„Padovanok Lietuvai viziją“. Santykių revoliucija – viltis Lietuvai

 (24)
Sausio 8 d. paskelbti savaitraščio „Atgimimas“ organizuoto konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ nugalėtojai. Skelbiame II vietos nugalėtojo viziją.
Biblinė vizija socialiniam gyvenimui [„Ko reikia, kad Lietuva būtų laiminga, turtinga šalis?“]

„Žmonės laimingesni ten, kur glaudesni socialiniai ryšiai.“ (S. Klein)

Įvadas

Vizijos iš dangaus nekrenta. Jas sugalvoja ir suformuluoja žmonės. Tačiau nė vienas iš mūsų nemąstome intelektiniame vakuume – mums įtaką daro daugybė kultūrinių faktorių kaip auklėjimas, mokslas, religija ir t. t. Vienų autoritetas mums yra didesnis, kitų mažesnis. Tik klausimas, į kurį faktorių mūsų mąstymą nukreipti prasmingiausia?

Šio esė autorius įsitikinęs, kad prasmingiausia klausytis Biblijos balso. Biblija tūkstantmečių gerai išbandytas kultūros formavimo įrankis. Joje mums kalba Dievas Kūrėjas. Dievas sukūrė šį pasaulį, todėl geriausiai išmano jo veikimą. Jis žino, kas gerai gamtai, žmonėms, visuomenei, todėl nepaisyti jo balso būtų kvaila.

Biblija yra šventa krikščionių knyga. Tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas daugsyk patvirtina, kad Dievas yra viso pasaulio Viešpats; kad visi pasaulio gyventojai pavaldūs jo autoritetui ir jam atsakingi. Senajame Testamente rašoma, kaip visos žmonijos labui buvo išrinkta viena tauta – Izraelis, kad duotų pavyzdį kitiems. Todėl Dievo žodis skirtas ne tik išganytiesiems, bet visiems žmonėms. Jo moralinės teisingos ir harmoningos visuomenės nuostatos galioja kiekvienam.

Pagrindinė Biblijos tema – išganymas. Bet ji kalba ne vien apie individų išgelbėjimą, nors tai svarbiausia. Patys krikščionys per daug dažnai užmiršta socialinę tikėjimo funkciją, paversdami tikėjimą vien privačia evangelija. Biblija duoda nurodymus ne vien religiniam bei bažnytiniam gyvenimui, bet ypač kreipia dėmesį į plačiai atnaujintus santykius tarp žmonių. Ji pateikia socialinio gyvenimo viziją, viziją apie žmonių sugyvenimą šioje žemėje – krikšionių ir nekrikščionių.

Tai ne bažnytinė ar klerikalinė vizija. Dievas yra visa ko autoritetas, o ne Bažnyčia. Svarbiausia ne bažnytinės įtakos įvairiose visuomenės gyvenimo sferose plėtimas. Svarbiausia, kad kiekvienas politikoje, versle, šeimoje ir visuomenėje veiktų atsakydamas prieš Dievą ir vykdytų jo pavestus darbus.

Reikia vizijos

Daugybe prasmių XX a. buvo žlugusių vizijų amžiumi. Per I pasaulinį karą sužlugo optimistinė liberaliųjų kultūrinių protestantų vizija. Jie tikėjo visų žmonių brolybe ir gėrio galiomis, pažanga bei aukštesniu išsivystymu. Šimtmečio pabaigoje ištirpo komunistinė sekuliariojo rojaus žemėje vizija. Bene vienintelė ideologija, buvusi tokia visa apimanti, tokia logiška bei inspiruojanti. Marksizmas puoselėjo didelę svajonę apie sukūrimą tokio kolektyvo, kuriam būtų nuosekliai pajungtas kiekvienas žmogus. Bet „realiai egzistavęs socializmas“ sudužo į tikrovę.

Tačiau amžiaus pabaiga pažymėta ir išsipildžiusių vizijų. Dešimtmečius Europa buvo padalytas kontinentas. Dabar (beveik) visos valstybės gali mėgautis laisvės vaisiais. Liberalioji demokratija iškovojo svarbią pergalę, atverdama kelią sėkmingam laisvosios rinkos ekonomikos žygiui. Laisva demokratija bei rinkos ekonomikos teikiama gerovė buvo (ir tebėra) ir Lietuvos didžiosios vizijos. Pirmame etape iki 1993 buvo svarbu laisvės atgavimas ir įtvirtinimas. Po to politika orientavosi į saugumo garantus (narystė NATO), ekonominio bendradarbiavimo intensyvinimą (vienas iš narystės ES pagrindų). Prisijungus prie Šengeno sutarties, regis, nebeliko (išskyrus euro įvedimą) jokių didelių politinių tikslų.

Kaip labai aiškiai parodė diskusijos dėl ES konstitucijos, visai Europai trūksta didelių bendrų vizijų. Bet šis stygius daug ryškesnis pokomunistinėse šalyse. Vakarų visuomenės vis dar sočiai tebeminta iš savo paveldo aruodų (pagalvokime apie Prancūziją, Šveicariją ar Švediją). O Lietuvoje staiga sugriuvęs komunizmas atvėrė vizijų vakuumą, kuris neužpildytas iki šiandien.

Dažnai pro akis praleidžiamas faktas, kad liberalioji demokratija ir laisvoji rinka, narystė ES ir NATO nėra savitiksliai dalykai. Todėl jie tegali būti tik ribotos vizijos. Kuo gerai ekonomikos augimas? Kam reikalinga politinė laisvė? Kam reikėjo ir reikia viso to siekti? Trūksta vizijų, kurios galėtų į tai atsakyti. Ypač jų stygius išryškėjo Lietuvos stojimo į ES laikotarpiu, kai piliečiams buvo bandoma paaiškinti, kam tas stojimas reikalingas: kad visi gautų daugiau pinigų (ir vėjas ima nešti skriejančius eurų banknotus). Kur dar rasti didesnį nevizionieriškumą?!

Gyvenimas be vizijos – daug sferų šiandieninėje Lietuvoje būtų galima neperdedant taip pavadinti. Bet kas nutinka, kai trūksta vizijų?

Politikoje valdo grynas pragmatizmas. Pragmatiškai valdyti valstybę nėra blogai. Net gerai, kai mažiau svajoklių valstybės vyriausybėje ir savivaldybėse. Bet svarbu, koks pragmatizmas. Reikalinga pragmatiška „mažų žingsnelių“ politika pagal K. Popperį. Bet „žingsnelių“ kur link? Į kokį tikslą? Ko mes siekiame visuomenės labui? Socialinės reformos be vizijos yra beprasmės. Nors jau daug metų prie valstybės vairo sėdi socialdemokratai, tikros socialinės vizijos – nė kvapo. Ir dažnai išpeiktasis populizmas yra savotiška pragmatizmo išraiška. (Kad gali būti ir kitaip, įrodė britų New Labour socialdemokratai.)

Nesant visuomeninių vizijų, lieka plikas individualizmas. Asmens laisvė labai svarbu, bet nepakanka rūpintis vien savo gerove. Be abejo, A. Smithas teisus pastebėdamas, kad žmogui svarbiausia savo interesas ir nauda. Bet moderniosios ekonomikos tėvas bus klaidingai suprastas, jei bus manoma, kad jis aukštino autonomišką individą. Smithas puoselėjo labai plačią socialinę viziją, atskirą pilietį laikydamas veikėju socialinių santykių grandinėje. Galų gale jam svarbu buvo ne „grynasis kapitalizmas“, o socialinė etika (juk jis buvo moralės filosofas).

Su aptartuoju punktu glaudžiai susijusi grynojo materializmo privačioje sferoje samprata. Privataus gyvenimo lygio kilimas yra daugelio vienas pirmųjų siekių. Tą patvirtina visos vartojimo, pinigų skolinimosi ir taupymo statistikos. Tuo paaiškinama ir masinė ekonominė emigracija. Žmonės, pajutę, kad yra vietų, kur galima greitai uždirbti daug pinigų, ten ir traukia.

Bet kur veda šis kelias? Po x metų pasiekti Ispanijos ekonomikos, o dar po x metų ir Švedijos vartojimo lygį. Bet tai juk varganos vizijos! Socialiniai tyrimai rodo, kad padidėjęs pingų kiekis bei vartojimas, pakilęs pragyvenimo lygis patenkintų gyvenimu skaičiaus beveik neaugina. Patenkinę pagrindinius poreikius, pinigai žadina naujus, o laimės neprideda. Dar daug žmonių Lietuvoje neapsieina be pagalbos norėdami susikurti bent būtinąjį pagrindą normaliam gyvenimui. O žvelgti reikia daug toliau: ar išmintinga orientuotis į turtingąjį sluoksnį ir jų iliuzijas? Ar individo asmeninė materialinė gerovė išties gali būti tas tikslas, kurio vertėtų siekti?

Postmodernizmo laikais, skeptiškai vertinant visus „didžiuosius pasakojimus“, plačioms vizijoms nėra lengva. Bet jų reikia. Reikia, kad galėtume skleisti universalias idėjas su aukštais tikslais ir vertybėmis. Lietuvai reikia laisvos, realistiškos, socialiai orientuotos, postmaterialistinės ir ilgalaikės vizijos. Vizijos, kuri funkcionuotų ir atsilieptų į žmonių problemas bei poreikius.

Problemų šaknys

Nepaisant didžiulės pastarųjų metų sėkmės, Lietuvos visuomenė išgyvena krizę. Kur jos šaknys?

Viena didžiausių žalų, padarytų komunistinio valdymo metais, yra pilietinių struktūrų suardymas. Totalitarinė valstybė gniaužė beveik visas pilietines laisves. Ryšys tarp valstybės ir individo egzistavo tik per valstybės reguliuojamą kolektyvą; paskutinėms nepriklausomoms institucijoms (kaip šeima ir Bažnyčia) buvo smarkiai apkarpytos jų funkcijos. O būtent jose mezgasi ir auga bendravimo ryšiai, vystosi kontaktai. Jų menkinimas ir žlugdymas sunaikino taip svarbų „socialinį kapitalą“ ir galų gale atvedė į bendrąją santykių krizę – visiškai priešingą reiškinį išliaupsintajam socialistiniam solidarumui.

