R. Bogdanas. E. Macronas, kurio nenori Rusija ir nori Lietuva

Vienas didžiausių šių metų politinių įvykių yra rinkimai Prancūzijoje. Pokyčiai įvyksta, kai dauguma aktyvių piliečių supranta, jog respublika toliau taip važiuoti negali ir laikas keisti arklius, nes su senaisiais iš duobės neišsikrapštyti.

Generolo Ch. De Gaulle‘io palikimas

Dabartinė šalies valdymo sistema buvo sukurta, kai parlamentinė Ketvirtoji respublika nesugebėjo įveikti kylančių iššūkių, tarp kurių didžiausias buvo Alžyro krizė. Į politinę areną tada sugrįžo nacionalinis didvyris generolas Charles‘is de Gaulle‘is, kuris 1959 m. parlamento buvo išrinktas pirmuoju Penktosios respublikos prezidentu pagal naują 1958 m. Konstituciją.

Po trejų metų generolas inicijavo referendumą dėl prezidento rinkimų, o šiam laimėjus, jau visuotiniuose rinkimuose 1965 m. buvo išrinktas į aukščiausią postą. Iki tol prezidento vaidmuo buvo daugiau simbolinis, ir didžiausia jo pareiga buvo pasiūlyti kandidatą į premjerus Nacionalinei asamblėjai. Verta atsiminti, kad būtent Ketvirtosios respublikos politikų tarpe gimė Europos vienijimo idėja, kurios pagrindu 1950 m. pasirašyta Europos plieno ir anglies sąjunga, palaipsniui išaugusi iki Europos Sąjungos.

Iš pradžių Prancūzijos prezidentas būdavo renkamas septyneriems metams, tačiau praktika parodė, kad parlamento rinkimų grafiko nesutapimas trikdo sklandžią šių valdžios institucijų sąveiką. Kada parlamentinė dauguma ir prezidentas yra iš vienos politinės stovyklos, darbas vyksta sklandžiai. Kada iš priešingų – darbas stringa. Prancūzai tokiai situacijai net parinko terminą „gyvenimas susimetus“.

Vardan sklandesnės sąveikos per 2000 m. konstitucinį referendumą prezidento kadencija nuo septynerių metų sutrumpinta iki penkerių ir priderinta prie parlamento rinkimų. Ši pataisa leidžia tikėtis, jog rinkėjų nuotaikos per trumpą laikotarpį nepasikeis ir prezidentas bus iš tos pačios stovyklos, kaip ir parlamento dauguma. Tada prezidentas ramiai užsiima prioritetiniais jam gynybos bei užsienio politikos klausimais, o jo parinktas ir saviškių parlamentinės daugumos patvirtintas premjeras tvarko ekonomiką, socialinius reikalus.

Šiemet prezidento rinkimuose dalyvavo 11 kandidatų, tačiau tarp jų nebuvo pirmą kadenciją baigiančio dabartinio prezidento Francois Hollande‘o, kuris yra rekordiškai nepopuliarus. Tai irgi naujiena Penktos respublikos rinkimų istorijoje, nes veikiantys prezidentai visada iki šiol bandydavo laimę ir antrą kartą.

Antrasis turas bus gegužės 7 d., o jau birželio 11 d. ir 18 d., įvyks du parlamento rinkimų turai. Taip bus suformuota renkamoji nacionalinė valdžia ateinantiems penkeriems metams.

Per visą Penktąją respubliką pakaitomis valdo tai kairioji socialdemokratiška Socialistų partija, tai dešinieji respublikonai, atstovaujantys konservatyviąją ideologiją.

Glaudi ir marga ketveriukė

Prieš dešimtmetį šalia dviejų sunkiasvorių partijų įsitvirtino trečioji jėga Nacionalinis frontas, tačiau kol kas jam pavyksta laimėti tik savivaldybių lygyje. Didžiausi pasiekimai yra jų įkūrėjo Jeano-Marie Le Peno patekimas į antrą respublikos prezidento rinkimų turą su 17 proc. balsų prieš dešiniųjų kandidatą Jacques‘ą Chiracą, surinkusį 18 proc. Tačiau antrame ture J.-M Le Penas padidino savo rinkėjų skaičių vos vienu procentu, surinkęs 18 proc., o būsimasis prezidentas – net 82 proc.

