Kadangi VAE projektas yra regioninis ir jis gali būti įgyvendinamas tik drauge su Latvija ir Estija, nukreipkime savo žvilgsnį į šiaurę nuo projekto ribų – į Suomiją. Kaip žinia, suomiai yra labai racionalūs ir gerai pasveria prieš priimdami bet kokį sprendimą.

Kas vyksta Suomijoje? Jie baigia statyti penktą reaktorių Olkiluoto atominėje elektrinėje. Projektas yra vykdomas su prancūzais, kurie neatsižvelgė į šaltas tamsias šiaurės žiemas, todėl jis vėluoja ir pabrango, lyginant su projektiniais skaičiavimais. Nežiūrint to, suomių sprendimas toliau investuoti į atominę energetiką nesikeičia. 2010 m. Suomijos vyriausybė suteikė leidimą statyti antrą atominę elektrinę Fennovoina. „Hitachi“ yra tarp galimų partnerių.

Pažiūrėkime į rytus. Baltarusija ruošiasi statyti Astravo AE 50 km atstumu nuo Vilniaus, aušinimui naudos Neries vandenį. Statybas finansuos Rusija. Aišku, ne už dyka. Iš patikimo gerai informuoto šaltinio žinau, kad jokiuose Baltarusijos valdžios koridoriuose dar prieš keletą metų jokių kalbų apie AE nebuvo. Tokie projektai iš pradžių gimsta kaip idėjos, ir tik po to idėja pradedama įgyvendinti. Astravo atveju matosi, kad idėja buvo subrandinta kitur, ir nuleista Aleksandrui Lukašenkai vykdyti. Per AE statybą Rusija dar labiau pajungs Baltarusiją savo priklausomybėn.

Ramūnas Bogdanas
Būtent planuojama statyti VAE neleidžia rusams atsakyti į klausimą, kur jie dės savo atominėje pagamintą elektrą. Jei veiks VAE, elektros energija apsirūpinsime patys, ir mūsų tinklai bus užimti mūsų gaminama elektra, o jei šią statybą pavyktų sustabdyti, atsiveria visos galimybės įgyvendinti Baltijsko projektą.
Tame Baltarusijos kampe, kur planuojama elektrinė, driekiasi miškai. Jokios pramonės. Visi didieji elektros vartotojai – kitame šalies gale. Kaip žinia, elektros transportavimas laidais yra nuostolingas, todėl racionaliausia ją gaminti arčiau vartotojo. Jei pripažinsime, kad Astravo AE sumanytojai yra racionaliai mąstantys, prieisime išvados, jog ta elektrinė yra skirta mums. Pastatyta visai šalia sienos ji galėtų pardavinėti elektrą į Vakarus Baltijos šalims su mažiausiais nuostoliais. Su ta sąlyga, jei pirktume. Jei padėtis Lietuvoje liktų kaip šiandien, pirksime niekur nesidėję. Atsiradusi VAE sugriautų šiuos planus ir kiltų klaustukas dėl AE reikalingumo miškuose ant Lietuvos sienos.

Mūsų kaimynė Lenkija yra dešimt kartų didesnė už mus. Ir lenkų planuose – dvi atominės elektrinės. Dabar didžiąją dalį elektros Lenkijoje pagamina akmens anglimi kūrenamos šiluminės elektrinės, tačiau dėl įvedamų didžiulių taršos mokesčių teks mažinti jų dalį, ir lenkai pakaitalu renkasi atominę energetiką. Jų problemos prasideda nuo statybos vietų parinkimo – vietiniai nenori branduolinės jėgainės kaimynystėje. Lietuvoje šis klausimas išspręstas.

Lenkai nepriima galutinio sprendimo dėl dalyvavimo VAE ne dėl abejonių atominės energetikos perspektyva, o dėl svarstymų, ar jiems susitelkti tik į savo branduolinių jėgainių statybą, ar reikalinga jungtis ir į regioninį VAE projektą.

