Tačiau akivaizdu, jog greta puikios formos (ar tiksliau tariant – po puikia forma) yra dar ir turinys – aptariama problema, kurios kontekstas turėtų bent iš dalies lemti ir autoriaus pasirenkamą kalbėseną. Šįsyk kaip tik ir norėtųsi platėliau aptarti autoriaus išsakytą požiūrį į Lietuvos pensininkus – deja, čia autoriaus krytis nuo Pegaso toks akivaizdus, kad netgi sumaniai pasitelkiamos bendrosios vietos ir paveikus stilius jau bejėgiai išgelbėti bedugnėn besiritantį kalbėjimą.
Tebūnie iš karto pasakyta, jog šių eilučių autoriui neatrodo, jog pagyvenę žmonės (arba tiesiog pensininkai) ar bet kas kitas turi teisę trepsėti koja „kaip įnoringas ir išpaikintas klientas pigioje picerijoje“, reikalaudamas „sročnai nešt, kas užsakyta“ – neabejotinai teisingai Užkalnio pastebėta, jog „valstybė yra ne picerija, ir pensininkas – ne klientas kitoje pusėje barjero“. Tačiau ar tikrai pasvertas tolesnis apibendrinimas, jog „mes visi, gerbiamieji, esame viename garde, ir krizė nuo mūsų visų atplėšė be gailesčio“? Užsižaisdamas nuosakomis („nesiskųskit per daug“) ir piktnaudžiaudamas mes jūs dialektika („jūs galite šūkauti“, „tik nereikia mums apie visa tai pasakoti“), autorius, regis, sąmoningai perkelia probleminius akcentus ir užkabina tik patį paviršių – jam gerokai svarbesnis pensininkų „zyzimas“, už kurį jie jau neabejotinai nusipelnė autoriaus nemeilės (modeliuojama netgi potenciali atvirkštinė retorika: „aš dėl tavęs tiek naktų nemiegojau, užpakalį šluosčiau“), negu kur kas skaudesnis kontekstas. Tas kontekstas vadinasi „tikrovė“ – išties, ta pati tikrovė, į kurią nevengia apeliuoti pats autorius ir kuri kaip tik nulemia tai, jog didžioji pensininkų dalis būva tikrai ne „viename garde“ su Užkalniu ir visais kitais.
Kalbame apie pensininkus – vieną silpniausių ir labiausiai pažeidžiamų socialinių sluoksnių. Jie, pirma, dažniausiai nebegali dirbti, taigi neturi ir iš darbo santykių plaukiančių pajamų, nes, antra, neretai būna silpnesnės sveikatos už kitus dėl, trečia, savo garbaus amžiaus. Taigi užsidirbti jiems nepasiūlysi, o silpnesnė sveikata, nesunku pastebėti, jiems atneša anaiptol ne pajamas (dar gerai, jei tenka pirkti tik vaistus, o ne vežimėlius, medicinines lovas ir kitą įrangą). Dėl savo amžiaus ir sveikatos jie negali daug ko, ką gali jaunesni žmonės – pavyzdžiui, emigruoti gelbstintis nuo krizės, skolintis iš banko, pakeisti kvalifikacijos ar įgyti išsilavinimo. Tačiau nepaisant to, jie, kaip ir visi kiti, moka „už butą“ (išlaidos už šildymą ir karštą vandenį jiems, tiesa, iš dalies kompensuojamos, tačiau ta kompensacija priklauso nuo būsto ploto ir dažnai nėra net labai apčiuopiama), visiems vienodomis kainomis perka maistą (ir gerai, jei dar patys gali nueiti iki parduotuvės ar turgaus).
O ką, jei patys vieną dieną nebegali pasirūpinti savimi? Niekam ne paslaptis, jog slaugos įstaigų, personalo ir paslaugų siaubingai stinga, daugelis tokio pobūdžio ligoninių – apverktinos būklės (būtų galima pasiūlyti kurioje nors iš jų gerb. Užkalniui net ir apsilankyti – savišvietai), o ir į jas veik neįmanoma patekti. Tada ligonį tenka slaugyti namie, ir finansinė našta užgula jau vaikų ir artimųjų pečius, nes bet kokias pašalpas valstybė skiria tik tada, kai žmogus tampa protiškai neįgalus ir jau visiškai atgulęs į ligos patalą.
Paskui Užkalnis imasi gudrauti nelyginant Hesiodo Mūzos, kurios, perfrazavus „Teogonijos“ pačią pradžią, „moka daugel melų, panašių į tiesą, kalbėti“, tačiau „moka, kada užsinori, ir tikrą teisybę byloti“. Kitais žodžiais tariant – kai ką iškelia, o kai ką nutyli. Pavyzdžiui, jis daug tiesos pasako apie tai, kad ir kiti sunkiai verčiasi bei kad patys pensininkai nenorėtų „eiti pas gydytoją, kuris sutinka dirbti už penkis litus per valandą“, tačiau pamiršta, kad didžioji pensininkų dalis kaip tik pas panašius gydytojus ir eina. Ir stovi mėnesius eilėje, kad galėtų užsisakyti Valstybinių ligonių kasų kompensuojamus, pavyzdžiui, dantų protezus, kurie ir tai dar kainuoja kelis šimtus.
