Pradžią galite rasti čia

.

Kalbėjome apie stambiųjų prekybos centrų, prekybinių megapolių sukuriamas prieštaras. Kad ir kaip atrodytų neįtikėtina iš pirmo žvilgsnio, įsižiūrėjus nesunku pastebėti, jog tokio prekybinio veiklos modulio forsavimas naikina savininkų visuomenę. Kita vertus, tarsi ir galime guostis, jog ne visos verslumo sferos Lietuvoje yra pajungtos monopolistų interesams. Kaip atrodo, paslaugų sfera su visa jos neaprėpiama įvairove Lietuvoje dar nėra monopolizuota stambiojo kapitalo; čia, regis, išlieka didesnė ar mažesnė erdvė žmogaus iniciatyvai, įtvirtinant nuosavybės santykius, kuriant verslo įmones (kirpyklos, siuvyklos, autoservisas ir t. t.). Tačiau štai čia, leidus sau atsikvėpti, pamačius kažką panašaus į prošvaistę, atkreipsiu dėmesį į tai, kas, mano galva, kelia patį didžiausią nerimą.

Kaip visiems tikriausiai akivaizdu be didesnių įrodinėjimų, būtent žemės vaizdinys visų pirma leidžia manifestuoti prisirišimo prie vietos, įsišaknijimo patirtį. Žmogus be gimtosios žemės vaizdinio, be prisirišimo prie vietos pasaulyje yra tik utopas (gr. u – ne + topos – vieta). Ypač tai svarbu lietuviams, iš esmės valstietiškų ištakų tautai. Kita vertus, tai reiškia, jog žemė čia yra archisvarbi duotybė ne tik pakylėta romantiška, įsivaizduojamo simbolio prasme, bet ir kaip kasdieninio rūpesčio, sunkaus darbo prakaitu laistoma sfera, kaip fizinės sklaidos pamatas. Todėl galima pasakyti net taip, jog lietuvį prie žemės pririša pati žemė savo įpareigojimu rūpintis ja, taigi žemės nuosavybės teisė. Lietuvis nuo seno yra savininkas ir Tėvynės dalininkas visų pirma žemės nuosavybės teise. Todėl ypač apmaudu, jog pastaruoju metu Lietuvoje žemės nuosavybės klausimai pradedami vis labiau painioti.

Kaip žinome, teisė kilnoti žemės nuosavybę sukūrė neišbrendamą iki šiol korupcijos liūną, leido ne vienam gudruoliui pasipelnyti labiausiai cinišku būdu. Labai liūdna, jog landą tokiam negarbingam pasipelnymui sukūrė priimtas legalia tvarka įstatymas. Vis tik, mano galva, dar didesnį pavojų nei įteisintas neteisėtumas kelia visiškai neteisėta žemės kaupimo Lietuvoje praktika, kai, apeinant esamus įstatymus, yra superkami milžiniški žemės plotai, į vienas rankas perimami tūkstančiai hektarų. Įstatymas Lietuvoje draudžią tokią žemės hiperkoncentraciją, tačiau valdžiai tai nė motais, tokia antiįstatyminė veikla šiandien Lietuvoje yra toleruojama vienu ar kitu formaliu pretekstu. Kaip atrodo, piktnaudžiavimai šioje sferoje įsisiūbavo jau taip smarkiai, jog ne už kalnų metas, kai bus galima sakyti, kad poslinkiai įgijo negrįžtamą pobūdį, tautiečių nuvarymas nuo žemės yra jau įvykęs faktas. Kol kas esame nirtulingo proceso pradžioje.

Žinoma, galima abstrakčiai teigti, jog žemės koncentravimas yra pažangos veiksnys, nes esą tik stambiame ūkyje yra galimas naujausių technologijų taikymas, sąnaudų optimizavimas ir maksimalus darbo efektyvumas, nekreipiant visai dėmesio į tai, jog superstambios žemės ūkio įmonės naikina gyvenimo įvairovę ir ginčija, pavyzdžiui, ekologinio ūkininkavimo galimybę. Tačiau, tiesą sakant, šimtais tūkstančių hektarų disponuojančios latifundijos ūkinė veikla Lietuvoje neįmanoma iš principo dėl daugelio neatšaukiamų istorinių kultūrinių, landšafto, demografinių ir susiklosčiusios gyvenimo infrastruktūros veiksnių. Taigi labai tikėtina, galime pakankamai drąsiai spėti, jog žemė Lietuvoje yra telkiama išimtinai spekuliacijos tikslais. Tai savo ruožtu kelia klausimą – kas šiandien yra tikrasis Lietuvos žemės savininkas, tuo labiau neaišku – kas tokiu savininku taps praėjus kelioms dešimtims metų? Iš tiesų, pasyviai stebint situaciją, reikalai gali pasisukti taip, jog mūsų šalis be kontrolinio nuosavybės teisės į savo žemę paketo taps užsienio šalių kenksmingų atliekų laidojimo vieta arba, pavyzdžiui, totaliniu kiaulidžių kompleksu nuo Klaipėdos iki Vilniaus. Tokiu atveju šalis būtų sunaikinta visomis metafizinės fizinės pabaigos prasmėmis. Kitas klausimas, ar nupieštas pesimistinis įvykių scenarijus yra būtinu pavidalu susijęs su iš tiesų neatšaukiamomis globalizacijos tendencijomis, kiek tokius scenarijus sąlygoja būtent globalizacijos procesai? Kitaip tariant, ar iš tiesų esame pasmerkti?

