„Padovanok Lietuvai viziją“. Tautinio tapatumo laimingoje ir turtingoje Lietuvoje išsaugojimo globalėjančiame pasaulyje vizija. I d.

 (4)
Sausio 8 d. paskelbti savaitraščio „Atgimimas“ organizuoto konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ nugalėtojai. Skelbiame vieno iš dalyvių viziją.
P r a t a r m ė

Kiekvienas individas, žvelgdamas į ateitį, kuria savo, savo vaikų gyvenimo viziją, tauta – trokštamą idealą, viziją savos šalies, kurioje visi laimingi: saugūs, apsirūpinę, išsilavinę, gerbiami.

Aš, šiandien įkopęs į devintą dešimtį, maitintas giminės ir šeimos genetine atmintimi, jau vaikystėje, žiūrėdamas iš mažo gimtojo miestelio į už demarkacinės linijos netoli esančio Vilniaus pašvaistę, kūriau Lietuvos su sostine Vilniumi viziją. Asmeniška patirtimi, išgyvenimais, nuėjau Lietuvos kelią, išmargintą visais dvidešimto amžiaus antros pusės svarbiausiais įvykiais: Nepriklausomos Lietuvos augimu, karu, santvarkų kaita ir t. t. Mačiau ir matau, kaip ir kodėl tauta išliko gyva, kurianti, žvelgianti į ateitį visais laikotarpiais. Aktyvus dalyvavimas Lietuvos kelyje, manau, leidžia pasidalinti apmąstymais apie tą nueitą kelią, dabartį ir ateities viziją.

Turiu pripažinti, kad, išgirdęs „Atgimimo“ raginimą dalyvauti esė konkurse „Padovanok savo viziją Lietuvai“, nusprendžiau parašyti šią esė norėdamas palaikyti geranorišką konkurso organizatorių ir partnerių idėją – paskatinti besidominčius pamąstyti apie Tėvynės suklestėjimo netolimoje ateityje galimybes.

1. Tautinio tapatumo išsaugojimas ir Lietuvos valstybingumo siekimas bei įtvirtinimas negandų kelyje

Lietuvos nepriklausomybės vizija skatino lietuvius du šimtmečius visomis išgalėmis išsaugoti lietuvių tautinį tapatumą. Pirmojo pasaulinio karo išdavoje iškovota nepriklausomybė tapo realybe. Prie šios sėkmės daug prisidėjo iš Rusijos grįžę lietuviai kariai, o jos įtvirtinimui aršiai trukdė iš svetur negrįžę tėvynainiai.

Tarpukario nepriklausomybės iškovojimą aptemdė atgauto Vilniaus krašto netekimas. Lietuvius giliai sujaudino tai, kad Tautų sąjungos kontrolės komisijos reikalavimu buvo sustabdytas pergalingas Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių, sutriuškinus lenkų generolo L. Želigovskio kariauną ties Giedraičiais ir Širvintais. Pastarieji Lietuvoje buvo minimi visuose minėjimuose ir pagerbti, o daugelio miestų gatvės pavadintos jų vardais.

Vilniaus išvadavimo vizija buvo giliai visų Lietuvos suaugusių, net ir vaikų širdyse. Mano vaikystės metais Giedraičiuose kautynių atgarsis ilgai jautėsi mūsų šeimoje. Parama Lietuvos kariams ir sužeistiesiems, patriotiškumo išsaugojimas nevienkartinio miestelio surašymo metu (kai turėjai pasiskelbti savo tautybę – lenkas ar lietuvis esąs) įsiveržus lenkų kariaunai, patriotinė artimųjų veikla lietuvėjančioje miestelio bendruomenėje paliko vaiko širdelėje neišdildomą pėdsaką.

Tautos dvasia mane, Ukmergės A. Smetonos gimnazijos mokinį, ir mano draugą pastūmėjo įsigyti guminį šriftą atsišaukimams, raginantiems Vyriausybę vaduoti Vilnių, spausdinti ir klijuoti juos ant stulpų.

Lietuviškojo Vilniaus vizija 1939 m. rudenį virto tikrove. Kai tik atgavome Vilnių, gimnazijos direktorius ta proga sukviestame susirinkime pasakė: „Vilnius mūsų, o mes - rusų!“. Didelio džiaugsmo nebuvo. I pėstininkų pulkas, kuriame tarnavo mano brolis, tuoj pat išžygiavo į Vilnių, o aš lydėjau brolį kelis kilometrus padėdamas nešti lengvąjį kulkosvaidį. Aš priklausiau ginkluotų šautuvais mokinių grupei, kuri internuotus lenkų karininkus lydėdavo į miestą, taip pat saugodavome iš jų paimtos amunicijos sandėlius. Kartą, man stovint sargyboje prie sandėlio, koridoriuje stovėję du karininkai pasišnibždėjo, kad tokį vaikėzą esą būtų lengva nuginkluoti. Išgirdęs tai, užtaisiau šautuvą ir lenkiškai sušukau: „Tik pamėginkit“. Suaugę vyrai, kariškiai su didžiausia nuostaba nurūko tolyn koridoriumi.

Atgavus Vilnių, buvo pasirūpinta suteikti jam prideramą valstybės sostinės vaizdą. Tvarkai palaikyti iš visos Lietuvos buvo surinkti įspūdingo ūgio policininkai. Atvažiavęs su ekskursija į pavasaringai gražų Vilnių, gėrėjausi jų, Didžiosios Lietuvos atstovų, nepriekaištinga išvaizda ir elgsena. Su broliu aplankėm Gedimino pilį, pasidžiaugėm, kad arti Giedraičių yra toks didelis gražus miestas - valstybės sostinė. Pakilios nuotaikos visi ekskursantai grįžome į gimnaziją.

