(Sutrumpinta)

Prestižo suvokimas ir interpretacija

Prieš pradėdami bet kokią diskusiją apie mokslo prestižą ir jo kėlimo galimybes Lietuvoje, visų pirma turėtume apibrėžti, kaip savo vizijoje traktuosime pačią prestižo sąvoką. Žinoma, prestižą kiekvienas suvokiame savaip, tačiau esti keletas bendrumų. Visų pirma tai, jog šio žodžio konotacija yra daugiausiai atvejų teigiama (plg. neprestižas). Vis dėlto tai nepadeda nuspręsti, į kokį prestižą orientuosimės – autoritetą, įtaką, pagarbą ar gerą vardą.

Jeigu pritarsime „pakylėtam, išaukštintam ir atitolusiam nuo realybės“ mokslo apibūdinimui iš paties mokslininko pozicijų vadindami jį prestižiniu, tuomet tokio prestižo kelti nereikia. Nereikia, nes tokį prestižą jau turime – atstumas tarp mokslininko ir studento arba mokslininko ir visuomenės ir šiandien yra pakankamai didelis, tarytum atskiriantis šias dvi grupes. „Protinguosius“ nuo ne tokių protingų, profesorius nuo asistentų, dekaną nuo budėtojos, „tikrą“ universitetą nuo „netikro“. Visgi gerokai stokojame kito prestižo – visų pirma pagarbos mokslininko profesijai. Na, o ją užsitikrinti visuomenėje tegali gerą vardą turįs, moksliškai produktyvus ir visuomenėje matomas mokslininkas. Kuriantis mokslininkas. Mokslininkas, kurio idėjos generuoja kitas idėjas, skatina dialogą ir kurią pridėtinę vertę.

Kalbant apie mokslą šiandieninėje Lietuvoje sunku nepastebėti, jog kalbame apie gerokai iškreiptą situaciją. Mokslinis darbas apmokamas taip menkai, kad tėvynėje gyventi ir dirbti lieka praktiškai vien tikri patriotai. Smukęs mokslo darbuotojų socialinis statusas jau sukėlė vadinamąjį „protų nutekėjimą“ pirmiausia į JAV, taip pat Vokietiją, Jungtinę Karalystę ir kitas Vakarų Europos šalis. Natūralu, kad pastaroji tendencija ryškiausiai pasireiškė tarp jaunų aukštos kvalifikacijos specialistų ir mokslininkų, kas, savo ruožtu, Lietuvos mokslo darbuotojų vidutinio amžiaus didėjimą privedė prie pavojingos ribos. Kita žemo mokslo statuso pasekmė – akademiškai pajėgūs jaunosios kartos atstovai nemato karjeros galimybių šioje srityje. Kaip rašė „Mokslo Lietuvos“ vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas, „<...> šiandien daug patraukliau jaunimui atrodo verslininko, teisininko, na, dar muitininko ar manekenės profesijos.“

Prestižas mokslo gamyboje ar prestižas vardo priedėlyje?

Paradoksalu tai, kad Lietuva pirmauja Europoje tiek pagal studentų, tiek pagal aukštųjų mokyklų ir gyventojų skaičiaus santykį: norinčių studijuoti skaičius ne tik kad nemažėja, bet kiekvienais metais auga. Lietuvos statistikos departamento duomenimis 1996-2005 metais aukštųjų mokyklų studentų skaičius šalyje išaugo 3,4 karto. Pastaruoju metu pastebime dar vieną, jau kone komišką tendenciją: į aukštąsias mokyklas priimamų studentų skaičius lenkia vidurines mokyklas baigusiųjų skaičių. Lyg ir galima būtų sakyti, kad bent jau aukštasis mokslas Lietuvoje prestižo anaiptol nestokoja, kad mokslo prestižas ne mažėja, o tarsi tik auga.

