Ir štai po dešimtmečio, kada toji partija, niekada neįtarta nešvariais žaidimais, ima kopti į populiariausių viršūnę, plyšta uždanga ir pasimato slapto pyrago kampas. Daugybės mano pažįstamų balsuose nusivylimas, nors tarp jų yra turinčių skirtingas nuomones apie liberalus. Man atrodo, bendras nusivylimas kyla iš tolstančios vilties vaizdo. Vilties, kad Lietuvoje įmanomas ne tik Viktoro Uspaskicho ir daugelio kitų veikėjų diegtas partijų veiklos modelis.
Yra tūkstantis ir viena priežastis, kaip pinigai galėjo atsidurti pas liberalų lyderį Eligijų Masiulį. Palikime tai aiškintis teisėsaugai. Kada nors šią istoriją papasakos ir pats E. Masiulis, kol kas priėmęs vienintelį teisingą ir pagarbos vertą sprendimą nesislėpti už imuniteto ir pasitraukti, kad tyrimas kuo mažiau kenktų jo partijai.
Norėtųsi tikėti, kad jo pasitraukimas laikinas. Per daug trumpas aukšto lygio politikų suolelis Lietuvoje, kad galėtume be nuostolių išgyventi tokio brandaus politiko netektį.
Garsus Čikagos gangsteris Al Capone buvo įsitikinęs, kad „daug toliau gali nueiti su geru žodžiu ir ginklu, negu vien tik su geru žodžiu“. Jis pats nuėjo iki kalėjimo.
Mano nuomone, ši gangsterio logika įsišaknijusi Lietuvos politikoje. Taip, rinkėjai laukia gero žodžio, tačiau su geru žodžiu ir pluoštu banknotų politikas darosi dar mielesnis. Pinigai gali būti naudojami ir tiesiogiai balsams pirkti, ir netiesiogiai, o per kvailinimo kampanijas, kai rinkėjai maitinami, girdomi, vežiojami, ar tiesiog jiems ant sofutės prie televizoriaus kalama į galvą, kas yra geriausias.
Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, po audringos verslų pradžios, Lietuvoje pradėjo rastis įmonių, kurios norėjo dirbti skaidriai. Tačiau tam reikėjo keisti įstatymus, reglamentus, potvarkius, leidimų išdavimo tvarką. Ir pasirodė, jog daugybė įvairiose valdžios institucijose dirbančių žmonių labai nenori tiesti kelio skaidrumui. Nelegalume uždarytas verslas juos maitino. Juk pusiau legaliai dirbantis turėdavo mokėti visokiems tikrintojams, prižiūrėtojams, teisėsaugai, kad jo neuždarytų. Galima įsivaizduoti, kas yra tokios padėties aršiausi gynėjai.
Kaip versle, taip ir politikoje. Neseniai Gabrielius ir Vytautas Landsbergiai sulaukė šalto dušo partijoje, pabandę stumtelėti susitepusį bendrapartietį Lazdijų merą. Algirdas Butkevičius buvo sutramdytas savo partijoje, iškėlęs klausimą dėl įklimpusio Druskininkų mero.
Iš partijos lyderio reikalaujama kelti populiarumą konkuruojančioje aplinkoje, todėl nesunku racionaliai prieiti iki variacijų Al Caponės minties tema.
Politikoje kaip maudynėse. Atėjęs į pirtelę su kostiumu, liksite nesuprastas.
Kodėl nenusirengiate, gerbiamasis? Čia visi saviškiai, priimsime ir jus. Renkitės ir nevaidinkite kitokio. O jei kuris neklauso, ir dar apžiūrinėja nuogalius, dalyvauja tarsi nedalyvaudamas, ant jo pykstama už keliamą diskomfortą ir ieškoma būdo, kaip išgrūsti kostiumuotąjį pro duris.
Kuo mažiau politikoje bus pirtelių kultūros, tuo daugiau joje bus skaidrumo. O kol kas kostiumuotą E. Masiulį keičia Antanas Guoga su kortų malka rankoje.