P.Gylys. Pažanga, regresas ir progresiniai mokesčiai

 (217)
Mūsų visuomenė niekaip negali išeiti iš aklavietės – apsispręsti, ar progresiniai mokesčiai yra teisingi ir efektyvūs, ar jie yra moraliniu požiūriu ydingi bei traukia ekonomiką žemyn. Arba kitaip – ar jie pažangūs, ar reakcingi.
Povilas Gylys
Povilas Gylys
© K.Kavolėlio nuotr.

Apsispręsti trukdo dvi pagrindinės kliūtys. Viena iš jų yra pažintinė – žinių stoka ir kita politinė - mūsų naujosios nomenklatūros, kaip galios centro, pasipriešinimas pačiai progresinių mokesčių idėjai. 

Pradžiai žiupsnelis vadovėlinių žinių. Progresinių mokesčių idėja siejama su ekonomikos klasiku Adamu Smitu, kuris manė, jog turtingieji prie valstybės išlaikymo (dabar sakytume – viešųjų poreikių tenkinimo) turi prisidėti daugiau nei vargšai. Klasikas buvo prieš iki tol vyravusią tradiciją neproporcingai didelę valstybės išlaikymo naštos dalį užkrauti ant vargingųjų pečių. Dabartiniais terminais kalbant, jis buvo prieš mokesčių sistemos regresiškumą.

Bene pirmieji mokesčių progresiškumo idėją įgyvendino amerikiečiai. JAV po gana ilgų debatų 20-ojo amžiaus pradžioje priėmė įstatymus, pagal kuriuos dideles ir vidutinės pajamas gaunantys žmonės tiesioginius mokesčius turėjo mokėti pagal didesnį tarifą (procentą) nei vargšai. Gauni daugiau pajamų, mokėk mokesčius pagal didesnį mokesčių tarifą. 

Turtingieji turi mokėti didesnius mokesčius dėl to, kad, pirma, kad jie tai pajėgūs padaryti ir, antra, jie viešaisiais ištekliais naudojasi daugiau nei mažesnes pajamas turintys.
Povilas Gylys

Šiuo metu progresinė mokesčių sistema pasaulyje yra vyraujanti. Nedaug yra šalių – ir dauguma jų priklauso potarybinei erdvei – kurios taiko kitą, t.y. proporcinę, pajamų apmokestinimo sistemą, kurioje skirtingas pajamas gaunantys subjektai moka mokesčius pagal vienodą mokesčių tarifą. Ar gautum tūkstantį, ar milijoną, įmoki į biudžetą, pavyzdžiui, 20 proc. pajamų. Proporcinis gyventojų pajamų mokestis šiuo metu taikomas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Gruzijoje ir keliose kitose šalyse.

Praktiškai visos išvystytos šalys taiko progresinę gyventojų pajamų apmokestinimo sistemą. Tiesa, kai kuriose iš jų yra proporciniai pelno mokesčiai. Vienas iš pavyzdžių – Airija. 

Keista skaityti ekspertais save laikančių ekonomistų teiginius, kad Lietuvoje jau dabar yra progresinė, net smarkiai progresinė, mokesčių sistema. Taip teigia, pavyzdžiui, Raimondas Kuodis. Toks nesusipratimas atsiranda todėl, kad visose mokesčių sistemose – taip pat ir proporcinėje – egzistuoja neapmokestinamas minimumas, t.y. iki tam tikro pajamų lygio taikomas nulinis mokesčių tarifas. Tuomet techniniu požiūriu egzistuoja dvi mokesčių pakopos – nulinis ir, tarkim, 20 proc. mokesčių tarifas. Tačiau niekur mokslinėje literatūroje tokia sistema nevadinama progresine. Jai taikomas proporcinių arba plokščių mokesčių (flat taxes) terminas. Nei Latvijos, nei Gruzijos, nei Lietuvos mokesčių sistemos tarptautinėje literatūroje nevadinamos progresinėmis. Ir tik mūsų „ekspertai“ įsigudrina lietuvišką sistemą vadint smarkiai progresine, prisidengdami kai kuriomis smulkiomis detalėmis. 

Iš tiesų, mūsų mokesčių sistemai yra labiau būdingas regresiškumas, kuris pasireiškia tuo, kad per didelę dalį biudžeto pajamų sudaro netiesioginiai mokesčiai (PVM, akcizas). Jie atima didesnę procentinę pajamų dalį iš neturtingų ir mažesnę - iš pasiturinčių bei turtingų.