Problema slypi tame, kad jaunuoliai nebesirenka į universitetus „daryti mokslo“. Universitetinis išsilavinimas mūsų šalyje šiandien yra taip sureikšminamas, kad iš brandaus asmeninio pasirinkimo jis tapo tiesiog būtinybe. Juokinga ir graudu tai, kad aukštojo išsilavinimo diplomo reikalaujama visur, išskyrus ten, kur jis tikrai reikalingas. Kavos puodelį mums neša aukštojo mokslo diplomais apsiginklavusios padavėjos, o tuo tarpu į vadovaujančiuosius postus dažnai skiriami asmenys, neturintys tam reikalingo išsilavinimo. „Nors daug kalbama apie informacinę ar žinių visuomenę, tačiau žinios nėra vertinamos“ – teisingai pastebi Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, profesorius Giedrius Kuprevičius.

Galima sakyti, kad šiandien Lietuvoje turime uždaro rato situaciją: sunku būtų nuginčyti teiginį, kad aukštasis mokslas nuvertinamas todėl, kad jis nebeatsipindi nei žinių, nei sugebėjimų. Užuot buvęs solidžiu kompentencijos bei asmeninio potencialo indikatoriumi, lietuviškasis universiteto diplomas tikrai parodo nebent tai, kad jo savininkas turėjo pakankamai kantrybės, kad atitinkamą metų skaičių praleistų akademinės biurokratijos mašinoje. Taigi, viena vertus, gal ir neverta stebėtis, kad išsilavinimas, nors tarsi ir absoliučiai būtinas, realiose gyvenimo situacijose neretai ignoruojamas. Žiūrint iš kitos pusės, nesunku suprasti ir kodėl Lietuvos jaunimas mokslą mato tiesiog kaip apsidraudimo priemonę, o ne kaip potencialią saviraiškos sritį.

Tad tikriausiai nenuostabu, jog ir aukštesnės pakopos studijose dažnai matome, jog mokslas tapo galimybe pademonstruoti savo „pasiekimus“: deja, daugeliu atvejų puikios komunikacijos su priimančia doktorantūros studijoms katedra gebėjimus, geras pažintis ir esamos linijos laikymosi deklaravimą, o ne mokslinį potencialą. Imituotas mokslo procesas, imituotas domėjimasis mokslu, imituoti disertacijų gynimai, vėliau einančios imituotos paskaitos ir t.t. Mat situacija pastaruoju metu panašėja į verslo klasės lėktuvo bilietą, leidžiantį atsiskirti nuo kitų keleivių ir jaustis svarbiu bei gerbiamu žmogumi. Laimei, nei pagarbos, nei gero vardo nenupirksime – juos reikia užsitarnauti. O tam tėra vienas kelias: profesionalumas pasirinktoje mokslinėje srityje, domėjimasis aktualijomis, reagavimas į jas, mokslinio darbo rezultatai (moksliniai straipsniai, patentuoti išradimai, naujos metodikas kūrimas, bandymas, diegimas, kt.).

Juk norime ne uždaro (mokslo dėl mokslo), o atviro, konstruktyvaus ir pažangaus mokslo. Mokslas iš esmės nesiskiria nuo kitos srities, generuojančios materialų ar nematerialų rezultatą. Skirtumai kartais kuriami tų, kurie norėtų užsitikrinti gerovę nesukurdami nieko nauja ar neprisidėdami prie mokslinės/techninės pažangos. Tuomet gerokai patogiau užsitikrinti saugią ir šiltą vietą pagarbos ir finansavimo vertoje srityje. Juk neperkame mums nereikalingos prekės ar paslaugos, nelaikome tingaus darbuotojo savoje kompanijoje ar nereiškiame padėkos už nepasiektus rezultatus. Tad ir mokslas negali būti išimtinis – mat kitu atveju pradėsime garbinti kitose srityse nerealizavusius savo svajonių, jokios vertės nekuriančius ar netgi prasmės mokslininko profesijoje neižvelgiančius asmenis. Tęsdami aklą profesijų monopolijų kūrimą ilgainiui prieisime prie to, jog vieni žmonės bus labiau žmonės, vieni mokslai bus „moksliškesni“ už kitus, o vieni universitetai bus labiau nacionaliniai negu likusieji. Sukurdami tokią institucinę sąrangą iškart pasmerkiame save sąstingiui ir regresui, kur nėra vietos konkurencijai, tobulėjimui bei augimui, o visos pastangos sutelkiamos stengiantis patekti į a priori nustatytas „išskirtinių“ grupes.