Visą šio naikinimo padarinių mastą, deja, matome tik dabar. Sovietmečiu šiokio tokio solidarumo ir piliečių vienybės buvo galima pasiekti prievarta. Be to, neegzistavo ir negalėjo egzistuoti tokia akivaizdi socialinė atskirtis bei susvetimėjimas, nes daugumai piliečių buvo primesta savotiška „turtinė dieta“. Jos poveikį juntame šiandien, praėjus beveik dvidešimčiai metų. Žalą gamtai, ekonomikai panaikinti arba sušvelninti galima palyginti greitai; fasadus perdažyti nesudėtinga; gatves išlyginti taip pat įmanoma. O kaip atitaisyti visuomenę? Kaip atkurti suardytus žmonių santykius? Štai keletas problemų sričių.

Pradėkime nuo asmeninės: daug žmonių nesusitvarko patys su savimi. Tai veda į depresiją ir savižudybę (statistika gana liūdna). Sparčiai yra šeimos, skyrybų skaičiai taip pat įspūdingi. Kuo prastesni santykiai tarp sutuoktinių, tuo mažiau jie susilaukia vaikų (vos 1, 3). Bet ir tuo trupučiu tėvai dažnai rūpinasi prastai: užuot patys auklėję, bendravę ir užmezgę artimus santykius, dar visai pyplius išgrūdžia į lopšelius ir darželius ar atiduoda kompiuteriui. Prieš šios labai neigiamos praktikos smarkiai prisideda tėčių dalyvavimo vaikų gyenime pasyvumas. Ką jau kalbėti apie masinę emigraciją, dėl kurios pirmiausiai kenčia būtent vaikai.

Mokyklose likę dirbti tik vyresnio amžiaus senamadiški pedagogai ir naujesnės kartos visiški idealistai. Vieni „varo seną natą“ lyg apie naujoviškas ugdymo metodikas nebūtų nė girdėję, o kiti kenčia nuo nesuvaldomų mokinių keiksmų ir patyčių. Daugybė vaikų turi psichologinių problemų. Tarp mokinių didėja smurtas, daugėja pažeminimo, patyčių, net sužalojimo atvejų. Prie viso to prisideda turtinis susisluoksniavimas: atsiradę neoficialios elitinės mokyklos, elitinės klasės turtingųjų vaikams, siekiant užkirsti kontaktą su neturtingojo sluoksnio vaikais.

Aukštosiose mokyklose apie akademinę bendruomenę nėra ko nė kalbėti. Studentų galvose vienas siekis – kaip nors gauti diplomą. Tik pavieniai angažuojasi visuomeninėje veikloje, jungiasi prie idėjinių grupių ar bent rūpinasi studentų interesais. Daug (jei ne dauguma) apgaudinėja save ir dėstytojus plagijuodami, nusikopijuodami ar nusipirkdami darbus. Profesūrai studentija dažniausiai visiškai nerūpi, nes rūpi jų status quo ir „dagiliškos“ kelionės po tailandus. Studentai įbauginti valstybės finansuojamos vietos praradimo galimybės, pririšti prie aukštų studijų balų kartelės ir nežinia kodėl dėl mokslo rezultaų dalijamų varganų stipendijų. Baimės kultūra klestėte klesti. Net bijoma žurnalistams savo nuomonę pasakyti: „Aš čia dar turėsiu studijuoti...“ (studentų atstovės senate žodžiai po ŠU rektoriaus rinkimų šių metų pavasarį).

Versle darbdavių ir darbuotojų santykiai dėl darbo jėgos trūkumo pastaruoju metu sušvelnėję. Tačiau dar daug darbo teisės ir savivalės pavyzdžių. Profsąjungos labai silpnos ir susiskaldžiusios, kai kuriose sferose net apskritai nekuriamos. Darbuotojai labai silpnai ir tik pavieniai gina savo teises. Kai kurie verslo gigantai vis dar labai beatodairiški, net grobuoniški ir pažeidžiantys žmogaus teises. Štai Šiauliuse prekybos centro „Tilžė“ statybos metu visiems šalia esančio privačių namų kvartalo gyventojams dėl specifinės darbų technologijos buvo ištuštinti šuliniai. Žmonės kelis mėnesius gyveno be vandens, o verslininkai nesiteikė nė su vienu iš jų pasikalbėti ir pasiaiškinti (suinteresuota pusė, žinoma, taip pat išdrįso kreiptis tik į spaudą).

Santykiai keliuose apibūdinami daug pasakančiu žodžiu „karas“. Milžiniškos baudos išpopuliarėjo po trijų berniukų žūties Aleksandrijoje. Bet jos niekaip nepalies problemos šaknų ir tik dar labiau suskaldys visuomenę. Nereikia vairavimo, užtenka pamatyti parkavimo kultūrą ir tampa aišku, gad gatvėse tiesiog pilna tikrų eismo „monstrų“. Dauguma vairuoja prastai ir nesaugiai. Tai puikiai atspindi santykius visuomenėje: kai nėra pagarbos žmogui, kai egzistuoja tiek nesutarimų ir priešiškumo, kaip galima tikėtis priešingų dalykų keliuose?

Nors sveikatos apsaugos sferoje noriai mėgaujamasi žodžiu „klientas“, tačiau beveik niekas su sergančiaisiais nesielgia kaip su klientais. Ši sfera yra ta, kurioje bene labiausiai paminamas žmogaus orumas. Daugybė pacientų ne tik laiku nesulaukia pagalbos, bet dažniausiai jiems net nepaaiškinama, kas negerai arba kas su jais daroma. Nueikime kada į ligoninės priėmimo skyrių ir pasižiūrėkime, kaip elgiamasi su atvežtais benamiais...

Nepasitikėjimas valstybės institucijomis kaip Seimas ar teismai, palyginti su kitomis ES šalimis, Lietuvoje gana aukštas. Akivaizdu, jog santykiai tarp piliečių ir valstybės smarkiai sutrikę. O kaip valstybė elgiasi su savo piliečiais? Su savo tarnautojais? Su mokytojais, gydytojais, policininkais, ugniagesiais? Kaip suprasti, kai pradinukų mokytoja kanceliariniams reikmenims ir telefonui negauna nė lito, o seimo nariai – net tūkstančius? Kaip suprasti?

Gal geresnė situacija bažnyčiose? Tik šiek tiek. Čia taip pat daug hierarchinio mąstymo. O ekumenizmo, bažnyčių santykių, klausimu apskritai beveik nieko nevyksta. Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kurioje nėra Evangelikų aljanso. Kodėl? Todėl, kad vadovai nepasitiki vieni kitais ir susirūpinę vien savo reikalais.

Kur tik pažvelgsi – didžiojoje politikoje ar daugiabučio bendrijoje – trūksta tarpusavio sutarimo ir bendravimo. Kas šiandien kreipia dėmesį į savo kaimynus remontuodamasis butą? Kas pasibeldžia į duris ir atsiprašo dėl galimų nepatogumų? Kai tik reikia spręsti kokią problemą, lyg mygtukas paspaudžiamas: būti piktam, irzliam, bambekliui. Labai daug chamizmo! Ir dėl to daug žmonių ir emigruoja, kad Vakaruose kitokie santykiai tarp žmonių, kad bendrai žymiai daugiau pagarbos, žmoniškumo, draugiškumo ir džentelmeniškumo.

Dar būtų galima kalbėti apie šią temą analizuojant smurtą, hierarchinį mąstymą, baimės vaidmenį. Bet svarbiausias santykių krizės simptomas – nepasitikėjimas. Gilus nepasitikėjimas karaliauja beveik visose visuomenės gyvenimo sferose (iškyrus gal tik tarp tikrų draugų).

Ypač tai į akis krenta vakariečiams. Jie dauguma dalykų pasitiki žymiai labiau – visų pirma kitu žmogumi. Tačiau Lietuvoje, palyginti su Vakarais, vis dar gana didelis bendras nepasitikėjimas. 75% mano, kad „su žmonėmis reikia būti labai atsargiam,“ ir tik 25% – kad „dauguma žmonių galima pasitikėti“ (1999, „Europa ir mes“). Štai Aleksandrijos įvykiai byloja, kad labai nepasitikima vietiniais prokurorais – net pats Vidaus reikalų ministras tokios nuostatos.

Pasitikėjimas – labai trapi vertybė, bet neįkainojama. Politologas R. Putnamas teisingai pastebi: „Pasitikėjimas kaip alyva sutepa bendradarbiavimo variklį“. Savo knygoje „Kad demokratija veiktų“ išskiria posakius, būdingus kultūroms su silpnu pasitikėjimu: „pasmerktas tas, kuris pasitiki kitu“ arba „neskolink, nedovanok, nedaryk gero, nes viskas pasisuks prieš tave“. Problema, kad tokios nuomonės užsuka sunkiai sustabdomą uždarą nepasitikėjimo ratą, anot sociologo N. Luhmanno, „su tendencija įsitvirtinti ir nuolat stiprėti“ („Vertrauen“).

Mano nepasitikėjimas žadina kito nepasitikėjimų, kuris savo ruožtu sustiprina manąjį ir patvirtina mano įtarimus. R. Putnamas: „Įsipareigojimų nesilaikymas, nepasitikėjimas, išsisukinėjimas, išnaudojimas, izoliacija, netvarka ir stagnacija stiprina vieni kitus slopioje ydingo rato tvankumoje... Strategija ‘niekada nebendradarbiauk’ yra stabili pusiausvyra...“ Teigiama prasme vertinant, „socialinio kapitalo ištekliai, tokie kaip pasitikėjimas, normos ir tinklai, paprastai būna siprinantys save ir kumuliaciniai“.

Ar yra galimybių išsimušti iš šio rato?