Prieš lenkų planus statyti AE vakarinėje šalies dalyje šiaušiasi Vokietijos žalieji. Pačioje Vokietijoje socialdemokrato Gerhardo Šrioderio vyriausybė dar 2002 m. priėmė įstatymą uždaryti visas AE iki 2022 m. Tuo metu jau brendo putiniškas Šiaurės Srauto planas, pagal kurį Vokietija turėjo būti pasodinta ant dujinės „Gazprom“ adatos. Kuo mažiau AE liks Vokietijoje, tuo didesnis bus dujų srautas. G. Šrioderis patvirtino nuosprendį vokiškoms AE, paskui 2005 m. prieš pat kadencijos pabaigą uždegė žalią šviesą Šiaurės Srautui ir po pralaimėtų rinkimų išėjo jam vadovauti. Per visą pasaulį ši istorija nuskambėjo kaip įžūlios politinės korupcijos pavyzdys.

Dabartinė kanclerė Angela Merkel turėjo planų numatytą uždarymą pratęsti iki 2036 m., nes pakaitalai atominių jėgainių gaminamai elektrai yra labai brangūs. Dėl kanclerės partijai nesėkmingų vietinių rinkimų į landtagus buvo laikinai sustabdyti seniausi branduoliniai reaktoriai tose žemėse, kur krikščionys demokratai pralaimėjo. Tolesni planai Vokietijoje lieka neaiškūs ne dėl ekonominių abejonių, o dėl politinės situacijos šalyje, artėjant naujiems rinkimams į centrinę valdžią bundestagą.

Ramūnas Bogdanas
Reikia apsispręsti, ar norime savo elektrinės su naujausios kartos japonų ir amerikiečių sukurtu reaktoriumi, ar palaiminsime rusiško dar niekur neišbandyto reaktoriaus statybą savo pašonėje.
Tačiau Vokietijos pramonė yra visos Europos lokomotyvas, ir ji negali prarasti konkurencingumo dėl brangsiančios elektros energijos, todėl po šį rudenį vyksiančių rinkimų Vokietijos AE ateitis bus sprendžiama ne skambiais šūkiais, o blaivia galva.

Tarp Lenkijos ir Lietuvos įsiterpusi Kaliningrado sritis. Joje Rusija numačiusi pastatyti atominę elektrinę, aušinamą Nemuno vandeniu. Tačiau statytojai niekaip negali atsakyti į vieną paprastą klausimą: kur jie dės ten pagamintą elektros energiją? Pačiai sričiai jos bus labai per daug. Lenkai pas save nesiruošia įsileisti konkurentų iš Rusijos, ir nėra jokių planų tiesti elektros linijas iš Baltijsko į Lenkiją.

Antra vertus, kiekvienai elektrinei reikalinga rezervinė galia, kad įvykus gedimui būtų iškart užtikrintas elektros tiekimas iš kitų tokio paties pajėgumo šaltinių. Baltijsko AE tą rezervinę galią galėtų užsitikrinti iš Lietuvos elektrinių. Tik su viena sąlyga: jei tos elektrinės nebus naudojamos užtikrinti rezervinę galią VAE. Taigi, mūsų VAE yra kliūtis techniškai įgyvendinti projektą ant Nemuno kranto.

Be to, būtent planuojama statyti VAE neleidžia rusams atsakyti į klausimą, kur jie dės savo atominėje pagamintą elektrą. Jei veiks VAE, elektros energija apsirūpinsime patys, ir mūsų tinklai bus užimti mūsų gaminama elektra, o jei šią statybą pavyktų sustabdyti, atsiveria visos galimybės įgyvendinti Baltijsko projektą. Kartu šios dvi atominės elektrinės neįsipaišo. Reikia apsispręsti, ar norime savo elektrinės su naujausios kartos japonų ir amerikiečių sukurtu reaktoriumi, ar palaiminsime rusiško dar niekur neišbandyto reaktoriaus statybą savo pašonėje.

Kodėl rusai stato AE vakaruose? Putino planai tapti energijos monopoliniu tiekėju Europai per „Gazprom“ vamzdynus jau žlunga, dygstant suskystintų gamtinių dujų terminalams ir plečiantis skalūninių dujų gamybai. Bandoma skubai peršokti ant kito energetinio arkliuko ir iš dujų tiekėjo tapti elektros energijos tiekėju Europai, visų pirma užimant Baltijos šalių rinkas.

