Tai unikalaus intymiosios dokumentinės prozos žanro knyga, 2015 m. apdovanota Nobelio literatūros premija. Joje prabyla paprasti žmonės, kurie seniau retai turėdavo teisę kalbėti. Jų balsai susilieja į niūrią ir tragišką posovietinio laikmečio – „laiko iš antrų rankų“ – polifoniją. Tamsiomis spalvomis negailestingai tapydama kolektyvinį sovietinio žmogaus portretą, autorė demaskuoja ne tik valstybės galingųjų kurtus mitus, bet ir beprasmybę iliuzijų, kuriomis šiandien gyvena tų mitų aukos.

Siūlome paskaityti šios knygos ištrauką.

***

Pasakoja Jelena Jurjevna S. – trečioji partijos rajono komiteto sekretorė, keturiasdešimt devynerių.

Augau rimta mergaitė, tikra pionierė. Dabar visi laikosi nuomonės, kad į pionierių organizaciją varu varydavo. Niekas niekur nevarė. Visi vaikai svajojo būti pionieriais. Kartu žygiuoti. Su trimitu, su būgnu. Dainuoti pionieriškas dainas: „Mielas krašte, krašte gimtas / Kur gražesnį rasi tu!“, „Tarybų valstybėj – arų milijonai, / Didžiuojas tėvynė arais!“

Šeimą visgi slėgė tai, kad tėtis sėdėjo, mama bijojo, kad manęs nepriims į pionierius arba ne iš karto priims. O aš norėjau būti su visais. Būtinai, taip... „Tu už žalią ar geltoną?“ – klasėje surengdavo man apklausą berniukai. Čia reikia būti budriam! „Už žalią“ – „Teisingai! Už tarybų šalį!“ O jei pasakysi: „Už geltoną“ – „Už prakeiktąjį japoną“. Užjuoks negyvai.
Vienas kitam prisiekdavom taip: „pionieriaus garbės žodis“ arba „leniniečio garbės žodis“, o pati rimčiausia priesaika – „staliniečio garbės žodis“, – nemeluoju. Dieve mano! Prisimenu ne Staliną, prisimenu mūsų gyvenimą. Užsirašiau į būrelį ir mokiausi groti akordeonu. Mamą apdovanojo medaliu už spartuolišką darbą. Juk buvo ne vien niekšybės... ir saldofoniškas gyvenimas...
Ištrauka iš knygos „Laikas iš antrų rankų“

Vienas kitam prisiekdavom taip: „pionieriaus garbės žodis“ arba „leniniečio garbės žodis“, o pati rimčiausia priesaika – „staliniečio garbės žodis“, – nemeluoju. Dieve mano! Prisimenu ne Staliną, prisimenu mūsų gyvenimą. Užsirašiau į būrelį ir mokiausi groti akordeonu. Mamą apdovanojo medaliu už spartuolišką darbą. Juk buvo ne vien niekšybės... ir saldofoniškas gyvenimas...

Lagery tėtis matė daug išsilavinusių žmonių. Niekur kitur jam neteko sutikti tokių įdomių žmonių. Kai kurie iš jų rašė eiles – tie dažniau išgyvendavo. Kaip ir šventikai – tie meldėsi. Tėtis norėjo, kad visi jo vaikai įgytų aukštąjį išsilavinimą... Tėčio svajonė. Mes visi – visi keturi – baigėme institutus. Bet jis išmokė mus ir šienauti, ir arti. Moku paduoti šieną į vežimą, sukrauti kaugę. „Viskas gali praverst“, – aiškino tėtis. Jis buvo teisus.
Komunizmas

Dabar taip malonu prisiminti... Noriu suprasti, ką patyriau per gyvenimą. Ne tik savo gyvenimą, bet mūsų... tarybinį... Aš pernelyg nesižaviu mūsų liaudimi. Ir komunistais taip pat, ir mūsiškiais komunistų lyderiais. Ypač pastaruoju metu. Visi susmulkėjo, suburžuazėjo, visi nori gerai, patogiai gyventi. Vartoti vartoti vartoti. Grietinėlę nugriebt!