Vizijos šerdis – šalom

Ačių Dievui, vilties yra. Bet jos nerasime raštuose tokių autorių kaip Sharma, Murphy, Coelho ar Dalai Lama. Viltis yra Biblijoje, kurios viziją galima būtų apibrėžti vienu žodžiu: šalom. Šis hebrajų kalbos žodis dažniausiai verčiamas „ramybė, taika“, bet turi daug platesnę reikšmę. Jis yra bendrašaknis su žodžiais, reiškiančiais pilnatvę, visumą, gerovę, laimę, sveikatą. Šalom vartojamas apibūdinti sveikiems, harmoningiems santykiams plačiąja prasme.

Dievas ir šalom – Biblijos tema. Biblijos Dievas yra santykių Dievas. Krikščionių mokymas apie Trejybę sako, jog tarp Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios viešpatauja tobulos harmonijos santykiai (pvz., Jn 17, 20–26). Nė viena religija santykių sampratos nekildina iš paties Dievo.

Dievas sukūrė žmones, kad palaikytų su jais bendrystę. Todėl, būdamas Dievo atvaizdas, žmogus taip pat orientuotas į bendravimą. Pradžios knygos sukūrimo istorijoje matome gana partnerišką bendravimą tarp žmogaus ir Dievo. Pats Dievas pastebi, kad „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Tad nuo pradžių pradžios žmogui reikia bendrystės su kitais. Žmonės taip sukurti, kad nori rūpintis vieni kitais ir vieni kitus papildyti. Ne vien tarpusavyje, bet ir su aplinka žmogus raginamas palaikyti draugišką ryšį (Pr 2, 15).

Bet Pradžios knygoje pasakojama ir apie nuopuolį (3 sk.), kuris suardė ir sunaikino šalom (Adomas ir Ieva pasitikėjo ne Dievo žodžiu, o gyvatės). To padarinių ilgai laukti nereikėjo: nuo 4 skyriaus galime skaityti apie neapykantą, nužudymą, kerštą, nesutarimus tarp žmonių. Nuo to kenčia ir gamta.

Bet nuo 12 skyriaus su Abraomo pašaukimu prasideda išganymo istorija. Dievas vėl ėmė ieškoti draugystės su žmonėmis. Šalom atstatymas – didžioji Biblijos tema iki pat paskutinio jos skyriaus.

Izraelis ir šalom – iš esmės atnaujinti santykiai. Dievas sudarė sandorą su Abraomu, o vėliau su jo palikuonimis – Izraelio tauta. Būtent pastarojoje sandoroje, vadinamoje „draugystės [šalom] sandora“ (Sk 25, 12) plačiai kalbama apie įpareigojančių ir sutvarkytų santykių nustatymą tarp abiejų partnerių Izraelio ir Dievo. Izraelis turėjo įsipareigoti iš esmės pakeisti savo bendravimą su Dievu ir tarpusavyje. O Dievas savo ruožtu pasižadėjo paklusnumo atveju garantuoti visišką taiką Kanaano žemėje: be karų, be ligų, su išoriniu ir vidiniu saugumu (Kun 25, 18–19; Ist 12, 10; Joz 11, 23; 14, 15; 1 Met 22, 9.18); kupiną gerovės (Iš 3, 8; Kun 26, 3–9; Ps 38, 4; Iz 57, 18) ir žmonių santarvės. Visi mozajiškojo įstatymo punktai orientuoti pagal individo santykio su Dievu, su kitais individais ir su gamta principą.

„Ramybės kunigaikštis“ ir „ramybės geroji naujiena“. Naujasis Testamentas pratęsia šią liniją. Išpranašautasis Mesijas vadinamas „ramybės kunigaikščiu“ (Iz 9, 5–6), kuris atneša ramybę su Dievu (Rom 5, 1; Kol 1, 20) ir apaštalams liepia paskelbti „ramybės gerąją naujieną“, „taikos Evangeliją“ viso pasaulio žmonėms (Apd 10, 36; Ef 6, 15). Todėl ypač krikščionys pašaukti ir privalo ieškoti taikos pirmiausiai tarpusavy (2 Kor 13, 11), paskui su kitais žmonėmis (Rom 12, 18). Krikščionys turi būti ramybės ir taikos skleidėjai (Mt 5, 9; Jok 3, 18).

Šalom – ateities vizija ir atsakomybė. Nemažai vietų tiek Senajame (Ps 72; Iz 65; Ez 34, 20–31; Am 9, 11–15; Zch 14, 9–21), tiek Naujajame Testamente (Mt 24–25; 1 ir 2 Tes; Apr 20) sako, kad tobulas šalom dar laukia ateityje. Štai Iz 2, 4 sakoma, kad žmonės „perkals savo kalavijus į arklus“, bet šiandien to dar nematyti, kaip ir daugelio kitų dalykų: santarvės ir harmonijos gamtoje (Iz 11, 6–11); užtikrinto saugumo (Mch 4, 4); visuotinai gero ir pasiturinčio gyvenimo (Am 9, 13).

Tikrąją ramybę ir taiką atkurs Dievas (žr. Zch 9,10; Mch 5,3–4; komunistai darė didžiulę klaidą manydami, kad rojų žemėje įmanoma sukurti vien žmonių pastangomis), nes jis pats yra „ramybės Dievas“ (Ts 6, 24; Rom 15, 33). Daugelis Biblijos pranašysčių galutinai išsipildys tik po Jėzaus Kristaus atėjimo. Bet tai nereiškia, kad žmonėms nereikia veikti. Dievo ramybė žemėje pradeda skleistis jau dabar; jau dabar, šią akimirką mes privalome ieškoti santarvės su kitais. Lygiai tas pats buvo juk ir su Izraelio pašaukimu: jie nebuvo verčiami įgyvendinti utopijos; iš jų buvo reikalaujama gyenti kitaip, atnaujinti santykius, kad būtų pavyzdžiu aplinkiniams (Kun 19, 2–3). Krikščionys taip pat trokšta taikios Dievo karalystės ateityje; bet darbus to link dirba jau šiandien, nes pašaukti būti šviesa ir druska pasaulyje (Mt 5, 13–14; žr. ir Jer 29,7). Mes niekada nesukursime tobulybės, bet apčiuopiamų pasikeitimų galima matyti jau dabar.

Šalom – teisumo vaisius. Jėzus Kristus visą Senąjį Testamentą sutraukia į du įsakymus: mylėk Dievą ir savo artimą (Mt 22, 37–39). Meilė yra santykių kalba. Dievui svarbu, kad santykiuose vyrautų meilė ir sutarimas. Šiais įsakymais Jėzus parodo, kad Senojo Testamento įstatymų tikslas buvo meilę įforminti konkrečiuose veiksmuose. Nes šalom nėra tuščias jausmas ar palankumas; harmonijos uždanga, pridengianti pilnus pykčio užkulisius.

Įstatymas užtikrina, kad taika ir ramybė nėra netikra ir paviršutiniška (pvz., Jer 8, 11). Taika be teisingumo nėra taika. Nes ir izraelitams ji buvo pažadėta tik tada, jei jie elgsis paklusniai. Ten, kur blogis, taikos ir ramybės būti negali. Todėl ji žadama tik tiems, kurie daro gera (Iz 48, 22; Rom 2, 9–10). Iz 32, 17 rašoma, kad „Teisumo poveikis bus taika, o teisumo vaisius – ramybė“; Ps 85, 11 sako, jog „ramybė ir teisumas pasibučiuos“, kitaip tariant, jie visuomet bus kartu neatskiriami. Teisumo stoka mažina meilę: „Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“ (Mt 24, 12).

Dievo įstatymas yra harmoningos visuomenės pamatas (žr. Iz 60, 12; Pat 11, 11; 14, 34; 29, 18; Ps 112, 1–3 ir kt.; apie įstatymą/teisingumą/ramybė žr. Iz 40,1.4.21; 32,1–8.15–18). To supratimas yra vienas iš Šveicarijos, garsėjančios santarvės kultūra, sėkmės paslapčių. Puikų jo atvaizdą galima pamatyti Lozanos aukščiausiojo teismo sieninės tapybos paveiksle. Pauliaus Roberto (1851–1923) kūrinyje „Teisingumas aukština tautą“ (plg. Pat 14, 34) Justicija savo kardu rodo į knygą, pavadinimu „Dievo įstatymas“.

Dievo šalom. Dievas dovanoja taiką ir ramybę ir yra jų garantas. Žmonėms jis yra pasakęs, pagal kokius orientyrus kuriama harmoninga visuomenė. Komunistinė ideologija visai pamynė Dievą ir sąmoningai ardė jo nustatytą tvarką, kurioje gimsta ir vystosi žmonių tarpusavio santykiai. Natūralus to padarinys – ankščiau aprašytoji santykių krizė.

Santykių perspektyva. Socialinės reformos tikslas negali būti vien BVP ir pragyvenimo lygio augimas (kad ir kaip tai svarbu gerovės siekiančiai valstybei). Daug svarbesnis tikslas yra santykių pagydymas ir atkūrimas. Ypač Senajame Testamente pateikta daug moralinių principų, į kuriuos galima orientuotis. Tai nereiškia, kad Senojo Testamento įsakymus būtina kopijuoti. Svarbu paradigma, kitaip tariant, senojo įstatymo duodamas pavyzdys. Šiandien būtina iškelti klausimą: kaip šią paradigmą pritaikyti dabartiniam laikmečiui? Ką Mozės įsakymai reiškia mums šiandien? Svarbiausia į visas priemones, strategijas ir nuostatas žvelgti iš bendravimo ir santykių perspektyvos.

Pritaikyta paradigma

Šioje dalyje bus aptariama, kaip šalom paradigma konkrečiai veikia šeimos, darbo, finansų, valstybės ir individo sferose. Iš dalies bus kalbama ne vien apie viziją, bet ir apie strategiją.

