R. Bogdanas. Audra stiklinėje su grifu „SLAPTAI“

VSD pažymos neskaičiau, bet ją skaitęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas mano paklaustas sakė, jog nieko tokio, ko nebūtų prieš tai matęs paskelbta viešai, toje pažymoje nėra. Pakartotinas žinomų dalykų paviešinimas žalos nepadarė. Atvirkščiai: jis įspėjo visuomenę, nors liko klaustukas dėl viešinimo taisyklių laikymosi, kurį galima be triukšmo išsiaiškinti tykiame tarnybiniame užutekyje.

Tad kodėl imta kelti tokią audrą ant visos Lietuvos? Ar įvyko nematytas negirdėtas dalykas ir pirmąkart pakilo širma nuo grifo „slaptai“? Anaiptol.

Itin susirūpinęs šitos pažymos nutekinimu portalas „Alfa“ čia pat įdėtame kitame straipsnyje pasakoja, kad slaptą VSD pažymą dėl oro uosto savo laiku buvo gavęs tuometinis susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius, o gegužę, jau būdamas premjeru, išdėstė jos turinį. Turinys pateikiamas iš premjero lūpų, kabutėse, be jokių priekaištų dėl paviešinimo. Gal ją prieš tai išslaptino? – apie tai nutylėta. 

Pravartu vadovautis protingumo kriterijumi, kaip pasielgta dėl oro uostą aprašančios pažymos, tačiau dėl pažymos apie galimas atakas prieš valstybę ir asmeniškai prezidentę pasitelktas ne protingumo, o naudos kriterijus. Dėl nekaltos informacijos nutekėjimo staiga susirūpinęs A. Paulauskas neseniai patvirtintas darbiečių kandidatu į prezidentus. Jam reikia didinti savo žinomumą. Tą ir daro, naudodamasis pažymos istorija. Ir aš jam padedu – straipsnį pradėjau jį paminėdamas.

Nežiūrint to, kad yra didžiai nusidėjęs darbiečių vedliui Viktorui Uspaskichui, A. Paulauskas ir partijoje priglaustas, ir seimo komitetui vadovauja, ir rinkimams ruošiasi. Nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. A. Paulauskas, kaip buvęs generalinis prokuroras, gali būti naudingas savo ryšiais teisėsaugos sluoksniuose, o tai turbūt rūpi teisiamai darbiečių viršūnėlei. Iš NSGK pirmininko posto jis gali įgarsinti aktualias temas, kaip ši pažyma.

Mes matome, kaip perdėm uoliai dirba STT tirdama veiką, dėl kurios niekas nenukentėjo. Pirmas mostas – per Seimą. Tuoj įsijungia kita darbietė Loreta Graužinienė. Iš jos, kaip Seimo pirmininkės, keistų pasisakymų kyla spėjimas, kad ji yra Viktoro Uspaskicho ruporas, kuriuo šis stengiasi išmušti iš pusiausvyros prezidentę: jei nepakenks, tai bent gyvenimą jai apkartins. Tuo L. Graužinienė ryškiausiai skiriasi nuo paslaptingai seimo pirmininko postą apleidusio kito darbiečio Vydo Gedvilo kuriam, matyt, buvo gėda be perstojo loti ant S. Daukanto aikštės.

Po to, kai L. Graužinienė krūtine užgulė mikrofonų pultą pirmininkaudama seimo posėdyje ir taip užčiaupė burnas pasisakančiai dėl V. Uspaskicho neliečiamybės opozicijai, mano vaizduotėje iškilo ateities paveikslas, kur toji ponia turi galios jėgos struktūroms. Tame paveiksle mačiau jau ne išjungtus mikrofonus, o antrankius ir kameras trukdantiems kitaminčiams.

Kaip neprisiminsi, jog L. Graužinienė pritarė, jog tokių dalykų, kaip sovietinių kariškių siautėjimas Vilniuje 1991 m. sausį, rodyti nereikia. Su tuo nesutiktų Borisas Jelcinas, tada buvęs Rusijos prezidentu, bet už tokią minčių eigą paplotų dabartinis Rusijos vadovas. Ir taip dėsto ne buhalterė iš Ukmergės, o antras asmuo valstybėje, kuris konstitucijoje numatytais atvejais gali eiti Lietuvos prezidento pareigas.

Dėl labai teatrališko STT antpuolio prieš Seimą kyla įtarimas, ar tai nėra parodomasis spektaklis, skirtas tam, kad seimas vienbalsiai suvaitotų, įsivaizduodamas, kad jo garbę ir orumą trypia prezidentės kulniukai, apsireiškę STT agentais. Tik ar nebus kas pamiršęs pasirūpinti priedangos veiksmais, nes nepakedeno – bent dėl akių – nei Vyriausybės, nei Užsienio reikalų ministerijos? Priešinti Seimą ir Prezidentūrą – tai vienas iš būdų trikdyti valstybės veikimą. Berods apie tokius kėslus ir kalba išviešintoji VSD pažyma?

Parodomieji STT veiksmai prieš žurnalistus gali būti paaiškinti nebent tuo, kad audros kėlėjai žiniasklaidą laiko nemąstančia šunauja, kurią tereikia suerzinti ir užpjudyti dėl visko kaltą Prezidentūrą. Šita plano dalis nelabai nusisekė dėl neteisingos psichologinės prognozės.
Kolega Vladimiras Laučius taikliai pastebėjo, kad visai prieš šiuos įvykius Darbo partijos frakcija seime pasipriešino kriminalinės žvalgybos įstatymo pataisoms, kurios būtų uždėję apynasrį STT agentų savivalei. Pilietis dėl jų veiksmų dabar gali skųstis tik jų viršininkui. O jei tai vyksta su šio žinia, ratas užsidaro, ir neapsiginsi. Priimtos pataisos būtų atvėrę galimybę piliečiams tokiais atvejais kreiptis į teismą ar prokuratūrą.

