R. Bogdanas. Lietuvą valdys bankai ar išrinktoji valdžia?

Kuo turi rūpintis valstybė, kad klestėtų ir tarptų gyvenimas joje? Visų pirma, verslui reikia sudaryti palankias sąlygas. Tada rasis ir darbo vietų, ir prekių bei paslaugų. Žmogui būdingas godumas turi būti valstybės stebimas, tačiau neskerdžiamas, nes be verslo nebus kam net mokėti mokesčius, iš kurių tie stebėtojai atlyginimus gauna.

Per didelė priežiūra yra pragaištinga verslui. Per maža verslo priežiūra galiausiai tampa pragaištinga visuomenei.

Geriausias pavyzdys – nevaržomas bankų siautėjimas, vaikantis pelnų, vardan kurių milijonai žmonių visame pasaulyje liko nuskurdinti po 2008 finansinės krizės. Lietuvos valstybė irgi pasižymėjo perdėtu liberalumu bankų veiklai, kuri smarkiai prisidėjo prie nekilnojamojo turto burbulo. Sprogimo banga šlavė žmonių atlyginimus, pensijas, nešė virtinę bankrotų.

Po tokių rimtų įvykių būtų normalu išanalizuoti priežastis, dėl ko įvyko viso ūkio drebėjimas Lietuvoje. Deja, nueita kitu keliu – nuostolius padengia biudžetas, grąžindamas krizės metu neišmokėtas sumas gyventojams. Bankrutavę verslai, užsidarę leidiniai, nuo bedarbystės į užsienį sprukę žmonės yra nurašyti į negrįžtamus nuostolius.

Kodėl nebuvo jokios komisijos, jokios valstybinės analizės, kas vis dėlto įvyko Lietuvoje? Imkime pavyzdį iš skandinavų: Švedijos parlamentas riksdagas subūrė komisiją, kuri atliko tyrimą. Jame, be kita ko, užsimenama, jog didžia dalimi prie krizės Baltijos šalyse prisidėjo jose veikiantys komerciniai bankai.

Atrodytų, šviežiai į valdžią atėjusiai Tėvynės Sąjungai ir Liberalų Sąjūdžiui gairės į rankas. Taip ir buvo, gaires jie paėmė, – tačiau labai patyliukais, kad tik žmonės nežinotų. Lopė, klijavo spragas, bet užsidarę kabinetuose, be jokio viešumo.

Meilė bankams ir abejingumas žmogui buvo tokie dideli, kad pranoko net galimybę įgelti oponentams socialdemokratams, per kurių valdymą burbulas buvo auginamas. Dešinieji taip elgėsi pagal savo supratimą, kad paprastas žmogus, lyginant su banku, tėra žemės gumbas. O bankas – tai didelis pinigų lietus, tik reikia jam tinkamai atnašauti, kad išlytų. Kitą sykį ir pundą piliečių verta paaukoti, kad neužsirūstintų ir neužsirauktų.

Kitaip nei Vakarų šalyse, kur prasižengę bankai yra baudžiami, jų veikla tiriama, Lietuvoje įvairios valdžios institucijos žiūri į juos tarsi į dievybes. Drąsos viršūnė buvo Snoro ir Ūkio banko istorijos – vien todėl, kad jų gijos ėjo į Rusiją. Likusiems švelniai pagrūmojama piršteliu dėl mažesnių dalykų, o dideli – tokie, kaip indėlis į Lietuvą ištikusią krizę – apeinami.

Verta priminti, kad deramai prisižiūrėjusi Lenkija tokių finansinių burbulų nepatyrė ir pasaulinę krizę pergyveno be duobės. Suversti viską Lehman Brothers banko bankrotui JAV – tas pats, kaip kaltinti dėl potvynio mieste mėnulį, kuris veikia vandenį, nutylint, kad miestas turi tarnybas, atsakingas už apsaugines priemones.

Ramūnas Bogdanas

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku tapus LVŽS atstovui Stasiui Jakeliūnui, o finansų ministru tapus Viliui Šapokai atsiranda vilties, jog pagaliau valstybės lygiu bus duotas atsakymas, kas ne taip daryta, kad mus ištiko skaudus nuosmukis, ir kaip to saugotis ateityje.

Mat S. Jakeliūnas, būdamas premjero patarėjas, nusprendė, kad svarbiau yra ne „Swedbank“ ramybė, o Lietuvos piliečių gerovė, ir išdrįso užjudinti banką iki pat jo mamos Stokholme, taip išgelbėdamas didžiulį būrį banko klientų nuo nepateisinamo banko pasipinigavimo. V. Šapoka pasižymėjo drąsa kaip Vertybinių popierių komisijos pirmininkas, profesionaliai įvertinęs DNB banko pažeidimus ir sisteminį nepasirengimą su akcijomis susijusių obligacijų (SASO) už skolintas lėšas platinimui, dėl ko vėliau net Lietuvos Vyriausiasis Administracinis teismas priekaištavo valstybinei komisijai, išdrįsusiai kritikuoti norvegų kapitalo įmonę. (Pats asmeniškai esu tarp daugiau 600 Lietuvos piliečių, nukentėjusių nuo to DNB produkto – SASO už skolintas lėšas, – todėl teko labai įsigilinti į šią sritį, pradėjus bylinėtis su banku, ir pamažėl ėmė atsiverti tamsūs horizontai.) Tačiau Lietuvos valstybė markstosi ir neįsižiūri į bankų veiklos horizontus, kur gali slypėti nemalonios išvados.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga prieš rinkimus vienintelė žadėjo galų gale išsiaiškinti, kas gi čia pas mus įvyko 2008-2009 metais. Verta priminti, kad deramai prisižiūrėjusi Lenkija tokių finansinių burbulų nepatyrė ir pasaulinę krizę pergyveno be duobės. Suversti viską Lehman Brothers banko bankrotui Jungtinėse Valstijose – tas pats, kaip kaltinti dėl potvynio mieste mėnulį, kuris veikia vandenį, nutylint, kad miestas turi tarnybas, atsakingas už apsaugines priemones.

Žmonės, ne tik rinkėjai, turi teisę žinoti, dėl kieno veiksmų ir dėl kieno neveikimo jiems teko taip skaudžiai susidurti su pasaulinės krizės padariniais.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.