P.Gylys. Pažanga, regresas ir progresiniai mokesčiai

 (217)
Povilas Gylys
Povilas Gylys
© K.Kavolėlio nuotr.

Mūsų visuomenė niekaip negali išeiti iš aklavietės – apsispręsti, ar progresiniai mokesčiai yra teisingi ir efektyvūs, ar jie yra moraliniu požiūriu ydingi bei traukia ekonomiką žemyn. Arba kitaip – ar jie pažangūs, ar reakcingi.

Apsispręsti trukdo dvi pagrindinės kliūtys. Viena iš jų yra pažintinė – žinių stoka ir kita politinė - mūsų naujosios nomenklatūros, kaip galios centro, pasipriešinimas pačiai progresinių mokesčių idėjai. 

Pradžiai žiupsnelis vadovėlinių žinių. Progresinių mokesčių idėja siejama su ekonomikos klasiku Adamu Smitu, kuris manė, jog turtingieji prie valstybės išlaikymo (dabar sakytume – viešųjų poreikių tenkinimo) turi prisidėti daugiau nei vargšai. Klasikas buvo prieš iki tol vyravusią tradiciją neproporcingai didelę valstybės išlaikymo naštos dalį užkrauti ant vargingųjų pečių. Dabartiniais terminais kalbant, jis buvo prieš mokesčių sistemos regresiškumą.

Bene pirmieji mokesčių progresiškumo idėją įgyvendino amerikiečiai. JAV po gana ilgų debatų 20-ojo amžiaus pradžioje priėmė įstatymus, pagal kuriuos dideles ir vidutinės pajamas gaunantys žmonės tiesioginius mokesčius turėjo mokėti pagal didesnį tarifą (procentą) nei vargšai. Gauni daugiau pajamų, mokėk mokesčius pagal didesnį mokesčių tarifą. 

Turtingieji turi mokėti didesnius mokesčius dėl to, kad, pirma, kad jie tai pajėgūs padaryti ir, antra, jie viešaisiais ištekliais naudojasi daugiau nei mažesnes pajamas turintys.
Povilas Gylys
Šiuo metu progresinė mokesčių sistema pasaulyje yra vyraujanti. Nedaug yra šalių – ir dauguma jų priklauso potarybinei erdvei – kurios taiko kitą, t.y. proporcinę, pajamų apmokestinimo sistemą, kurioje skirtingas pajamas gaunantys subjektai moka mokesčius pagal vienodą mokesčių tarifą. Ar gautum tūkstantį, ar milijoną, įmoki į biudžetą, pavyzdžiui, 20 proc. pajamų. Proporcinis gyventojų pajamų mokestis šiuo metu taikomas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Gruzijoje ir keliose kitose šalyse.

Praktiškai visos išvystytos šalys taiko progresinę gyventojų pajamų apmokestinimo sistemą. Tiesa, kai kuriose iš jų yra proporciniai pelno mokesčiai. Vienas iš pavyzdžių – Airija. 

Keista skaityti ekspertais save laikančių ekonomistų teiginius, kad Lietuvoje jau dabar yra progresinė, net smarkiai progresinė, mokesčių sistema. Taip teigia, pavyzdžiui, Raimondas Kuodis. Toks nesusipratimas atsiranda todėl, kad visose mokesčių sistemose – taip pat ir proporcinėje – egzistuoja neapmokestinamas minimumas, t.y. iki tam tikro pajamų lygio taikomas nulinis mokesčių tarifas. Tuomet techniniu požiūriu egzistuoja dvi mokesčių pakopos – nulinis ir, tarkim, 20 proc. mokesčių tarifas. Tačiau niekur mokslinėje literatūroje tokia sistema nevadinama progresine. Jai taikomas proporcinių arba plokščių mokesčių (flat taxes) terminas. Nei Latvijos, nei Gruzijos, nei Lietuvos mokesčių sistemos tarptautinėje literatūroje nevadinamos progresinėmis. Ir tik mūsų „ekspertai“ įsigudrina lietuvišką sistemą vadint smarkiai progresine, prisidengdami kai kuriomis smulkiomis detalėmis. 

Iš tiesų, mūsų mokesčių sistemai yra labiau būdingas regresiškumas, kuris pasireiškia tuo, kad per didelę dalį biudžeto pajamų sudaro netiesioginiai mokesčiai (PVM, akcizas). Jie atima didesnę procentinę pajamų dalį iš neturtingų ir mažesnę - iš pasiturinčių bei turtingų.