Komunistai jau irgi nebe tie. Esama komunistų, kurių pajamos per metus – šimtai tūkstančių dolerių. Milijonieriai! Butas Londone... rūmai Kipre... Argi čia komunistai? Kuo jie tiki? Paklausi – žiūri kaip į kvailę. „Tik nepradėkit mums sekt sovietinių pasakėlių. Ko jau ko, o šito tai mums nereikia.“ Tokią šalį sugriovė! Viską išpardavė dempingo kainomis. Mūsų Tėvynę... Kad kas nors galėtų keikti Marksą ir važinėtis po europas. Laikas toks pat baisus kaip prie Stalino... Esu šimtu procentų pasirengusi atsakyti už savo žodžius! Ar parašysite? Netikiu... (Ir aš matau – netiki.)
Komunistai jau irgi nebe tie. Esama komunistų, kurių pajamos per metus – šimtai tūkstančių dolerių. Milijonieriai! Butas Londone... rūmai Kipre... Argi čia komunistai? Kuo jie tiki? Paklausi – žiūri kaip į kvailę. „Tik nepradėkit mums sekt sovietinių pasakėlių. Ko jau ko, o šito tai mums nereikia.“ Tokią šalį sugriovė! Viską išpardavė dempingo kainomis. Mūsų Tėvynę... Kad kas nors galėtų keikti Marksą ir važinėtis po europas. Laikas toks pat baisus kaip prie Stalino... Esu šimtu procentų pasirengusi atsakyti už savo žodžius! Ar parašysite? Netikiu...
Ištrauka iš knygos „Laikas iš antrų rankų“

Nėra jau nei rajonų, nei sričių komitetų. Atsisveikinom su tarybų valdžia. O ką gavom? Ringas, džiunglės... Vagys valdžioje... Plėšte plėšė – kas greičiau, pyragas juk didelis. Dieve mano! Čiubaisas... „pertvarkos darbų vykdytojas“... dabar giriasi, skaito paskaitas visame pasaulyje. Atseit, kitose šalyse kapitalizmas klostėsi šimtmečius, o pas mus – per trejus metus. Veikė chirurginiais metodais... O jeigu kas spėjo prisivogt, tai ir ačiū Dievui, gal jų vaikaičiai bus padorūs. Brrr!!! Ir čia demokratai... (Tyli.) Matavosi amerikonišką kostiumėlį, klausė dėdės Semo. O amerikoniškas kostiumėlis jiems per ankštas. Netinka. Išgraužk! Ne laisvės siekė, o džinsų... prekybcentrių... Parsidavė už ryškias etiketes... Dabar ir mūsų parduotuvėse visko pilna. Gausybės ragas. Tačiau dešros kalnai laimės neatneša. Šlovės. O buvome didinga tauta! Padarė iš mūsų spekuliantus ir marodierius... prekeivius ir vadybininkus...

Atėjo Gorbačiovas... prabilo apie Lenino principų grąžinimą. Visuotinis pakilimas. Jaudulys. Liaudis seniai laukė permainų. Kadaise patikėjo Andropovu... Na, jis kagėbistas, taip... Kaip čia jums paaiškinti? TSKP jau nebesibijojo. Vyriokai prie alaus kiosko galėjo dėti partiją į šuns dienas, o KGB – niekada... Ką jūs! Iš atminties neištrinsi... Žinojo, kad geležine ranka, įkaitinta geležimi, suėmę į nagą... tie vaikinai padarys tvarką.

Nesinori kartoti banalių dalykų, bet Čingischanas pagadino mūsų genus... ir baudžiava... Įpratom, kad visus reikia mušti, kad be mušimo nieko nebus. Andropovas nuo to ir pradėjo: suėmė nagan. Visi buvo pasileidę: darbo valandomis vaikščiojo į kiną, į pirtis, bėgiojo po parduotuves. O tos nesibaigiančios arbatėlės.... Milicija pradėjo rengti reidus, gaudyti. Tikrino dokumentus ir semdavo pravaikštininkus tiesiog gatvėse, kavinėse, parduotuvėse, pranešdavo į darbą. Skirdavo baudas, atleisdavo. Tačiau Andropovas sunkiai sirgo. Netrukus mirė. Mes juos laidojom laidojom. Brežnevas, Andropovas, Černenka...
Puikiai prisimenu, kaip pradėję pokalbį pagarsindavom televizorių arba radiją. Ištisas menas. Pamokydavom vienas kitą, kaip įsigudrinti, kad telefonų klausantys kagėbistai nieko negirdėtų: prasuki diską – senieji telefono aparatai buvo su skylutėmis skaičiams – įkiši į vieną iš jų pieštuką ir fiksuoji... Galima laikyti ir pirštu, bet pirštas pavargsta... Tikriausiai jūs irgi taip darydavot? Prisimenat?
Ištrauka iš knygos „Laikas iš antrų rankų“