Vokiečių filosofas M. Heideggeris mėgo cituoti ir komentuoti ne mažiau garsaus tautiečio, poeto F. Helderlyno ištarmę: Bet, kur pavojus, ten / Atsiranda ir tai, kas gelbsti.

Kaip atrodo, ši ištarmė tinka ir mūsų atveju. Taigi iš karto siūlau į globalizacijos raišką žiūrėti ne vien tik kaip į pavojingus išbandymus tautiniam tapatumui ir tautos integralumui (kas be ko, yra ir taip), bet drauge kaip į tokį procesą, kuris teikia naujas priemones tautos gyvybingumo palaikymui. Išmokti pilti globalizacijos vandenis ant tautinės sąmonės puoselėjimo malūno, - štai išradingo žmogaus vardo verta užduotis! Iš tiesų, šie iš pažiūros priešiški vienas kitam procesai kaip tam tikras kontrapunktas yra tampriai tarpusavyje susiję daugybe aspektų.

Globalizacijos pavojai mums vaidenasi visų pirma gyvenimo standartizacijos, suvienodinimo, skirtumų ištrynimo pavidalais. Esame įsitikinę, jog tokia globali standartizacija kuria baisią monotonija.. Kita vertus, išties kyla klausimas – ar standartizacijos raiška visados turi tik neigiamą pobūdį? Štai ir lietuviškoje publicistikoje jau kartas nuo karto atkreipiamas dėmesys, jog su globalizacijos procesais siejama standartizacija socialinės rūpybos sferose įpareigoja šalies atsakingas institucijas pasitemti orientuojantis į geriausius pavyzdžius. Tokio pobūdžio standartizacija čia siejama su tam tikru visuomenės civilizuotumu, išpuoselėto jautrumo tipu.

Lygindami skirtingų šalių pasiekimus šioje sferoje, mes įgyjame teisę reikalauti didesnio valdžios institucijų jautrumo. Taigi standartas čia žymi kokybės lygmenį. Lietuvai būtina siekti tokių socialinės apsaugos ir pragyvenimo lygio standartų, kurie nusistovėjo kituose Vakarų demokratijos šalyse. Siekdami įveikti socialinį ekonominį atsilikimą bei politinį sustabarėjimą, kartu bandome atstatyti žmogaus orumą visa apimtimi, taigi taip pat tautinį žmogaus orumą bei tapatumą. Pagaliau, nėra kur trauktis ir būtina atvirai pasakyti, jog šiandien tautos integralumui didžiausią grėsmę kelia socialinė žmonių atskirtis, nepritekliai, skurdas, taipogi nesutramdomas valdžios savanaudiškumas (išvešėjusi socialinė atskirtis mažai tautai yra pernelyg sunkus, faktiškai nepakeliamas disbalanso krūvis).

Kaip tik šie, tiesiogiai nesusiję su globalizacijos eiga, veiksniai atvirame pasaulyje didele dalimi, o ypač akivaizdžiai mūsų atveju, lemia tautinio tapatumo eroziją. Žinoma, svarbiu faktoriumi čia yra pats atvirumo pasauliui fenomenas. Tai, išties dvipusis reiškinys. Nesunku įsivaizduoti hipotetinę situaciją, jog užsidarę nuo pasaulio, dirbtinai ribodami kontaktus, užkirsdami įtakos kanalus mes taptume unikalūs dar ir dėl savo sugebėjimu užkonservuoti atsilikimą. Savitumas šiuo atveju tikrai būtų garantuotas, tačiau niekam nereikalingas.

Tuo tarpu mobilus, judrus, keliaujantis žmogus išties neretai persiima nauja patirtimi, įgyja naujų įgūdžių, nors, iš kitos pusės žiūrint, netarpiškas susidūrimas su kita kultūra teikia atsparos tašką savosios kultūrinės ir tautinės tapatybės įsisąmoninimui (kaip yra pastebėjęs dar Aristotelis, tiesiogiai save pažinti gali tik Dievas, tuo tarpu žmogaus save pažįsta tik per santykį su Kitu). Kalbant labiau apibendrintai, taip pat galime pastebėti, jog sąmoningu apsisprendimu įstojusi į Europos Sąjungą, plėsdama bendradarbiavimą su kitais partneriais tarptautinėje plotmėje, Lietuva įgyja galimybę iš arčiau įsižiūrėti į tą gyvenimo organizavimo patirtį, kuri gali pasitarnauti mūsų gyvenimo modernizavimui, tačiau orientacija į vakarietiškos kultūros standartus ir bendruosius civilizacijos normatyvus savaime nėra ribojantis tautinį sąmoningumą veiksnys.