Remiantis šia 15 metų senumo istorija ir skaičiuojant galimą rinkėjų bazę daroma prielaida, jog dabartinė Nacionalinio fronto lyderė Jeano-Marie duktė Marine Le Pen antrame ture laimėti negali, nes skirtingų stovyklų rinkėjai susivienys prieš ją. Tačiau ir laimėjus jai nebūtų lengva, nes dabar Nacionalinėje asamblėjoje ji teturi vos du atstovus. Situacija dramatiškai keistųsi, jei paskui ją parlamento rinkimuose gerai pasirodytų jos partija.

Respublikonų kandidatas Francois Fillonas save pristato kaip prancūzišką Margaret Thatcher, atgaivinusią Britanijos ekonomiką. Savo katalikiškumu ir šeimos vertybių puoselėjimu jis buvo pavojingiausias M. Le Pen konkurentas.

Jis buvo realiausias laimėtojas iki paaiškėjo, jog fiktyviai įdarbinęs savo žmoną, per dešimtmetį jai sumokėjo šimtus tūkstančių eurų biudžetinių lėšų. Vėliau iškilo istorija apie jam dovanotus prabangius kostiumus, apie 50 000 eurų atlygį už tai, kad suorganizavo susitikimą libaniečių verslininkui su savo draugu Vladimiru Putinu. Jis yra už sankcijų Rusijai naikinimą ir gerus santykius su Kremliumi.

Prie kraštutinės dešinės atstovės ir dešiniųjų kandidato simpatijų V. Putinui šliejasi ir kraštutinių kairiųjų atstovas Jeanas-Lucas Melanchonas, pasirodantis su Mao stiliaus švarku. Maskva remia tik pirmuosius du savo draugus, nors šis kairuolis, pavyzdžiui, atvirai siūlo Baltijos šalis palikti vienas aiškintis santykius su Rusija.

J.-L. Melanchonas yra didis Fidelio Kastro ir Hugo Chavezo gerbėjas. Nežiūrint to, kad Kuba ir Venesuela yra pavyzdžiai, kaip nereikia tvarkyti valstybės, jis sugebėjo surinkti 19,62 proc. per pirmo turo balsavimą ir susilaiko palaikyti kurį nors iš finalininkų. Buvusį premjerą ir buvusį rinkimų favoritą, susimovusį skandaluose F. Filloną rinkosi vos truputį daugiau – 19,94 proc. rinkėjų.

Vienintelis Rusijos režimui nepritariantis kandidatas ketveriukėje buvo Emmanuelis Macronas, 39 metų bankininkas, niekad nesireiškęs politikoje, tačiau dirbęs ekonomikos ministru dabartinėje socialistų vyriausybėje. Jis vadovauja savo paties vos prieš metus įkurtam judėjimui ir skelbia esąs nei kairėje, nei dešinėje, o avangarde, ir pasiruošęs vykdyti reikalingus pokyčius šalyje. Jo ryžtingumas įkvėpė 23,86 proc. rinkėjų, antroje vietoje palikęs M. Le Pen su 21,43 proc.

Tokių dramatiškų ir neprognozuojamų rinkimų Penktoji respublika dar nėra turėjusi. Glaudi pirmosios ketveriukės grupė ir socialistų kandidato Benoit Hamono, likusio penktuoju tik su 6,35 proc., atsilikimas rodo, jog Prancūzijoje yra akivaizdus permainų poreikis, o kryptį parinks rinkėjai per antrąjį prezidento rinkimų turą ir per parlamento rinkimus.

Prognozės tvirtinasi

Po „Brexito“ šalininkų ir D. Trumpo pergalių buvo kilę abejonių dėl prognozių patikimumo ateityje, tačiau prancūzai grąžino pasitikėjimą tradicinėmis apklausomis, nubalsuodami taip, kaip žadėjo išvakarėse.

Į antrą rinkimų turą pateko kandidatai, siūlantys du priešingus kelius, kuriais jie temptų Prancūzijos karietą. Pasak M. Le Pen, laikas aršiai ginti savo identitetą, uždaryti sienas, paskelbti referendumą dėl „Frexito“ (išstojimo iš ES), išvaryti imigrantus, nekreipti dėmesio, ką išdarinėja su tarptautinėmis normomis tokios valstybės kaip Rusija ar Sirija ir rūpintis tik savo nauda.