Populiariausias anekdotas prieš ateinant į valdžią Gorbačiovui: „Perduodame TAAS’o pranešimą. Griūsit iš juoko, bet mirė dar vienas Tarybų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius...“ Cha cha cha... Liaudis krykštavo savo virtuvėse, o mes – savosiose. Laisvės salelė. Tas plepėjimas virtuvėje... (Juokiasi.)

Puikiai prisimenu, kaip pradėję pokalbį pagarsindavom televizorių arba radiją. Ištisas menas. Pamokydavom vienas kitą, kaip įsigudrinti, kad telefonų klausantys kagėbistai nieko negirdėtų: prasuki diską – senieji telefono aparatai buvo su skylutėmis skaičiams – įkiši į vieną iš jų pieštuką ir fiksuoji... Galima laikyti ir pirštu, bet pirštas pavargsta... Tikriausiai jūs irgi taip darydavot? Prisimenat? Jei reikia ką nors „slapta“ pasakyti, pasitraukiate per du tris metrus nuo telefono, nuo ragelio.

Įskundinėjimas, klausymasis buvo visuotinis, persmelkė visuomenę nuo viršaus iki apačios, net ir mes rajono komitete spėliojome, kuris iš mūsų stukačius? Vėliau išaiškėjo, kad įtariau nekaltą žmogų, o skundikų buvo ne vienas, net keli. Ir jų niekada nebūčiau įtarusi... Viena iš jų – mūsų valytoja. Šilta, maloni moteris. Nelaiminga. Vyras – girtuoklis. Dieve mano! Pats Gorbačiovas... TSKP CK generalinis sekretorius... Viename jo interviu skaičiau, kaip vykstant konfidencialiam pokalbiui jis tą patį darydavo savo kabinete: visu garsu paleisdavo televizorių arba radiją. Žodžiu, elementorius... rimtų pokalbių kviesdavo į savo užmiesčio vilą. Ir jie ten... Ten jie išeidavo pasivaikščioti į mišką, vaikščiodavo ir kalbėdavosi. Paukšteliai neįskųs.... Visi kažko bijojo, bijojo ir tie, kurių bijojo kiti. Aš irgi bijojau.
Įskundinėjimas, klausymasis buvo visuotinis, persmelkė visuomenę nuo viršaus iki apačios, net ir mes rajono komitete spėliojome, kuris iš mūsų stukačius? Vėliau išaiškėjo, kad įtariau nekaltą žmogų, o skundikų buvo ne vienas, net keli. Ir jų niekada nebūčiau įtarusi... Viena iš jų – mūsų valytoja. Šilta, maloni moteris. Nelaiminga. Vyras – girtuoklis. Dieve mano!
Ištrauka iš knygos „Laikas iš antrų rankų“

Paskutiniai tarybų valdžios metai... Ką prisimenu? Nesibaigiantį gėdos jausmą. Dėl ordinais ir medaliais nusagstyto Brežnevo ir dėl to, kad Kremlių liaudis praminė prabangiais senelių namais. Dėl tuščių prekystalių. Planus vykdom ir viršijam, o parduotuvėse kaip nėr nieko, taip nėr. Kur mūsų pienas? Mėsa? Aš ir dabar nesuprantu, kur viskas dingdavo. Parduotuvė nespėjo atsidaryt, o pieno po valandos jau nėra.