Šeima. Šalom atžvilgiu santuokos ir šeimos reikšmė visuomenėje yra neįkainojama. Didysis reformatorius M. Liuteris rašė: „Santuoka ir yra namų ūkio, viešosios tvarkos, religijos pagrindas bei ramstis“ („Užstalės pokalbiai“, 747). Garsus vokiečių teologas D. Bonhoefferis (1906–1945) taip pat teigė: „Žmogiškumo pradžiamokslio visi pirmiausia išmokstame šeimoje“ („Ethik“). Katalikų filosofas P. Kreeftas irgi mano, kad šeima yra „civilizacijos pagrindas,“ ir priduria, kad „lengviausias būdas sugriauti visuomenę yra išardyti jos pamatą – šeimą, vienintelę instituciją, kurioje dauguma mūsų gauna svarbiausią gyvenimo pamoką – nesavanaudiškos meilės pamoką“ („How to Win the Culture War“). Britų politologas N. Ashfordas apibendrina:

„Iš visų pilietinės visuomenės institucijų svarbiausia, ko gero, yra šeima. Jos, kaip vaikų auklėtojos, aprūpintojos ir augintojos vaidmeniui neprilygsta jokia kita institucija. Šeima yra išskirtinis moralinių vertybių šaltinis... Būdama vertybių perdavėja iš kartos į kartą, šeima su savo tvirtu žmogiškų jausmų teigimu yra kur kas stipresnė moralinė mokytoja už aršiausią totalitarinės valstybės propagandą. Šeima yra toji vieta, kur būsimi piliečiai mokosi atskirti gėrį nuo blogio“ („Laisvos visuomenės principai“). Santuokoje ir šeimoje padedami bendravimo ir visų santykių pamatai, nes išmokstama pagrindinių tam reikalui būtinų dalykų: moralumo, bendravimo, pasitikėjimo, meilės.

Šeimos pagrindas yra santuoka. Biblijoje labai pastebimas partneriškų santykių bei lygiavertiškumo tarp vyro ir moters akcentavimas. Abu – vyras ir moteris sukurti pagal Dievo paveikslą; abiems įsakyta rūpintis žeme ir viskuo, kas joje (Pr 1, 28). Santuokos laužymo draudimas galioja tiek vyrui, tiek moteriai, kaip ir įsakymas mylėti vienas kitą (pvz., Ef 5, 25). 1Kor 7, 3–4 akcentuojamas seksualinis lygiateisiškumas. Ypatingas santykių artumas apibūdinamas sąvoka „tapti vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Mok 9, 9 raginama gyvenimu džiaugtis su savo žmona. Taip pat vyrui neleidžiama prieš žmoną naudoti fizinės jėgos (kaip, pvz., islame). Jis laikomas šeimos galva (Ef 5, 23), bet ne dėl to, kad valdytų šeimą, o kad imtųsi atsakomybės už ją.

Todėl evangelikai (skirtingai nuo katalikų teologijos, sakančios, kad santuokoje svarbiausia susilaukti vaikų) labiau akcentuoja santykių tarp vyro ir moters svarbą ir pagrindine šeimos paskirtimi laiko „sielos ir kūno vienybės bei bendrystės“ išgyvenimą (reformatorius M. Buceris).

Vaikai nėra svarbiausia, bet labai svarbu, nes greta pagrindinių Dievo įsakymų pirmiesiems žmonėms (ir visai žmonijai po jų) įsakyta ir būti vaisingiems bei daugintis. Nuo pat kūdikio pradėjimo akcentuojamas santykis su juo. Skirtingai nuo graikų ir romėnų, izraelitai saugojo tiek ką tik gimusių, tiek dar negimusių kūdikių gyvybę. Vaikai buvo laikomi Dievo dovana (Ps 127, 3; Pr 18, 10–14; 25, 21; 30, 6.17–22; Ts 13, 1–7), kiekvienas vaisius – žmogumi, sukurtu pagal Dievo paveikslą, dėl to labai vertingu ir gerbtinu.

Vaikų auklėjimas – abiejų tėvų reikalas (Įst 6, 7.20–25; 11, 18–21); vaikai visų pirma turi būti auklėjami ir ugdomi pagal tėvų pavyzdį. Turi išmokti vienodo paklusnumo ir pagarbos abiems tėvams (Iš 20, 12; Pat 20, 20; Ef 6, 1–3; Kol 3, 20). Pirmutinis auklėjimo tikslas – geri santykiai tarp tėvų ir vaikų. Vaikai neturi būti daromi tėvų nuosavybe, o mokomi ir ugdomi savarankiškumui, kas mūsų kontekste reikštų gerą santykių su kitais užmezgimo bei puoselėjimo išmokimą (pvz., gebėjimas sėkmingai kurti savo šeimą).

Todėl disciplina ir bausmė nėra pagrindiniai auklėjimo dalykai. M. Liuteris rašė:

„Vaikus reikia bausti, tačiau jiems reikia duoti ir valgyti bei gerti, taip pat žiūrėti, kad jie gerai jaustųsi. Paulius sako: ‚Jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs‘ (Ef 6, 4; Kol 3, 21). Tuo jis nori štai ką pasakyti: Muškite juos, jei jie to nusipelnė, bet nepamirškite ir gero žodžio, kad jie nepasidarytų baugštūs ir galop nieko gero iš jūsų nebesitikėtų“ („Užstalės pokalbiai“).

Evangelikalų teologai R. Macaulay ir J. Barrsas apie santykių ir bendravimo tarp tėvų ir vaikų kūrimą savo knygoje taip pat teigia:

„Tėvai turi stengtis gyventi kartu su savo vaikais, o ne vien juos auginti; nuolatos palaikyti šiltus santykius, rodydami vaikams meilę ir gerbdami juos nuo pat pradžių. Nereikia šaipytis iš savo vaikų, tarsi tie savo naivumu būtų nepilnaverčiai žmonės, ar blogai atsiliepti apie vaikus jiems girdint, lyg jie negalėtų to suprasti. Tėvai turėtų dažnai kartu su vaikais maloniai leisti laiką, o ne kartą per metus, priimdami tai kaip ypatingą malonumą. Jų santykiai turi būti tokie, kad vaikai galėtų jais džiaugtis dabar, o vėliau turėtų daug malonių prisiminimų... Tėvai neturi valdžios ir disciplinos laikyti savo santykių centru. Svarbiausia turėti norą dalytis su vaikais savo gyvenimu, o ne vien tik aprūpinti maistu, rūbais, pastoge ir išsilavinimu. Tėvai turi būti pasiruošę dalytis savimi, duoti ir atsiduoti savo vaikams.“ („Būti žmogumi“)

Kad ir kaip santuoka ir šeima yra svarbios, vis dėlto neturėtų būti idealizuojamos (ką mėgsta daryti konservatyvūs krikščionys). Kur Biblijoje pasakyta, kad šeima yra idilė, „ramybės oazė“, vieta, į kurią grįžtama nurimti ir pailsėti? Niekur! Liuterio žodžiais tariant (o jis, ko gero, iš savo patirties nustatė), šeima – tai kovų, pagundų ir išbandymų vieta, tikra tikėjimo mokykla, lenkianti ir genanti – be abejo, dėl daugybės joje kylančių problemų – prie Dievo ir tikėjimo.

Bet daug blogiau už idealizavimą yra kitas kraštutinumas – santuokos ir šeimos griovimas. Ypač dėl to, kad turi fatališkų padarinių visuomenės santykiams. Nemaža dalis kaltės dėl dabartinės santykių krizės eina į komunizmo sąskaitą, kai buvo bandoma šeimą sunaikinti. A. Trimakienė straipsnyje „‘Naujojo žmogaus’ kūrimas: sovietinės pedagogikos atvejis“ rašo:

„Iš karto po Spalio perversmo 1917 m. buvo propaguojamas šeimos institucijos panaikinimas ‘[s]antuokos ir lytinių santykių srityje, – kalbėjo jis [Leninas] Klarai Cetkin, – artėja revoliucija, panaši į proletarinę revoliuciją’. Šeima laikyta senojo režimo blogiu, kurio būtina atsikratyti, vykdant radikalias permainas.“ („Naujasis Židinys-Aidai“, 2007/1-2)

Šiandien šeimai metami didžiuliai iššūkiai, į kuriuos turėtume atkreipti labai rimtą dėmesį, išmokti atpažinti ir suvokti sąsajas su dabartine santykių krize. Šiandien iš esmės pasikėsinta į pamatinę šeimos sampratą. Nuo biblinės ji tolsta tik sunkiai sulaikomai (plačiau apie tai žr. aut. „Šeimos dekonstravimas“).

Toli pažengusi mūsų visuomenės seksualizacija bei palaidumas iš pažiūros klaidina – kas gali būti blogo, jei kiekvienas stengiasi patenkinti savo seksualinius poreikius ir užmezga pagal savo supratimą tam reikalingus santykius? Amerikietis mokslininkas Josephas D. Unwinas knygoje „Sex and Culture“ (1934) lygindamas kultūras nustatė, kad seksualinis santūrumas prisideda prie civilizacijos pažangos, o palaidumas ją stabdo. Visuomenės su didesniu seksualumo reguliavimu ir griežtesnėmis normomis (ikisantuokinė skaistybė, monogamija) pasiekusios aukštesnį kultūringumo lygį. Todėl Unwinas daro išvdą, kad reikia apsispręsti, ar esame už aukštesnę „socialinę energiją“, ar už seksualinį palaidumą – ilgalaikėje perspektyvoje turėti abu kartu neįmanoma.

Nors puikiai žinomi gausių skyrybų padariniai, jie vis dar neįvertinami ir ignoruojami. Teologas T. Schirrmacheris pastebi: „Dėl skyrybų žalos sveikatai turėtų būti viešai įspėjama lygiai taip pat kaip ir dėl rūkymo, riebaus maisto vartojimo, persidirbimo ar piktnaudžiavimo svaigalais. Bet skyrybų atveju tą daryti vengiama, nes žūtbūt nenorima pasirodyti tradicinės ilgalaikės santuokos šalininku“ („Der Segen von Ehe und Familie“).

Niekaip nenorima įvertinti skyrybų įtakos vaikams. Populiaru galvoti, kad vaikai naujose situacijose prisitaiko, bet kad dažnai būna priešingai, apie tai mažai kalbama. Išsiskyrusių šeimų vaikai prasčiau mokosi, dažniau suserga depresija ar įgyja kitų emocinių sutrikimų, labiau linkę į narkotikų vartojimą. Tėvų skyrybos daro ilgalaikį poveikį vaikų gyvenimui, susilpnindami jų galimybes patiems susikurti stabilias santuokas.

