Rusijos prezidento administracija yra milžiniškas aparatas, kurio biudžetas šiemet sudaro apie virš 9,3 mlrd. rublių (apie 129 mln. eurų). Dydžiui suvokti paminėsiu, kad jo garažui priklauso 2000 automobilių.

Taip yra susiklostę, kad administracijos vadovas kuruoja užsienio politiką, o jo pirmasis pavaduotojas – šalies vidaus reikalus. V. Putinas šiuo metu visą dėmesį sutelkęs santykiams su užsieniu, ir jo tikslas yra priversti, kad pasaulis suktųsi taip, kaip jis pageidauja. Ekonomika palikta savieigai, o jis tik nepaliauja visus tikinti, jog krizė praėjo ir reikalai geryn, nors Rusijos ekonomistai skambina pavojaus varpais, kad už poros metų iždo pinigai baigsis.

Raudonoji šeimynėlė

Tokioje situacijoje V. Putinas šalia savęs pasistato A. Vaino. Šis yra darbštus, punktualus, paslaugus, ištikimas. Ar to šiandien pakanka būti dešiniąja ranka?

A. Vaino yra kilęs iš estų leniniečių. Jo prosenelis Henrikas Vaino buvo estiškas Vincas Kapsukas, bandęs bolševikizuoti Estiją 1918 ir po nesėkmės pabėgęs į Rusiją. Iš ten į Estiją grįžęs jo sūnus Karlas Vaino 1978 išsitarnavo iki Estijos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus posto. Per perestroiką sujudus estams ir užgimus Liaudies frontui, šitas A. Vaino senelis prašė Maskvos leisti jam panaudoti kariuomenę „estų nacionalistams“ malšinti. Leidimo negavo ir buvo perkeltas į Maskvą, nes estai labai jo nemylėjo.

Antono tėvas Eduardas irgi nepėsčias: dirbo KGB pirmojoje valdyboje, kuri užsiima žvalgyba. JAV buvo „Avtovaz“ atstovas. Jis laikomas valstybinės korporacijos „Rostechnologiji“ vadovo iš V. Putino artimiausiųjų rato Sergejaus Čemezovo žmogumi.
Galima būtų pasijuokti iš įmantrių A. Vaino svaičiojimų, jei jis dabar nestovėtų šalia pikto žmogaus, kurio rankose branduolinio ginklo lagaminėlis. Štai ką pataria naujasis administracijos vadovas: „Jei jūs esate nulio taške, smūgis bus trumpas, negailestingas ir, jei teisingai laikoma ranka, neatremiamas“.
Ramūnas Bogdanas

Sakoma, kad pastarasis globojo Antoną, kuris nuo 2003 dirbo V. Putino aparate. Biografine prasme A. Vaino pasirinktas iš to paties kagėbistinio aruodo, kur reikalingų kadrų ieškosi V. Putinas. Ar to pakanka, kad taptum dešiniąja vado ranka? BBC nesugebėjo rasti nė vieno jo pasisakymo kokiu nors politiniu klausimu.

Išskirtinė A. Vaino ypatybė – jo moksliniai interesai. Išorėje nulaižytas iki pilkumo ir pedantiškas žmogelis, o tokių galvoje dažnai triušiai triuškinasi iš baimės, kad pasaulis pernelyg spalvingas. Tokiems nesuvaldomą tikrovę reikia sukontroliuoti ir paversti paklusnia tarnaite. Rytojus privalo būti be netikėtumų.

Nooskopas, kurio niekas nematė

Drauge su bendraautoriais ir vienas A. Vaino yra parašęs keletą straipsnių ir knygą. Ypatingas dėmesys – ateities valdymui. Vienas iš bendraautorių, Antonas Kobiakovas, yra dirbęs prezidento V. Putino administracijos užsienio politikos valdybos viršininko pavaduotoju. Jie skelbiasi 2011 sukūrę naują prietaisą nooskopą, kuris leidžia nagrinėti kolektyvinę žmonijos sąmonę.

Ramūnas Bogdanas
Be to, prietaisas nustatys ateities įvykius. „Nooskopo sensorinis tinklas nuo naujos kartos banko kortelių iki „protingų dulkių“ vienareikšmiškai identifikuoja įvykius erdvėje ir laike“. Mąstytojo A. Vainos žodžiais, „saugumo pagalvė“ bus sukurta ne kaupiant praeities patirtį, o „kapitalizuojant ateitį“. Beje, nooskopo niekas nėra matęs.

Šalyse, kurias sisteminės klaidos stumia vis gilyn į krizę tiek valstybės viduje, tiek santykiuose su likusiu pasauliu, valdovai visada imdavo bodėtis nemalonia realybe ir nugrimzdavo į praeities prisiminimus arba pasistiebę žvelgdavo į ateitį. Paskutinį Rusijos carų dešimtmetį Nikolajaus II šeimą buvo užvaldęs mistines pranašystes skelbęs valstietis, vardu Grigorijus Rasputinas. Jo pasakojamos įžvalgos bei regėjimai atrodė teisingesni už liūdnos padėties analizę.