Po pietų pertraukos pardavėjai rymodavo prie kruopščiai iššveistų vitrinų. Ant lentynų – tik trijų litrų talpos beržų sulos stiklainiai ir druskos pakeliai. Kažkodėl visad permirkę. Kilkių skardinės. Viskas! Jei parduotuvėj staiga „išmeta“ dešros, ji išperkama akimirksniu. Dešrelės ir virtiniai – delikatesas. Rajono komitete nuolat ką nors skirstydavo: šitai gamyklai – dešimt šaldytuvų ir penkeri kailiniai, o šitam kolūkiui – du jugoslaviški baldų komplektai ir dešimt lenkiškų moteriškų rankinukų. Skirstydavo puodus ir moteriškus apatinius... pėdkelnes... Tokia visuomenė galėjo laikytis tik baime. Tik nepaprastosios padėties sąlygomis – daugiau sodinti ir daugiau šaudyti. Bet socializmas su Solovkais ir Belomorkanalu baigėsi. Reikėjo kitokio socializmo.
Parduotuvės SSRS
Pertvarka.... Buvo momentas, kai žmonės vėl palinko į mus. Stojo į partiją. Siejo su ja didelius lūkesčius. Visi tada buvo naivūs – kairieji ir dešinieji, komunistai ir antitarybininkai. Visi romantikai. Šiandien gėda dėl to – dėl to savo naivumo. Garbstomas Solženicynas. Didysis išminčius iš Vermonto! Ne tik Solženicynas, tada jau daug kas suprato, kad negalima gyventi taip, kaip mes gyvename. Pernelyg daug prisimelavom. O komunistai – tikit manim ar ne? – suprato taip pat.
Paskutiniai tarybų valdžios metai... Ką prisimenu? Nesibaigiantį gėdos jausmą. Dėl ordinais ir medaliais nusagstyto Brežnevo ir dėl to, kad Kremlių liaudis praminė prabangiais senelių namais. Dėl tuščių prekystalių. Planus vykdom ir viršijam, o parduotuvėse kaip nėr nieko, taip nėr. Kur mūsų pienas? Mėsa? Aš ir dabar nesuprantu, kur viskas dingdavo. Parduotuvė nespėjo atsidaryt, o pieno po valandos jau nėra.

Tarp komunistų buvo nemaža protingų ir sąžiningų žmonių. Nuoširdžių. Aš asmeniškai pažinojau ne vieną tokį, ypač dažnai juos galėjai sutikt provincijoje. Kaip mano tėvas... Tėvo į partiją nepriėmė, jis nukentėjo nuo partijos, bet ja tikėjo. Tikėjo partija ir šalim. Kiekvieną rytą atsiversdavo „Pravdą“ ir perskaitydavo ją nuo A iki Ž. Komunistų be partijos nario bilietų buvo daugiau nei komunistų su bilietu, ir jie visa siela buvo komunistai. (Tyli.) Per visas demonstracijas nešdavo šūkį: „Liaudis ir partija vieningos!“ Šie žodžiai – ne pramanas. Tai tiesa. Aš nieko neagituoju, pasakoju, kaip buvo. Visi jau pamiršo...

Daug kas stojo į partiją vedami sąžinės balso, o ne dėl karjeros ar vadovaudamiesi pragmatiniais sumetimais: jeigu aš, nepartinis, apsivogsiu, mane pasodins, o jeigu įstosiu į partiją ir apsivogsiu – išvys iš partijos, bet nepasodins.

Man pikta, kai apie marksizmą kalbama su panieka, pašaipiai. Šveiskim jį kuo greičiau į šiukšlių dėžę! Į sąvartyną! O juk tai didis mokymas, jis pergyvens visus savo persekiotojus. Ir mūsų tarybinę nesėkmę taip pat. Todėl kad... esama daugybės priežasčių... Socializmas – ne tik lageriai, persekiojimas ir geležinė uždanga, tai ir teisingas, aiškus pasaulis: dalintis su visais, gailėtis silpnųjų, užjausti, o ne traukti į save. Man sako: tai ką, negalėjai mašinos nusipirkti? Bet kad niekas tų mašinų ir neturėjo. Niekas nesipuošdavo „Versace“ kostiumais ir nepirko vilų Majamyje. Dieve mano!

TSRS vadai gyveno taip, kaip gyvena vidutinio lygio verslininkai, iki oligarchų jiems niekaip... Nesistatydino jachtų su šampano dušais. Tik pamanyk! Rodo reklamą per televiziją: pirkite varines vonias – kaina kaip dviejų kambarių buto. Sakykite, kam jos skirtos? Paauksuotos durų rankenos... Kas tai – laisvė? Mažas, eilinis žmogus – niekas, nulis. Jis gyvenimo dugne. O kadaise galėjo parašyti į laikraštį, nueiti į partijos komitetą ir pasiskųsti dėl viršininko ar blogo aptarnavimo... kad vyras neištikimas...
Tarp komunistų buvo nemaža protingų ir sąžiningų žmonių. Nuoširdžių. Aš asmeniškai pažinojau ne vieną tokį, ypač dažnai juos galėjai sutikt provincijoje. Kaip mano tėvas... Tėvo į partiją nepriėmė, jis nukentėjo nuo partijos, bet ja tikėjo. Tikėjo partija ir šalim. Kiekvieną rytą atsiversdavo „Pravdą“ ir perskaitydavo ją nuo A iki Ž. Komunistų be partijos nario bilietų buvo daugiau nei komunistų su bilietu, ir jie visa siela buvo komunistai.
Ištrauka iš knygos „Laikas iš antrų rankų“

