R. Bogdanas. Išvaduokite Vilnių nuo žaliųjų žmogeliukų senelių!

 (1065)
Saulėtos ir šiltos ankstyvo pavasario dienos išryškina miesto detales: švyti balta Katedra, ant žaliuojančio kalno raudona Gedimino pilis, šešėliai lūžta nuo lauko kavinių skėčių, žiedais lyg varškės kąsniais apkibusios sakuros, o šalia jų melsvu plienu vingiuoja upė. Vienas tiltas per tą upę nudažytas žaliai, o ant jo keturių kampų riogso parūdiję stovylos.
Vyčio ir NATO vėliavos ant Žaliojo tilto
Vyčio ir NATO vėliavos ant Žaliojo tilto
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Keturi kampai – tai keturios stalininio socializmo atramos: išbuožinti valstiečiai („Žemės ūkis“, aut. Bernardas Buračas ir Petras Vaivada), agresyvios sukarintos valstybės galią kuriantis proletariatas („Statyba ir pramonė“, aut. Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas), jaunoji karta, kurios mąstymo laisvė išmušama ideologiniu botagu („Besimokantis jaunimas“, aut. Juozas Mikėnas ir Juozas Kėdainis); o virš visų aukščiausiai iškilę ginkluoti šio komunistinio rojaus prižiūrėtojai, okupanto batu trypiantys pusę tuometinės Europos („Taikos sargyboje“, aut. Bronius Pundzius).

Visų keturių atraminių kampų kuriamoji energija buvo prievarta. Ir pats vaizduojamasis buvo prievartos tvarinys, ir patys skulptoriai šiais darbais tik liudijo savo paklusnumą okupanto jėgai. Žmogaus kaip asmenybės tai visuomenei nereikėjo, todėl net autorių individualumas ištrintas, ir rodosi, jog stovylos atkeliavo nuo konvejerio. Tokio tipo balvonais komunistai žymėjo visas savo valdomas žemes, kaip šunys žymi savo teritorijas.

Virš visos geležinės ketveriukės, aukštinančios košmarą, iš kurio smarkiai nukraujavusi Lietuva vis dėlto ištrūko, vaiskiame pavasario danguje plevėsuoja keturios vėliavos. Viename krante – skaisčiai raudonu lauku šuoliuoja po okupacijos sugrįžęs Vytis, kitame krante – mėlynas santūrus galingosios NATO ženklas. Jau dešimtmetis, kaip Lietuva yra NATO narė, ir tik šios organizacijos skydas šiandien leidžia mums apsisaugoti nuo nekviestų žaliųjų žmogeliukų, kurie klaidžioja po rytų Ukrainą.

Kai virš stalinistinių stovylų plevėsuoja visai kitų vertybių vėliavos, rodosi, kad šito miesto kolektyvinė sąmonė yra šizofreniška, sutalpinanti nesuderinamus dalykus ir besidvejinanti. Atvirkščiai, Kaunas, su visa derama pagarba iškėlęs S. Nėrį iš Karo muziejaus sodo, parodė turintis vientisą vertybinį suvokimą.
Ramūnas Bogdanas

Nenormaliai kontrastingas stovylų ir vėliavų derinys rodo nenormaliai kontrastingą vilniečių sąmonę, kuri pakenčia šią nesąmonę. Skaisčios saulės ir narystės NATO dešimtmečio šviesoje labai ryškiai matosi liguistas kabinimasis į buvusio užkariautojo palikimą. Pilkesnėmis dienomis, labiau vyraujančiomis mūsų platumose, pasireiškia ištisas pulkelis nebrandžių protautojų, sunarstančių žodinius visai europietiškai atrodančius pateisinimų karoliukus akivaizdžiam nesugebėjimui atsisveikinti su pavergėjais ir jų kurta beasmene visuomene.