Galima būtų pasijuokti iš įmantrių A. Vaino svaičiojimų, jei jis dabar nestovėtų šalia pikto žmogaus, kurio rankose branduolinio ginklo lagaminėlis. Štai ką pataria naujasis administracijos vadovas: „Jei jūs esate nulio taške, smūgis bus trumpas, negailestingas ir, jei teisingai laikoma ranka, neatremiamas“. Patekusiam į nuosmukį (kitaip tariant, atsidūrusiam nulio taške) tokie žodžiai – didelė paguoda. Kaip neprisiminus emocingo V. Putino pasakojimo apie save kaip mešką taigoje, kurią bando pagauti, nuplėšti nagus ir nulupti kailį. Džiugi žinia, baisi pagunda: smūgis priešams iš tokios padėties yra galingiausias.

Paskutinė stadija – ateities valdymas

A. Vaino atneša mistišką kaip Rasputinas ir žiaurų kaip Leninas paaiškinimą, kuris tarsi specialiai sukurtas šefui – kadriniam kagėbistui: „Priešakiniai transformacijos institutai trijų terpių – erdvės, laiko ir gyvenimo – paribio taške yra armija ir žvalgyba. Sukurtas inovacijas jos aprobuoja agresyvioje žvalgybinių operacijų ir karų terpėje.“
Būčiau estas, dar labiau nerimaučiau, – kad tėvynainis A. Vaino nenukreiptų dieviško V. Putino sprendimo į savo protėvių žemę Estiją. Baltijos šalyse 1990-1991 blaškęsis ir mus juodinęs žurnalistas Aleksandras Nevzorovas prisimena tų laikų jaunuolį Antoną, daug padėjusį „rusiškam pogrindžiui“ Estijoje. Kaip administracijos vadovas šiandien Antonas nepalyginamai galingesnis.
Ramūnas Bogdanas

Tačiau vaisiais džiaugsis ne visi vienodai: pagrindiniai naudos gavėjai bus „aukščiausi tarnautojai, kurie dėl ateities numatymo, arba ateities kapitalizacijos, galės viską valdyti“. Išsisprendžia V. Putino problema, kad ateitis jau kuris laikas klostosi ne tokia, kokios jis tikėjosi. Pasirodo, reikia ne mokytis iš klaidų ir daryti išvadas, o tiesiog „kapitalizuoti ateitį“.

Valstybės valdymas per ministerijas ir žinybas skelbiamas atgyvena, kurią turi pakeisti diktatūra aparato viduje. Nesunku spėti, kad šis vaidmuo atiteks prezidento administracijai.

O pats V. Putinas su ateities regėjimu pakeliamas į antžmogišką išmatavimą, į amžinybės šviesą. Pagalvojus darosi baugu, kas jam tenai gali susirodyti. Nublanks ir Krymas, ir Donbasas ir Sirija.
Būčiau estas, dar labiau nerimaučiau, – kad tėvynainis A. Vaino nenukreiptų dieviško V. Putino sprendimo į savo protėvių žemę Estiją. Baltijos šalyse 1990-1991 blaškęsis ir mus juodinęs žurnalistas Aleksandras Nevzorovas prisimena tų laikų jaunuolį Antoną, daug padėjusį „rusiškam pogrindžiui“ Estijoje. Kaip administracijos vadovas šiandien Antonas nepalyginamai galingesnis.
Apie ateitį nuolat kalbėjo komunistai, savo dabartyje sėdami mirtį ir skurdą. Iš tikėjimo ateities valdymu gimė sovietų planinė ekonomika. Normalių sąlygų gyventi stoka turėjo nublankti prieš kovą už šviesų rytojų. Tikrovėje išėjo atvirkščiai ir baigėsi subyrėjimu.

Bijantys ar nesugebantys suvokti esamos padėties puola gelbėtis ten, kur nieko nėra – į ateitį. Dabartis Rusijoje griūva, o ateitį nupiešia A. Vaino: „Amžinybėje esančio pirminio įvaizdžio valdymą per realizaciją laike ir erdvėje koordinuoja elitas (superklasė), randanti optimalius sprendimus žaidimo pagalba ir versdama juos į socialinius ir biznio procesus“.

Carizmas savo finalinėje stadijoje antrame 20 a. dešimtmetyje stvėrėsi G. Rasputino mistikos. Putinizmas, stverdamasis nooskopo kūrėjo, antrame 20 a. dešimtmetyje savaip žengia į savo finalinę stadiją. Taigi, „why not Vaino“ kaip gairė?