Girdėjau visų Seimo politinių partijų atstovų pirmuosius dar karštus įspūdžius per Lietuvos radiją. Lino Balsio priekaištavimai tarp jų nuskambėjo kaip balsas iš anapus tvoros. Visi likusieji, tiek valdanti koalicija, tiek opozicija, šį pranešimą įvertino teigiamai. Vadinasi, nebuvo iš anksto aptartos nuostatos sukritikuoti, kad ir ką sakytų (įgudusiam Seimo nariui tai nesudėtinga), o pats pranešimas pasirodė priimtinas visoms lemiančioms politinėms jėgoms.
Prezidentė atliko savo pagrindinį darbą, kuris neįrašytas Konstitucijoje, bet kuris dažnai minimas viešojoje erdvėje. Ši prievolė, kurios didžioji dauguma žmonių tikisi iš valstybės vadovo, yra gebėjimas sutelkti. Kartais sutelkimo imama taip pasiilgti, kad randasi svajonės apie visus suimančią tvirtą ranką. Dirvą radusi kalba, kitaip nei represijos, vienija ne baime, o tikėjimu.
Žodžių ir sakinių suvokimą lemia padėtis, kurioje yra besiklausantis. Vienaip vertinsime kalbėtoją, jei per jo pasisakymą stovėsime ant vienos kojos, o kitaip – jei sėdėsime patogiame fotelyje. Šiemet prezidentės pranešimas nuskambėjo tada, kai agresyvūs Rusijos veiksmai sudrebino pasaulio taikos pamatus. Savo oda pajutome pavojingą audrą netoliese.
Išorinės grėsmės akivaizdoje visi, kuriems rūpi valstybė, nevalingai telkiasi. Keičiasi vertinimo mastelis: detalės, dėl kurių galima ginčytis ir peštis įsirenginėjant Lietuvos svetainę ar virtuvę, nublanksta, kai kyla reikalas apsaugoti patį mūsų namą.
Nelaukdami, ką koks vėjas pripūs, sujudo visi neabejingi: Seimo dienotvarkėje atsirado prezidentės metinis pranešimas, o Prezidentūros renginių sąraše numatytas partijų susitarimas dėl gynybos politikos. Tiesa, tokių jau būta, bet šis, atsiradęs realaus pavojaus situacijoje, galbūt skirsis nuo ankstesniųjų tuo, kad jo bus laikomasi.
Tie, kurie suvokė, ką Rusija daro Ukrainoje, kartu suvokė, jog karas yra kaip mirtis: jis gali ištikti šaunant sėkmės šampaną, ir atostogos Kryme baigiasi. Nereikia dėl to gyventi įsitempus, bet patartina tinkamai pasirengti. Jei sąjungininkams tektų siųsti savo vyrus kautis ir žūti dėl mūsų, jie turi žinoti, jog mes patys esame padarę viską, ką pajėgiame, kad sulaikytume priešą.
Kai vilku besivadinantis šiaurės šakalas baudžiasi bėgti šiauriau, pasitepęs padus sviestu, o garbusis 85-erių Liudvikas Anglickas iš Tauragės aukoja krašto gynybai savo pensiją, pats laikas susizgribti. Metinio pranešimo vizijos gražios, bet virš jų kabo didelis klaustukas tuščioje vietoje. Paaukojusieji pensijas nebeturės lėšų kyšiams ligoninėje, ir liks kariuomenė be rėmėjų, o įkvepiančios mintys nuzulintais batais nepavys pasipusčiusių padus.
Iškilusių grėsmių kontekste labai įdomiai atrodė kovo 27 Seimo dienotvarkė. Kas laukė seimūnų po prezidentės pranešimo? Atsakingas darbas, ne kitaip. Pažiūrėjus tampa aišku, kodėl žmonės taip nepasitiki Seimu.
Antru smuiku tądien griežė socialdemokratu tapęs Artūras Skardžius. Gavęs iš partijos rinkimų apygardą ir ten nugalėjęs, jis stojo Seime vadovauti komisijai, kurios darbas buvo iškedenti visus ankstesnės vyriausybės energetikos projektus. Naujokui visada reikia pasistengti, norint gauti antpečius. A.Skardžius uoliai ėmėsi drožti konservatorius. Jam talkino kitas Seimo naujokas Valdas Vasiliauskas, likęs našlaičiu merdinčioje partijoje, kai svarbiausia Lietuvos teta pabėgo į Ameriką. Ką žinai, gal socdemai priglaus pastebėję?
Aktyvistams kliuvo viskas lygioje vietoje. Net premjeras gavo tramdyti įsisiautėjusį smarkuolį A.Skardžių. Apmalšintas šis iš paskutiniųjų, kaip prie sienos statomas fanatikas, dar skardžiai suriko, kad „Klaipėdos naftos“ vadovas yra sukčius. Kodėl? Jis žinąs, ir tiek. Turbūt gaus paaiškinti teismui, kaip sako apšmeižtasis Rokas Masiulis, kurio sąžiningumu tiki pats socdemų vadas Algirdas Butkevičius. Vienu žodžiu, strateginiai klausimai Seime verčiami cirku.