Būta ir kvailysčių, neneigsiu, bet kas šiais laikais iš viso tą paprastą žmogų girdi? Kam jis reikalingas? Pamenate tarybinius pavadinimus: Metalurgų. Entuziastų... Gamyklos, Proletariato gatvės... Mažas žmogus... tada buvo svarbiausias... Deklaracija, širma, kaip jūs sakote, bet kad dabar niekam net ir jos nebereikia. Neturi pinigų – lauk! Lįsk į kampą! Keičia gatvių pavadinimus: Miestiečių, Pirklių, Bajorų... Esu mačiusi net „Kunigaikščių“ dešrą ir „Generolo“ vyną. Sėkmės ir pinigų kultas. Išlieka stipresnis, su geležiniais raumenim. Bet ne visi pajėgūs lipti per galvas, plėšti iš kito kąsnį. Kai kurių tokia prigimtis – kitaip negali, tačiau kiti tuo šlykštisi.

Su ja... (Linkteli galva į draugę.) Žinoma, ginčijamės... Ji man įrodinėja, kad norint sukurti tikrą socializmą reikia idealių žmonių, o jų nėra. Kad socializmo idėja – kliedesiai... pasakėlės... Kad mūsų žmogus jau nė už ką nebeiškeis savo sukiužusio užsieninio automobilio ir paso su Šengeno viza į tarybinį socializmą. O aš tikiu: žmonija žengia socializmo link. Teisingumo link. Kito kelio nėra.
Knygos „Laikas iš antrų rankų“ viršelis
Pažiūrėkit į Vokietiją... Prancūziją.. Yra švediškas variantas. O kokios rusų kapitalizmo vertybės? Panieka „žmoneliams“... Tiems, kurie neturi milijono, neturi mersedeso. Vietoj raudonos vėliavos – „Garbė Jėzui Kristui“? Ir vartojimo kultas... Žmogus užmiega ne su mintimi apie kilnius dalykus, o su mintimi, ką jam šiandien pavyko nusipirkti. Manot, šalis sužlugo dėl to, kad sužinojom tiesą apie GULAG’ą? Taip mano tik tie, kas rašo knygas. O žmogus... normalus žmogus negyvena istorija, jis gyvena daug paprasčiau: įsimylėjo, vedė, gimė vaikai. Pasistatė namą. Šalis pražuvo dėl to, kad trūko moteriškų aulinukų ir tualetinio popieriaus, dėl to, kad nebuvo apelsinų. Tų prakeiktų džinsų!
Su ja... (Linkteli galva į draugę.) Žinoma, ginčijamės... Ji man įrodinėja, kad norint sukurti tikrą socializmą reikia idealių žmonių, o jų nėra. Kad socializmo idėja – kliedesiai... pasakėlės... Kad mūsų žmogus jau nė už ką nebeiškeis savo sukiužusio užsieninio automobilio ir paso su Šengeno viza į tarybinį socializmą. O aš tikiu: žmonija žengia socializmo link. Teisingumo link. Kito kelio nėra.
Ištrauka iš knygos „Laikas iš antrų rankų“

Dabar mūsų parduotuvės panašios į muziejus. Į teatrus. O mane bando įtikinti, kad „Versace“ ir „Armani“ skudurai – viskas, ko reikia žmogui. Kad jam šito užtenka. Gyvenimas – tik finansų piramidės ir vekseliai. Kad laisvė – pinigai, o pinigai – tai laisvė. Ir kad mūsų gyvenimas nė sudilusio skatiko nevertas. Tai... tai tikras... suprantate... Net žodžių tam pavadinti nerandu... Gaila man tik mažamečių anūkų... Gaila. Jiems visa tai kasdien kala į galvas. Aš nesutinku. Buvau komunistė ir liksiu.