Studijų prestižas, kaip būtina mokslo prestižo sąlyga, arba kiekybė vs. kokybė

Mokslas ir studijos nėra tapatūs, tačiau glaudžiai susiję dalykai. Buitiškai tariant, be aukštos kokybės studijų, nebus aukšto lygio mokslinio darbo, kas yra būtina mokslo prestižo kėlimo sąlyga. Taigi, galime daryti išvadą, kad pirmasis žingsnis, siekiant kelti mokslo prestižą šalyje, turėtų būti žymus studijų kokybės gerinimas. Kaip esminiai aukštos studijų kokybės komponentai šiandien vis dažniau yra pateikiami šie trys punktai: laisva aukštųjų mokyklų konkurencija, asmeninis studentų suinteresuotumas įgyjamo išsilavinimo kokybe ir pakankamas finansavimas. Turbūt nereikia įrodinėti, jog didinant studentų skaičių, kai studijų finansavimas paliekamas daugiau mažiau toks pats, nukenčiantis veiksnys yra studijų kokybė. Taip pat lyg ir trivialu, jog neturint tinkamo finansavimo, nepaliaujamai augant studentų skaičiui, bendras aukštojo mokslo nuvertėjimas yra neišvengiamas...

Pasaulinė praktika rodo, kad statistiškai vienam milijonui gyventojų užtenka vieno universiteto. Tuo tarpu šiandien Lietuvoje 3,4 milijono gyventojų tenka 22 aukštosios mokyklos.

Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis 1995-2005 metais universitetų skaičius Lietuvoje padidėjo 80%, o tuo tarpu profesinių, aukštesniųjų mokyklų ir kolegijų skaičius sumažėjo 35%. Verta pastebėti, jog išsivysčiusiose šalyse universitetai rengia mokslininkus, tyrėjus, o ne gamybininkus ar įvairaus plauko „specialistus“. Tuo tarpu tai, kad valstybei reikia daugiau siauro profilio inžinierių, o ne mokslo darbuotojų, yra visiškai normalu. Akivaizdu, kad šiandieninėje Lietuvoje turime iškreiptą situaciją, kuomet universitetinis sektorius yra pernelyg platus, o tuo tarpu profesinis lavinimas nustumiamas į antrą planą. Apibendrintai tariant, nepagrįstai didelis studentų skaičius, taipogi akivaizdžiai rinkos poreikių neatitinkantis universitetų ir profesinių mokyklų santykis smarkiai iškreipia povidurinį lavinimą.

Jau seniausiai reikėjo atsisakyti komunizmo lygybe dvelkiančio „aukštasis mokslas visiems“ principo. Pirmiausia vien todėl, kad ne kiekvienas, baigęs vidurinę mokyklą, yra pajėgus studijuoti universitete. Atrodytų, gana paprastas, kone savaime suprantamas teiginys, tačiau Lietuvos politikams vis dar sunku įtikėti prigimtiniais žmonių skirtumais tiek pasaulėžiūros, tiek sugebėjimų srityse ir pagaliau atsisakyti iš principo ydingos „visuotinės lygybės“ sampratos.

Taip pat vertėtų pagaliau atvirai pripažinti, kad Lietuva paprasčiausiai nėra pajėgi išlaikyti tokių aukštojo mokslo apimčių, kaip kad dėl neaišku kokių priežasčių buvo užsibrėžta. Deja, ypač politikoje, duoti visada yra lengviau negu atimti. Nors dabar jau puse lūpų ir kalbama, kad taip didinant studentų skaičių buvo padaryta klaida, nepanašu, kad artimiausiu metu kas nors ją ketintų taisyti. Vis dėlto, galbūt užuot davus visiems po truputį (arba, kitaip tariant, nė vienam pakankamai), verčiau orientuotis į mokslo finansavimo tikslingumą – šiame kontekste, kaip į studijų kokybę lemiantį veiksnį?