Kaip jau buvo užsiminta, mūsų pačių apsisprendimas ir valia lemia – kaip, dėl ko ir kieno naudai bus perimtos naujos galimybės. Štai tik vienas pavyzdys. Daug buvo kalbama apie tai, jog stodama į ES Lietuva praranda dalį savojo suvereniteto. Tačiau šiandien jau galime pastebėti ir tai, jog ES išmokos, finansinės sąjungos injekcijos visų pirma yra orientuotos į tas sferas, kurios užtikrina tautinio tapatumo gyvybingumą: prisiminkime finansinę paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui, finansuojamus kultūros projektus, lėšas švietimo modernizavimui, paveldo išsaugojimui, aplinkosaugai ir t. t.

Tuo tarpu, kaip atrodo, ne be pagrindo pradedame įtarinėti, jog mūsų šalies politinė valdžia vis labiau persiima ultrastambiojo kapitalo, monopolijų interesais, tampa oligarchinių susivienijimų priedėliu. Taigi, kalbėdami apie globalizacijos sukuriamus pavojus tautiniam tapatumui, nepražiopsotume tos aplinkybės, kad dėl daugelio dalykų esame kalti mes patys, o ne kažkokie pasauliniai procesai, tarkime, neatšaukiami istorijos dėsniai ar pan.; išties už nepriklausomos šalies politinės valdžios civilizuotumą kiekvienas iš mūsų atsako tiesiogiai, nes savo rankose vis tik turime svertus, leidžiančius, labai norint, taip ,,išauklėti“ valdžią, jog ji būtų esmiškai orientuota į tarnavimą nacionaliniams interesams. Tokio uždavinio įgyvendinimui atvirumas pasauliui, orientacija į vakarietiškos politinės kultūros standartus yra ne trukdanti, bet kaip tik drąsinanti aplinkybė.

Berods ne pirmą kartą šiame tekste pastebėsiu, jog galima abejoti dėl to, ar yra įmanomas koks nors vienkartinis, neatšaukiamas, iškart garantuojantis sėkmę įvardytos problemos sprendimas. Drauge išsakyta išlyga neginčija to, jog vizionieriškumas šioje sferoje yra ypač sveikintinas dalykas. Vizija apskritai yra sąmonės gaivalingumo apraiška, tuo tarpu labai pageidautina, jog tautinio tapatumo įsisąmoninimą lydėtų pirmapradė aistra, užsidegimas, skvarbumas, nenuslūgstanti pasija.

Tik gaivalingos, uždegančios idėjos gali tapti tikrove, tam tikrą tikrovės tipą sukurti, ginti ir saugoti. Dar daugiau, - esu įsitikinęs, jog sąmonės budrumui šioje sferoje gali labai pasitarnauti net kraštutinio tipo utopija, jeigu tik tokia utopija yra kokiu nors, pavyzdžiui, estetiniu požiūriu paveiki. Taigi net ir poetiniai regėjimai čia labai praverstų. Kita vertus, visą teksto slinkties laiką neapleidžia vaizduotės, įvairiais pavidalais prasisunkia gana eretiška mintis, jog tautinio sąmoningumo išsaugojimo reikalui susiklosčiusi istorinė situacija yra ryškiai labiau palanki nei nepalanki, net galbūt palankesnė nei buvo galima kažkada tikėtis, taigi yra staiga pranokusi vizijas realybė. Problema tik ta, jog, kaip atrodo bent man, objektyviai susiklosčiusiai situacijai trūksta subjektyvaus įprasminimo.

Kitaip tariant, viskas atsiremia į mūsų pačių valią, sugebėjimą rasti interesų balansą, į mūsų pačių ryžtą, apsisprendimą, tikėjimą ir pasitikėjimą vienas kitu. Iš karto noriu atkreipti dėmesį, jog išsakyta išvada nėra, kaip galėtų kažkam atrodyti, vien tik laimę iš anksto žadanti, atsiradusi kaip perteklinio optimizmo išvarža, bet - priešingai – tokia išvada balansuoja ant stingdančio, kraupaus nerimo ribos. Nerimauti yra pagrindas, įsivaizduojant, jog niekas kitas, o mes patys, kiekvienas savo sąžinės teisme turės atsakyti, jeigu nepasinaudosime likimo suteiktom galimybėm įtvirtinant pergalę, dėl kurios buvo sudėtos milžiniškos kelių kartų aukos. Likimas nusišypsojo neįtikėtinai dosniai, tad baisiausiais mulkiais reikėtų laikyti tuos, kurie tokią dovaną išbarstytų purvynuose. Lengvinančių aplinkybių čia nėra, kiekvienas atsako įasmenintu pavidalu.