Netrukus Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi su sostine Vilniumi vizija perėjo į kitą lygmenį. Tarybų sąjungos ultimatyviu reikalavimu pasikeitus vyriausybei, prezidentui palikus valdytą kraštą, piliečiams liko dvi galimybės – pasyviai stebėti įvykius arba dalyvauti tarybinės santvarkos įtvirtinimo procese. Vieni džiaugėsi artėjančiu „šviesiu komunizmo rytojumi“, kiti ruošėsi sutikti nacistinės Vokietijos karius - išvaduotojus.

Stalino represinėms struktūroms varant įvairaus luomo ir tautybės nepatikimą „antitarybinį elementą“ į gyvulinius vagonus, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Žaibiškai žygiuojanti vokiečių kariuomenė kartu su lietuviais kariais – partizanais privertė tarybinę kariuomenę ir Tarybų Lietuvos vyriausybę bėgti paskui į Sibiro platybes vežamas savo tūkstantines aukas.

Vokiečiams uždraudus turėti savo, kaip buvo tikėtasi, Lietuvos Vyriausybę ir įsteigus civilinę okupacinę valdžią su lietuviais tarėjais, palaipsniui išvadavimo euforija nuslūgo. Lietuviai ėmė priešintis naciams - įvairūs vokiečių kėslai Lietuvos gyventojų imti sutartinai ignoruoti.

Vokiečių okupuotame Vilniuje gyvenę lietuviai rėmė vienas kitą, dalijosi tarpusavyje visu tuo, ką turėjo. Lietuviai, dirbantieji oficialiai leidžiamame laikraštyje, skatinami patriotizmo po kvietimu vokiečių kariams megzti kojines ir pirštines patalpino prierašą: „Jei bobutė turėtų ūsus – būtų diedukas“. Vokiečių žurnalo straipsnį „Germanizuoti“ lietuvių kalba atspausdino dienraštyje ir, prieš pateikdami miestiečiams į spaudos kioskus, išsiuntinėjo lietuvių savisaugos batalionams. Laikraščiui pasirodžius kioskuose, vokiečiai visus egzempliorius likvidavo. Straipsnyje buvo aiškiai išdėstyta, kaip Lietuvos teritoriją numatoma suvokietinti: jos gyventojus perkelti už Uralo, o dalį darbingo jaunimo palikti tarnauti vokiečių kariams – invalidams jiems paskirtuose Lietuvos dvaruose.

Didžiulis patriotiškumo pasireiškimas – spartus Lietuvos vietinės rinktinės (žmonių vadinamos – generolo P. Plechavičiaus armijos) susiorganizavimas Lietuvos gyventojų apsaugai ir vieningas jos išsiformavimas, kai vokiečiai prievarta mėgino pakeisti minėtą rinktinės paskirtį, įsakydami vykdyti vokiečių kariuomenės primestas karo funkcijas. Vokiečiams nepavyko sukurti ir lietuviško SS legiono estų ir latvių pavyzdžiu.

Vokiečių okupacijos metais Lietuvos jaunimas gyveno pusiau legaliai. Ypač sunki dalia teko į kariuomenę šaukiamojo amžiaus vaikinams, besislapstantiems Vilniaus krašte ir į vakarus nuo jo esančiose vietovėse. Baigiantis karui, čia aktyviai veikė Armijos Krajovos daliniai ir tarybiniai partizanai, todėl buvo pavojinga pakliūti į jų rankas.

Tikras košmaras prasidėjo grįžus tarybinei armijai su16 – ta šaulių divizija. Paskelbus mobilizaciją dalis šaukiamojo amžiaus vyrų slėpėsi bunkeriuose ir miškuose. Išblaškytų lietuviškų dalinių kariai, policininkai, nespėję pasitraukti arba pasilikę dėl patriotinių paskatų vyrai, dar vykstant mūšiams Lietuvos teritorijoje, pradėjo ginkluotą pasipriešinimą. Tam didelį impulsą davė pasitikėjimas Atlanto chartijos pažadu atstatyti nepriklausomybę tų kraštų, kurie dėl karo buvo jos netekę. Rezistencija aktyvėjo pokariu sklindant per radiją raginimams iš Vakarų kovoti. Šioje nelygioje kovoje už Lietuvos laisvę sudėjo galvas tūkstančiai partizanų, daugybė žuvo nuteistų, šimtai tūkstančių ištremta civilių gyventojų. Antraisiais pokario metais patekęs į Stalino represinius „universitetus“, dažnai girdėjau kalėjimo koridoriais einančių valstiečių dzūkų, suimtų tik už paramą partizanams, „dipkių“ (medinių klumpių) skambesį.

Pokariu vieni Lietuvos gyventojai dalyvavo aktyvioje rezistencinėje veikloje, kiti – pasyvioje: su tautinės savigynos jausmu ir patriotiškumu dirbo Tėvynės labui. Taip savo teritorijoje buvo išsaugota lietuvių tauta ir kitataučiai senbuviai, išvengta didelio antplūdžio kitų tradicijų atstovų, puoselėta tautinė kultūra, pozityviai keičiama ekonominė padėtis. Lietuva tarp sąjunginių respublikų pirmavo visose ūkinės veiklos srityse.