Algirdas Patackas jau yra atkreipęs dėmesį skirtumą tarp muziejinio eksponato ir paminklo. „Paminklas rodo, kaip dabartinė visuomenė žiūri į savo praeitį,“ rašo jis. Kai virš stalinistinių stovylų plevėsuoja visai kitų vertybių vėliavos, rodosi, kad šito miesto kolektyvinė sąmonė yra šizofreniška, sutalpinanti nesuderinamus dalykus ir besidvejinanti. Atvirkščiai, Kaunas, su visa derama pagarba iškėlęs S. Nėrį iš Karo muziejaus sodo, parodė turintis vientisą vertybinį suvokimą.

Stabų globėjai

Stabus ant tilto globon paėmė kultūros ministras Juozas Nekrošius, įtraukęs juos į kultūros paveldą. Kadangi šis ministras nuo LDDP (buvusios LKP ir esamos LSDP) pats buvo aukščiau nei vidutinio rango sovietinis nomenklatūrininkas, savaime suprantama, kad pridengė nuo kelionės į Grūto parką savo buvusių ponų idealus. Tačiau kodėl per dvidešimt metų po to neatsirado valios išrašyti jiems skirtą kelialapį?
Visai neseniai iš Vilniaus senamiesčio išgabentas išverstaskūrio Liudo Giros biustas, kai iniciatyvą parodė tuometinis švietimo ministras Gintaras Steponavičius. Anksčiau esu kaip vilnietis siūlęs Stalino saulės vežėją nuimti savivaldybei, bet ji atsakiusi kultūros paveldo departamento direktorės Dianos Varnaitės raštu, jog biustas meniškai ir idėjiškai labai tinkamoje vietoje. Toji ponia iki šiol reguliuoja paveldo reikalus.

Jei sovietinis nomenklatūrininkas įsisegė socdemų ženkliuką, tai nereiškia, kad jis tapo socialdemokratas. Jei tiltą nudažėme žaliai, tai nereiškia, kad jis jau Žaliasis. Visi kiti jo atributai byloja, kad tai yra generolo Ivano Černiachovskio tiltas.
Ramūnas Bogdanas

Jai nenusileidžia didžioji dalis Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybos, kuri tiltą ir skulptūrines grupes ant jo laiko nedaloma visuma. Šių žinovų nuovoka nė kiek nenusileidžia buvusiam miesto merui, buvusiam sovietinės autoinspekcijos inspektoriui Viliui Navickui, kuris kaip miesto vadovas 2010 m. patvirtinęs, jog skulptūros ant tilto turi „kultūrinę vertę“.

Vėliau jam antrino liberalą vaizduojantis meras Artūras Zuokas, vadinęs stovylas „kultūros paveldo dalimi“. Stabų ant tilto sudūlėjimas paspartintų jų dūlėjimą nostalgiškose sielose, kur jie tūno lyg laiko kokone, laukiantys gaivinančio vėjo iš rytų. Tačiau ne – 2012 bankrutuojanti Vilniaus savivaldybė planavo net 250 000 litų skirti laiko priveikiamų balvonų gelbėjimui.

Rusija į tokias skulptūras tebežiūri kaip į idėjinį savo buvimo patvirtinimą. Maskvos merija 2009 m. siūlė pinigų restauracijai. Tikrai ne dėl to, kad jai rūpi Lietuvos kultūrinis paveldas. Taline 2007 m. tikrai ne dėl bronzinio kario kaip kultūros paveldo rusai sukėlė riaušes ir kibernetinius puolimus. Grįžti visada lengviau ten, kur yra likę ankstesnio buvimo ženklai, palaikantys gerbėjų dvasią.
Po oranžinės revoliucijos Ukrainoje niekas nepasikeitė, ir tą išoriškai liudijo aikštėse tebestovintys Leninai. Kada pernai pakilo Maidanas, pasiryžęs eiti Europos keliu, Kijevo studentai nuvertė pagrindinį Ukrainos Leniną, kuris simbolizavo pražūtingą kryptį į Rusijos guolį. Tautos laisvėja tik atsisakydamos praeities stabų. Tai tinka ir vokiečiams, ir lietuviams, ir rusams.

Atsisveikinimas su praeitimi

1991 m. rugpjūčio 23 d. buvau kelias naktis nemiegojęs. Maskvoje ėjo į pabaigą rugpjūčio 19 d. prasidėjęs pučas, kurio pergalės laukė nepriklausomybės priešai Lietuvoje. Rugpjūčio 22 d. susirinkę Lubiankos aikštėje maskviečiai nuvertė ten stovėjusį Feliksą Dzeržinskį, simboliškai atsisakydami toliau gyventi KGB priežiūroje.

