Jei Dalia Grybauskaitė eina į rinkimus su šūkiu „tęsti“ ir nepaišydama gaisrinio išėjimo, tai tyliojo politiko dėlionėje matosi net trys ateities variantai. Apdairu ir gudru. Paruoštas išėjimas leido Z. Balčyčiui ramiai antrinti prezidentei pirmuose finalo debatuose: „Aš visiškai pritariu“.
Savo praeities veiksmus abu kandidatai vertina panašiai: prezidentė jokių savo klaidų nepripažįsta, jas vadindama pamokomis; Z. Balčytis savo kaip finansų ministro nesėkmę dėl nepavykusio euro įvedimo 2007 m. prisimena kaip „įdomų metą“. Tačiau klaida nustoja būti suklydimu ir tampa patirtimi tik tuo atveju, jei ji pripažįstamas už klaidą.
Biurokratinės Briuselio baltosios rankovės turbūt labiausiai tinka Z. Balčyčio būdui ir suvaldytų jo polinkį veikti neįspėjus net artimiausių žmonių: socdemų garbės pirmininko Aloyzo Sakalo žodžiais, Z. Balčytis iš pradžių pasiskelbė einąs į prezidentus, o tik paskui derino šį sprendimą partijos taryboje; ponia Severina Balčytienė atvirai TV laidoje pasakojo, kad dažnai nežinanti, kur jos vyras – ar medžioklėje, ar žvejyboje, ar į Briuselį išlėkęs. Su tokiu prezidentu Lietuvai, kaip tai žmonelei, beliktų šieną grėbti iš nežinios, kur jos galva klajoja.
Darbiečių darželis gavėjams
Visa darbiečių agitacija nukreipta į gaunančius: į pensininkus ir pašalpininkus. Toks įspūdis, kad pagrindinis europarlamentaro darbas išpešti pinigų lietuviškoms pensijoms ir pašalpoms iš Vokietijos ir kitų turtingų šalių, tarsi šios savų pensininkų neturėtų. Gavėjai šia pasaka tiki, o dirbantys ir besimokantys rinkėjai leidžia jiems spręsti, kada patys patingi balsuoti. Todėl neverta leisti spręsti už save. Verčiau pačiam ateiti ir pareikšti savo nuomonę. Net jei jūsiškio neišrinks, turėsite savo balsavimu pagrįstą teisę kritikuoti tą, kuris laimėjo.
Negali sakyti, kad darbiečiai nusigręžia nuo jaunimo. Štai jauna mama Ieva Kačinskaitė – Urbonienė. Ją Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pakvietė dirbti savo patarėja likus dviems savaitėms iki gimdymo. Tai ne šiaip sau mama – jau nuo mokyklos suolo Kėdainiuose ji su darbiečiais. Partijai aukoja viską, nors turi paėmusi paskolą. Gal tai ne auka, o pelninga investicija į ateitį? Juk jos svajonė – tapti prezidente. Jau pasižymėjo Vilniaus taryboje, kur įsigudrino balsuoti virtualiai. Modernu: kūno nėra, o kortelė balsuoja. Įsivaizduojate, kaip gali toks žmogus ištobulėti braudamasis link Prezidentūros?
Dabar ji dosniai aukojo bendrapartiečio Artūro Paulausko rinkimų kompanijai – 44 000 litų. Atrodytų, taupyklė jau tuščia. Bet ne – Europos parlamento rinkimams ji vėl sukrapšto 40 000 litų. Štai koks darbiečių jaunimas, lygiuojasi į idėjinį vadą! Konservatoriams kilo abejonių, iš kur 24 metų mergina įsitaisė tokį pinigingą aitvarą, o ji paslaptingai atsako: „Šeimos reikalas“. Lauksime atsakingų institucijų išaiškinimo, ar tai turtingi seneliai iš kojinės traukė paramą, ar tai panašiau į išplėstinį variantą. Iš ankstesnių laikų esame girdėję apie Kauno šeimas, Ukrainoje dabar paieškomo Viktoro Janukovyčiaus klanas irgi vadinosi šeima. Visokių prasmių turi šis žodis. Pati aukotoja, besitaikanti į parlamentaro kėdę Briuselyje, sako, kad šeimą šiuo atveju suprantanti plačiai.
Vaidilos ainių paieškos
Rūpindamiesi rinkimų padorumu, konservatoriai stebėtinai santūriai reagavo, kaip A. Paulauskas savo reklamoje naudojo vienos iš konservatorių lyderių Irenos Degutienės žodžius. Tikrai neetiška įtraukti į reklamą asmenį prieš jo valią. Tai lyg bin Ladenas paleistų savo reklaminį klipą su Džordžu Bušu. Konservatoriai tik pasiskundė tiems, kurie garsėja pavėluotais sprendimais arba jų nepriima – VRK. O pati panaudotoji I. Degutienė, sprendžiant pagal jos reakciją, per daug neįsižeidė, nes jokios viešos kampanijos prieš jos žodžių valkiojimą taip ir nesiėmė.
Vertas pagarbos yra kitas jaunas konservatorius Laurynas Kasčiūnas, kuris atsisakė galimybės pretenduoti į pagerintą parlamentaro Briuselyje algą, nors augina tris vaikus, ir pasirinko darbą Lietuvai Lietuvoje. Su landsberginėmis tendencijomis kituose rinkimuose laukime pasirodančių iš nebūties Jono Basanavičiaus ainių ar Antano Smetonos proanūkių.