Pavyzdžiui, jeigu prekės kaina yra 1000 Lt, o pridėtinės vertės mokestis (PVM) yra 20 proc. tai kiekvienas pirkėjas, pirkdamas šią prekę, sumokės į biudžetą 200 Lt. Tam pirkėjui, kuris gauna 2000 Lt pajamų, tas mokestis lygus 10 proc. jo pajamų, o tam, kuris gauna 20 000 Lt, pridėtinės vertės mokestis sudarys 1 proc. pajamų. Vadinasi, didesnes pajamas gaunančio individo mokesčio procentas nuo pajamų yra dešimt kartų mažesnis nei mažas pajamas gaunančiojo. Tai ir rodo PVM regresiškumą. Analogiškai regresyvus yra ir akcizo mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai juo apmokestinamos prabangos prekės, kurių vargšai neperka. Taigi, ir akcizo nemoka. 

Šiuo metu progresinė mokesčių sistema pasaulyje yra vyraujanti. Nedaug yra šalių – ir dauguma jų priklauso potarybinei erdvei – kurios taiko kitą, t.y. proporcinę, pajamų apmokestinimo sistemą, kurioje skirtingas pajamas gaunantys subjektai moka mokesčius pagal vienodą mokesčių tarifą.
Povilas Gylys
Kai kas įsigudrina sakyti, jog PVM yra proporcinis mokestis, nes jis yra vienodas visiems pirkėjams. Mūsų pavyzdyje 20 proc. PVM moka ir vargšas, ir turtingas. Taip, prekės kainoje procentinė PVM dalis yra vienoda, tačiau PVM mokesčio progresiškumas, proporcingumas ar regresiškumas nustatomas pagal jų dalį žmogaus pajamose, o ne kainoje. 

Rinkos fundamentalistams su Laisvos rinkos institutu priešakyje dominuojant mūsų viešojoje erdvėje, netiesioginių mokesčių dalis biudžeto pajamose yra didelė. Ir kadangi tie mokesčiai yra regresiniai, mūsų mokesčių sistema yra dideliu laipsniu regresinė, t.y. labiausiai neturtingus slegianti. O tai yra neteisinga, nes labiausiai pasiturintys deramai neprisideda prie valstybės išlaikymo. 

Per progresinius mokesčius yra įgyvendinamas vertikalaus teisingumo principas, kurį nomenklatūriniai ekspertai nutyli. Gal nežino? O gal tai daro sąmoningai? Kaip ten bebūtų, progresinių mokesčių įvedimas reikštų, kad turtingieji svariau prisidėtų prie viešųjų gėrybių kūrimo ir mažiau „zuikiautų“ (angliškai tai vadinama free-riding), t.y. naudotųsi mūsų bendrais, viešaisiais ištekliais, paslaugomis vengdami sumokėti už važiavimą bendrame visuomeniniame vežime. 

Galima diskutuoti, kiek ir kokie „laipteliai“ turi egzistuoti naujoje progresinėje sistemoje, tačiau neturėtų būti ginčo dėl to, kas - turtingieji ar vargšai – turėtų labiau prisidėti prie sunkius laikus išgyvenančios valstybės išlaikymo. Turtingieji turi mokėti didesnius mokesčius dėl to, kad, pirma, kad jie tai pajėgūs padaryti ir, antra, (apie tai mūsų „ekspertai“ taip pat vengia kalbėti), jie viešaisiais ištekliais naudojasi daugiau nei mažesnes pajamas turintys. Pavyzdžiui, mūsų šalyje apie trečdalis biudžeto išlaidų skiriama įvairiems užsakymams, kuriuos vykdo verslo subjektai. Taigi, sumokėti mokesčiai bent daliai verslo grįžta tų užsakymų, viešųjų projektų forma.

Praktiškai visos progresyvios šalys turi progresinius mokesčius, bet mūsų nomenklatūra prieš juos kovoja, norėdama išlaikyti mokesčių sistemos regresyvumą. Tačiau tokia kova stabdo socialinę ir ekonominę pažangą ir gali vesti prie socialinio regreso ar net socialinio sprogimo. 

Gaila, kad net iš prezidentūros, patarėjo Nerijaus Udrėno lūpomis, bylojama, kad progresiniai mokesčiai yra blogis, kad „geriau yra apmokestinti netiesioginiais mokesčiais, negu tiesioginiais“ (primename ekonomikos patarėjui, kad netiesioginiai mokesčiai yra neteisingi, nes regresyvūs). Skaitant tokius pareiškimus susidaro įspūdis, jog Laisvos rinkos institutas kaip buvo, taip ir yra ideologiškai okupavęs valstybės vadovo instituciją.

