Po dviejų mėnesių, lapkričio 24 d., turkų naikintuvas F-16 numušė rusų bombonešį Su- 24, kuris buvo trumpam įskridęs į Turkijos oro erdvę ties Sirijos siena.
V. Putinas incidentą pavadino peilio dūriu į nugarą. Prieš Turkiją imtasi plačių ekonominių santykių: Rusijos kelionių agentūroms uždrausta skraidinti rusus poilsiui į Turkijos kurortus, uždraustas turkiškų žemės produktų importas, panaikintas bevizis režimas turkams ir tuo pagrindu iš Rusijos išprašytos turkų statybinės firmos, turėjusios daugybę projektų.
Kliuvo ir pačiam R.T. Erdoganui. Rusijos generalinis štabas paskelbė palydovines nuotraukas, kurios neva patvirtina, jog Turkija padeda „Islamo valstybei" parduoti naftą. Teigta, jog į tą verslą įsitraukęs Turkijos prezidento sūnus. Tai buvo akivaizdus Turkijos kiršinimas su JAV vadovaujama didžiąja koalicija prieš „Islamo valstybę". Varytas pleištas ir į santykius su regiono sunitinėmis valstybėmis, kaip Saudo Arabija, ir su NATO partneriais.
Atsakydamas R.T. Erdoganas atsigręžė į ES jai ypač rūpinčiu pabėgėlių klausimu. Mainais pasiprašė pinigų ir bevizio režimo. Jo elgesys niekuo nesiskyrė nuo kelis dešimtmečius taip besivartančio mūsų kaimyno Aleksandro Lukašenkos.
Kas šią vasarą buvo Turkijoje, galėjo savo akimis įsitikinti, kaip nuo rusų embargo nukentėjo turizmo sektorius. Nors kainos nuleistos, daugybė neužpildytų viešbučių, klientų nesulaukiantys restoranai ir suvenyrų pardavėjai.
Žemės ūkyje irgi ne ką geriau. Išprašyti iš Rusijos statybininkai trinasi be darbo. Bet kuriai valstybei tokie nepasitenkinimo židiniai yra pavojingas užtaisas.
Tarpininkas su kalėjimo stažu
Todėl vasaros pradžioje duotą Generalinio štabo viršininko pasiūlymą atkurti dialogą su Kremliumi R.T. Erdoganas priėmė palankiai.
Priemonės pasirinktos pagal skrupulų nežinančią rytietiškos diplomatijos dvasią. Tarpininkavo turkų verslininkas ir buvęs ministras Cavitas Čaglaras, kuris 2005 m. buvo nuteistas Turkijoje 3 metus ir 10 mėnesių kalėti už pinigų plovimą iš savo banko į fiktyvias bendroves. Šis verslininkas pasirodė naudingas, nes turi tekstilės verslą Dagestane.
Dagestanas yra didžiausią terorizmo pavojų kelianti vieta Rusijos Federacijoje. Ten nuolat sprogdinama ir šaudoma, nežiūrint federalų atliekamų valymų.
Daug pogrindžio kovotojų su FSB (Rusijos saugumo) pagalba buvo išsiųsti kuo toliau, į „Islamo valstybės" gretas. Galima suprasti, kad norint verslauti tokiame krašte, reikia žinoti ir fasadą, ir pamušalą. Tas verslininkas pažinojo Dagestano prezidentą, o šis bendravo su vienu iš V. Putino patarėjų.
Per kelis mėnesius buvo suderintas R.T. Erdogano laiško V. Putinui tekstas. Turkiškas variantas buvo su labiau neutraliu veiksmažodžiu „apgailestauju“, kuris rusiškame variante pavirto į „atsiprašau“.
Vienas žodis tiko turkams, o kitas – rusams. Abiems valdovams, stumiantiems savo šalis į išdidžią vienatvę, reikėjo vienam kito, ir birželio pabaigoje pirmas žingsnis buvo įskaitytas.
Galutinis lūžis įvyko po rugsėjo 15 d. sužlugusio Turkijos kariškių perversmo, kuriuo R. T. Erdoganas dabar siekia maksimaliai pasinaudoti įtvirtindamas savo valdžią Turkijoje.
Dešimtys tūkstančių žmonių buvo areštuoti, atleisti iš darbo. Vyksta valymai armijoje, švietimo sistemoje, teisėjų korpuse. Pasak R.T. Erdogano, jo buvęs bendražygis imamas Fethullahas Gulenas, gyvenantis JAV, sukūrė šalyje paralelinę valstybę iš savo pasekėjų. Nepateikusi kaltės įrodymų, Turkija reikalauja, kad JAV išduotų jai imamą kaip perversmo organizatorių.
Saldainiai V. Putinui
Po perversmo R. T. Erdoganas prakalbo apie mirties bausmės grąžinimą. Tuo ir masiniais valymais jis sukėlė neigiamą ES reakciją. Atšalę Turkijos santykiai su Vakarais – maloniausia žinia V. Putinui, kuris jokių priekaištų dėl demokratijos Turkijai neturi.
Ko gero, į perversmo bandymą jis sureagavo pakankamai asmeniškai, kaip į išpuolį prieš giminingą autoritarizmu valdovą. Žmogui, tik ką įkūrusiam Rusijos nacionalinę gvardiją, skirtą vidaus neramumams malšinti, kolegos atliekami valymai buvo kaip pamokanti praktika.
Rusų bombonešį numušęs turkų pilotas yra areštuotas kaip perversmo dalyvis. Peterburge R.T. Erdoganas susitikime su verslininkais sakė, jog tai F. Guleno pasekėjai taikėsi sugriauti Rusijos ir Turkijos santykius.