Popietę skambina Algirdas Kaušpėdas: „Atlėk prie Lenino, tuoj vers“. Algirdas tada vadovavo Lietuvos televizijai ir radijui, todėl žinojo šviežiausias naujienas. Įtampa jau slūgo, tad nusprendžiau, kad po keturių parų galiu pusvalandžiui ištrūkti – nuo Aukščiausiosios Tarybos iki Lenino (dab. Lukiškių) aikštės vos penkios minutės. Perspėjau sekretorę, kur dingstu, ir išdūmiau. Nespėjau. Leninas jau buvo nurautas. Susirinkę žmonės jautėsi lyg atsikratantys kažkokio slogaus sapno, visi šypsojosi, jų akys žiūrėjo į ateitį be šito įkyrėjusio kliuvinio. Tada aikštės prieigose nuo upės pasirodė keli šarvuočiai, atskubėję iš Šiaurės miestelio savo vado stovylos gelbėti. Tikrai ne paveldu jie rūpinosi. Šarvuočiai atidundėjo gelbėti praeities. Pamatę, kad pavėlavo, kiek pastovėjo ir apsisuko atgal.

Vertėtų prisiminti, kad tais metais, kai aukščiau paminėti skulptoriai vykdė idėjinį užsakymą, Lietuvoje dar vyko organizuotas partizaninis karas prieš okupantus, NKVD rūsiuose buvo kankinami ir žudomi žmonės, tęsėsi trėmimai.
Ramūnas Bogdanas

Kaip šiandien vaiskus oras ir vėliavos išgrynina keturių balvonų absurdiškumą, kaip Maidanas šį pavasarį išgrynina, kas Ukrainoje eina į priekį, o kas buriasi po Leninu, taip pučas išgrynino, ką reiškia į KGB rūmus ranka teberodantis pagrindinis Lietuvos Leninas. Aiškumo dienomis esmė matosi kaip ant delno.

Bet jau lapkričio mėnesį bolševikų pakaliko Kapsuko skulptūra iš Rotušės aikštės buvo pašalinta nebe viešai, o nakties tamsoje. Pradėjo jungtis stabdžiai.

Vilniaus sovietinimas

Jei sovietinis nomenklatūrininkas įsisegė socdemų ženkliuką, tai nereiškia, kad jis tapo socialdemokratas. Jei tiltą nudažėme žaliai, tai nereiškia, kad jis jau Žaliasis. Visi kiti jo atributai byloja, kad tai yra generolo Ivano Černiachovskio tiltas.

Žaliasis tiltas buvo susprogdintas 1944 m. liepą einant frontui. Tas generolas žuvo Rytprūsiuose. Tai jo kareiviai nebaudžiami masiškai prievartavo to krašto vokietes ir lietuves. Generolą palaidojo Vilniuje, I. Černiachovskio aikštėje (dab. V. Kudirkos), ant kapo pastatė paminklą „nuo lietuvių tautos“.

1948 m. sovietų armijos inžinierinis dalinys pagal Leningrado instituto projektą pastatė I. Černiachovskio tiltą. Pakeliui į tiltą atidarytas Revoliucijos muziejus (dab. V. Kasiulio muziejus). Kitoje upės pusėje prasidėjo KGB tėvo F. Dzeržinskio gatvė, kuriai buvo atimtas Kalvarijų vardas. Visa tai kūrė naują sovietinę realybę.

Tiltas ketverius metus stovėjo be jokių papuošimų. Jo apipavidalinimas buvo pavestas architektui Viktorui Anikinui. Gimęs Čiuvašijoje 1918 m., iškart po mokslų jis pateko į karą, o paskui buvo atsiųstas į Vilnių, kad su kitais susovietintų miestą. V. Anikinas darbavosi projektuojant mokslo darbuotojų namus Neries pakrantėje su nukopijuota iš Maskvos smaige, M. Mažvydo biblioteką.