Turint galvoje, kad Seimas yra nustiręs baimingai, stebėdamas aukštus valstybės vadovės reitingus, ir nedrįsta veikti kitaip nei galvoja Prezidentūra, o taip pat žinant, kad mūsų parlamente daugumą sudaro po įvairias partijas išsisklaidę antivalstybiškai nusiteikę liberalai-individualistai, galima numanyti, jog progresinių mokesčių idėja gali ir netapti kūnu, eilinį karą bus numarinta, o mes gyvensime neteisingos ir neefektyvios mokesčių sistemos sąlygomis. Bet nepraraskim blaivaus proto ir pripažinkim – vien vargšai nepajėgūs išlaikyti modernios valstybės. Turtingiems „zuikiaujant“ valstybė yra finansiškai marinama. O valstybės, viešojo sektoriaus stekenimas reiškia istorinį regresą.

www.DELFI.lt
 
217
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvos pjūvis

K.Gečas. Su ledo kibiru – už paramą: gal ir neskoninga, bet racionalu (46)

2014 rugpjūčio mėn. 28 d. 11:41
Martynas Pocius priima "ledinio vandens kibiro" iššūkį
Stopkadras
Akciją „Ice Bucket Challenge“ žino komunikatoriai visame pasaulyje. Apie ją rašė ir DELFI.

Radvilos: europinio masto politikai, karvedžiai, intelektualai, oligarchai (19)

2014 rugpjūčio mėn. 27 d. 15:42
"Studija Nominum" nuotr.
Ateinantį penktadienį kino teatruose pasirodys naujas lietuviškas filmas „Radviliada“. Filme susipina ir vaidybinis kinas, ir dokumentiniai tyrinėjimai, ir garsių ekspertų atradimai bei „kinas kine“. Todėl filmas pristatomas netradiciniu žanru – kino kelionė.

T. Baranauskas. LDK nebėra, bet Ukrainos saugumas lemia Lietuvos saugumą (172)

2014 rugpjūčio mėn. 27 d. 06:00
Kai pernai Lietuvos Seimas paskelbė 2014-uosius Oršos mūšio metais, niekas dar nė neįtarė, kaip šie metai aktualizuosis realybėje. Tačiau dramatiški įvykiai Ukrainoje ir prasidėjusi Rusijos agresija skaudžiai priminė, kad Oršos mūšis nėra vien tik data istorijos kalendoriuje – Oršos mūšio epocha tęsiasi ir šiandien. Tik įvertinę visą šį laikotarpį, galime suprasti šių dienų konflikto ištakas.

V. Vingrienė. Krantinės arka – paminklas besaikiam vartotojiškumui (442)

2014 rugpjūčio mėn. 26 d. 20:00
V. Vingrienė. Krantinės arka – paminklas besaikiam vartotojiškumui
Su alinančių vasaros karščių banga įsiplieskusios aistringos diskusijos paminklų griovimo tema paskatino dėmesio išsiilgusius pramogų pasaulio ir politikos atstovus rengti iškalbingas peticijas. Didžiausio priešiškumo sulaukusi krantinės arkos skulptūra, kaip esą kratinę bjaurojantis vaizdinys, užsitraukė daug didesnę nemalonę, nei Žaliojo tilto skulptūros.

D. Britanijos leidėjas: iš literatūros Lietuvą matau kaip kaimiškos kilmės šalį (71)

2014 rugpjūčio mėn. 26 d. 11:28
Vertėja Viktorija Bylaitė ir Eric Lane, L. Žižliauskaitės nuotr.
Didžiosios Britanijos leidyklos „Dedalus“ išleido kelerius metus kruopščiai rengtą lietuvių prozos antologiją. Leidyklos vadovas Ericas Lane’as Lietuvą mato kaip kaimiškos kilmės šalį, o jos literatūra veda į tam tikrą magiją, mitus, prietarus, ypač gilinamasi į skirtingų socialinių ir religinių grupių tarpusavio santykius. Tačiau, pastebi E. Lane’as, turėdami tokią panašią istoriją su kitomis Baltijos šalimis, o su Lenkija kurį laiką būdami net „susigiminiavę“, vis dėlto sugebėjome išlaikyti autentišką literatūros stilių, savotišką kalbėjimo būdą, ypatingą pasaulėvaizdį.