tačiau šalia kitų skulptūrų nukėlimo motyvų minėta desovietizacija paliečia išties svarbius klausimus. Ar ji vis dar tebeaktuali? O gal jos poreikis dabartinių geopolitinių realijų fone tik sustiprėjo? Jei taip, tai gal priemonių, kurių buvo imtasi atgavus nepriklausomybę pertvarkant Lietuvos ūkį, politiką, kultūrą ir kitas visuomenės gyvenimo sritis, nepakako ir reikia kažko kokybiškai naujo? Tad kokias sferas ir socialines grupes ši naujoji desovietizacija turėtų apimti, kokių tikslų siekti, kokias formas įgauti? Ar, priešingai, kalbos apie ją, suvedamą vien į kelių užsilikusių sovietmečio paminklų nuvertimą, tėra tik gana pigus, primityvus, bet pakankamai efektyvus politikų pasitelkiamas triukas nukreipti visuomenės dėmesį nuo realiai egzistuojančių dabarties problemų masto ir esmės ieškant atpirkimo ožių ten, kur realaus atkirčio nesitikima ir nebijoma?

Tokie skambūs pareiškimai, metais, kai jau atšventėme nepriklausomybės dvidešimtpenkmetį, signalizuotų nepasitikėjimą pačiu „laisvos Lietuvos projektu“ bei nuosavos valstybės piliečiais. Argi dvidešimt penkerių metų nepriklausomybės ir išaugusios naujos, sovietmečio patirties neturinčios laisvės kartos nepakanka, kad vis dar reikėtų kažko bijoti? Beje, tarpukario Lietuva, kaip žinia, nė neturėjo galimybės sulaukti dvidešimtpenkmečio, tačiau jos visuomenei anaiptol nebuvo būdingas baimingas dairymasis pro petį į „carinės epochos palikimą“. Kita vertus, ar pats ponas R. Šimašius ir jo šalininkai yra nuoširdžiai įsitikinę, kad užtenka vieną-kitą, kad ir kokį simbolinį ar ideologinį krūvį kai kam tebeturintį daiktą perkelti iš taško A į tašką B, kad staiga imtų ir kokybiškai pasikeistų visuomenės mentalitetas ir stebuklingai būtų įveiktas tas nelemtas „sovietmečio palikimas“?

Ką išties paveldėjome iš sovietmečio? Ogi liustracijos beveik nepaliestą, jokių atgailos ar savo kolaboravimo patirties permąstymo ženklų, išskyrus pavienes išimtis, taip ir neparodžiusią ir, nepaisant skirtingų partijų pavadinimų, per nepriklausomybės laikotarpį dar labiau konsoliduotą politinę klasę, kurios aukštoji nomenklatūra šiandien mėgaujasi sovietmečiu nė nesapnuotomis privilegijomis ir turtais, tuo pačiu parankiai atsikračius realaus atstovavimo rinkėjų interesams pareigos ir socialinės rūpybos naštos. Visus tuos „ir tuomet dirbusius Lietuvai“ ar po 1990 m. kovo 11-osios partinėse mokyklose tyliai „tebekariavusius savo mažuosius karus“, už kuriuos taip mielai balsuoja garsiausiai rėkiantys apie nekenčiamus tilto „balvonus“ (oops, you did it again?)...
Ką išties paveldėjome iš sovietmečio? Ogi liustracijos beveik nepaliestą, jokių atgailos ar savo kolaboravimo patirties permąstymo ženklų, išskyrus pavienes išimtis, taip ir neparodžiusią ir, nepaisant skirtingų partijų pavadinimų, per nepriklausomybės laikotarpį dar labiau konsoliduotą politinę klasę, kurios aukštoji nomenklatūra šiandien mėgaujasi sovietmečiu nė nesapnuotomis privilegijomis ir turtais, tuo pačiu parankiai atsikračius realaus atstovavimo rinkėjų interesams pareigos ir socialinės rūpybos naštos.
Rasa Čepaitienė

Fasadinę, popierinę demokratiją, todėl piliečiai, būdami racionalios būtybės, yra linkę veikiau parduoti savo balsą politinių vertelgų pasiūlyta rinkos kaina, nei toliau naiviai tikėtis, kad kas nors po eilinių Seimo ar savivaldos rinkimų jų gyvenimuose pasikeis į gera. Sovietiniu parodomuoju kolektyvizmu sutraukytus autentiško bendruomeniškumo ir žmogiškojo solidarumo saitus. Kaip ir sovietmečiu valdžios prijaukintas profsąjungas ir bedantę kairiąją mintį.

Pasiskaičius kai kurių šiuolaikinių kairiųjų intelektualų tekstus susidaro įspūdis, kad Lietuvoje, išskyrus seksualines mažumas, nebeliko kitų diskriminuojamųjų ir gintinų socialinių grupių (panašiai sovietmečiu „pažangiečiams“ labiau rūpėjo kokių nors Trečiojo pasaulio šalių darbininkų išnaudojimas, nei jų pačių šalies proletarų padėtis). Beje, kaip ir sovietmečiu, vienų ar kitų propaguojamų vertybių ir normų tariamas „pažangumas“ ar „retrogradiškumas“, kaip ir „poreikis atsikratyti praeities atgyvenų“ dažnai pasitelkiamas ir tradicinėms krikščioniškoms vertybėms išjuokti.