Todėl Biblija santuokos laužymo ir skyrybų klausimu labai griežta (Iš 20, 14; Įst 22, 22; Kun 20, 10s; Mal 2, 14–16; Mt 5, 31–32; Lk 16, 17–18; Rom 7, 1–3). Skirtis leidžiama tik retais atvejais (žr. Įst 24, 1–14; Mt 19, 9). Tačiau tai tik išimtys, kitaip iškyla rimta grėsmė visuomenės santykiams.

Be to, seksualinis palaidumas ir jo padariniai yra ir ekonominė našta, nes išsiskyrusiems asmenims, jų vaikams, nesantuokiniams vaikams, abortų vykdymui ir t.t. reikia papildomų lėšų. O laimingai susituokę stengiasi ne tik už vienas kitą, savo šeimą, bet ir kitus remia, dirba geriau, taip prisidėdami prie ekonominės naudos.

Dabar labai madinga kohabitacija, nesantuokinė partnerystė, regis, taip pat neduoda tokių gerų rezultatų. Sociologė A. Maslauskaitė teigia:

„Kohabitacija reiškia nestabilaus gyvenimo bendruomenę, ir šis teiginys yra gausiai paremtas empiriniais faktais... Sugyventinių porų irimo rizika yra daug didesnė negu sutuoktinių porų... Kartu iki santuokos gyvenusios poros yra taip pat mažiau stabilios negu tos, kurios kartu iki santuokos negyveno... Manoma, jog jei nors vienas iš sutuoktinių turėjo gyvenimo neregistruotoje santuokoje patirties, tikimybė, jog santuoka iširs, išauga 50 proc... Kohabitacija turi negatyvių pasekmių tarpusavio santykių kokybei. Nustatyta, kad susituokę partneriai, kurie anksčiau kartu gyveno ne santuokoje, palyginti su tais, kurie niekada negyveno ne santuokoje, dažniau konfliktuoja, mažiau bendrauja tarpusavyje...., o ne santuokoje gyvenančios moterys tris kartus dažniau negu sutuoktinės patiria smurtą.... JAV tyrimai rodo, kad gyvenantys ne santuokoje nėra tokie patenkinti savo gyvenimu, žemesni jų emocinės savijautos ir psichikos sveikatos vertinimai“. („Lietuvos šeima: tarp rinkos ir politikos“)

Vaikų atžvilgiu sakoma štai kas:

„JAV daugelio tyrimų rezultatai leidžia teigti, kad vaikams, gyvenantiems su susituokusiais biologiniais tėvais šeimoje, kurioje konfliktai nėra dažni, sekasi daug geriau negu vaikams, kurie gyvena kitos struktūros šeimoje. Jie geriau mokosi, neturi elgesio ar emocinių sutrikimų... Tyrimai Europoje patvirtina, kad nesusituokusių porų auginami vaikai susiduria su didesne socialinio ir ekonominio skurdo rizika...“

Ką gi daryti? Seksualinė ištikimybė ir santuoka vėl turi tapti gyvenimo idealais. Viena vertus, prieštaraujančių santuokai ir šeimai nėra daug, bet gyvenančių pagal jų stabilumo reikalavimus vis mažėja. Daug kas perduodama į atskiro individo rankas, paliekama jo skoniui ir asmeniniam apsisprendimui.

Su tuo smarkiai susijusi dar viena problema – masinė emigracija. Ekonomine prasme kai kuriais atžvilgiais tai naudinga (piniginės perlaidos kompensuoja socialinių sistemų trūkumus ir mažina skurdą), tačiau kitais – žalinga (skatina infliaciją ir tam tikras vartojimo formas, visiškai priklausomas nuo importo; vietinė pramonė iš to neturi naudos). Bet kad ir kaip būtų, yra, kas dėl emigracijos tikrai patiria didelę žalą – tai palikti vaikai, „emigrantų našlaičiai“. Jie daug labiau kenčia ir už tėvus, ir už ekonomiką.

Emigracija bei mobilumas smarkiai apsunkina santykius – buvimo kartu neatstos jokios pažangiausios elektroninės priemonės. Ši reikmė tiesiog šaukte šaukia gręžtis į sanatestamentinį įsišaknijimo principą. Kanaane kiekvienai Izraelio giminei buvo paskirta žemės (Joz 13–19). Ši žemė ilgalaikėje perspektyvoje turėjo tapti kiekvienos šeimos pagrindu, gyvenamąja vieta, namais. Ekonomas M. Schluteris rašo:

„Iš senatestamentinio požiūrio į žemę galima išvesti šitokį etinį principą: šaknys svarbios kiekvienam žmogui, kiekvienai šeimai bei žmonių socialiniams ryšiams. Todėl Dievas ir numatė, kad izraelitai nebutų visą laiką nomadai, o apsistotų ir įsišaknytų nustatytame krašte. Jis pats ėmėsi turto ir žemės paskirstymo kontrolės, kad įsitikintų, jog tikrai kievienas asmuo ir kiekviena šeima gavo savo dalį ir turi kur ilgam apsigyventi. Šis principas veikia ir mūsų dienomis, nes žmonėms ir dabar svarbu ilgą laiką išlikti vienoje vietoje, kad galėtų palaikyti ryšius su kitais ir jie nenutrūktų“. („Roots: Biblical Norm or Cultural Anachronism?“, Cambridge Papers No 4, 1995)

Pereikime prie paskutiniojo iššūkio – artėjančio kartų konflikto. Viskas, ką dabar patiriame, tėra tik smulkmena, palyginti su tuo, kas laukia po keleto dešimtmečių. Nereikia būti dideliu galvočiumi, kad įsivaizduotum nepaprastai mažo gimimų skaičiaus Lietuvoje padarinius. Kas ateityje uždirbs pensijas? Kas pasirūpins smarkiai išaugusiu pagyvenusių žmonių skaičiumi? C. Levi-Straussas net sako, kad „Komunizmo griūtis, palyginus su artėjančia demografine katastrofa, yra niekas“. Dienraščio „Zeit“ vienas iš leidėjų Frankas Schirrmacheris apie situaciją Vokietijoje rašo:

„Tikslui pasiekti pasirinkom trumpesnį kelią. O jis toks: mažiau vaikų, mažiau išlaidų; mažiau šeimų, mažiau atsakomybės. Bet už šį sprendimą mokėsime mes ir visų pirma mūsų vaikai. Tai neatšaukiamas sprendimas. Jis taps tragiškas, jei grovės valstybė, užsimojusi pakeisti šeimą, kapituliuos“ („Minimum“).

Vaikai kainuoja brangiai, bet šeima yra svarbiausias ir nepakeičiamas socialinio kapitalo kūrėjas. Šeimoje vaikai įgyja tokių socialinių kompetencijų kaip altruizmas ir dėmesingumas, išmoksta pasitikėti: „Kas benutiktų, jie bus su manimi“ (Schirrmacheris). Šeimoje padedamas pagrindas, o darželis, mokykla ant jo tik toliau statydina. Dar kelios Schirrmacherio mintys: „Vien dėl to, kad egzistuoja vaikai, susitinka daugybė iki tol nepažįstamų žmonių... Ir jų [vaikų] visuomeninė ‚vertė‘ ateinančiais dešimtmečiais augs šuoliais“. Nes senstančioje visuomenėje mums reikės vis daugiau pasitikėjimo, nesavanaudiškumo ir solidarumo.

Vien dėl normalių kartų santykių kuo greičiau reikia daugiau vaikų. Vaikai turi grįžti į mūsų kultūrą, turi tapti matomi. Vaikams turime skirti daugiau laiko, nes laikas yra žmonių santykių valiuta, o ne pinigai. Kiek investuosime į vaikus, tiek ir patys turėsime.

Darbas. Žmogus kaip Dievo atvaizdas yra pašauktas dirbti (Pr 1, 27–28; 2, 15; Iš 20, 9–10). Darbas yra mūsų žmogiškosios prigimties dalis; darbas palaiko žmogaus orumą. Jis nėra neišvengiama našta ir nėra nuodėmės padarinys. Darbo pasidalijimas nėra kaip marksiszme prakeikimas. Atvirkščiai – kadangi mes turime skirtingų gebėjimų ir dėl to skirtingas profesijas, tai galime ir privalome tarnauti vienas kitam. Būtent šitaip sustiprinami santykiai. Be to, kiekvienos rūšies darbas yra geras ir vertingas, nesvarbu, ar už pinigus, ar savanoriškas.

Todėl piliečių darbštumas yra sveikos visuomenės požymis (Biblijos Patarlių knyga labai giria darbštumą ir peikia tinginystę). Be darbo žmogui negerai. Dirbdami mes aprūpiname save ir savo šeimas. Jei to padaryti nepavyksta ar negalime, sukomplikuojame ir tarpusavio santykius.

Todėl su aukštu nedarbo lygiu (daugiau nei 2–4 proc.) būtina kovoti rimtai ir nedelsiant. Bet kurti darbo vietas nėra valstybės pareiga. Jos pareiga sudaryti tam sąlygas, padėti, kad kiekvienas galėtų susirasti darbo. Valstybinės socialinės politikos atžvilgiu verčiau yra padėti žmogui įsidarbinti nei jį šelpti. Bet jei žmogus dirba, o pragyvenimui pajamų vis vien nepakanka, tuomet jau valstybės pareiga veikti (sumažinti mokesčius, teikti lengvatas ir t.t.).

Biblija nuo pat pradžių kalba apie žmonių darbą. Vieni iš pirmųjų įsakymų, duotų Adomui su Ieva, yra įsakymai dirbti ir pasirūpinti jiems patikėta kūrinija (Pr 1–3). Visi žmonės turi dirbti ir turėti galimybę naudotis kūrinijos gėrybėmis. Tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas į pirmą vietą iškelia privačią nuosavybę. Štai visoms Izraelio giminėms Kanaane buvo duota žemės. Kolektyvinis turtas Biblijai nežinomas.