Šį klausimą galima pasukti dar ir kitaip – kodėl pastaruoju metu tapome labiau abejingi, pastebimai atšalę tautos idėjos puoselėjimo reikalui? Dar kita šio klausimo forma – kaip susidoroti su politiniu susvetimėjimu Lietuvoje?

Siekiant sprendimų, tarp kitų galimybių paslaptingus lūkesčius žada ir dar realiai nepanaudota savo milžiniškais rezervais yra kaip tik ta, kurią štai XVIII a. švietėjai, apmąstydami demokratinės tvarkos principus, vadino visuomenės (tautos) susitarimu. Kaip atrodo, šiandieninėje mūsų situacijoje tai yra įpareigojimas išplėtoti intelektualines diskusijas tautos gyvenimo ir politinių procesų raidos klausimais iki tokio lygio, jog galėtume patikėti pilnutinės prasmės oksidacija, pajusti tam tikrą fiksaciją interesų balanso klausimu.

Kas be ko, visuomenės sutarties teorija nenumato visuomenės sutarties kaip empirinio fakto, tokia Sutartis yra suprantama labiau kaip sąmonės transcendentalinis faktas nei konkretus, empiriškai fiksuojamas įvykis. Tačiau šios teorijos prasmingumo pripažinimas įpareigoja intensyvinti diskusijas ir ieškoti atsakymų labiausiai išplėstu pavidalu, kartu keliant reikalavimus valdžios institucijoms pagal esamus vakarietiškos politinės kultūros standartus. Būtina išsiugdyti supratimą, jog valdžios mandatas iš karto gali būti atšauktas, jeigu visuomenei kyla neaiškumai, kuriuos galima lengvai kvalifikuoti kaip Sutarties nesilaikymą.

Kita vertus, kaip atrodo, Lietuvoje tokios Sutarties (arba susitarimų) kultūra neplėtojama, nors naujosios nepriklausomos Lietuvos valstybė dar užgimimo, formavimosi metu susilaukė labiausiai plataus pritarimo (prisiminkime vien tik sąjūdžio mitingus tokios valstybės sukūrimo priešaušryje) ir šiandien mūsuose valstybiniu lygiu plačiai yra kultivuojami įvairiausio pobūdžio reikalų aptarimai.

Be jokios abejonės, čia kalbame ne apie partijų susitarimus ar pasitarimus, bet apie visuomenės Sutartį labiau fundamentalia prasme, apie tokią Sutartį, kuri gali potencialiai pasibelsti į kiekvieno tautiečio protą ir širdį, nes kiekvieną iš mūsų, nieko neišskiriant, leidžia traktuoti kaip valstybinio gyvenimo subjektą, taigi apie tokį nerašytą susitarimą, kuris, žiūrint iš kitos pusės, niekam nesuteikia išskirtinių teisių nusavinti valstybę savo naudai. Kyla įspūdis, jog net labiausiai pavykusi visuomenės procesų biurokratizacija ir administravimo tobulinimas, taip pat sėkmės lydimas politinių mechanizmų derinimas negali atstoti tokios Sutarties deficito. Be politinių procesų įprasminimo tokia Sutartimi, valdžia, turinti daugiau ar mažiau pozityvų įdirbį visuomenės organizavime, drauge neišvengiamu būdu kuria negatyvų susvetimėjimo reljefą.

Tauta ir valstybė

Susiformavo kažkas panašaus į refleksą, reikalaujantį, jog, kalbant apie Šviečiamosios epochos mąstytojus, save gerbiantis kalbėtojas turi parodyti daugiau ar mažiau niekinantį, atsainų požiūrį į jų filosofinį palikimą, pademonstruoti savuosius tretiravimo sugebėjimus. Reikalas ne tas, jog šįkart kalbame apie žmones, kuriuos vadinti filosofais galime tik labai sąlygine prasme; švietėjų atvirumas opioms laikmečio problemoms buvo, regis, labiau aštrus nei tinka klasikiniam filosofiniam diskursui, taigi išties juos tiktų vadinti ne tiek senosios Sokrato tradicijos paveldėtojais, kiek savo laikmečio publicistais, eseistais, enciklopedistais, visuomeninkais ir pan.

Vis tik, atrodo, labiau čia svarbi yra kita aplinkybė, o būtent tai, jog pastaraisiais šimtmečiais visuomenės reikalų apmąstyme įsitvirtino perspektyva, kuri konceptualiuoju požiūriu esmiškai disonuoja su švietėjišku nusiteikimu, taigi bėgant laikui užgimė visiškai kitas teorinio pathos tipas socialinių perspektyvų apmąstymo sferoje.