Kaip sako Nacionalinio fronto atstovė Prancūzijos parlamente Marionas Marechel – Le Pen, E. Macronui Prancūzija yra lyg verslo startuolis – ne tauta, o tik erdvė. Nacionalinis frontas yra griežtai prieš multikultūrizmą, o E. Macronas per debatus tiesiai išdėstė, jog „nėra tokio dalyko, kaip prancūzų kultūra, yra kultūra Prancūzijoje ir jos įvairovė“.

Tačiau M. Le Pen, kuri skelbiasi kovotoja prieš vyraujančią Sistemą, pati yra daug metų toje sistemoje besisukanti ir jos privilegijomis besinaudojanti tipiška politikė, perėmusi savo tėvo milijonieriaus partiją.

E. Macrono žodžiais, pajudėjus atsiribojimo keliu, priešais iškart tektų paversti 4 milijonus Prancūzijos piliečių, išpažįstančių islamą, o uždara ekonomika klestėjimo neatneštų. Jo vizija yra atvira Prancūzija su ateitimi ES. Savo rinkimų platformą jis sudarė po to, kai jo šalininkai atliko 25 000 plačių interviu šalyje, kuriuose įvairūs žmonės dėstė savo nusivylimus, viltis, pasiūlymus. Į jo programą pateko ir dešiniųjų, ir kairiųjų nuostatų.

Būdamas ekonomikos ministru E. Macronas neteko socialistų pasitikėjimo, kai ėmėsi įstatymų, kurie liberalizuotų darbo santykius ir darytų Prancūziją labiau konkurencingą. Juokaujama, kad dabartinis šalies darbo kodeksas yra storesnis už Bibliją ir tapo neįveikiama kliūtimi naujoms investicijoms bei ūkio plėtrai.

Atėjęs iš niekur ir žadėdamas proveržį iš sąstingio, E. Macronas įkūnija tai, kas prancūzų politinėje istorijoje vadinama bonapartizmu. Nors M. Le Pen rengė savo mitingus po Jeanne‘os d‘Arc paveikslais, ne ji, o jos konkurentas yra naujos vizijos nešėjas. Jo pergalė pirmame ture rodo, kad Europoje sulaukia pritarimo centristinės pažiūros ir nuosaikumas.

E. Macronas buvo labiausiai iš visų kandidatų atakuotas melagingomis žiniomis ir kompiuteriniais įsilaužimais. Pastaruosius vykdė tos pačios programišių grupės, kurios laužėsi į JAV demokratų partijos duomenų bazes ir siejamos su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

F. Fillono bendrapartietis parlamentaras Nicolas Dhuicqas interviu Kremliaus kontroliuojamai agentūrai „Sputnik“ pareiškė, jog E. Macronas atstovauja turtingų gėjų klaną, ir žinia buvo plačiai paskleista tarp rinkėjų. Pats N. Dhuicqas pagarsėjo, praėjusią vasarą kaip parlamentaras vykdamas į okupuotą Krymą, nepaisant Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos raginimo susilaikyti nuo kelionės. Dėl tvirto NATO palaikymo E. Macronas kaltintas, kad yra JAV agentas.

Lietuvai labai svarbu, kad Prancūzijos prezidentas, kurio žinioje yra gynyba ir užsienio politika, būtų toks žmogus, kaip E. Macronas, nes tik šį kelią pasirinkusi Prancūzija liks mūsų strategine partnere, nenusigręš į save, užtikrins transatlantinę jungtį, kuri yra mūsų saugumo garantas. Žadėdamas imtis reikalingų pokyčių stagnuojančioje Prancūzijos ekonomikoje, kuri yra šešta pagal dydį pasaulyje, E. Macronas tuo pačiu siekia sustiprinti eurozoną, – vadinasi, ir mes gyvensime stabilesnėje aplinkoje.

Jau pirmo turo vakarą tiek F. Fillonas, tiek B. Hamonas ragino savo rėmėjus palaikyti E. Macrono kandidatūrą antrame ture. Finale pergalė prognozuojama E. Macronui, kuris turėtų surinkti 62 proc., o M. Le Pen – 38 proc. balsų.

Kaip parodė sklandus ir neįtikėtinai greitas pirmo turo rezultatų skelbimas, balsų skaičiavimo mašina Prancūzijoje sugeba apdoroti dešimtis milijonų biuletenių greičiau, negu suskaičiuojami balsai Lietuvoje, todėl jau gegužės 7 vakarą žinosime, ar prognozės pasitvirtins.