Ilgainiui Sovietų Sąjungoje susiformavusi stagnacija, peraugusi į nevykusią perestroiką, pasitarnavo galimybei po Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio vėliava realizuoti visiškos Lietuvos nepriklausomybės viziją. Sujudo visa Lietuva - televizija ir radijas dirbo ištisas paras, patriotiškai nusiteikę, išsilavinę, net gyvybę pasiryžę paaukoti žmonės užtvindė aikštes, sales ir miestelius. Lietuvoje atsirado jėga, kuri pranoko praėjusių šimtmečių laisvės kovas. Tikra tautos valios išraiška – Baltijos kelias. Kelyje stovinčių žmonių, rankomis sujungusių tris Baltijos tautas, veiduose švytėjo tyras džiaugsmas, viltis turėti gražią, laimingą, turtingą, nepriklausomą, visų gerbiamą valstybę su aukšto intelekto piliečiais. Deja, pasirodė, kad lengviau turėti viziją, negu ją įgyvendinti. Prasidėjo „raganų medžioklė“ – aršūs vienpusiai kaltinimai inteligentijai, dirbusiai sovietiniams okupantams.

Žodžiai „nomenklatūra“ ir „kolaborantai“ skamba iki šių dienų. Įstatymo ar apibrėžimo, ką laikyti kolaborantu, vienoje televizijos laidoje pasigedo net pats šios nepagrįstos „etiketės“ mėgėjas. Ne taip seniai buvo diskutuojama dėl priklausiusių komunistų partijai narių patikimumo. Sporto rūmuose vykusio Sąjūdžio suvažiavimo metu vieno oratoriaus kalboje nuskambėjo kvietimas komunistus iššaudyti. Tokios forsuotos garbaus atstovo mintys ilgam privertė komunistus, komjaunuolius ir net pionierius susigūžti ir laukti, kas bus toliau. Tokių buvo daugiau nei milijonas. Gal užmiršta, o gal neįsigilinta, jog didelė dalis lietuvių stojo į Komunistų partiją, kad jo pareigybė neatitektų iš Maskvos atsiųstam sovietų statytiniui. Vieno buvusio partijos vadovo samprotavimu, iš dviejų šimtų tūkstančių komunistų partijos narių tik trys procentai aklai palaikė partijos ideologiją. Diskusiją apie lietuvių partiečių idėjiškumą galima užbaigti vienos komjaunuolės šūksniu: „Dieve, Dieve, ir aš komunistė!“.

Vietoj Lietuvai labai reikalingo visų piliečių susitelkimo – per ilgai užsitęsęs susiskaldymas. Tai savaime tapo užprogramuota, kai Lietuvą pradėjo valdyti mažuma – neskaitlingų partijų atstovai. Tokią nuomonę pareiškė vienas iš LRT „Spaudos klubas“ diskusinės laidos dalyvių kitiems neprieštaraujant. Visuotinis tautiečių – rinkėjų patriotizmas išblėso, nes nepagrįstai buvo atstumti daugelis dorų žmonių. Atsidūrę valdžioje nepagalvoja, kad gėris – kūrimas, o įtūžis – kerštas, griovimas. Jie prarado logišką mąstymą, nesugebėjo analizuoti ekonomikos vystymosi, pamėgo eskaluoti kokį nors vieną faktą, išpūsti vieną po kito personalinį ar kito pobūdžio skandalą, mėgautis savo turtine, „elitine“ padėtimi. Visa tai neleido susikoncentruoti kūrybiškam pozityviam darbui, nesuprastas pasirinkto iš sugriauto socializmo į griežtą, discipliną ir kontrolę pripažįstantį kapitalizmą perėjimo kelio sudėtingumas. Nepajėgta strategiškai žvelgti į Lietuvos piliečių ateitį, sparčiau vaduoti juos iš skurdo. Dabar priimta teisintis – kas nedirba, tas neklysta. Deja, nesivadovaujama kitu žinomu posakiu – kas klausia – neklysta. Institucijų vadovų neapgalvoti sprendimai yra pragaištingi valstybei. Blogiausia, kad nuo negalvojančių neįmanoma apsisaugoti.

Neapgalvotos, skubios reformos paleido suktis beatodairiško grobstymo smagratį. Tą šalelę, Sovietų sąjungoje buvusią pirmaujančia, įsijungusią į Europos Sąjungą ir papildžiusią stojančių į ES gerokai atsilikusių šalių gretas, ir toliau plėšia prispaudę koja užsieniečiai ir savi, kas turi nors mažiausią galimybę tai daryti. Kai žurnalistė milijonieriaus klausia, iš kur per tokį trumpą laiką sukrauti milijonai, jai su šypsena atsakoma, esą uždirbęs kuriantis Nepriklausomai Lietuvai prekiaudamas druska, metalais...Nutylima, kas svarbiausia. Nelaimė ir tai, kad „naujųjų lietuvių“ milijonai, slapstomi užsienio bankuose, neša naudą kitoms valstybėms. Sąvoka „naujasis lietuvis“ negali būti tapatinama su naujo tipo verslininku, ji puikiai charakterizuoja kombinatorius, kurių įsigyti turtai žmonių suvokiami ne kaip legalaus darbo, o sukčiavimo rezultatas. To pasekmė – negatyvus požiūris į turtingus žmones.

Ketvirtoji valdžia, taip pat būdama atsakinga savo šalies piliečiams, dažniausiai mėgaujasi negatyviais reiškiniais, mažai skirdama dėmesio jų išvengimo būdų paieškai bei pozityviems šalies ekonominio ir kultūrinio gyvenimo pasiekimams. Būtina akcentuoti patriotizmo svarbą – kaip visapusiško pilietinės visuomenės ugdymo pagrindą. Nepakankamai dėmesio skiriama garbingai Lietuvos istorijai, savos šalies propagavimui pasaulyje. Lietuva turi sugebėti dinamiškai reaguoti į situacijas ir atlaikyti globalizacijos spaudimą, neatsisakant priimtinų globalių naujovių ir panaudojant jas krašto reikmėms ir savitumo palaikymui.