Jau nuo XIXa. antrosios pusės su didesniu ar mažesniu įkarščiu atskirais laikotarpiais buvo bandoma į visuomenės reikalų aiškinimą perkelti tas metodologine procedūras, kurios pasiteisino gamtos pažinime ir sukurti visuomenės mokslą pagal gamtos mokslų pavyzdį. Tokiu pagrindu buvo siekiama atrasti objektyvius, taigi tvirtai mokslinius visuomenės funkcionavimo dėsnius, kurie, kaip ir gamtos atveju, neva gali būti vadinami objektyviais dėl to, jog nepriklauso nuo subjekto norų ir kaprizų, jo atsitiktinumo bei dališkumo, reiškiasi paglemždami žmogaus valią (tiesą sakant, taip reikalo esmę suprato dar G. Hėgelis).

Įdomu tai, jog marksizmas su įvairiausias neo-pavidalais, impozantiškiausioji šios tradicijos doktrina, svarbiausiuoju uždaviniu laikęs įveikti susvetimėjimą visuomenės gyvenime, savąja kraštutinai objektyvistine proceso samprata faktiškai tokį susvetimėjimą yra linkęs pateisinti mokslo vardu (ta proga pastebėsiu dar tai, jog susvetimėjimo kategorija nėra, kaip kad kartais teigiama, marksizmo įvesta kategorija, apie susvetimėjimą žymiai anksčiau prabilo kaip tik švietėjai).

Iš tiesų taip ir yra, tokios buvo netolimų laikų tendencijos, bet, kita vertus, ar švietėjiška mąstysena gali tapti kokia nors alternatyva čia paminėtajai, daug protų suviliojusiai visuomenės problemų apmąstymo perspektyvai? Žinoma, šitaip iškeldami klausimą, drauge įsipareigojame, pagrindinius švietėjų mąstysenos postulatus išdėstyti truputėlį keičiant šriftą, t. y. nesilaikant vien tik muziejinio iliustratyvumo imperatyvo, bet kaip tik vartojant šiuolaikinę terminologiją.

Švietėjai net tokiame atskirą žmogų fizinio pajėgumo prasme daug kartų pranokstančiame darinyje kaip valstybinių institucijų mašinerija, nenori matyti nieko tokio, kas būtų anapus žmogaus, taigi būtų nežmogiškos svetimos prigimties; tokia nuostata išties leidžia pailsėti ir nurimti skaitytojui, kuris jau pervargo nuo hėgelinio pavyzdžio hipostazių, valstybės atvejį laikančių kraštutinės objektyvizacijos tašku. Švietėjų patosas – visa, kas prasminga, turi būti įtraukta į dialogą, visa tai, kas dalyvauja dialogo apyvartoje, yra prasminga! Visa, su kuo susiduria žmogus, gali būti pamatuota šios baigtinės būtybės mintimi ir išsakoma žodžiu.

Dialogui pavaldus yra net labiausiai nutolęs, net griežčiausiai užtamsintas valstybės gyvenimo taškas, net didžiausias inertiškumo forpostas, taigi valstybė savo esme sutampa su žmogaus interesais, o visa, kas nesutampa, yra anomalijos, nereikalingos ataugos, kurias būtina kaskart išgenėti. Verta pastebėti ir tai, jog įsipareigojimas mokslo idėjai čia reiškiasi ne mechanistinio pavidalo dėsnių fetišizavimu (neatsitiktinai ilgą laiką buvo kalbama apie ,,geležinius istorijos dėsnius“), o švietėjišku tikėjimu, kad mokslas gali tapti svarbus tik tarpininkaujant žmogaus sąmonei.

Dar įžangoje užsiminėme, kad nežinojimas nesunaikina objekto, štai dabar jau laikas pastebėti, jog ir žinojimas galbūt tiesiogiai objekto nesukuria, tačiau švietėjiškos valios žinoti pavyzdys leidžia įsitikinti – žmogiškųjų reikalų sferoje tik subjektyvaus įprasminimo kelias padeda priartėti prie dalyko esmės.

Kas be ko, pastaraisiais dešimtmečiais jau slopsta, o kartais suvis užgesta be plėnių pasitikėjimas tokiu visuomenės funkcionavimo ir raidos aiškinimu, kuris remtųsi visuomenė ar istorijos dėsnio, susiformavusio pagal objektyvistinį gamtamokslio pavyzdį, samprata. Kita vertus, nusistovėjusios gyvenimo sanklodos Vakarų visuomenėse lemia, jog bendruomeninio gyvenimo, apskritai žmonių tarpusavio santykių aiškinime galioja stabilios sociologinė schemos. Jau kelis šimtmečius egzistuojanti demokratinė visuomenės tvarka tapo įprastu, kasdieniniu dalyku, taigi pati dalykų logika tarsi sako, jog nėra reikalo be aiškesnio preteksto bandyti vėl ir vėl sugrįžti į pradžią, į ištakas.