Dabartinis Rusijos elgesys rodo, kad reliktai greitai gali tapti istorinės teisybės atkūrimo įrodymais. Jie gali veikti ne tik kaip šiuolaikiškai interpretuojamos meninės konstrukcijos. Vieną naktį jie gali virsti žaliųjų žmogeliukų seneliais, kurių atminimą jau seniai reikėjo apginti.
Ramūnas Bogdanas

Didžiausias jo paliktas ženklas Vilniuje – tai randu per senamiestį paversta Vokiečių gatvė. Senas šviesios atminties vilnietis redaktorius Jonas Pilypaitis man yra pasakojęs, kad po karo Vokiečių gatvė buvo apgriauta bombardavimų, tačiau daugiausiai tik viršutiniai aukštai, ir atstatyti keblumų nebūtų buvę.

Tokie atėjūnai kaip V. Anikinas ir vietiniai kolaborantai nugriovė senuosius namus, jų vietoje padarė bulvarą „laimingos sovietinės liaudies vaikštynėms“, kaip Maskvoje, o V. Anikinas suprojektavo ilgą stalininių namų dešrą nuo Rotušės iki S. Nėries mokyklos. Tad jo gerbėjai turėtų kuo džiaugtis ir be jo parinktų tilto dekoracijų.

Kaip liudijo tuometinis Vilniaus vyr. architektas Vladislovas Mikučianis, atsiųstas iš Leningrado susovietinti Vilnių, I. Černiachovskio tiltui papuošti V. Anikinas derino vėliavas, obeliskus, kol pagaliau apsistojo ties skulptorių darbais. Dabar matomos balvonų grupelės pirmą kartą viešai parodytos LTSR dešimtmečio dailės parodoje 1950 m. (dabar sakytume – pirmosios okupacijos dešimtmečio). Vertėtų prisiminti, kad tais metais, kai aukščiau paminėti skulptoriai vykdė idėjinį užsakymą, Lietuvoje dar vyko organizuotas partizaninis karas prieš okupantus, NKVD rūsiuose buvo kankinami ir žudomi žmonės, tęsėsi trėmimai.

Patys skulptoriai, matyt, nekaip jautėsi šlovindami jiems svetimą pasaulį. Pasakojama, jog pasak J. Mikėno, kareiviai specialiai pastatyti nugara į miesto centrą, kad išeitų. Galbūt statant aiškino kitaip: kad jie atsisukę išorėn atremti priešą. Man dėdė yra sakęs, jog valstietės prototipu tapo skulptoriaus P. Vaivados simpatija. Prototipo kaimuose skulptorius nesivargino ieškoti. Trumpai tariant, patys autoriai nežiūrėjo į šį privalomą darbą kaip į rimtą kūrybą.

Ar okupacija tebuvo kultūrinis nuotykis?

Ant tilto stovi ne meno kūriniai, o to laiko ženklai, kurių ir taip pakankamai daug Vilniuje. Balvonų paskirtis buvo ištrinti skirtumus tarp teritorijų, valdomų iš Maskvos. Kol išlieka imperinės Rusijos ambicijos, tol išlieka tokia globotinų vietų paskirtis: kuo jų daugiau, tuo natūralesnis noras sugrįžti.

Šiandien bandoma ištrinti skirtumus tarp Ukrainos ir Rusijos, dirbtinai kurstomi identiteto svyravimai. Kalba, o ne valstybinės sienos žymi Rusijai jos veiklos lauką. Visuose kraštuose, dėl kurių galanda dantį Rusija, išlikę sovietiniai paminklai yra prorusiškų jėgų traukos centrai. Į Europą žiūrintis Kijevas Leniną nuverčia, į rytus tempiamas Donbasas buriasi mitinguoti kultūros paveldo objektų papėdėje.

Todėl reikia rimtai pamąstyti, ar ne per pavojingas malonumas žaisti tokiais „mūsų istorinės kultūrinės atminties reliktais“, kaip balvonus vadina už kultūros paveldą atsakingas kultūros viceministras Romas Jarockis. Dabartinis Rusijos elgesys rodo, kad reliktai greitai gali tapti istorinės teisybės atkūrimo įrodymais. Jie gali veikti ne tik kaip šiuolaikiškai interpretuojamos meninės konstrukcijos. Vieną naktį jie gali virsti žaliųjų žmogeliukų seneliais, kurių atminimą jau seniai reikėjo apginti.