2. Lietuvos kelias nuo blogio link gera lemiančių reiškinių

Tam, kad Lietuva būtų laiminga, turtinga šalis, reikia iš esmės demokratizuoti visas gyvenimo sritis. Piliečių sąmonėje turi įsitvirtinti pasitikėjimas valstybės valdymo struktūromis, vidaus bei užsienio politika. Būtina siekti, kad visuomenės ekonominė ir socialinė veikla atitiktų laisvos rinkos reikalavimus.

Pastaraisiais metais piliečių pasyvus dalyvavimas rinkimuose rodo mažą pasitikėjimą šalies partijomis – demokratijos pagrindu. Dabar partijos, turinčios savo nors ir negausų bet užtikrintą elektoratą, nesuinteresuotos aktyviu rinkėjų dalyvavimu. Juk didėjantis rinkėjų balsų skaičius mažina galimybę gauti reikiamą balsų limitą, kad partija pakliūtų į seimą ir turėtų didesnį mandatų skaičių.

Partijų formavimasis ir veikla įgavo sezonišką, vertelgišką pobūdį, neatitinkantį rinkėjų lūkesčių. Partijos, kaip derėtų, nedalyvauja kasdieniniuose šalies puoselėjimo reikaluose, miestų ir kaimo vietovių bendruomenių poreikių tenkinimo klausimų sprendime. Atsižvelgiant į jų neveiklumą ir beidėjiškumą, nedelsiant būtina apibrėžti partijų finansavimo tvarką, nustatant jų gyvavimo galimybes ne iš valstybės biudžeto, o iš nario mokesčio ir leistinos kultūrinės, gamybinės veiklos.

Kol šalyje demokratija yra tik tvirtėjimo stadijoj, toks partijų finansavimo principas parodytų jų gyvybingumo ir partijos narių idėjinį lygį. Vyktų skaidri ideologinė kova, išryškinanti partiją remiančio elektorato idėjinę priklausomybę. Atkreiptinas dėmesys į politinių partijų ideologijų skirtumą. Kuo jis didesnis, tuo didesnis rinkėjų tikėjimas, kad jų pasirinkimas buvo teisingas ir reikšmingas. Tik veiklios, aiškių siekių, skaitlingos gerai organizuotos partijos gali išauginti gabius, strategiškai mąstančius, pasiaukojančius, charizmatiškus lyderius, kurių labai reikia mūsų šaliai. Lyderis gerąja prasme – nacionalinė vertybė. Žmogus, pasišventęs kuriamajam darbui Tėvynės labui, susilaukia didelės visuomenės pagarbos.

Žmonės dažnai išsako nepasitenkinimą ar net pasipiktinimą Seimo narių blogu plenarinių posėdžių lankomumu. Kartais įstatymai svarstomi ir priimami dalyvaujant ketvirtadaliui ar net mažiau deputatų. Daugelis jų piktnaudžiauja ilgalaikėmis, kartais betikslėmis komandiruotėmis. Rinkėjų vizija – matyti ir girdėti savo atstovus Seime aktyvius, susikaupusius ir budrius, priimančius gerai parengtus, be jokių landų apeiti įstatymus.

Pastaruoju metu pasitaiko griežtų kritinių nuomonių dėl demokratijos lygio Lietuvoje. Šiuo klausimu rašo ir kalba žiniasklaidos priemonėse tie, kurie gali drąsiai išsakyti savo nuomonę. Tai parlamentarai, politologai, apžvalgininkai, komentatoriai, tarp jų ir patyrę „Laisvosios Europos radijo“ buvę ir esami atstovai. Yra negausus vienminčių, kritikuojančių viską iš eilės, nesiūlančių nieko konstruktyvaus „etatinių“ radijo ir televizijos laidų dalyvių ratas bei laikraščių darbuotojų, su malonumu besinaudojančių žodžio ir spaudos laisve. Eilinio žmogaus savisaugos instinktas ne visada leidžia naudotis konstitucijos suteikta žodžio laisve. Žiniasklaidos prelegentai primygtinai tvirtina, kad visuomenei dar nesvetimas baimės jausmas. Pasitarimuose, pokalbiuose įprasta slėpti savo nuomonę. Antra vertus, nėra kur jos viešai pareikšti, nesulaukus skaudaus atkirčio. Lieka tik pasiguosti savo artimiesiems ir iš dalies Interneto lankytojams. Į televiziją patekti sunku, radijo laidos metu gali pavykti prisiskambinti, bet tenka skubotai pareikšti nuomonę diskutuojama tema, o spauda pasitenkina tik savo etatinių darbuotojų rašiniais. Spaudos puslapiuose nesurasi „žmogaus iš gatvės“ straipsnio, nebent labai retais atvejais gali rasti keleto sakinių trumpą nuomonę tądienos aktualiu klausimu.

Lietuvos piliečių susiskaldymas politiniu, turtiniu, kriminogeniniu pagrindu gimdo žmonių baimę pasakyti savo nuomonę, dėl kurios gali iš atitinkamo oponento susilaukti fizinio smurto, turto sunaikinimo, gąsdinimų padegti ar susprogdinti. Tokios niekšybės sunkiai išaiškinamos ir todėl veša toliau. Dėl to žmonės yra linkę tylėti, neieškoti teisybės. Kviečiami po kokiu nors pareiškimu pasirašyti – nesirašo ar kviečiami susirinkti masinei nuomonei pareikšti – nesirenka. Visuomenėje gajus pasakymas, kad valdžios aparatas suskurtas tam, jog žmogus bijotų.