Tačiau nuosavybė nėra aukščiausia vertybė. Svarbiausia, kaip su ja elgiamasi – tad žymiai viršesniais buvo laikomi žmonių santykiai (pvz., šabo įstatymas Iš 23, 10–11; Kun 25, 2–7 arba derliaus nuėmimo taisyklės Kun 19, 9–10). Iš pavyzdžių matome, kad už maksimalų nuosavybės išnaudojimą svarbiau neturtingųjų aprūpinimas. Jubiliejaus metų įstatyme sakoma: „... sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės“ (Kun 25, 10). Šie metai numatė radikalią nuosavybės kontrolę bei drauge garantavo asmeninę nuosavos žemės naudojimo galimybę. Naujasis Testamentas taip pat sako, kad pagrindinis ir aukščiausias privačios nuosavybės tikslas yra tarnavimas – aš dirbu sau, savo šeimai, savo visuomenei; aš stengiuosi uždirbti daug, kad kuo daugiau galėčiau padėti kitiems (žr. Ef 4, 28; 1 Tim 5, 8; 6, 17–19).

Pagal socialistinės valstybės modelį nuosavybė atimama ir išdalijama kitiems. Laisvo kapitalizmo valstybėse privati nuosavybė niekaip nekontroliuojama. Pagal biblinį modelį akcentuojama savanoriška tarnystė savo nuosavybe kitam bei silpnesniųjų apsauga rinkos procesuose, padedant šiems išsaugoti savo nuosavybę.

Darbo santykiuose Biblija taip pat labai aiškiai pasisako už silpnesniųjų apsaugą. Darbą reguliuoja Dievo įsakymai, nes po nuopuolio ypač svarbu tapo darbą atskirti nuo priespaudos. Ypač daug šios srities temų paliečiama Senajame Testamente: algų mokėjimas (Jer 22, 13; Įst 24, 14–15; Kun 19, 11-13; Jok 5, 4); apgaudinėjimas prekiaujant (Pat 16, 11; Įst 25, 13–16; Mch 6, 11); vargšų išnaudojimas ir turtų kaupimas (Am 2, 6–8, 8, 4–6; Mch 2, 2; Iz 5, 8); vargšų apsauga (Įst 24, 19–21; 14, 28–15, 2; Ez 18, 7–8); greitas praturtėjimas (Pat 13, 11; 28, 20.22); neteisėtas pelnas (Pat 28, 6; 1, 19; 11, 18; 15, 6.27; 21, 6; Kun 25, 14; Jer 17, 11; 6, 13); darbo sauga (Iš 24, 28–29; Įst 22, 8); korupcija (Įst 10, 17; 16, 19; 27, 25; Am 5, 12; Mch 3, 11; Pat 17, 23; 2 Met 19, 7).

Atlygio nemokėjimas, korupcija, apgaudinėjimas – tai žmonių santykių nuodai. Darbo teisės niekinimas ir ignoravimas atšaldo santykius ne tik tarp darbuotojų ir darbdavių, bet ir net tarp pačių darbuotojų (apie atlyginimus vokeliuose viešai prakalbusi darbuotoja bendradarbių paniekinama). Dėl blogų darbo santykių smarkiausiai nukenčia šeimos. Todėl darbo sferoje visų pirma privalo gerai įsitvirtinti teisės viršenybė. Absurdiška biurokratinė makulatūra turi būti mažinama, o tikrai svarbūs įstatymai privalo tapti aiškūs, konkretūs ir nuosekliai vykdomi, kad būtų užtikrinta silpnesniųjų apsauga bei teisės.

Vienas iš svarbiausių darbo įstatymų yra visuotinės poilsio dienos. Nes jis pagrįstas, įsišaknijęs Dieve. Mes dirbame, nes dirbo Dievas, mes ilsimės, nes ilsėjosi ir Dievas (Pr 2, 3; Iš 20, 8–11). Todėl poilsio diena įteisinta sukūrimo tvarkos ir galioja visiems žmonėms. Ji neprivalo būti visiems viena diena (pas žydus šabas, t.y., šeštadienis), mūsų krikščioniškoje kultūroje sekmadienis. Tačiau šešių dienų darbo ritmas ir vienos dienos poilsis nustatytas nuo pat pasaulio sukūrimo. Antikos laikais tai buvo nežinoma, graikai ir romėnai iš to tik šaipėsi. H. Steinas rašo: „Šabas buvo nė kiek ne mažiau negu tikra socialinė revoliucija. Keturissyk per mėnesį, penkiasdešimt du kartus per metus ši diena uždėdavo galingųjų savivalei tikrą apynasrį, nes visus sulygindavo: vergus ir ponus, moteris ir vyrus, ateivius ir izraelitus“ („Mose und die Offenbarung der Demokratie“).

Poilsio diena skirta fiziniam poilsiui (ypač silpnesniųjų, vargšų). Mk 2, 27: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“. Žmogus neturi užmiršti, kad darbas nėra viskas ir ne pats svarbiausias dalykas gyvenime. Kita poilsio dienos funkcija – žmonių bendravimo ir santykių palaikymo bei puoselėjimo. Jei daugumai žmonių laisva diena sekmadienis, jie gali bendrauti ar kuo užsiimti šeimose, susitikti su kitais. Kai darbo laikas liberalizuojamas ir ilsimasi bet kada per savaitę, bendravimo galimybės labai pasunkėja.

Kai kuriose srityse, be abejo, sekmadienį dirbti būtina, tačiau ši būtinybė neturėtų tapti priedanga bereikalingam lankstumui palaikyti. Tokiu atveju vadžios visai paleidžiamos. Tas pats pasakytina ir dėl darbo savaitės trukmės, kuri Europoje vis labiau peržengia 8–17 val. rėmus. Dėl to kenčia ne tik patys darbuotojai, bet ir jų šeimos, nes vaikai grįžę iš mokyklų, per ilgai nesulaukia iš darbo pareinančių tėvų.

Deja, sekmadienio kaip poilsio dienos negina net Lietuvos įstatymai. LR darbo kodeksas nustato tik bendrą darbo savaitės trukmę ir garantuoja teisę į poilsį bei laisvadienį (Vokietijoje visuotinė poilsio diena įtvirtinta net konstitucijoje). Ekonomine prasme sekmadienis nėra naudingas, bet visuomenės santykių puoselėjimo labui – būtinas.

Suprasdama problemą ir matydama reikmę, norėtų įsikišti valstybė, tačiau nedrįsta dėl susiklosčiusios kultūros, kai darbas ir karjera dievinami. Šį mėtymąsi gerai atspindi žiniasklaida. Štai žurnalas „Veidas“ čia įspėja dėl persidirbimo („Darbomanų šeimos dvigubai daugiau skiriasi“, Nr. 47), čia jau puola darboholikus teisinti, nuleisdamas: ką padarysi, toks dabar gyvenimas. Čia cituojami karjeros gigantai bei „išprotėję dėl darbo“ vadovai (net 40% didmiesčių gyventojų save laiko darboholikais!), čia tuoj pat pridedama, kaip jie myli savo šeimas, kaip vertina bendravimą, šeimų laisvalaikį, buvimą su vaikais ir t. t. – kur čia logika? Ar tikrai viskas tvarkoje mūsų visuomenėje?

Finansai. Ši, „kietoji“, ekonomikos sritis beveik nevertinama iš santykių perspektyvos, nors tai reikalinga ir būtina. Biblija būtent tą ir daro – ji pinigų reikalus aptaria beveik išskirtinai santykių kontekste.

Senasis ir Naujasis Testamentas labai akcentuoja dosnumo bei skolinimo svarbą: „Gera žmogui, kuris dosnus ir skolina...“ (Ps 112, 5; Įst 15, 7–8). Kalno pamoksle rašoma: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42). Pareiga skolinti įvykdoma esant konkrečiai reikmei. Šis skolinimas skiriasi nuo šalpos, labdaros davimo. Pastaraisiais atvejais nelaukiama grąžos, o pirmuoju – paskolą gavusysis turi ją gražinti, tam privalo dirbti. Skolininkas įsipareigoja paskolą atiduoti (Ps 37, 21), taip mezgasi santykiai: skolinantis pasitiki, tikisi skolą atgauti; skolininkas džiaugiasi ne tik gautu geru, bet ir lieka atsakingas.

Bet Biblija mato ir skolinimosi pavojus. Skolindamiesi laisvi piliečiai tampa priklausomi (Pat 22, 7; Kun 25, 39). Kad prasiskolinimas nesužlugdytų žmogaus ir jo šeimos, „jubiliejiniais metais“ skola būdavo nubraukiama (Kun 25, 28).

Didelę įtaką padarė Mozės įstatymo palūkanų draudimas (Kun 25, 35–36; Iš 22, 25). Izraelyje palūkanas imti buvo leidžiama tik iš neizraelitų (Įst 23, 20–21). Krikščionių Bažnyčia šį principą perėmė, įvesdama tarp tikinčiųjų skolinimąsi be palūkanų. Krikščionybės įtakoje formuojantis kultūroms, vystėsi beveik visai bepalūkaninės ekonomikos.

M. Liuteris taip pat buvo palūkanų priešininkas (kaip ir apskritai visų rinkos procesų). Kalvinas pasirodė daug konstruktyvesnis ir tiksliau pasinaudojo bibliniu palūkanų principu, kurio pagrindinė mintis tik riboti priespaudą bei išnaudojimą skolinimo reikaluose. Jis atskyrė kreditus privatiems asmenims nelaimės atveju ar pan., kurie turėjo būti be palūkanų bei verslo kreditus investicijoms ir pelnui su palūkanomis. Šitas principas greitai paspartino ne vienos šalies ekonomiką.

Tokio balanso labai reiktų ir mūsų dienomis. Ekonomikai kreditai gyvybiškai reikalingi. Bet nemokūs dažniausiai tampa privatūs asmenys. Žmonės nori daug ir gerų daiktų, todėl griebte griebia vartojimo kreditus. Kiti taip neatsispiria gero būsto troškimui, kad beveik visam gyvenimui save pavergia bankams. Visi visko nori turėti čia ir dabar, o kad nuo to kenčia ne tik patys, bet ir visa šeima, tampa antraeiliu dalyku. Vaikai atiduodami į savaitinius darželius, o tėvai „aria“, kad galėtų ne tik gyventi puikiame name su top apstatymu, bet ir atsiskaityti su banku.