Kitas aspektas, patartinas prisiminti, – tai šimtai tūkstančių mūsų tautiečių, kurių likimus suluošino ši ant keturių tilto kampų šlovinama santvarka. „Kultūrinė atmintis“ neturėtų paniekinti jų atminimo, saugodama mėsmalės simbolį sostinės centre. Vakarų Europa viešose erdvėse nesaugo nacistinių paminklų, nors jie yra istorijos dalis.

Geriau neapibendrinsiu, kaip Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės mintimis „Kultūros baruose“: jei paliksime tas skulptūras – rodysime abejingumą okupacijai. Jei nugriausime – rodysime nepakantumą okupacijai. „Tačiau tai nereiškia, kad istorijos nepriimame tokios, kokia ji yra.“

Ir negundykime piktavalių, suteikdami jiems pretekstą galvoti, kad mus kamuoja rusiško glėbio ilgesys. Verčiau nusiųskime balvonus į Grūto parką, o postamentus papuoškime dekoratyvinėmis vazomis su gėlėmis ar visažaliais medeliais. Tuomet ir tiltui labiau tiks Žaliojo vardas.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

A. Vaškevičius. Taip, estai. Ir vėl tie estai (8)

Taip, estai. Ir vėl tie estai, pasiskelbę kuriantys „superministeriją“. Lietuvoje atgarsiai ir rezonansai daugiau nei audringi. Artėjant rinkimams – nuostabiai patogi tema pasireikšti. Nuomonės, lentelės, diagramos tiesiog burbuliuoja viešosios erdvės katile.

N. Vasiliauskaitė. Meskite jas pro langą! (100)

Mėlynės, kuriomis neseniai kvietė dabintis „Pagalbos moterims linija“ (po to, feisbukiečiams sureagavus į šį hipsteriškai šmaikštų verslo planelį adekvačiai, kaip į kraupiai cinišką patyčią, savanorės paskelbė atsišaukimą, jog nepakęs savo puslapyje „piktų žmonių“, rašančių „destruktyvius ir nekultūringus“ komentarus ir viską, išskyrus padėkas, ištrynė) – visai neblogas pretekstas pamatyti, kad būtent taip veikia bemaž visas nevyriausybinis sektorius, visos pagalbos linijos, visi socialinio jautrumo centrai.

G. Mažeikis. Nereikia bijoti Sokurovo ir nepasitikėti savo laisvės galia (105)

Vladimiras Laučius sugretino režisierių Aleksandrą Sokurovą ir populiarios muzikos atlikėją Olegą Gazmanovą kaip analogiškos propagandos skleidėjus ir įvardijo Sokurovą net pavojingesniu, bent jau Lietuvos inteligentams. Leisiu su tokiomis griežtomis emblemomis ir greitais vertinimais nesutikti.

I. Makaraitytė. Neliko V. Uspaskicho lagaminų, neliko rinkimų kampanijos? (125)

Važiuojant iš Kauno ties Šilainiais, autostrados link, priešais šviesoforą atsiveria Remigijaus Žemaitaičio rinkiminis plakatas su briedžiuku fone. Gal ir ne briedžiukas ten, gal elnias, bet tikrai gyvis su ragais. Plakatas sumirgėjo akyse ir kurį laiką tikrai svarsčiau, kodėl R. Žemaitaitis Kaune pozuoja su miško gyvūnais. Bet politikai mėgsta provokacijas gamtos ir žemės ūkio tema. Mantas Adomėnas tik prasidėjus oficialiai rinkimų kampanijai pavasarį driokstelėjo su šakėmis.

A. Užkalnis. Filmuokime laidotuvių kuo daugiau (404)

Gali būti, kad prie šio įrašo bus parašyta „juodas humoras“, tačiau šį kartą humoro iš manęs jokio. Tik rimtumas, kaip ir pridera.