Tikiu, kad demokratijos stiprėjimas, pilietinio aktyvumo didėjimas privers atsikratyti baimės, susitelkti ir pasiekti, kad žmonės jaustųsi saugūs, nebūtų persekiojami dėl savos nuomonės ar kitokio požiūrio. Peršasi vizija, kad gal būt ateis laikas, kai nacionalinė ir komercinė žiniasklaida, persisotinusi nepaklausia reklama, plačiau atvers duris visiems, norintiems padiskutuoti visuomenės gyvenimo ir Tėvynės puoselėjimo klausimais.

Dėl tarptautinio terorizmo ir kitų nusikaltimų plitimo saugumo institucijoms išplėstos galimybės klausytis pokalbių ryšio priemonėmis. Tiems, kurie nevykdo nusikalstamos veikos, ši tvarka gyventi netrukdo. Svarbu, kad būtų užtikrintas vidaus saugumas, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija.

Piliečių apsauga nuo kriminogeninio pavojaus reikalauja didesnių Vyriausybės pastangų. Valstybės vidaus apsaugos funkcijas vykdo policija. Žiaurūs nusikaltimai yra susiję su masinančiomis finansinėmis galimybėmis, žmogiškumo praradimu, susvetimėjimu, nebaudžiamumo pasireiškimu, nepatenkinamu nusikaltimų skaičiaus išaiškinimu, teismų nerangumu, policijos veiksmų neefektyvumu. Pastarosios veiklos rezultatams turi įtakos silpnas ryšys su visuomene, atskirų pareigūnų nusikalstama veika. Dabar budinčių policininkų gatvėje praktiškai nesutiksi. Budėjimas policijos automobiliuose ne toks efektyvus, o atvykimas pagal iškvietimą dažnai pavėluotas. Gatvėje ar bute užpultas žmogus nesugebės telefonu kviestis pagalbos. Vienintelė jo galimybė, jei dar gali, šauktis pagalbos. Praeiviai į tokius šauksmus nereaguoja, patys bijodami nukentėti. Patruliuojantys policininkai būtų vienintelė pagalba. Būtų efektyvu įtraukti visuomenės patrulius–savanorius. Esant tokiai patruliavimo tvarkai, gyventojai jaustųsi saugesni. Ypač nepavydėtina padėtis mažuose miesteliuose. Policiją prisišaukti galima tik iš rajono. Tarpukario Lietuvoje valsčiuose buvo policijos nuovados su viršininku, vachmistru ir keliais policininkais. Jie pažinojo kiekvieną gyventoją, vykdė prevencinį darbą. Kaimuose gyveno ginkluoti šauliai.

Dažnai pasitaiko teismų nuolaidžiaujančios nusikaltėliams nutartys, kurios parodo neretas įstatymų spragas, leidžiančias įvairiai traktuoti įstatymo raidę.

Nežiūrint į pasiektus Lietuvoje laimėjimus ekonominės plėtros srityse, yra lėtas gyvenimo lygio augimas, o skurdą patiria kas penktas pilietis. Atotrūkis tarp skurstančių ir turtingųjų didėja. Skurstantieji tampa socialiai izoliuoti, jie, išstumti iš gyvenimo, patiria susvetimėjimą, nesijaučia pilnateisiais piliečiais, degraduoja ir gali parduoti bet ką, pvz. savo balsą rinkimų metu, nes jiems jau nesvarbi nei valstybės dabartis, nei ateitis...Tačiau nereikėtų pamiršti, kad jie gimdo vaikus, ir dažnai daug vaikų, tam, kad gautų išmokas jų ir tuo pačiu savo išlaikymui. Kokiais piliečiais tėvų pavyzdžiu išaugs jų vaikai? – sunkus klausimas...

Jei skurstantiesiems nebūtų teikiama valstybės parama – skurdo grėsmę patirtų maždaug kas ketvirtas asmuo. Skurdo ir atskirties mažinimo problemoms spręsti Lietuvoje priimtas nacionalinis veiksmų planas, parengtas pagal Europos sąjungos rekomendacijas. Dėl šio negando panaikinimo yra įvairių nuomonių. Teigiama, kad, augant ekonomikai, iš pradžių didėja nelygybė, o vėliau, kai greitas augimas stabilizuojasi, nelygybė ima mažėti. Šiam teiginiui oponuojama tuo, kad mases valdo turtuoliai, ir resursai paskirstomi nevienodai. Jokia vyriausybė nepakeitė šių fundamentalių „dėsnių“ ir niekada nepakeis. Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse pasikeitus santvarkai, drastiškai nutraukti buvę tarp jų tamprūs ekonominiai santykiai vienus gyventojų sluoksnius nustūmė į skurdą, kitus praturtino. Tam pasitarnavo neskaidri privatizacija ir „prekyba“ su Vakarais, nelegaliai įsigytais materialiniais ištekliais Rytuose ir šalyje. Turtingųjų „elitas“ beatodairiškai rūpinasi savo turtu. Jie turi visas galimybes nebaudžiami turtėti, nes turi tam tikrus svertus, kaip įstatymus pritaikyti savo reikmėms. Jie „vadovauja“ Vyriausybei, kontroliuoja verslą, „prichvatizuoja“ pajūrį ir draustinius, poilsiauja egzotiškuose kurortuose, siunčia savo palikuonis mokytis į užsienio universitetus, gydosi užsienio gydymo įstaigose. Todėl jiems nerūpi Lietuvos gyventojų apsaugos, švietimo, sveikatos, kylančių kainų ir kitos problemos. Asmeninę apsaugą jie užsitikrina individualių sergėtojų pagalba ir griežtai reglamentuotomis jų gyvenamųjų kvartalų nuostatomis.

