P.Ragauskas. D.Kedžio ir K.Rupulevičiaus atvejai, arba kodėl nepasitikime teismais?

Atsakymas į šį klausimą gali būti „paprastas“: ogi todėl, kad tokia išvada nevalingai peršasi teismų darbą vertinančiam žmogui. Net galvoti daug nereikia. Kažin, kiek Lietuvos žmonių galvojo, ar 2008 m. Rusija teisėtai užpuolė Gruziją? Nors neteko girdėti kažką tyrus viešąją nuomonę šiuo klausimu, turima patirtis (namiškių, bičiulių ir kolegų nuomonės) aiškiai rodo, kad tokių buvo vos vienas kitas. Panašiai ir su nuomone apie teismus bei pasitikėjimu jais: avansu žinome tai, kam kiekviena palankia proga pridedame po papildomą argumentą.

Priminsiu kelias paskutines progas: Kauno apygardos teisėjo nužudymas ir byla dėl vienos Seimo narės vyro nuversto šviesoforo.

Pirmasis atvejis labai komplikuotas, bet sudėtingiausių momentų čia analizuoti nėra reikalo. Pakaks vieno: jau tuo metu, kai visuomenės informavimo priemonės vienu balsu skelbia apie pagrindinę nužudymo versiją – teisėją pedofilija įtarinėjusio tėvo kerštą, žurnalistų kalbinami teisėjų savivaldos institucijos vadovai įžvelgia vienintelę problemą – teisėjų nesaugumą. Sutinku, kad problema rimta (pakanka prisiminti įvykį, kuomet teisėjas teismo patalpose patyrė vieno proceso dalyvių fizinį smurtą). Bet tokioje situacijoje tvirtinimas apie nepakankamą teisėjų apsaugą skamba jau net nebe groteskiškai. Juk sveiką nuovoką praradęs tėvas keršijo ne teisėjui (už „blogai išnagrinėtą“ bylą), o žmogui, kurį manė kaip privatų asmenį padarius tai, kas absoliučiai nesuderinama su teisėjo, valstybės pareigūno, statusu.

Netinkamai pasirinktas laikas kelti teisėjų saugumo problemas – ir pasitikinčių teismais retokos gretos sumažėjo dar mažiausiai keliais procentiniais punktais.

Petras Ragauskas

Tokioje situacijoje tvirtinimas apie nepakankamą teisėjų apsaugą skamba jau net nebe groteskiškai. Juk sveiką nuovoką praradęs tėvas keršijo ne teisėjui (už „blogai išnagrinėtą“ bylą), o žmogui, kurį manė kaip privatų asmenį padarius tai, kas absoliučiai nesuderinama su teisėjo, valstybės pareigūno, statusu.

Situacija su „nuversto šviesoforo“ byla svarbi ne tik dėl prastai pasirinkto laiko, bet ir būdo. Atrodo taip seniai kalbama apie teismų darbo viešumo poreikį, o čia – naujiena: administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas į posėdį susirinkusiems žurnalistams pareiškia, jog posėdis bus uždaras, jie negali dalyvauti administracinės bylos nagrinėjime, tačiau galės išklausyti nutarimą, kuris bus skelbiamas savaitės pabaigoje. Nei pagarbos visuomenės teisei žinoti, kaip ir kodėl važiuojant žmonos tarnybos reikalams nuomojamu automobiliu padaryta avarija, nei laiku (iki kylant nepasitenkinimui) pateiktų konkrečių motyvų, kaip ir kur pažeidėjo privatumui bus pakenkta (nors įstatymas jų reikalauja).

Sprendimas juo keistesnis, kad dar 2000 m. gegužės 8 d. nutarime Konstitucinis Teismas gana kategoriškai interpretavo konstitucinės teisės į privataus gyvenimo apsaugą ribas: „Konstitucinis Teismas pažymi, kad asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei“.

Sunku suprasti, kokį administracinės teisės pažeidimą padariusio Seimo narės vyro (o gal kito asmens?) privatumą gynė teismas. Tad reikėjo žurnalistams išsamiai paaiškinti sprendimo motyvus. Jei ne iš pagarbos žurnalistams (kurie dirba savo darbą) ir visuomenei (kuri turi teisę žinoti), tai bent tam, kad teismas nebūtų diskredituotas ir visuomenės pasitikėjimas juo nesumažėtų dar labiau.

Visgi šie argumentai, kurių galime prisirankioti gerokai daugiau, nelabai dera su informacija, kurios per visuomenės informavimo priemonėse paprastai nepamatysime. Kalbu apie tai, kas kartais pusiau juokais pavadinama „oficialiuoju melu“. Apie statistiką.

Ką gi rodo statistiniai (ne viešosios nuomonės apklausų) duomenys? Ogi tai, jog žmonės iš esmės nesiskundžia teismų priimamais sprendimais. Žinoma, tai nebūtinai reiškia, kad juos tenkina pats klausimo išsprendimas (jį sąlygoja priimti įstatymai), bet tuo kaip teismas taiko įstatymus žmonės skundžiasi gana retai.

Antai 2008 m. buvo pakeista ar panaikinta tik 0,66 proc. sprendimų civilinėse bylose (sprendimų civilinėse bylose stabilumas net 99,34 proc.) ir 6,9 proc. apylinkių teismų nuosprendžių baudžiamosiose bylose (įskaitant bausmės atlikimo vietos patikslinimus ir kitų smulkių klaidų taisymą; esminių pažeidimų, dėl kurių nuosprendžiai buvo panaikinti, būta tik 1,5 proc.).

Skeptikas gali sakyti, kad taip yra todėl, kad aukštesnės instancijos teismai palaiko žemesnių instancijų teismuose priimtus sprendimus, o ne todėl, kad tie sprendimai buvo geri. Bet šis argumentas vargu ar būtų svarus, mat netgi sprendimų ir nuosprendžių apskundimas patvirtina tai, kad žmonėms jie dažniausiai yra tinkami: 2008 m. apskųsta tik 1,6 proc. sprendimų civilinėse bylose ir 20 proc. sprendimų baudžiamosiose bylose (beje, baudžiamosiose bylose nuostabą turėtų kelti ne tai, kad sprendimas skundžiamas, o tai, kad jis neapskųstas, juk nuteistajam pateikus skundą bausmė jam gali būti tik švelninama, o ne griežtinama).

Vertinant teisėjų darbo krūvius, šių rezultatų kitaip nei netikėtai gerais nepavadinsi. Vadinasi, objektyvių aplinkybių, pateisinančių visos teismų sistemos smerkimą už blogą darbą lyg ir nėra. Priežastys kitos – teisėjų neįpratimas įvertinti, kokio atgarsio gali sulaukti jų pasisakymai, nesugebėjimas tinkamai ir laiku motyvuoti savo sprendimų ir, žinoma, kai kurių teisėjų prastas darbas.

Tačiau pasmerkti visus teisėjus dėl to nederėtų. Jau vien todėl, kad taip sukursime prielaidas sąžiningiems žmonėms nesirinkti teisėjo profesijos. Juk nė vienas doras žmogus nenori avansu būti laikomas niekšu. Jei teisėjo profesiją rinksis tik tie, kam nesvarbu, jog visuomenė juos laiko nesąžiningais – pralaimėsime visi.