Pavyzdžiui, jeigu prekės kaina yra 1000 Lt, o pridėtinės vertės mokestis (PVM) yra 20 proc. tai kiekvienas pirkėjas, pirkdamas šią prekę, sumokės į biudžetą 200 Lt. Tam pirkėjui, kuris gauna 2000 Lt pajamų, tas mokestis lygus 10 proc. jo pajamų, o tam, kuris gauna 20 000 Lt, pridėtinės vertės mokestis sudarys 1 proc. pajamų. Vadinasi, didesnes pajamas gaunančio individo mokesčio procentas nuo pajamų yra dešimt kartų mažesnis nei mažas pajamas gaunančiojo. Tai ir rodo PVM regresiškumą. Analogiškai regresyvus yra ir akcizo mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai juo apmokestinamos prabangos prekės, kurių vargšai neperka. Taigi, ir akcizo nemoka. 

Šiuo metu progresinė mokesčių sistema pasaulyje yra vyraujanti. Nedaug yra šalių – ir dauguma jų priklauso potarybinei erdvei – kurios taiko kitą, t.y. proporcinę, pajamų apmokestinimo sistemą, kurioje skirtingas pajamas gaunantys subjektai moka mokesčius pagal vienodą mokesčių tarifą.
Povilas Gylys

Kai kas įsigudrina sakyti, jog PVM yra proporcinis mokestis, nes jis yra vienodas visiems pirkėjams. Mūsų pavyzdyje 20 proc. PVM moka ir vargšas, ir turtingas. Taip, prekės kainoje procentinė PVM dalis yra vienoda, tačiau PVM mokesčio progresiškumas, proporcingumas ar regresiškumas nustatomas pagal jų dalį žmogaus pajamose, o ne kainoje. 

Rinkos fundamentalistams su Laisvos rinkos institutu priešakyje dominuojant mūsų viešojoje erdvėje, netiesioginių mokesčių dalis biudžeto pajamose yra didelė. Ir kadangi tie mokesčiai yra regresiniai, mūsų mokesčių sistema yra dideliu laipsniu regresinė, t.y. labiausiai neturtingus slegianti. O tai yra neteisinga, nes labiausiai pasiturintys deramai neprisideda prie valstybės išlaikymo. 

Per progresinius mokesčius yra įgyvendinamas vertikalaus teisingumo principas, kurį nomenklatūriniai ekspertai nutyli. Gal nežino? O gal tai daro sąmoningai? Kaip ten bebūtų, progresinių mokesčių įvedimas reikštų, kad turtingieji svariau prisidėtų prie viešųjų gėrybių kūrimo ir mažiau „zuikiautų“ (angliškai tai vadinama free-riding), t.y. naudotųsi mūsų bendrais, viešaisiais ištekliais, paslaugomis vengdami sumokėti už važiavimą bendrame visuomeniniame vežime. 

Galima diskutuoti, kiek ir kokie „laipteliai“ turi egzistuoti naujoje progresinėje sistemoje, tačiau neturėtų būti ginčo dėl to, kas - turtingieji ar vargšai – turėtų labiau prisidėti prie sunkius laikus išgyvenančios valstybės išlaikymo. Turtingieji turi mokėti didesnius mokesčius dėl to, kad, pirma, kad jie tai pajėgūs padaryti ir, antra, (apie tai mūsų „ekspertai“ taip pat vengia kalbėti), jie viešaisiais ištekliais naudojasi daugiau nei mažesnes pajamas turintys. Pavyzdžiui, mūsų šalyje apie trečdalis biudžeto išlaidų skiriama įvairiems užsakymams, kuriuos vykdo verslo subjektai. Taigi, sumokėti mokesčiai bent daliai verslo grįžta tų užsakymų, viešųjų projektų forma.

Praktiškai visos progresyvios šalys turi progresinius mokesčius, bet mūsų nomenklatūra prieš juos kovoja, norėdama išlaikyti mokesčių sistemos regresyvumą. Tačiau tokia kova stabdo socialinę ir ekonominę pažangą ir gali vesti prie socialinio regreso ar net socialinio sprogimo. 