Nelygybė sunkiai sumažinama dar ir todėl, kad didžiąją ekonomikos dalį šalyje valdo užsienio investitoriai. Kai kalba pasisuka apie bendrovių vadovų kas mėnesį gaunamus šimtatūkstantinius atlyginimus, kas dabartinėmis Lietuvos sąlygomis mažų mažiausiai nesąžininga, ekonomistai skuba aiškinti, kad tai jų vidaus reikalas, „firmos paslaptis“. Tokios replikos kelia nuostabą – juk tokie atlyginimai ir stambūs dividendai mokami pinigais, iškratytais iš Lietuvos piliečių kišenių, o ne užsienio kompanijų centrų.

Argi nekeista, kad bankai gerus pinigus pelno ne tik nemokėdami palūkanų už jiems Sodros ar valstybės pervestas lėšas pensijoms, pašalpoms išmokėti, bet dar atsiskaičiuodami už atliktas operacijas. Jeigu nori bent „trupinius“ gauti, turi esantį likutį įforminti terminuotu indėliu. Tokia užsienio kompanijų savanaudiška politika vietinius gyventojus tvirtai įstūmė į aborigenų statusą. Nepageidautini turėtų būti privačių bankų ekspertų komentarai žiniasklaidoje jautriais gyventojams klausimais. Jie suinteresuoti tik komercinės bankininkystės ir savo banko reikalais.

Kitos sparčiai besivystančios šalys nėra linkusios leisti privačioms bendrovėms daryti tai, kas šioms patinka,kaip tai leidžiasi Lietuva. Aukščiau minėtas gyvenimo lygio disonansas, atsilikimas nuo ekonominės plėtros tempų yra diametraliai priešingų santvarkų pasikeitimo ir patyrimo stokos rezultatas. Didžiausia klaida buvo paskelbti nuosavybę „šventa“, pamirštant valstybės vaidmenį ir paskirtį. Kombinatorių apsukriu, grobikišku verslu, apgaubtu komercinės paslapties skraiste, bijojo domėtis net valdžios kontroliuojančios institucijos. Gal ir keista pasirodys mintis, kad valstybė su savo institucijomis nebūtinai turėjo laisvosios rinkos altoriui iš karto aukoti visas žmonių sukauptas gėrybes, galėjo pasiryžti ilgesnį laiką valdyti nors Taupomąjį banką su jo plačiu tinklu šalyje, pasitarnaudama neturtingiausiųjų sluoksniui. Pasauline praktika patikrinta, kad rinkos ekonomikos sistema, kai valstybės aparatas pozityviai į ją kišasi, atitinka ekonomikos reikalavimus.

Maisto prekių ir energetinių išteklių kainų kilimas stumia pensininkus, mažai uždirbančius bei gyvenančius iš pašalpų į neviltį. Blogiausia yra tai, kad kainų kilimas įsibėgėjo ir vyks tol, kol žaliavų ir energetinių išteklių kainos pasieks europinį lygį. Todėl manyti, kad verslininkai, nepraleidžiantys progos pasipelnyti gavus viliojantį užsienio verslininkų pasiūlymą, savo noru sustabdys kainų kilimą, yra beprasmiška. Kadangi Europos sąjungoje yra užtikrintas tiek prekių, tiek žmogiškųjų resursų laisvas judėjimas, kurį apriboti sunku, nes tai yra motyvuota turtingesnių šalių aukštesniu pragyvenimo lygiu, mažesnėmis prekių kainomis ir didesniais atlyginimais bei pensijomis.

Lietuvoje veikiant Fiskalinės drausmės įstatymui ir einamosios sąskaitos deficito procentinei išraiškai nuo BVP, Vyriausybės veiksmai dėl atlyginimų, pensijų ar pašalpų didinimo yra labai ribojami. Nors ir mažais šuoliais didėjant gyventojų pajamoms, nežiūrint į nežymų perkamosios galios padidėjimą, didesnio pelno siekiantys verslininkai padidina kainas. Toks uždaras ratas gali egzistuoti pakankamai ilgai, o tai kelia nerimą. Strateginio projekto prognozė numato, kad per trylika metų Lietuvoje nebus pasiektas Europos sąjungos lygis ir bus 20–30 procentų mažesnis. Nesuprantama, kodėl eiliniai žmonės yra pasmerkti tokiam likimui.

Dauguma politologų, ekspertų ir kitų komentatorių neišdrįsta pasakyti, kad Lietuva dar neišmoko gyventi laisvos rinkos sąlygomis. Mėginant viešiau kalbėti apie nacionalinio investuotojo parinkimą, įvairūs “proto bokštai” sukėlė didžiulį erzėlį, bet, deja, patys nepateikė jokių pasiūlymų. Įvairios neišmoningos ir dažnai klaidinančios interpretacijos žiniasklaidoje dažnai įtakoją klaidingų sprendimų priėmimą.

Įvairūs magnatai, kovodami dėl pelningų projektų, neatsižvelgia į valstybės interesus, nes gali šeimininkauti niekino netrukdomi ir priversti Vyriausybę nuolaidžiauti bei „šokti pagal jų dūdelę“. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių, kai trukdoma ramiai ir susitelkus spręsti gyvybingiausius valstybės išlikimo klausimus – dėl veikiančio branduolinio reaktoriaus uždarymo atidėjimo bei naujos atominės elektrinės ir elektros jungčių su Vakarais statybos. Esant tokiai situacijai, belieka „išgerti dėl drąsos“ ir spręsti nacionalinės svarbos stambių projektų įgyvendinimą valstybiniame lygyje, atsisakant tik apie pasipelnymą galvojančių oligarchų paslaugų ir, kaupiant valstybės lėšas, panaudoti gyventojų santaupas parduodant valstybines obligacijas ir akcijas. Laikas įkurti valstybinę instituciją Lietuvos energetikos vystymo problemom spręsti.