Dėl to turi keistis skolinimo ir skolinimosi kultūra. Piliečiai turi būti labiau perspėjami bei apsaugomi nuo lengvabūdiškų sprendimų. Jau šiandien turi būti kuriamos skolų gražinimo programos su konsultavimo ir pagalbos tarnybomis, nes ateinančiais metais gali užklupti didelė skolininkų nemokumo banga.

Turėtų būti gražinamas į madą ir populiarinamas taupymas. Jis ilgam laikui gerina gyvenimo sąlygas, kuria saugumą, stabilizuoja šeimas bei padeda ateinančioms kartoms. Adamas Smithas, daug gyręs taupymą, pabrėžia, kad kuklus ir taupus gyvenimo būdas prisideda prie socialinės santarvės (tuo tarpu viešinami gausūs turtai žadina godulį ir pavydą). Trečia, vertėtų pradėti plėtoti pagalbos kreditų sistemą, nes dabar per didelis atstumas tarp pašalpų ir vartojimo kreditų. Valstybė galėtų vietoj niekuo neįpareigojančio pašalpų dalijimo sudaryti galimybes gauti kreditus be palūkanų (arba su visai nedidelėmis palūkanomis) ištikus kritinėms gyvenimo situacijoms, pablogėjus šeimos ekonominei padėčiai, studijuojant ar pan. Kadangi bankai tokiu kreditavimu nelabai suinteresuoti, reikalingas valstybės įsikišimas ir garantijos. Be to, būtų galima skatinti pačių piliečių tarpusavio kreditavimą su nedidelėmis palūkanomis. Kodėl skolinti turi vien bankai? Toks būdas stiprina žmonių ryšius ir turėtų būti praktikuojamas!

Valstybė. Daug kas apie valstybę ir jos pareigas jau pasakyta. Čia aptarsime tik du svarbius aspektus: lygybės principą ir bausmes.

Vienu iš vertingiausių žydų–krikščioniškosios kultūros palikimų galima vadinti lygybę prieš įstatymą. Biblija niekur nereikalauja visiškos lygiavos, nes patys žmonės yra skirtingi (nėra ir negali būti visi vienodai turtingi). Bet Biblija labai pabrėžia lygybę prieš įstatymą. Ji tiesiogiai veikia žmonių tarpusavio santykiais, nes nelygybė didina nepasitikėjimą, atskiria, skaldo visuomenę į privilegijuotuosius ir beteisius.

Šio principo pagrindas yra visų žmonių orumas. Antikos laikais tokia mintis be Izraelio niekam nebuvo žinoma. Valdovas buvo laikomas antžmogiu, tarpininku tarp dievo ir žmonių, pusdieviu arba net pačiu dievu. Tik jis galėjo būti dievo atvaizdas. Tuo tarpu dauguma buvo mažiau negu žmonės, beteisiai pavaldiniai, vergai, greta jų svetimšaliai, moterys ir valstiečiai... Ir Romoje bei Atėnuose visas piliečių teises turėjo tik nedaugelis, nebuvo pagrindinių žmogaus teisių bei mažumų apsaugos sampratos.

O Izraelis laikė visus žmones sukurtus pagal Dievo atvaizdą. Visus sluoksnius – taip pat ir moteris, vergus bei vaikus – pripažino visaverčiais žmonėmis. Todėl kiekvienas individas buvo asmeniškai atsakingas prieš Dievą. Įst 29, 9–12 rašoma: „Šiandien visi stovite čia, Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, giminių vadai, seniūnai ir apskaitininkai, visi Izraelio vyrai, vaikai ir žmonos, net ateiviai...“ Sandora su Dievu buvo sudaroma ne vien religinio elito ir ne vien tik vyrų, o visos tautos, net ir esančių joje svetimšalių.

Tas pats pasakytina ir dėl įstatymo: „Susirink žmones – vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius tavo miestuose, kad išgirstų ir išmoktų Viešpaties... Įstatymo žodžio“ (Įst 31, 12). Kad moterys, vaikai ir svetimšaliai skaitytų Istatymą ir jį suprastų, „demokratams“ graikams būtų atrodę absoliučiai neįsivaizduojama.

Iraelyje nebuvo įstatymo skirstymo pagal luomus ir klases (Įst 10, 17–19; Iš 12, 49). Teismo procese privalėjo buti užtikrinima lygybė (Įst 1,17), teisėjai turėjo skelbti tikrą teisę, niekam neteikti pirmenybės ir nebūti paperkami (Įst 16, 18–20).

Antikos kontekste ypač didelis iššūkis buvo įstatymas karaliui (Įst 17, 14–20). Pats karalius turėjo žinoti įstatymus ir jų laikytis. Valdovas kaip ir visi kiti tarnavo įstatymui (žr. ir 2 Sam 11–12; 1 Kar 21). Todėl karalius (ir apskritai bet kokia valdžia) buvo laikomas Dievo tarnu žmonių labui (Rom 13, 4; 1 Tim 2, 2).

Lygybės prieš įstatymą principas yra pagrindas demokratiškai, nehierarchiškai, t. y., pilietinei valstybei. Tą vieni iš pirmųjų pastebėjo reformatai/puritonai ir įtvirtino Didžiojoje Britanijoje (žr. S. Rutherfordo „Lex Rex“, 1644). Lietuvoje šia tema svarbų veikalą („Apie politinę arba pilietinę laisvę“, 1572) parašė žymus reformatų mąstytojas Andrius Volanas (1531–1610). Jis pasisakė, kad teismuose aukštuomenė nebūtų privilegijuojama ir pabrėžė įsitikinimą, kad „... tik tokioje valstybėje, kur visiems taikoma vienoda teisė, piliečiai gali būti vadinami laisvais“ (6 sk.).

Be abejo, Lietuvoje lygybės prieš įstatymą principas formaliai garantuotas. Bet paprasti piliečiai per dažnai patiria, kad egzistuoja „lygūs ir lygesni“. Tai žadina nepasitenkinimą ir kenkia valstybės ir piliečių santykiams bei kursto nesantaiką tarp pačių piliečių. Per daug žmonių įstatymus arba apskritai ignoruoja, arba prisispyrę ieško įvairiausių landų. Todėl valstybės aukščiausia priedermė ir pareiga šį trūkumą naikinti ir siekti realios lygybės.

Antra svarbi valstybės veikimo sfera – teismai ir bausmių praktika. Teismas ateina iš Dievo, nes Dievas yra teisingumo Dievas (Įst 32, 4), jis – teisingas teisėjas (Įst 10, 17–18; Ps 7, 9.12; 9, 5; 50, 6). Teisėtvarka aukščiausia prasme yra Dievo reikalas (Įst 1, 17: „... nes teismas yra Dievo“). Todėl žemiškieji teisėjai visų pirma turi siekti teisingumo (Ist 16, 19–20).

Vienas iš biblinių principų paisymo teisėje bruožų – pagarba aukos ir nusikaltusiojo orumui. Biblijos laikais nukentėjusiajam buvo leidžiama dalyvauti teismo procese ir daryti įtaką parenkant bausmę (išskyrus mirties). Labai svarbų vaidmenį vaidino žalos atlyginimas (pvz., Iš 21, 18–19.37; 22, 1–16; Sk 5, 7–8), tarnavęs aukos apsaugai bei pabrėžęs, kad teisės tikslas yra ligtolinės padėties atkūrimas. Atlyginus žalą, dingdavo dalis skriaudos santykiams ir būdavo patvirtinama, jog nusikalsti finansiškai nenaudinga.

Biblija žino daug bausmės būdų, priklausančių nuo situacijos, aukos ir nusikaltusiojo ir sprendžia lanksčiau už mūsų valstybę, vis dar linkusią „perpildyti“ kalėjimus.

Kaltasis negali jaustis nebaudžiamas ir privalo susilaukti kokios nors bausmės. Tačiau negali būti pažeidžiamos jo teisės ir orumas. Pokomunistinėse valstybėse dažnai to nepaisoma (prisiminkime V. Putino pasakymą apie teroristus: kad jie esą „gyvuliai“, kuriuos reikėtų „paskandinti išmatų duobėse“). Bausmė turi būti pasverta, atitikti nusikaltimą (Įst 25, 1–3), procesas – teisingas (Įst 17, 4–5), liudytojų parodymai vertinami pagal griežtus kriterijus (Sk 35, 30; Įst 17, 6).

Tik išsaugant aukos ir nusikaltusiojo orumą, įmanomas santykių atitaisymas. Žeminant auką arba antžmogiu paverčiant nusikaltusįjį, panaikinamos galimybės susitaikyti ir atkurti santykius. Dėmesio šalių susitaikymui Lietuvos teisminėje praktikoje skiriama per mažai.

Individas. Antroji Dešimties įsakymų plokštė liečia žmonių santykius. Labai svarbus paskutinysis įsakymas, nurodantis melo, vagysčių, žudymų ir svetimavimo šaknis: pavydą ir godumą. Kuo visuomenėje mažiau šių blogybių, tuo ji harmoningesnė.

Pavydą (Iš 20, 17; Įst 5, 21; Rom 1, 29; Gal 5, 21; 1 Pt 2, 1; Jok 3, 16) ir godumą (Joz 6, 18–19; 2 Sam 12, 1–3; Job 5, 5; Ps 10, 3; Pat 25, 16; Jer 6, 13; Ez 33, 31; Lk 12, 15–21; 16, 14; Rom 1, 28–29; Jok 4, 1–3) Biblija griežtai smerkia, net laiko stabmeldyste (Kol 3, 5; Ef 5, 3.5; 1 Kor 5, 11; 1 Kor 10, 14; 1 Tim 6, 10–11). Godulio pinigams krikščionys raginami šalintis lygiai taip pat, kaip ir stabmeldystės (Lk 12, 15).