Iš tiesų tokie sugrįžimai galėtų būti prilyginti nutolusios jaunystės recidyvui arba bandymams pastoviai pakartoti iniciaciją. Tuo tarpu Lietuvos atveju, regis, kaip tik ir trūksta tos pirminės apsisprendimo demokratijos naudai iniciacijos, pačios pirmutinės grandies, substancinio išeities taško, kurį ir teikia švietėjai, bylojantys apie tai, kaip galima valstybės idėją aprėpti žmogaus širdimi ir protu, įrodinėjantys, jog nėra jokios kitos valstybės esmės, o tik ta, kurią teikia žmonių Sutartis, jų tarpusavio susitarimai, įsipareigojimai vienas kitam. Gali būti, jog švietėjiško intelektualinio sąjūdžio pamoka šiandien mums yra svarbi ne tik argumentacijų sekomis ir pelnytomis teorinio pobūdžio išvadomis, bet dar labiau entuziazmo kristalizacija ir gerosios politinės energijos generavimu.

Šiandien jau drąsiai galima teigti, jog, siekiant visuomenės demokratizacijos, vien tik imitatoriaus talento neužtenka, pamėgdžiojimas savaime čia neužtikrina sėkmės. Kiek anksčiau kalbėjome apie mūsų orientuotumą į standartus, apie pavyzdžių reikšmę. Be jokios abejonės, tai yra be galo svarbu; čia dar kartą turiu progą paliudyti savo įsitikinimą, jog įsisąmonintas vertybinis apsisprendimas yra pamatinės reikšmės momentas kuriant savo likimą. Kita vertus, demokratijos paradoksas yra tas, jog ji turi būti kiekvieną kartą atrandama iš naujos, iš tiesų, tarsi yra tas dviratis, kurį būtina išrasti daugelį kartų paeiliui, be to, tokios pat sandaros ir pavidalo. Svetima patirtis čia negali atstoti savosios. Tokių dalykų kaip demokratija neįmanoma paprasčiausiai sukonstruoti net pagal tobulai paruoštus brėžinius, bandymas įskiepyti demokratijos principus iš viršaus neretai primena kaip tik lavono transportavimą. Iš tiesų, demokratijos idėjoje turi plakti mūsų nuosava širdis.

Kita vertus, nurodytos aplinkybės – pavyzdžio svarba ir savarankiškas apsisprendimas – nėra taip nesutaikomai prieštaraujančios viena kitai kaip gali pasirodyti iš pažiūros. Štai švietėjai rėmėsi įžvalga, jog demokratinis visuomenės organizavimas labiausiai atitinka natūralią daiktų seką, įpareigoja atsisakyti išgalvotų dalykų. Savo ruožtu persiėmę šia intuicija kiekvienas iš mūsų greitai suprastume, jog visuomenės procesų demokratizacijos sėkmę lemia ne tiek parsivežti iš draugiškų šalių originalūs arba mažiau originalūs valstybinių institucijų pertvarkymo projektai, kiek sugebėjimas įgyti esminį politinės kultūros imperatyvą – būtina išklausyti kiekvieno žmogaus nuomonę, nes tai yra pačios valstybės gyvybingumo ištakos!

Visuomenės sutarties teorijos požiūriu, kiekvienas pilietis vienodai yra valstybinio gyvenimo centras, taigi toks pilietis turi teisę, o kartais net privalo pasisakyti visais valstybės gyvenimo klausimais. Tai, jog šiame tekste nuvalomos dulkės nuo tokios atitolusios teorijos, nėra atsitiktinis dalykas: būtent šios teorijos plėtotėje pirmą kartą teoriškai buvo įprasminti tautos kaip suvereno, kurio struktūroje dalyvaujame kiekvienas iš mūsų, ir pan. klausimai. Kitas dalykas, jog, atidavus duoklę bendro pobūdžio įžanginėms pastaboms, didesnį dėmesį čia jau reikėtų sufokusuoti į tuos teorijos momentus, kurių reikšmingumą ypač paryškino laikas.

Visuomenės sutarties teorija aptaria žmogaus perėjimo iš prigimtinės į politinę būklę, visuomenės sutartimi vadindama daugiau ar mažiau įsisąmonintą daugumos žmonių įsitikinimą, jog teisinis ir politinis žmonių santykių reglamentavimas būtinas, taigi valstybė kaip tokia yra reikalinga jau vien dėl to, jog būtų galima išsaugoti visuomeninius žmonių santykius. Taigi valstybė gali atsirasti užkariavimo, prievartos būdu, tačiau ji kaip tokia išlieka tik tada, jeigu randa savo pamatą žmonių sąmonėje; ta prasme visuomenės sutartis tęsiasi tol, kol esmiškai nėra paneigiami esami politinio organizuotumo pamatai.