Ir prieš vykdamas į Peterburgą, ir per spaudos konferenciją su V. Putinu R.T. Erdoganas kartojo, koks svarbus jam buvo palaikantis Rusijos prezidento skambutis po perversmo.
Bet reikia pastebėti, kad ryšių su Vakarais Turkija nenutraukia: prieš pat kelionę Rusijoje R.T. Erdoganas kalbėjosi telefonu su Baracku Obama, Europai pasiuntė žinutę, jog ryšių su Rusija normalizavimas nereiškia nusigręžimo nuo ES.
Tačiau neatsisakyta ir ultimatumų tono: iš ES pareikalauta iki spalio mėnesio patvirtinti bevizį režimą Turkijos piliečiams. Danijos valdančioji partija susitikimo Peterburge dieną atsakė už visus, pasiūlydama stabdyti Turkijos suartėjimo su ES procesą dėl „nedemokratiškų iniciatyvų“.
Į Rusiją R.T. Erdoganas atsivežė V. Putino mėgstamiausią saldainį: energetikos klausimus. Siūloma atnaujinti „Turkijos srauto“ projektą, pakeisiantį ES skirtą, bet jos atmestą „Pietų srautą“.
Tai kas, kad dėl to projekto šalys turi skirtingas nuomones: rusai nori naudotis tranzitu, turkai linkę nupirkti rusų dujas ant sienos ir patys jas parduoti toliau. Šis nesutarimas yra neišspręstas.
Dabar Rusijos energetikos ministras ištraukė nuvalkiotą, bet efektyvią kortą: prakalbo apie galimybę mažinti turkams kainą už rusiškas dujas, kurios sudaro pusę Turkijoje suvartojamų dujų.
Kitas energetikos projektas – tai buvusi įšaldyta pirmosios Turkijoje Akuyu atominės elektrinės statyba. R.T. Erdoganas pažadėjo šiam Rosatomo projektui strateginės partnerystės statusą su visomis įmanomomis lengvatomis.
Mainais V. Putinas sieks atkurti rusų turistų sriautus. Vardan naujų savo tikslų jis pamiršo, kaip tų turistų laukia vegetuojantis Krymas. Dėl ekonominių santykių atkūrimo jis pasiliko pavadėlį savo rankose, pabrėždamas, kad jų atkūrimas yra sunkus ilgas darbas. Kuris, kaip galima spėti, gali nutrūkti, jei Turkija nepateisins lūkesčių.
Ir vėl „ašis“?
Didžioji caro ir sultono susitikimo tema buvo Sirija, ir šis klausimas svarstytas atskirame susitikime po spaudos konferencijos, tad per ją abu valdovai atsisakė kalbėti apie skirtingus požiūrius į konflikto sprendimą.
Basharo Assado daliniai kartu su teroristine šiitų grupuote „Hezbollah“ ir iraniečiais laikė apsupę sukilėlių kontroliuojamą Alepo miestą, tačiau šią savaitę apsuptieji sugebėjo pralaužti blokadą ir pademonstravo, kad atskiri judėjimai sugebėjo susivienyti į stiprią karinę jėgą, kuri atlaikė puolimą, remiamą rusų aviacijos, ir patys dabar grasina apsupti puolančiųjų pajėgas, atkirsdami jas nuo Damasko.
Šią savaitę V. Putinas pateikė Dūmai ratifikuoti susitarimą dėl rusų karinės aviacijos grupės įkurdinimo Sirijoje. Analitikai šį žingsnį lygina su laipsnišku JAV klimpimu į karą Vietname.
Vladimiras Žirinovskis, vadinamas Kremliaus idėjų išbandymo ruporu, jau skelbia, kad dabar kuriasi nauja Irano-Rusijos-Turkijos sąjunga, kuri diktuos tvarką regione. R.T. Erdoganas vartoja Antrojo pasaulinio karo laikų terminiją, kalbėdamas apie Rusijos-Turkijos draugystės ašį (tada buvo Berlyno – Romos ašis).
Tačiau minimos šalys turi daugiau skirtumų negu panašumų, daugiau ambicijų nei noro bendradarbiauti, todėl apie sąjungą gali kalbėti tik siekdami savo, o ne bendrų tikslų. R.T. Erdoganui dabar didžiausią nerimą kelia Rusijos pagalba kurdams Sirijoje. Kurdai kontroliuoja šiaurės Iraką, o susijungę su šiaurės Sirijos kurdais gali įkurti - kad ir nepripažintą - valstybę šalia Turkijos kurdų ir grasinti Turkijos teritoriniam vientisumui.
Iš kitos pusės, didėjanti Turkijos islamizacija gali ją paversti iš Grand bazaro apsipirkti visokio plauko kovotojams iš Sirijos į placdarmą valdžios Damaske pakeitimui, o tada rusai taptų nepageidautini svečiai. Tokia raida nepatiktų Iranui, nes panaikintų egzistavusį prie Asadų tiekimo koridorių iš Irano į Libaną, kur įsikūrusi Teherano remiama „Hezbollah“.
Dėl visiškai priešingų strategijų didysis tikslas, kad sultonas ir caras taptų sąjungininkais, yra neįgyvendinamas, ir rusai gali tik pasapnuoti apie savo naikintuvus Indžirlike, kur įsikūrusi NATO bazė su JAV naikintuvais.
Klasikinis 20 a. pavyzdys apie tokią sąjungą yra Hitlerio ir Stalino draugystė. Visi žino, kuo ji baigėsi.
Dabar sultonas patepė žaizdą caro nugaroje, šis tikisi kompensacijų už patirtą skriaudą. Abu šypsosi, spaudžia vienas kitam dešinę, bet peilių iš kairės nepaleis.