Darbiečiai Seime apgynė STT veiksmų neliečiamumą. Nedaug vandens nutekėjo, ir STT triukšmingai prasisuko po Seimą, o darbiečiai L. Graužinienė ir A. Paulauskas ėmė skambinti pavojaus varpais ir baksnoti į Prezidentūrą. 

Darbo partijos atrama?

Labai gaila, bet Lietuvoje verslas dažnai pinasi su politika. Nežinia, ar tai realybė, atsirandanti iš politikų piktnaudžiavimo savo galia, ar tai pačių verslininkų sau ant galvos susikurtas santykių modelis, iš kurio dabar jau nelengva ištrūkti, nes į jį įsigyveno ir duodantys, ir imantys. Kuo labiau verslo sritis veikiama politinių sprendimų, tuo stipriau ji stveriasi politikų.

Viena itin jautrių sričių yra prekyba alkoholiu ir jo gamyba. Tuo užsiima koncernas „MG Baltic“. Jo sėkmės istorija, matyt, didele dalimi nulemta sukimosi politikos šešėlyje ir, be abejo, palaikoma turimais žiniasklaidos įrankiais.

Ankstesnės kadencijos vyriausybėje vyriausiuoju premjero patarėju dirbo Virgis Valentinavičius, prieš tai vadovavęs „MG Baltic“ portalui „Alfa“. Anais laikais statyta už Tėvynės sąjungą, ir neprašauta. Premjeras Andrius Kubilius buvo užfiksuotas sveikinantis koncerno prezidentą Darių Mockų su gimtadieniu.

Bet politikoje vėjai keičiasi, o verslas lieka tas pats. Panašu, kad šįkart „MG Baltic“ statė už darbiečius. Po pirmo rinkimų turo išplatintoje nuotraukoje D. Mockus kėlė taurę Su V. Uspaskichu. Iš šviečiančių veidų matėsi, kad jie abu vienodai patenkinti Darbo partijos sėkmingu pasirodymu.
Rudenį, kai prasidėjo pasiruošimai prezidento rinkimams, D. Mockus netikėtai buvo užkluptas nelankomame tuščiame bare su seimo pirmininku V. Gedvilu prie kavos arbatos. Anksčiau jų niekas nebuvo pastebėjęs draugaujančių. 

Paramos blogomis dienomis sulaukė V. Uspaskichas: kada žiniasklaidoje jis šmėžavo tik reportažuose apie Darbo partijos politinės korupcijos bylą, LNK, kurią valdo „MG Baltic“, paslaugiai suteikė jam galimybę pasirodyti liaudžiai linksmesniame fone, padarę jį šokių projekto komisijos nariu. Šokim dainokim ir už darbėčius balsokim.

Purslų šešėlyje

Didelį pasipiktinimą pažymos nutekinimas sukėlė ir seimo nariui Vladui Vasiliauskui. Dabar drąsuoliai likę našlaitėliais ant kelio be svarbiausios tetos. Prieglobsčio poreikis verčia būti aktyviais. Žarstant tuščio skandalo purslus publikos akyse, galima tyliai toliau torpeduoti tokius strateginius Lietuvai projektus, kaip SGD terminalas, kurio niekaip nepavyko viešai apjuodinti.
Be didesnio visuomenės dėmesio praslydo ir darbiečių pastangos prastumti seime ultimatumą Ukrainai. Keliamas triukšmas dėl nieko pridengė demagogija apkaišytą bandymą griauti tiltus tarp ES ir Ukrainos, kurį įžvalgiai Trojos arkliu pavadino seimo narys drąsuolis Vytautas Matulevičius.

Ne visi paslapčių viešintojai yra pasmerkiami. Prieš beveik dešimt metų VSD Alytaus apygardos skyriaus viršininkas Albertas Sereika atvežė slaptus dokumentus apie „Alitos“ privatizavimą prezidentui Rolandui Paksui. Įmonė buvo parduota buvusių vadovų grupelei už 58 mln. litų, o 90 mln. litų pasiūlęs italas buvo pašalintas iš konkurso. Dėl šios istorijos šešėlis krito ant tuometinio premjero Algirdo Brazausko.

A. Sereiką VSD atleido už statuto pažeidimą ir pareigūno vardo žeminimą, o R. Paksas jį priėmė dirbti į prezidentūrą. Vėliau A. Sereika tapo Seimo nariu, o 2009 jau socdemų frakcija jį siūlė į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos narius. „Alitos“ istorijos purslai jį papuošė ir tvarkiečių, nei socdemų akyse. Abiem partijoms saugumiečio poelgio teigiamas turinys nusvėrė statutinio elgesio klaidas.

Kartais būna, kad visuomeninis interesas yra svarbesnis už formalų taisyklių laikymąsi. O mes net nežinome, ar VSD pažyma jau buvo galutinai baigta rašyti, kai apie jos turinį sužinojo BNS žurnalistės, ar ji jau buvo įslaptinta. Ar tai tebuvo juodraštis, dar be grifo „slaptai“? Galbūt tiesiog norėta pritraukti visuomenės dėmesį, nes labiausiai vilioja tai, kas „slaptai“, tai, kas „pro rakto skylutę“. 

Tik paviešinta VSD informacija apie galimas informacines atakas sumažina jų poveikį visuomenei. Tuo tarpu būrelis slaptumo gynėjų taip smarkiai įsuko stiklinę su vandeniu, jog atrodo, kad tvanas, – ne mažiau. Ir įdomiausia šioje pažymos istorijoje yra ne stiklinė, o ją siūbuojančios rankos.