Būtų gerai, jeigu tai būtų tiesa. Tikroji padėtis yra žymiai painesnė. Paini ji ne tik dėl mūsų sunkiai aprašomos ekonominės padėties ir nelengvai prognozuojamų ūkio politikos vingių, bet ir dėl didelių sunkumų, kuriuos patiria pati euro zona.
Pavieniai tyrėjai jau anksčiau yra abejoję euro zonos tvarumu, tačiau kritiški pasisakymai ypač suintensyvėjo ir sukonkretėjo po Graikijos krizės ir pasirodžius žinioms apie kitų euro zonos šalių – Ispanijos, Portugalijos, Italijos – trapius viešuosius finansus, apie infliacines bangas ir apie konkurencingumo sumažėjimą. Kainoms eurais tose šalyse kylant, jų eksportuotojams žymiai sunkiau parduoti savo prekes kitose euro zonos šalyse ir pasaulinėse rinkose.
Pavyzdžiui, jeigu euro zonos šalyje Ispanijoje infliacija dėl to, kad ji yra Vakarų Europos Florida (čia europiečiai linkę turėti poilsio vilas) ir čia užsieniečiai daug investuoja į nekilnojamą turtą ir taip pučia jo burbulą, 2000-2008 metais yra 30 proc., o Vokietijoje per tą patį laiką vidutinės kainos pakyla 10 proc., tai Ispanija atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, nes jos eksportinės prekės pabrangsta lyginant su konkuruojančių šalių, pavyzdžiui, Vokietijos prekėmis.
Bėda po vieną nevaikšto ne tik Lietuvoje. Smogus pasaulinei finansinei krizei, sprogus ekonominiams burbulams ir burbuliukams, sumažėjo euro zonos šalių BVP, padidėjo nedarbas ir socialinių išmokų našta. Darėsi sunkiau surinkti reikiamą mokesčių apimtį ir deramai finansuoti viešąsias reikmes. O tai reiškė, kad aštrėjo valstybių biudžetų deficito problema.
Praktiškai visose euro zonos šalyse vyriausybės dėl atsiradusio ar didėjančio biudžeto deficito pradėjo daugiau skolintis finansų rinkose. Tačiau tuo metu finansų rinkų subjektai pradėjo akcentuoti apskritai gerai žinomą, tačiau tam tikru laipsniu ignoruotą faktą – kai kurių šalių vyriausybių skola yra didelė, o kai kuriuose jų ji gerokai viršija euro zonoje leistiną 60 proc. BVP ribą, didėja tokių šalių nemokumo rizika. Tik skandinavai su savo dideliais mokesčiais ir dideliais biudžetais sugebėjo išlaikyti viešuosius finansus gana stabilius, o vyriausybių įsiskolinimą nedidelį (kaži ką į tai atsakytų mūsų tėvyniniai rinkos fundamentalistai, ignoruojantys skandinavišką ekonominį modelį?).
Šioje situacijoje paaiškėjo, kad dalis euro zonos šalių yra atsidūrę makroekonominiuose spąstuose. Viena vertus, didelė ir didėjanti valstybės skola verstų šalis galvoti apie kuo greitesnį biudžeto deficito ir valstybės skolos augimo mažinimą. Juolab, kad finansų rinkų, kuriose vyriausybės skolinasi, subjektai įžiūri skolinimo riziką (galimą šalies nemokumą), kylančią iš didelės valstybių skolos ir didelių už skolas mokamų palūkanų, kurias tenka dengti iš biudžeto.
Tačiau iš kitos pusės - ir tai supranta dalis ekonomistų bei politikų - ekonomikos nuosmukio metu vyriausybė turėtų vykdyti aktyvią fiskalinę, ekonomikos atsigavimą skatinančią, politiką t.y. per mokesčius ir vyriausybės išlaidas paskatinti verslą, darbo vietų kūrimą. O ji reikalautų ieškoti protingo derinio tarp vyriausybės išlaidų didinimo ir mokesčių mažinimo. Bet tai reiškia valstybės biudžeto deficito ir valstybės skolos didėjimą bei, esant dabartinei neteisingai globaliai finansinei tvarkai, brangesnį valstybės skolinimą ir t.t.
Tokie žingsniai šiuo metu būtų rekomenduojami Graikijai, Ispanijai, Portugalijai ir kai kurioms kitoms šalims, susiduriančioms su ekonominiais sunkumais. Tiesa, jei jos turėtų savo nacionalinę valiutą ir tikrą centrinį banką. Tačiau euro zonos šalys šių piniginių instrumentų neturi ir monetariniais bei valiutų kurso svertais savo makroekonominių parametrų valdyti negali. Jos neturi nacionalinių centrinių bankų, kurie galėtų padėti vyriausybėms jų kovoje su ekonominiu nuosmukiu ir nedarbu.
Tuos spąstus esant „įmontuotus“ į euro zonos struktūrą, turėjo numatyti tą zoną kūrę politikai. Tačiau jie buvo suvokti – tiesa, ne visų – tik po to, kai sugriaudė ir trenkė perkūnas – t.y. kai Graikijos, Ispanijos, Portugalijos ir kai kurių kitų šalių viešųjų finansų ir visos ekonomikos tvarumui buvo suduoti realūs smūgiai – prasidėjo ekonomikos nuosmukis, pradėtos taikyti drastiškos taupymo priemonės viešajame sektoriuje, augti nedarbas ir pan.
Tačiau griežta taupymo viešajame sektoriuje politika, kartu su taip vadinama vidine devalvacija, kuri pasireiškia pirmiausia darbo užmokesčio mažėjimu, yra prociklinė. Šiuo atveju tokia politika tik pagilina ekonomikos nuosmukį arba bent jau stabdo ūkio atsigavimą.
Jei tai būtų tiesa, kiltų klausimas: dėl ko mes aukojamės, murkdydami savo ekonomiką, vykdydami prociklinę, ekonomiką smukdančią biudžeto ir vidinės lito devalvacijos politiką ir taip didindami nedarbą bei masinį skurdą, skatindami viešojo sektoriaus (švietimo, sveikatos apsaugos ir pan.) degradavimą ir t.t.? Ar tai darome dėl to, kad pasiruoštume įstoti į darinį, kuris yra krečiamas vidinės krizės, kuris gali būti visai nepasiruošęs priimti į šeimą dar vieną vargšą ar kurio apskritai, kai mes susiruošime, gali nebūti?
Mano nuomone, euro zona turėtų išlikti. Tiesiog jos subyrėjimas atneštų daugiau žalos negu jos dabartinės negalios. Tai reikštų dešimtmečius puoselėtos europinės integracijos idėjos mirtį ir Europos įtakos globalizuotame pasaulyje praradimą. Galbūt po kažkiek metų Vakarų Europos lyderiai sugebės pataisyti tai, ką ignoravo bendros Europos pinigų sistemos architektai.
Gal, per tą laiką mes vietoj to, kad smaugę savo nacionalinę ekonomiką, ateisime į protą ir pradėsime ją gaivinti. Gal ir stojimo į euro zoną bei gyvenimo joje taisyklės bus mums priimtinesnės. Tada ir kursime šalies saugumui ir gerovei grėsmės nekeliantį planą, kaip įsijungti į euro zoną.
O dabar turime atgauti sveiką nuovoką ir galvoti, kaip išvengti didžiausios - ekonominės grėsmės nacionaliniam saugumui, kaip išeiti iš ūkinės aklavietės: sumažinti nedarbą, skurdą, neprivatizuoti viešojo sektoriaus likučių ir t.t.