Akivaizdu, jog nėra teisūs garsiai rėkiantys pensininkų aktyvistai, reikalaujantys atimti iš valdininkų ir duoti jiems, nes niekada nekvepėjo teisybe komunistinis sumanymas atimti iš vienų ir duoti kitiems. Tačiau ar teisus Užkalnis, jiems veidmainiškai siūlantis „nesiskųsti per daug“ – mat jie ir taip esą jau „visų valdžių pakankamai popinami“? Pirmiausia, skųstis yra jų konstitucinė teisė – skundėsi mokytojai, skundėsi medikai, skundėsi studentai, o pensininkai – „trumparegiai ir savanaudžiai“, – Užkalnio įsitikinimu, skųstis negalį. Vis dėlto nėra taip sunku suprasti, kad skaudžiai juntami nuo kuklių pajamų nuimti net ir dešimt litų. Apie pajamų kuklumą galima spręsti iš to, kad pensininkai dažniausiai priversti vasarą pradėti taupyti šildymo sezonui, nes antraip galo su galu nesudurtų. Tokiame kontekste kiltų klausimas, kaipgi reikėtų įsivaizduoti tą „popinimą“, bet čia net fantazija bejėgė spėlioti.
Kažkas tada dėstė marksizmą ir statė vėjo perpučiamus daugiabučius (statybose gerdami), tačiau kažkas dirbo ligoninėse ir auklėjo vaikus. Galbūt kažkas ir vogė, bet absoliuti dauguma net vogti neturėjo ką. Ar nepagrįstas tų žmonių, kurie tada tiesiog neturėjo iš ko rinktis, noras oriai pasenti? Ar prieš juos Užkalniui pakaktų drąsos stoti gyvon diskusijon apie sovietinę tikrovę ir tuometinį darbą? Tada, deja, nebuvo nei privačių pensijų kaupimo fondų, nei trečiųjų pakopų, nes nebuvo nei privataus sektoriaus, nei nuosavybės. Tačiau jei dabartiniams pensininkams tuomet būtų kas nors pasiūlęs pasirinkti milžiniškas pensijas senatvėje (dabar) arba kitą epochą ir kitą vietą gyventi (tada), tai vargu ar kas būdamas sveiko proto suabejotų jų pasirinkimu. Prisimindamas savo močiutės panašiame kontekste vartotą pavaizdų žodį, galiu gana drąsiai spėti, kad daugelis būtų išropoję iš SSRS. Jei tik būtų galėję.
Tuo dėl dar labiau nesuvokiamų priežasčių Užkalnis galiausiai drebia: „saldžiai prisimenate, kaip buvo geriau sovietų laikais, kai visi turėjo darbą, elektra buvo pigi, šildymas pigus, dujos pigios ir batonai kainavo po 16 kapeikų“. Na, viena vertus, labai norėčiau pamatyti bent vieną tokiais saldžiais prisiminimais gyvenantį pensininką (išskyrus gal tik šovinistiškai nusiteikusius bei lietuviškai taip ir neišmokusius rusų tautybės senolius, užsilikusius čia po SSRS žlugimo, ar tuos, kurie priklausė tuometinei valdžiai lojaliam elitui).
Kita vertus, įkyriai kyla visiškai banalus, bet neišvengiamas klausimas: tai ką gi tiems pagyvenusiems žmonėms dabar daryti? Kaip sakoma, gyvas graban nelįsi, ant šakos kabintis neleidžia krikščioniškas tikėjimas, kalnus nuversti, kaip jau minėta, nebeleidžia amžius ir sveikata. Kas belieka? Na, greičiausiai – prisipažinti klydus, maldauti Užkalnio meilės ir ginkdie daugiau prieš nieką neprotestuoti…
Nebepiktnaudžiaujant gerojo skaitytojo kantrybe, belieka pabaigai prisiminti vieną antikinės retorikos traktatą, mat senovėje žmonės šį tą išmintingo pasakydavo. Taigi talentas talentu, tačiau derėtų nepamiršti ir to „ką Demostenas sako apie žmonių gyvenimą apskritai, – kad didžiausia vertybė yra sėkmė, o kita po jos ir nė kiek nemažesnė – teisinga nuomonė (kas pastarosios neturi, tam visiškai pradingsta ir pirmoji)“ (Pseudo-Longinas, „Apie pakylėtumą“, II 3).
Autorius yra VU Filologijos fakulteto dėstytojas, vertėjas, redaktorius.