Auksinių kortų malka
Lietuvoje viskas įmanoma, kaip skelbė rinkimus pralaimėjęs Artūras Zuokas. Jis žino, ką sako, jei surenka tiek balsų po to, kai buvo pagarsinti kalėjimo raugu atsiduodantys jo pokalbiai, kad nepaklusnusis plauks Nerimi pilvu į viršų. Jei vakarykštis „Abonentas“ gali skelbtis ateities prezidentu, tikrai Lietuvoje viskas įmanoma, ir nereikia verkti, kad jūsų galimybės suvaržytos. Patys jas suvaržote, netiesiogiai padėdami pinti neskaidrių ryšių voratinklį. Ir įsivaizduojate, kad politikas, krikštytas „Abonentu“, jus laiko mąstančiomis asmenybėmis ant oranžinių dviračių. Deja, liberalu apsiskelbęs meras nepalieka jums teisės laisvai, liberaliai rinktis ir siūlo jus kaip kortas tam, kuris atrodo mažiau pavojingas voratinkliui.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė penkerius metus baudėsi tą voratinklį išardyti. Antra kadencija politikams atriša rankas, jei jie turi tikslus ir energijos. Prezidentė turi ir viena, ir kita, todėl rinkimai yra tikėjimo jos sėkme klausimas.
Liberalų sąjūdis sėkmę, matyt, pradėjo įsivaizduoti kaip azartinį lošimą, nes į savo sąrašą antruoju įsirašė pokeristą milijonierių Antaną Guogą. Todėl dar labiau dviprasmiškai skamba šių liberalų rinkiminis šūkis „Atsilyginsime“, primenantis ne vieną balsų pirkimo skandalą Lietuvoje. Ką dėl antro numerio jie pasakė ištikimiems partiečiams? Gal kaip filmuose: „Nieko asmeniško, tai tik verslas“?
Naglis Puteikis vienoje TV laidoje sakėsi paskaičiavęs, kad jam vienas rinkėjo balsas kainavo 13 centų, o vienas balsas už Z. Balčytį atsiėjo net 8 litus. Pažvelgus į D. Grybauskaitės surinktus balsus ir išlaidas pirmajam turui, ji pasirodo taupiausia, sutilpusi vos į 8 centus. Aišku, jai nekainavo jos kaip prezidentės matomumas. Bet iš kitos pusės, kandidatuojantis prezidentas vienintelis negali pasiimti atostogų rinkimams, todėl pareigos riboja veikiančio prezidento dalyvavimą rinkiminėse kelionėse, susitikimuose. Atsižvelgus į šias aplinkybes, galima daryti išvadą, kad prezidentės rinkėjai balsavo už realius darbus, o ne užburti reklamos.
Prezidento rinkimų finalas – skaidrus proveržis?
Ar Lietuva numarinta, kad jai reiktų keltis? Ji kasmet virsta vis labiau europine valstybe, kur prezidentai nenurodinėja, kas kam privalo perleisti savo akcijas, kaip tą darė ponas Paksas, vos patekęs į Prezidentūrą. Tokio saugumo užtikrinimo, kaip šiandien, savo ilgoje istorijoje niekada neturėjome. Esame tarp labiausiai augančių Europos ekonomikų be R. Pakso ramentų pagalbos.
Dabar prisimenama, kad jis laimėjo antrą rinkimų turą prieš Valdą Adamkų, nors pirmajame pralošė, surinkęs 19,5 proc. prieš V. Adamkaus 35 proc. Verta prisiminti, kad tada R. Paksas laimėjo kritikuodamas valdžią.
Z. Balčytis to nedaro, nes negali – Vyriausybei vadovauja jo partinis vadas Algirdas Butkevičius, kuris net spaudos konferencijose už jį pasisakinėja. Turėdamas saugų atsarginį variantą pralaimėjimo atveju, Z. Balčytis drąsiai kelia Visagino atominės elektrinės viziją kaip šalies gerovės šaltinį, o D.Grybauskaitė rodosi netekusi vilties per Vyriausybės mindžikavimą išjudinti šį projektą.
Tai ne propagandinė, o gerai pasverta ir tarptautine Z. Balčyčio patirtimi paremta idėja. Jei jis kaip prezidentas gebėtų sutelkti Vyriausybės ir Seimo socdemus VAE projektui įgyvendinti, gaudamas konservatorių ir liberalų pritarimą, Lietuva keistųsi į modernią, elektrą eksportuojančią valstybę.
Tačiau yra ir kitokia galimybė: jei socdemai, valdantys koaliciją Seime ir vadovaujantys Vyriausybei, dar gautų trečią atramą Prezidentūroje, dėl dominuojančios ir nekontroliuojamos vienpartystės neliktų veiksmingos kontrolės, neliktų kūrybingos, stimuliuojančios valdžių sąveikos. Permainų vėjas pučia tik tarp skirtingų oro masių, o nepratenkančioje baloje vanduo pūna.
Prezidentė, nesivelianti į jokias dalybas po stalu, labai neparanki tiems, kurie mėgsta žvejoti drumstame vandenyje. Net pakalnučių pirkimas iš močiutės per gatvės muzikos šventę Vilniuje virto proga demonstruoti tariamą pasipiktinimą. Parodyta žmogiška šiluma senam žmogui ir meilė gėlėms ardo dirbtinai kuriamą atšiaurios D. Grybauskaitės paveikslą. Skambinkite varpais, ji pirko pakalnutes! – neduokdie, ją perrinks, ir neliks ramaus gyvenimo siurbėlėms.
Sunku būti prezidente. Briuselyje lengviau. Ir man lengviau: jei nupirksiu savo sergančiai mamai konvalijų (Kaune jų pakalnutėmis nevadino) vardo dienos proga, manęs už tai neapkaltins valstybės teisinių pamatų griovimu. Kaltintojams atsakyčiau, kad meilė, atmintis ir pagarba jus supantiems žmonėms yra tikrasis valstybės gerovės pamatas.