Dabartinio kainų kilimo pasekmėms sušvelninti minėtu ilguoju laikotarpiu, Vyriausybė, esant priimtinoms sąlygoms ir priemonėms, turi rasti išskirtinį būdą, užtikrinantį galimybę nepasiturintiems piliečiams įsigyti reikiamą kiekį maisto produktų ir vaistų tokiomis kainomis, kurios atitiktų jų pajamas. Reikia sudominti ir paveikti verslininkus, kad jie patikėtų parengtu skurdo šalinimo projektu. Trumpuoju laikotarpiu verslininkams garbės nedaro staiga padidintos ir po to su pasididžiavimu nežymiai sumažintos kainos. Tai greičiau kvepia sukta propaganda, negu rūpinimusi žmonių gerove.

Tenka pastebėti, kad, augant infliacijai, esant ryškiam sąlygų netapatumui Europos sąjungos valstybėse, dažnas vyriausybių keitimasis nepadės. Tai tik neatsakingų politikų užgaida turėti kuo daugiau valdžios, dažnai nepagrįstai puolant oponentus. Reikia visiems, susitelkus išvien, rasti prieinamiausią, kaip dzūkai sako – iš klumpių verčiančią, išeitį.

Labai piktina Lietuvos valdininkų sąmoningas aplaidumas, nenoras matyti daromų nusižengimų įstatymams, prevenciškai juos stabdyti nusikalstamos veikos pirminėje stadijoje. Apsukrūs veikėjai įvairiomis kombinacijomis įsigudrina operatyviai pastatyti milžiniškus, prieštaraujančius zonų generalinio užstatymo planams, pastatus, o atsakingi tos srities pareigūnai staiga atsikvošėja ir pradeda kelti neefektyvų šurmulį. Prasideda teismų maratonas be apčiuopiamų rezultatų, tyliai baigiasi grasinimai buldozeriais, korupcija klesti, o nenubausti pažeidėjai toliau rezga planus, kaip apgauti valstybę. Be to, dar stebimasi, koks „aitvaras“ jiems krauna turtus. Tenka pripažinti, kad nebaudžiamumas išaugo dėl vyriausybių ir teisėsaugos institucijų bejėgiškumo, kovojant su nusikaltėlių piktavališka veika prieš valstybę ir piliečius. Pastariesiems lieka vienintelė galimybė – ieškoti teisybės teismuose, samdant advokatus.

Esant nemažai šešėlinei ekonomikai ir nedidėjant korupcijos suvokimo koeficientui, gyvenimas diktuoja, kad pats efektyviausias šalies vystymosi postūmis – gebėjimas keistis panaudojant turimą potencialą – politinę valią, žinias, vadybos, ūkio, mokslo ir technologijų inovacijas. Jei visuomenė lėtai ir neadekvačiai reaguos į neigiamus mikro ir makro aplinkos poveikius, vis labiau tols nuo pažangos kelio, daug gero žadanti vizija taps nepasiekiama be perspektyvos ir potencialo dinamiškai keistis.

2.1. Mokslo pažangos svarba Lietuvai

Aukštas mokslo išsivystymo lygis pozityviai įtakoja visas šalies sritis. Tai jau buvo suprasta nuo pat pirmųjų tarpukario Nepriklausomos Lietuvos egzistavimo metų. Visų lygių mokslo įstaigos tapo lietuviško patriotizmo kalve ir šalies varomąja jėga. Vyriausybės gerai apgalvojo nutautėjusių piliečių lietuvinimo taktiką. Į pradžios mokyklas, progimnazijas ir gimnazijas, esančias netoli valstybės sienos, siųsdavo išsilavinusius, patyrusius mokytojus, tikrus Lietuvos patriotus. Jais materialiai pasirūpinta taip, kad šie galėtų visa siela atsidėti darbui. Ant jų pečių gulė rūpinimasis ne tik vaikų ir suaugusių švietimu, bet ir šaulių, skautų organizacijomis, lietuviško patriotizmo propagavimu užklasinėje veikloje. Įrengiant gražias skautų stovyklas miškuose, talkino Lietuvos kariai, parūpindami maisto gaminimo įrenginius ant ratų.

Vaikystės ir jaunystės dienos, praleistos pradžios mokykloje ir gimnazijoje, iš tikrųjų padėjo tvirtą pamatą tolimesniam mano asmenybės formavimuisi, įgalino ateityje atsispirti prieš dvasios alinimą. Tada ir vėliau – karo sūkuryje esančioje Lietuvoje plačiai „skambėjo po kaimus Birutės daina“....Pokario industrializacija suvarė žmones į miestų daugiabučius, dėl ko nutilo kasdienė masinė daina, kuri dar rusena tik miestų ir miestelių meninės saviveiklos kolektyvuose, plačiau įsiliepsnodama įspūdingose Dainų šventėse.

Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu Lietuvos bendrojo lavinimo, specialiosios ir aukštosios mokyklos kovojo už savo lietuvišką egzistenciją, priešinosi inteligentijos mentaliteto apribojimams.

Lietuvos moksliniuose centruose ir aukštosiose mokyklose vyko moksliniai tiriamieji darbai. Nemažai jų gerai įvertinti mokslininkų, kosmoso įsisavintojų ir pramonininkų. Išlikti ir išaugti tokiu sudėtingu metu tegalėjo Lietuvos mokymo ir mokslo įstaigose dirbę, skurdžiai apmokami mokytojai, dėstytojai ir mokslininkai, pasišventę tautos švietimui ir mokslui.

Atgimus Lietuvai, mokslas tapo svarbia ir neatskiriama tautinės kultūros dalimi. Tikimasi, kad jo raida atitiks savarankiškos, demokratėjančios Lietuvos poreikius.