Galiausiai, visuotinį konformizmą ir baimę viešai sakyti, ką galvoji, kas turi tiek iš sovietmečio paveldėtų, tiek ir dabar įsigalėjusio „politinio korektiškumo“ bruožų. Grynai sovietiniu savo stiliumi Žaliojo tilto istorijoje laikyčiau ir paveldosaugos ekspertams jau kuris laikas daromą galingą institucinį ir medijinį spaudimą išbraukti skulptūras iš vertybių sąrašo, lydimą jų atviro pjudymo ir manipuliacijų sudarant naująją Vertinimo tarybą. Tokia beįsigalinti visuotinė nepakantos atmosfera vyraujančiam mainstream‘ui prieštaraujančioms nuomonėms man, kaip sovietinio laikotarpio tyrinėtojai, kartais primena paranojišką „liaudies priešų“ medžioklę, kuria pasižymėjo taip aršiai nūnai smerkiamas stalininis režimas...

Neoliberalizmo triumfas?

Jei kam nors Žaliojo tilto skulptūros vis dar yra ideologijos simboliai, o ne tiesiog išraiškingas vizualinis praeities reliktas, vienas iš Lietuvos ir Vilniaus istorinės raidos atributų, tuomet jas nukėlus, atrodytų, sovietų ideologija patriotinių jėgų buvo galutinai nugalėta. Tačiau ar tikrai viskas taip paprasta ir pagaliau išsivadavome iš ideologijos diktato? Juk nūnai įsitvirtinusi naujoji ne mažiau stipriai nei savo laiku totalitarinis komunizmas mums perša utopinį ir bealternatyvį visuomenės modelį ir pasaulėžiūrą.

Nuo Čikagos ekonomikos mokyklos susiformavimo laikų XX a. aštuntajame dešimtmetyje savo pergalingo žygio per pasaulį metu neoliberalizmas su jo kūrėju ir pagrindėju Miltonu Friedmanu priešakyje visur, kur tik pajėgdavo prasiskverbti ir įsigalėti, nešė privatizaciją, valstybės galių apribojimą ir rinkos išlaisvinimą, kaip pasekmė kurdamas vis labiau augančios socialinės atskirties zonas.

Tokiame pasaulyje mažytė superturtuolių dalis valdo ekonominių ir politinių galių vis labiau netenkančios didžiosios daugumos sukuriamą turtą, o korporacinėmis paverstos valstybės tiesiog aptarnauja jų privačius ar grupinius interesus. Ir nors šios ideologijos propagandinei raiškai nebūdingi mums iš sovietmečio pažįstami paradai, paminklai, lozungai ar vadų kultas, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jos naudojamos žymiai modernesnės ir paveikesnės masinės sąmonės įtaigojimo priemonės nėra pakankamai efektyvios, kad visuotinai įtvirtintų pinigų valdžios „etiką“ ir besaikio savitikslio vartojimo poreikį.

Simbolinėje Vilniaus miesto savivaldybės neoliberalų vykdomoje kovoje totalitarinio komunizmo ideologija išties buvo įveikta. Taip kraštutinė dešinė nugalėjo kraštutinę kairę, kurią ir simbolizavo utopinės „komunizmo statytojų“ figūros ant Žaliojo tilto. Jau nebesužinosime, ar išties vilniečių tarpe būta ženklios nukėlimo šalininkų daugumos, nes niekas nepasivargino šiuo klausimu surengti nei viešo miesto gyventojų plebiscito, nei atlikti pakankamai reprezentatyvų ir patikimą sociologinį tyrimą.

Dėl to, užuot šia parodomaja akcija pagaliau pasiekus socialinį konsensusą, visuomenė liko tik dar labiau susipriešinusi... Kita vertus, ši neoliberalų pergalė nebuvo vien simbolinė, ar juolab moralinė. Nukreipus visuomenės dėmesį į patį skulptūrų nukėlimo veiksmą, jų tolesnės laikymo vietos ir panaudos, kaip ir paties tilto būsimosios išvaizdos klausimai, jau spėję sukurstyti naują aistrų pliūpsnį, lyg visai nereikšmingi, buvo apdairiai palikti nuošalyje. Kitą dieną po nukėlimo išsakyti mero žodžiai, kad skulptūros veikiausiai bus eksponuojamos „netoli Vilniaus“ (užuomina į Šimašiaus partijos bičiulio valdomą skulptūrų parką? Klausimas, kodėl ne pačiame Vilniuje, Tuskulėnų rimties parke steigiamame Homo sovieticus muziejuje?) perša nuogąstavimą apie po dirbtinai sukelta isterija tiesiog galimai slypėjusį gudrų planą jas privatizuoti, prieš tai, visais leistinais-neleistinais būdais atėmus kultūros vertybės teisinį statusą ir valstybės teikiamą, kad ir iliuzorinę, apsaugą, ir iš jų eksponavimo ateityje pasipelnyti, galbūt netgi pasinaudojant visų mokesčių mokėtojų pinigais.

Juk Grūto parkas, kurio steigimo iniciatyva kažkada irgi buvo sukėlusi aršų patriotų pasipiktinimą, šiandien yra pelningiausias privatus Lietuvos muziejus, kurio komercinę sėkmę ne vienam magėtų pakartoti. Jei mums su jumis nereikia sovietinio paveldo, atsiras kas jį priglaus ir panaudos ypatingai „nesipriklindami“. Tik nenustebkime, jei už tai mums visiems dar teks ir susimokėti...