Kaip rusų specialistai atvirai prisipažino mano draugei žurnalistei Maskvoje „Rosatom“ būstinėje, kur gimė rusiškų AE idėjos, jiems labai bloga aplinkybė yra tai, kad negali panaudoti kovai prieš VAE rusų mažumos Lietuvoje, nes Visaginas be išlygų palaiko lietuvišką projektą. 

Ramūnas Bogdanas
Ekologija daugiau nei lietuviai besirūpinantys švedai pasirinko atomines elektrines, nežiūrint geresnių sąlygų hidroenergetikai vystyti, nežiūrėdami gausių miškų biokurui gaminti, nežiūrėdami ilgiausio pajūrio vėjo jėgainėms statyti. Tiesiog taip yra ir pigu, ir pakankamai saugu.
Mūsų kaimynų apžvalgą baigia vakaruose esanti Švedija, kuri buvo sustabdžiusi atominės energetikos plėtrą 1980 m., kada pas juos veikė šeši reaktoriai, o dar šeši buvo statomi. Buvo numatyta iki 2010 m. visiškai atsisakyti branduolinės energetikos. Tačiau pradėjo trūkti elektros. 1997 m. AE uždarymas nukeltas į neapibrėžtą ateitį, tačiau dar veikiantys reaktoriai ir toliau nebuvo pakankamai finansuojami, ir šiandien jiems reikia didžiulių investicijų.

Mat 2010 m. Švedijos parlamentas nubalsavo panaikinti sprendimą atsisakyti branduolinės energetikos. Ekologija daugiau nei lietuviai besirūpinantys švedai pasirinko atomines elektrines, nežiūrint geresnių sąlygų hidroenergetikai vystyti, nežiūrėdami gausių miškų biokurui gaminti, nežiūrėdami ilgiausio pajūrio vėjo jėgainėms statyti. Tiesiog taip yra ir pigu, ir pakankamai saugu.

Taigi, planuojama VAE atsiduria tokiame kontekste – visi aplinkui renkasi atominę energetiką, nors turi ne blogesnes už mus sąlygas alternatyvoms. Ar jie visi nemoka skaičiuoti ir planuoti? Ar turime įsivaizduoti, kad kiti kvaili lai stato, o mes protingi iš jų nupirksime? Pasipūtimas dažnai turi skaudžias pasekmes. Kad būtų už ką pirkti, reikia uždirbti, o uždirbsi ne importuodamas, o eksportuodamas.

2011 m. už importuotą elektrą Lietuva sumokėjo 1,7 mlrd. litų. Lietuvos investicija į VAE numatoma 6,5 mlrd. litų. Tai yra suma, kurią atiduotume importuodami per ketverius metus. Prie tos sumos dar reikia pridėti paskolos grąžinimą. Kaip žinia, Japonijoje yra ypatinga verslo sankloda, kur korporacijos, bankai ir politinė valdžia susiję tradiciniais ryšiais. „Hitachi“ priklauso šalies elitui. Šiam projektui yra visuotinis pritarimas viską lemiančiuose Japonijos sluoksniuose, tad skolinimasis bus palankiausiomis sąlygomis. Laikotarpis šiandien palankus ne pardavėjui, o pirkėjui, kuriuo esame mes.

VAE projektui gautas Europos komisijos pritarimas atveria kelią prie ES paskolų, o „General Electrics“ dalyvavimas – prie JAV eksportą skatinančių paskolų itin palankiomis palūkanomis.

Reikia turėti omenyje, kad visi tokio masto projektai statomi ne iš santaupų, o iš skolintų lėšų. Rytoj situacija gali apvirsti aukštyn kojomis, kai pajudėjus lenkų, švedų, suomių projektams tapsime ne pirmais eilėje, o vienais iš daugelio norinčių. Energetika – irgi verslas, tad reikia sugebėti pasinaudoti tinkamomis aplinkybėmis.
Kol kas mūsų regiono kontekstas rodo labai aiškią tendenciją. Ar tai, kas apsimoka visiems aplinkui esantiems kaimynams, dėl nežinomų priežasčių gali neapsimokėti mums?