Gaila, kad net iš prezidentūros, patarėjo Nerijaus Udrėno lūpomis, bylojama, kad progresiniai mokesčiai yra blogis, kad „geriau yra apmokestinti netiesioginiais mokesčiais, negu tiesioginiais“ (primename ekonomikos patarėjui, kad netiesioginiai mokesčiai yra neteisingi, nes regresyvūs). Skaitant tokius pareiškimus susidaro įspūdis, jog Laisvos rinkos institutas kaip buvo, taip ir yra ideologiškai okupavęs valstybės vadovo instituciją.

Turint galvoje, kad Seimas yra nustiręs baimingai, stebėdamas aukštus valstybės vadovės reitingus, ir nedrįsta veikti kitaip nei galvoja Prezidentūra, o taip pat žinant, kad mūsų parlamente daugumą sudaro po įvairias partijas išsisklaidę antivalstybiškai nusiteikę liberalai-individualistai, galima numanyti, jog progresinių mokesčių idėja gali ir netapti kūnu, eilinį karą bus numarinta, o mes gyvensime neteisingos ir neefektyvios mokesčių sistemos sąlygomis. Bet nepraraskim blaivaus proto ir pripažinkim – vien vargšai nepajėgūs išlaikyti modernios valstybės. Turtingiems „zuikiaujant“ valstybė yra finansiškai marinama. O valstybės, viešojo sektoriaus stekenimas reiškia istorinį regresą.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Atpažink Kremliaus trolį (1375)

Neseniai Lietuvoje lankėsi suomių žurnalistė Jessikaa Aro, kuri pasakojo, kaip jos gyvenimą aukštyn kojomis apvertė profesinė idėja pasitelkti auditorijos pagalbą ieškant Kremliaus trolių. J. Aro buvo persekiota virtualioje erdvėje, telefonu ir realiai, apie ją paskleistos būtos ir nebūtos istorijos, o „YouTube“ paskelbtame vaizdo įraše iš jos šaipomasi ir ji vaizduojama kaip išprotėjusi mergšė. Jos nepaprastą istoriją aprašė ir „New Your Times“.

I. Makaraitytė. Kas prieina, tas pasiima su kaupu – ir pašvilpkit į uodegą! (82)

Kol Algirdas Buktevičius tvėrėsi stop juosta nuo studentų su palapinėmis prie Vyriausybės, o konservatorius Rimantas Jonas Dagys Seime iš tvarkiečių ir darbiečių rinko balsus Konstitucijos pataisai, apibrėžiančiai šeimos kilimą iš santuokos ir pagalbinio apvaisinimo įstatymui, Lietuva pralošė didžiulę bylą prieš dujų tiekėją įmonę „Gazprom“.

A. Užkalnis: Britaniją išvarėte jūs patys, europiečiai (586)

Jei būčiau britas, balsavęs už pasilikimą Europos Sąjungoje, tai šiandien galvočiau, kad, po velnių, reikėjo balsuoti už išėjimą. Aš neišlaikyčiau tos patyčių, paniekos ir arogantiško pamokymo lavinos, kuri užpylė Jungtinę Karalystę, pasirinkusią trauktis iš ES – tikrai ištiesčiau iškeltą didįjį pirštą ir dar pridėčiau keiksmažodžių. Daug keiksmažodžių, kaip aš moku.

E. Samoškaitė. Darbo kodeksas – smūgis Lietuvos dirbantiesiems (589)

Seime priimtas Darbo kodeksas tų, kurie jį stūmė, vaizduojamas vos ne pažangos varikliu, tačiau nereikia būti dideliu genijumi, kad suprastum, jog pažangos bus siekiama kažkieno sąskaita. Ir tas kažkas bus samdomi darbuotojai – tai yra mes su jumis, gerbiami skaitytojai.

V. Laučius. Kaip britai virto atsilikėliais (384)

Kuo toliau, tuo sunkiau patikėti, kad, samprotaudami apie Europos būklę, kalbame ir galvojame apie tą pačią objektyvią tikrovę. Ir tada, kai Vladimiro Putino pakalikai skelbia žodžiais ir šūviais savas „tiesas“, ir tada, kai Briuselio pimpačkiukai kuria savą ideologinę animaciją. Naujausia šio animacinio filmo serija – apie Britanijos pasitraukimą iš pimpačkiukų rojaus.