Žiūrint konkrečiau, visuomenės sutartis čia suprantama kaip kiekvieno sutarties dalyvio, t. y piliečio su visomis jo prigimtinėmis teisėmis nusavinimas bendrijos naudai. Tačiau tokio nusavinimo esą nereikia suprasti kaip kažkokio praradimo, nes kiekvienas sutarties dalyvis tokioje sutartyje visų kitų atžvilgiu įgyja tai, ką jis savo ruožtu atiduoda jiems pats nuo savęs. Kiekvienas paklūsta tom pačiom sąlygom, kurias primeta kitiems, todėl kiekvienas čia daugiau laimi nei pralaimi.

Į klausimą ,,kas yra tokios sutarties subjektas“, regis, tiksliausia būtų atsakyti taip – kiekvienas iš mūsų. Taigi KIEKVIENAS! Kaip atrodo, tai labiau tikslus atsakymas, nei svarstymai apie tai, jog tokios sutarties subjektu yra visi dalyviai, gyventojai ar pan. Žodis visi pažymi suminį dalyvaujančiųjų pobūdį, tuo tarpu žodis kiekvienas, nurodydamas į visuminį įvykio pobūdį, drauge užsimena apie tai, jog minėtu atveju kažkokiu paslaptingu būdu subjektas išsaugo savo vientisumą, yra neskaidomas. Pažymimojo įvardžio „kiekvienas“ paminėjimas nurodo į visumą, kuri iš esmės yra vertikalios prigimties.

Galbūt šiuo rakursu labiausiai atsidengia esminis skirtumas tarp įvardžių visi ir kiekvienas: visi pažymi kuopinį visumos pobūdį, buvimą drauge, kokioje nors kolektyvinėje sudėtyje dažniausiai neaktualiu, mechaniniu horizontaliu pavidalu, tuo tarpu kiekvienas jau pagal įprastą žodynų paaiškinimą reiškia – „visi, atskirai paėmus“, t. y. nurodo į tokį buvimą vienas šalia kito, kuris nenaikina individualumo, bet kaip tik įpareigoja jį išplėtoti. Taigi kalbame čia apie buvimo drauge kokybę. Žmones gali būti sustumti į krūvą arba išskirti įvairios aplinkybės, tačiau tautą kuria kaip tik toks bendrumas, kuris kiekvienam leidžia pilnutinai atskleisti savo potencialą. Tauta, įsisąmonintas priklausimas tautinei bendrijai leidžia išdidinti žmogui savo sugebėjimas, yra savotiškas saviraiškos ,,stiprintuvas“.

Prabėgomis užsiminsiu tik apie vieną, bet išskirtinės reikšmės pavyzdį. Klasikinė būties ir mąstymo tapatumo tezė skelbia, jog būtis ir mintis sutampa tame pačiame, yra tas pats. Dar kartą prisiminkime, jog įvardis ,,tas pats“ gr. tariamas to auto, tauto. Tai savo ruožtu leidžia – žinoma, kaip ir visais kitais lemiamais atvejais, kažkiek rizikuojant, su didesne ar mažesne paklaida – skelbti, jog būties esminės įžvalgos gali būti išsakomos tik gimtosios kalbos ištarmėmis. Savo ruožtu socialumo sferos atveju šis dėsnis galioja tuo požiūriu, jog minima čia pirminė socialinė sutartis kiekvienos tautos gyvenime „įgyjama“ pirmapradžiu (o ne pamėgdžiojimo) pavidalu, taigi, metaforiškai tariant, tokia nerašyta sutartis negali būti išversta iš vienos kalbos į kitą. Čia iš tiesų mokamasi visų pirma iš savų klaidų, laimima ar pralaimima savoji kova.

Taigi, galima teigti ir taip, jog visuomenės sutarties subjektu, tikruoju valstybės steigimo signataru yra tauta. Keistu pavadinimo pamainymu reikia laikyti situaciją, kai tokiais signatarais pradedama vadinti atskira žmonių grupė, pavyzdžiui, tautos įgalioti asmenys, žinomesni politikai Ypač blogai, jeigu tokiu pretekstu atskiri žmonės išskiriami iš kitų dėmesį patraukiančiomis privilegijomis. Tokiu atveju užnuodijamos ištakos, pats šaltinis, visuomenės sutartis patenka į fragmentizacijos spąstus.