Mokslo prestižui kelti svarbu skatinti universitetų, mokslo tiriamųjų institutų ir verslo institucijų glaudų bendradarbiavimą. Būtina bendromis jėgomis siekti inovacijoms palankios ir tarptautiniu mastu konkurencingos mokslo ir verslo aplinkos plėtros, reformuoti mokyklas ir universitetus taip, kad jie galėtų kurti inovacijas ir atlikti taikomuosius tyrimus rinkos poreikiams tenkinti ir mokymo kokybei gerinti. Šiam tikslui pasitarnaus mokslo ir studijų įstatymas. Visa tai pagaliau leis studentų sugebėjimus panaudoti mokslo raidoje, paskatins gabius abiturientus rinktis tolesnėms studijoms savo šalies universitetus. Tokios mokslo orientavimo į ateitį priemonės, inovacijų diegimas technologijose, veikia ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, žadina poreikį studijoms, mokslo tiriamajai ir inžinerinei praktinei veiklai. Mokymo ir mokslo plėtojimo kokybės teigiamiems poslinkiams didelę įtaką turėtų mokymo vadovėlių ir mokslo veikalų recenzavimas. Vis dar pasitaikančias netinkamas ir neprincipingas recenzijas turėtų pakeisti aukštos kultūros, netendencingos ir ambicingos recenzijos.

Valstybės investicijos pirmiausia turi būti skirtos ugdyti asmens savarankiškumą ir profesionalumą: tik savarankiškai veiklai parengtas žmogus gali sėkmingai veikti rinkos globalizavimo sąlygomis.

Aktuali problema – fundamentinių ir taikomųjų tyrimų finansavimas. Biudžeto asignavimai, skiriami konkurso būdu, turi atitekti naujoms mokslo idėjoms ir jų tyrimams, atitinkantiems šalies ateities inovacijų plėtojimui. Jaudina viena žinia: Vyriausybei leidus didinti mokslininkų atlyginimus, institutų vadovų atlyginimai žymiai atitrūko nuo eilinių mokslininkų atlyginimų. Panaši „tvarka“ universitetuose bei viešosiose įstaigose.

Gerą mokslinį potencialą inovacijoms atrasti Lietuva turi tiksliosios mechanikos, elektronikos, biologijos, medicinos, informacinių technologijų mokslų srityse. Įstojus į Europos sąjungą, Lietuvos mokslininkams atsivėrė galimybės vykdyti tyrimus, orientuotus į produktyvumą, pasitelkiant kitų Europos mokslininkų sukauptas žinias ir naudojant modernias tyrimo priemones. Nemažai šalies mokslininkų sėkmingai dirba įvairiuose užsienio mokslo centruose, ten kelia savo kvalifikaciją. Jų įgytą patyrimą pradėta naudoti, įdiegus Protų sugrąžinimo programą, pagal kurią yra užtikrinamas laikinai atvykusių lietuvių mokslininkų finansavimas jiems dalyvaujant šalies kolegų atliekamuose moksliniuose darbuose.

Sutelkę visus protus, pasikliaukime savo potencialiomis jėgomis, supraskime, kad vienintelė galimybė išlikti savarankiška, tvirta, pasaulyje vertinama šalimi – tapti inovacijų ir pažangių technologijų valstybe.

Tęsinį galite rasti čia.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

E. Lucasas. Kodėl Putiną baugina 1917-ieji (70)

Putinizmas verpiamas iš trijų skirtingų spalvų gijų: raudonos, baltos ir rudos. Jis šlovina Sovietų Sąjungos pasiekimus („raudona“), ypač triumfą prieš Hitlerį per Antrąjį pasaulinį karą. Jis garbina carų imperiją („balta“); Rusijos Ortodoksų Bažnyčia kanonizavo nužudytuosius Romanovus.

K. Girnius. Negana rūpintis savais emigrantais (45)

Trečiadienį Didžioji Britanija oficialiai inicijuos Europos sąjungos (ES) sutarties 50-ąjį straipsnį ir pradės dvejus metus truksiančias derybas dėl pasitraukimo iš ES. Paprastai skyrybos yra nemalonus procesas, ar skirtųsi vyras ir žmona, ar institucijos.

I. Makaraitytė. Nepirkai bilieto – remi G. Kėvišą, arba šalin rankas nuo V. Adamkaus (396)

„Noriu pranešti, kad, vadovavęs Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui penkiolika metų, esu apsisprendęs ir toliau eiti šias pareigas“, – teigė G. Kėvišas. Jo pozicija publikuota dienraštyje „Lietuvos rytas“. Užsakomajame rašinyje.

B. Brunalas. J. Basanavičiaus apsireiškimas: ar statysime patriarchui Lurdą? (30)

Makabriška Jono Basanavičiaus paminklo vizijų istorija – tai mūsų patriarcho apsireiškimas. Jonas Basanavičius, jei tikėsime reinkarnacijos ar dvasių pasaulio tikrumu, sugrįžo ir subtilia forma, nedaugiažodžiaudamas mostelėjo pirštu į mūsų intelektinės sveikatos ir potencijos sutrikimus. Tautos vienytojo pasirodymas estetiškai keistomis formomis apnuogino tiesą – valstybės mastu kultūros gyvybingumas sustojo ir ėmė ristis į antrąją gyvavimo pusę.

A. Užkalnis. Nenormalios bobos eina į kovą, arba klausimas, kurio niekas neuždavė M. Dargužaitei (281)

"Normalios bobos eina out" - švelniai chuliganiškas pavadinimas, kurį kino peržiūrų programai, renkančiai labdaros lėšas, davė sumanytojos prieš porą metų.