Pavydas ir godumas labai kenkia visuomenei. A. Volanas pastebi: „Godulys apakina žmonių protus, ir piliečiai, pripatę prie prabangos ir turto kaupimo, nebepaiso visuotinės gerovės ir, rūpindamiesi tik privačiais reikalais, nesulaikomi veržiasi į pražūtį.“ („Apie politinę arba pilietinę laisvę“, 13 sk.)

Gordonas Gekko O. Stone‘o filme „Wall Street“ (1987) sako: „Godulys yra geras. Godulys teisingas. Godulys veikia. Godulys visais savo pavidalais vedė žmoniją į priekį. Godulys išgelbės ne tik šią įmonę...“ Bet, žinoma, tai nepasiteisino net Gordonui, nes tai yra netiesa. Godulys griauna. Jis sunaikina aukščiausios klasės vadybininkus ir galingus koncernus (pvz., 2001 m. „Enron“ ir „WorldCom“). Godulys nesuteikia pilnatvės. Mok 5, 9 rašoma: „Pinigus mėgstantis niekada nepasisotina pinigais...“, o minėtame filme Gekko meilužė Darien tą tik patvirtina: „Tik tada, jei turėčiau viską, beveik ir užtektų“.

Klaidingai manoma, kad godulys tėra elementarus kapitalizmo bruožas. Nekapitalistinėse ekonominėse sistemose dirva jam dažniausiai būna dar geresnė. Kapitalizme kaip tik godus turto kaupimas nepalaikomas, o remiami tokie veiksniai kaip darbas, taupymas, investavimas. Godumas, šiandien matomas verslo viršūnėse bei visuomenėje, yra ne rinkos ekonomikos, bet visuotinės bedievystės vaisius.

Biblijos ginklas prieš godumą yra ne askezė, bet gerovė visiems (Įst 15, 4; 28, 11). Kuo turtingesnė visa visuomenė, tuo mažiau pagrindo pavydui ir godumui. Žurnalistas ir publicistas S. Kleinas patvirtina, kad gyvenimo kokybę ir „ilgą gyvenimo trukmę lemia ne absoliuti materialinė gerovė, bet tolygus gėrybių paskirstymas... Vadinasi, tarp pinigų ir laimės egzistuoja prieštaringas ryšys. Nors kitapus tam tikros materialinės gerovės ribos pasitekinimą vargu ar pajusime, tačiau labai svarbu ir tai, kaip turtai paskirstomi visuomenėje“ („Laimės formulė“). Tai atsakymas, dėl ko tokiose valstybėse kaip Šveicarija, Nyderlandai ar Danija toks didelis patenkintų gyvenimu skaičius – kad pajamos pasiskirstę gana tolygiai.

Negali viskas būti vienoda, skirtumai visuomet liks ir tai gerai, nes žmonės turi skirtingų gebėjimų ir nevienodai darbštūs. Bet skirtumai negali būti per dideli (kaip, pvz., Pietų Amerikoje, Rusijoje ir kai kur Azijoje). Bet reiktų saugotis nepatekti ir į socializmo spąstus, valstybei per daug leidžiant kištis į skirstymo procesus. Tokiu atveju žmonėms atimama laisvė (dėl ko labai perspėja F. A. Hayekas knygoje „Kelias į vergovę“) ir sumenkinamas pasitenkinimas gyvenimu. Valstybė ir visuomenė privalo orientuotis į abu polius: laisvę ir gerovę visiems (neatsitiktinai jie yra ir pagrindiniai krikščioniško mąstymo įtakoje suformuluotos A. Müllerio-Armacko ir L Erhardo „socialinės rinkos ekonomikos“ stulpai).

Kieno atsakomybė?

Ką daryti, kad visuomenė taptų harmoninga ir atspindėtų šalom? Iš viršaus nuleista revoliucija nepadės. Reikalinga kiekvieno mūsų atsakomybė. Tai reiškia, kad valstybė, ekonomika, šeima, bažnyčios, pilietinės organizacijos bei visi piliečiai dirbtų savo darbą. Dabar tarp šių institucijų santykių pusiauvyra smarkiai išmušta. Valstybė prisiėmusi žymiai per daug pareigų (sovietmečio palikimas) ir per daug gyvenimo sričių vertinama pagal ekonomikos mastelį. O dėmesio per mažai skiriama šeimoms ir pilietinėms organizacijoms, kuriose dedami rytdienos piliečių santykių pagrindai.

Pabaiga: ar yra vilties?

Ar paradigmų kaita arba santykių revoliucija – iliuzija? Daugelis pesimistiškai nusiteikusioje Lietuvoje atsakytų, kad taip. Bet štai amerikietis sociologas R. Bellahas mano kitaip: jeigu visuomenėje nors du procentai piliečių turi aiškią, pozityvią ir viltingą viziją, gali padaryti įtaką visos šalies gyvenimui. Taigi du procentai gali pakeisti visą kultūrą!

Ypač krikščionys gali daryti daug didesnę įtaką nei patys mano. Tą iliustruoja du neseniai sukurti filmai. M. Aptedo „Amazing Grace“ (2006; netrukus DVD ir Lietuvoje) pasakoja britų paralamentaro Williamo Wilberforce‘o kovos prieš prekybą vergais istoriją. Būdamas krikščionis evangelikalas, Wilberforce‘as daug dešimtmečių kovojo už teisingesnę visuomenę. 1807 jam su savo draugais pavyko pasiekti pirmą svarbią pergalę. Nors galutinio vergystės panaikinimo britų imperijoje pats kovotojas nesulaukė – nedaug likus iki to, 1833 jis mirė.

D. Cunnighamo „To End All Wars“ („Paskutinis karas“, 2001; DVD Lietuvoje) paremtas Ernesto Gordono pasakojimu apie II pasaulinį karą ir belaisvio dalią japonų stovykloje (šios istorijos įkvėptas taip pat ir žinomas filmas „Bridge on the River Kwai“). Japonams taip pavyksta suardyti tarp britų belaisvių egzistavusias socialines struktūras, kad šie, tarpusavyje grumdamiesi dėl išlikimo, virsta kone žvėrimis. Bet tarp jų atsiranda du krikščionys (katalikas ir evangelikas), kurie apsisprendžia elgtis kitaip. Ima padėti savo likimo bendrininkams, jais rūpintis, dalytis maistu ir palengva žiebti išlikimo viltį. Palaipsniui santykiai radikaliai pasikeičia. Gordonas rašo:

„Gailestingumas veikė užkrečiamai... Vyrai pradėjo daug mažiau galvoti apie save, savo sunkumus ir reikmes, ėmė labiau paisyti atsakomybės už kitus... Mirtis kasdien tykojo vis dar labai arti, bet jau be nuodingojo geluonies. Mes aiškiai matėme kontrastą tarp jėgų, vedančių į gyvenimą ir vedančių į mirtį. Egoizmas, neapykanta, pavydas, godumas, nesusivaldymas, tinginystė ir išdidumas veikė kaip gyvenimo priešai. Meilė, drąsa, pasiaukojimas, kito supratimas, gailestingumas, vienybė ir tikėjimas pasirodė besantys gyvenimo palaikytojai. Jie mūsų vargingą būtį darė gyvenimu. Jie buvo mums tikra Dievo dovana“.

Santykiai tarp kalinių taisėsi, paveikdami net prižiūrėtojus japonus. Šie ima leisti belaisviams plačiau veikti (britai įkuria ‚džiunglių universistetą‘). Nepaisant karo, priešiškumo ir prievartos, belaisvių stovykloje nuostabiu būdu gimsta šalom.

Dėl to daug žmonių ne tik išsigelbėjo, bet ir labai pasikeitė. Pats Gordonas po karo tapo reformatų pastoriumi, bet tiems dviem krikščionis laisvės gyvenimu pasidžiaugti, deja, neteko.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

K. Girnius. Trumpas ir Lietuva: kaip mums elgtis (136)

Donaldas Trumpas jau pusmetį prezidentauja. Jis neturi daug kuo džiaugtis ir didžiuotis. Jo populiarumas smunka, nors jį stipriai tebelaiko respublikonų partijos nariai.

A. Užkalnis. Lietuvos elitą – lauk iš Vilniaus (311)

Ne aš pirmas sugalvojau, kad viskas Lietuvoje – pernelyg sostinėje koncentruota. Visi tai priima kaip savaime suprantamą duotybę, kad visos ministerijos, valdžios įstaigos, Seimas, Vyriausybė, visokios inspekcijos ir direkcijos – viskas turi būti sostinėje, su visais klerkais, vairuotojais, aptarnaujančiu personalu, kompiuteriais, kopijavimo aparatais ir viskuo, ko reikia valdžiai funkcionuoti.

E. Lucasas. Maskvos reakcija į „Miško brolius“ - kur turėtų būti tikrasis skandalas (737)

Rusija neseniai išreiškė pasipiktinimą NATO sukurtu filmuku apie „miško brolius“ – Estijos, Latvijos ir Lietuvos rezistencinės kovos su sovietais istoriją.

A. Tapinas. Grotažyme kaip pjautuvu – Kremliui per jautrią vietą (1218)

NATO sukūrė ir išplatino filmuką apie Baltijos šalių partizanus, Kremlius pakeltu tonu atsakė, mūsų diplomatai sureagavo infografiku tviteryje, Rusijos URM atšovė propagandiniu tekstu penktadienio vakare feisbuke būdami tikri, kad turi visą savaitgalį kapsėti savo melą tiems, kas jų klauso.

V. Valiušaitis. Kokias Rusijos grimasas parodė NATO filmas apie „miško brolius“ (757)

„Iškreipta viešoji nuomonė yra lyg padirbti pinigai: ji reikalinga kaltiems žmonėms atitinkamai paveikti sąžininguosius, kad pastarieji, nė nesuvokdami ką darantys, įteisintų pirmųjų nusikaltimus“, – sakė Josephas-Marie de Maistre‘as, prancūzų mąstytojas, politikas ir diplomatas, vienas įtakingiausių XVIII a. pabaigos konservatyvizmo ideologų.