Dienotvarkėje įrašytas ir Artūro Paulausko pasirodymas. Jis pirmininkauja Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Pats laikas pasireikšti, kai Karaliaučiaus srityje vėl vyksta neskelbti kariniai manevrai su puolamąja ginkluote. Tačiau kandidatui į prezidentus labiau rūpi pataisos, kurios neleistų veikiančiam prezidentui atsisakyti liudyti. Ir viskas dėl laikraštinio lygio pažymėlės su grifu „slaptai“. Tampantis dėl musės žarnelės, svarbioms iniciatyvoms laiko nelieka.
Dar vienas tos dienos klausimas Seime buvo dėl referendumo datos. Valdžios neveiklumas ir nepasirūpinimas saugikliais pastūmėjo šito referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams vežimą. Dar ant viršaus užmetė keletą klausimų, ir atidardėjo balsų prikrautas galvosopis, kurį patys užsisakė.
Metiniame pranešime prezidentė paminėjo įspūdingus skaičius: 500 000 ha dirvonuoja, o įdirbti jį atneštų apie milijardą litų. Užtikrinus valstybės veiksmus, kad tie skaičiai nebūtų tokie įspūdingi, mažiau būtų pašalpinių, mažiau išvykėlių.
Šie du pavyzdžiai rodo, kokias pasekmes kelia vyraujanti valdiško darbo taisyklė, kad geriau nieko nedaryti, jei tik gali, antraip yra pavojus gauti per galvą.
Tą pačią metinio pranešimo dieną baigėsi valdančios koalicijos skelbtas terminas prezidentei pateikti įrodymus dėl galimų Darbo partijos vadovybės sąsajų su Kremliumi. Jokių paaiškinimų negavę valdantieji laikėsi santūriai. Į priekį išleido Viktoro Uspaskich augintinį Vytautą Gapšį, kuris tėškė, kad „prezidentė nepateikė jokių savo kaltinimų įrodymų, todėl ji tiesiog melavo“.
Manyčiau, kad iš pirmos jo sakinio dalies nebūtinai išplaukia tik šita išvada. Bet jei pavesta atlikti įprastinį skardinio būgnelio vaidmenį, reikalinga ne logika, o tik kalantis ritmas. Užbersime žodžiais kaip pupomis, ir paimsime tratėjimu. Niekas nepastebės, jog galėjo būti kita priežastis nepateikti įrodymų.
Ši situacija kilo po to, kai prezidentė Zoknių karinėje bazėje pasakė: „ Kai sprendžiami Lietuvos, taip pat NATO apginamumo klausimai, Darbo partijos kandidatų ir ypač vadovų kviesti negalėsiu. Turime žinių, kad šios partijos vadovai gali būti įtakojami Kremliaus“.
Tuo metu jau plėtėsi invazija Kryme, o Karaliaučiaus srityje vyko neskelbti manevrai su žvalgybos veiksmais, ko anksčiau nebūdavo. JAV reagavo, atsiųsdamos mums šešis papildomus naikintuvus prie esančių keturių.
Zokniuose buvo paaiškinta, kodėl Loreta Graužinienė nebuvo pakviesta į posėdį saugumo ir gynybos klausimais Prezidentūroje. Prezidentė tam pasirinko bazę, kur dislokuojami rotuojantys NATO oro pajėgų daliniai, ir kalbėdama kelis kartus paminėjo NATO. Sprendimą atriboti darbiečius nuo NATO klausimų ji apibūdino žodžiu „negalėsiu“. “. Ir pridūrė turinti „žinių“. Nesakė: „Įrodymų“. Žinant jos tiesų būdą, asmeninį sprendimą ji būtų pateikusi trumpiau: „Nekviesiu“.
Įdėmiai skaitant šiuos sakinius, susidaro įspūdis, kad jie iš anksto apgalvoti ir užuominomis nusako sprendimo esmę. Sprendimas susijęs su NATO paslaptimis, kurių Lietuvoje neišvengiamai padaugėjo dėl planuojamų atoveiksmių Rusijos agresyvumui, kuris liečia ir Lietuvą.
Ši istorija man priminė Rolando Pakso apkaltą. Lietuva 2003 jau ruošėsi pažadėtajai narystei NATO. Prezidento rinkimus nelauktai laimėjo R.Paksas su Jurijaus Borisovo ir maskviškio „Almakso“ pagalba. Tuometinis VSD vadovas Mečys Laurinkus buvo informuotas, kad JAV kelia susirūpinimą naujojo prezidento ryšiai. Sąjungininkams, ko gero, kilo klausimas, ar toks žmogus gali sėdėti slaptuose NATO vadovų pasitarimuose.
Žvalgybinė informacija nėra tas pats, kaip teismo įrodymai. Ne visada ją galima atskleisti ir dėl turinio, ir dėl šaltinių. Todėl, jei prezidentė tiesiogiai gavo kažkokių žinių iš sąjungininkų, ji tegalėjo reaguoti į jas, o ne viešinti.
Politikos viršūnėse stora oda pravartu. Gebėjimas tvardytis dėl žodžių, vertų antausio, leidžia nepamesti iš akių užsibrėžtų gairių.
Palankiai priimdamas metinį pranešimą, politinis šalies elitas išorinės grėsmės akivaizdoje pripažino telkiantį prezidentės vaidmenį. O nekritikuodamas jos pastabų, jis parodė pritarimą europietiško valstybingumo stiprinimui kaip strateginiam Lietuvos tikslui.
Nuo „aš“ perėjusi prie „mes“, prezidentė apgludino aštriausius kampus, kurie kliūtų bendrų sprendimų paieškose.