Jeanas Jacques Rousseau užsimena, jog ši nerašyta sutartis yra tokios prigimties, jog pats menkiausias, mikroskopinis sutarties pažeidimas gali vienu ūpu sunaikinti visą sutartį, tarkime, kaip nukritusi žiežirba perdžiūvusi mišką. Taip, regis, yra todėl, jog balanso idėja visuomenės sutartyje fiksuojama neskaidomos loginės formos pavidale. Dėmesys čia sukaupiamas ne tiek į kiekybines išraiškas (mažas, didelis, dažnas, retas ir pan.), kiek į tai – ar nepažeidžiamas pats principas, reikalaujantis iš kiekvieno laikytis tų pačių sąlygų, kurias savo ruožtu kiekvienas primetame kitiems. Visuomenės sutartyje nėra jokios savivalės, perteklinių norų, kaprizų, jokių nereikalingų kryptelėjimų į vieną ar kitą pusę, iš tiesų tokia sutartis atsiremia į labiausiai griežtą formulę: niekas negali reikalauti iš kito tokios aukos, kurios nėra pasiryžęs suteikti pats.

Kaip atrodo man, visuomenės sutarties teorija nėra vien tik apologetinės argumentacijos seka, leidžianti įrodinėti, jog politinis ir teisinis visuomenės organizuotumas yra būtinas. Iš tiesų visuomenės sutarties konceptas tarsi prožektorius išryškina negatyvų problemos reljefą, įpareigoja kelti klausimą – kodėl visuomenėje nyksta susitarimo resursai, auga baisus irzlumas, tarpusavio pagieža? Tautologinis, grindžiamas pačios klausimą suformulavusios teorijos prielaidomis, atsakymas toks: visuomenės sutarties mechanizmas mūsų padangėje stringa dėl naikinančio vienodų galimybių sąlygas savųjų protegavimo, taigi dėl aršios nepotizmo raiškos, blokuoja tokią sutartį klaninių interesų įsivyravimas, o ypač valstybinių institucijų nusavinimas grupuočių naudai.

Kai visuomenės sutartis pradeda irti kaip transcendentalinis faktas, tokia sutartis gali būti atkurta empiriškai visuotinio tautos susirinkimo keliu. Kartais užmirštame, jog švietėjai kalbėjo dar ir apie tokią išeitį.

Post scriptum (vietoj pabaigos)

Baigiu šią esė be įprasto tokiam žanrui pabaigos žodžio. Taip pasielgdamas turiu progą dar kartą savotiškai parodyti, jog įvardyta problema yra atvira kraštutiniu pavidalu, jos sprendimo scenarijai gali būti labai įvairūs, reikalai netikėtai gali pakrypti į vieną ar kitą pusę, taigi nesiruošiu įrodinėti, jog, dedant tašką po paskutinio žodžio tekste, reikalo esmė nusistovi galutinai, problema įgyja struktūruotą nuo A iki Z pavidalą.

Daug geriau būtų, jeigu panašiais atvejais sakytume: čia tekstas nutrūksta, autorius nesugebėjo įžvelgti rytojaus. Kita vertus, už brūkšnio, brėžiamo žodžiais post scriptum, saugau nepadalijamą į argumentus ir kontraargumentus viltį. Už to paties brūkšnio, taigi už skliaustelių noriu atkreipti dėmesį į dar vieną momentą. Čia buvo remiamasi įprasta mūsų kalboje tautos samprata, kuri, be visa ko kito, yra įtvirtinta LR Konstitucijoje. Kartais ši tradicinė samprata yra vadinama etnolingvistine tautos samprata, priešpastatant pastarajai neva modernesnę politinės ar pilietinės tautos sampratą.

Tikrai nesiruošiu tekste be pabaigos iš naujo įsivelti į diskusiją dėl šių sampratų tarpusavio ryšio ir prieštarų, tačiau leiskite atkreipti dėmesį į tai, jog antroji iš paminėtųjų, t. y. politinės (pilietinės) tautos samprata yra visiškai arbitrali tapatybės išsaugojimo klausimui. Iš esmės pastaroji yra statistinė tautos samprata, leidžianti tautą tapatinti su gyventojų skaičiumi, su valstybe, su politine šalies sandara, viską permaišant su viskuo, taigi yra oportunistinė samprata, nepripažįstanti jokių tapatybės normatyvų. Jeigu įprasta tautos samprata įpareigoja saugoti ir puoselėti tam tikras vertybes, drauge padeda akumuliuoti valią, tai politinės tautos samprata nenurodo į jokius imperatyvus, yra ne tiek kokios nors užduoties, kiek duotybės ir sudėties samprata.

Iš tiesų, tapatinant tautą su valstybe, įprasta tautos samprata neretai išsitrina, kažkur užsimeta, tačiau nemanau, jog lygiaverte pamaina pastarajai gali tapti surogatinė politinės tautos samprata. Perkelta iš bajoriškosios Lietuvos į moderniuosius laikus, politinės tautos samprata nepadeda spręsti įvardytos problemos, bet kaip tik yra patogus būdas tokią problemą nuslėpti arba savotiška išlyga bandant pačiam pasislėpti nuo probleminių laikmečio iššūkių.