Drąsios reformos vs. „reformos“ ir deformacijos

Mūsų vizijoje Lietuva yra pirmiausia drąsi valstybė. „Drąsi“ šiame kontekste reiškia sugebanti ryžtingai, be kaltės jausmo prieš visuomenę, vykdyti reikalingas reformas. Kalbant apie studijų kokybę, tokia reforma yra, nors ir jau pavėluota, tačiau būtina, ir jos atidėliojimas tik sukeltų dar skaudesnių padarinių ateityje. Grįžkime prie aukščiau išsakytų minčių:
1) valstybė nėra pajėgi suteikti studijų finansavimą visiems norintiems;
2) valstybė turėtų siekti kuo tikslingesnio lėšų panaudojimo.

Neišvengiamai kyla klausimas, kaip tuomet tokia valstybė turėtų elgtis? Kaip, užuot neefektyviai švaisčius mokslui skirtas lėšas, su esamais ištekliais pasiekti geriausią įmanomą rezultatą? Mūsų vizija sakytų paprastai: valstybė turėtų finansuoti geriausius. Nereikia įrodinėti, kad tokio principo įgyvendinimas padėtų pamatus konkurencinės aplinkos kūrimui mokslo srityje. Taip pat lyg ir seniai žinoma, kad sveika konkurencija yra vienas pagrindinių veiksnių, kuriančių motyvaciją efektyviau dirbti, kelti ambicingesnius tikslus ir siekti jų įgyvendinimo. Pastarasis teiginys galioja tiek kalbant apie studentų motyvaciją studijuoti, o ne studentauti, tiek ir apie mokslininko motyvaciją kurti pridėtinę vertę bei dalintis savo darbo rezultatais su visuomene, o ne stengtis kiek įmanoma ilgiau išlaikyti esamą „šiltos vietos“ sistemą.

Grįžtant prie studijų kokybės gerinimo klausimo svarbu paminėti, kad pasirinkdama remti geriausius Lietuva iš kiekybės propagavimo pereitų į kokybės auginimo stadiją. Pradėkime nuo to, kad nustačius santykinai nedidelį finansuojamų studentų skaičių, vienam studentui skirtos lėšos ženkliai padidėtų. Savo ruožtu, visi nepatenkantys į valstybės finansuojamųjų tarpą, turėtų nuspręsti, ar aukštasis mokslas jiems reikalingas tiek, kad studijų kainą dengtų iš savų lėšų. Tokiu būdu didele dalimi būtų išspręsta:
1) motyvacijos problema;
2) aukštųjų mokyklų finansavimo problema.

Kalbėdami apie motyvacijos problemą turime pabrėžti, kad ji būtų sprendžiama iš abiejų – tiek studento, tiek universiteto – pusių. Logika paprasta: studentams mokant už mokslą, atsiranda galimybė kelti atlyginimus profesūrai, „o nuo čia juk ir prasideda prestižo reikalai“, – yra kartą konstatavęs profesorius A. Piskarskas. Kylantys atlyginimai augintų konkurenciją, vis daugiau jaunų žmonių norėtų rinktis pamažu prestižine tampančią dėstytojo profesiją. Pastarieji, turėdami vis mažiau materialinių sunkumų, galėtų, užuot ieškoję papildomų pragyvenimo šaltinių, pilnai atsidėti moksliniam darbui. Savo ruožtu, mokantys už mokslą studentai turėtų jau visai kitą akademinę motyvaciją ir universitetas iš šiandieninės diplomų kalvės grįžtų prie savo fundamentaliųjų funkcijų: ugdyti, lavinti, skatinti domėtis. Taip pamažu kiltų tiek pačių studijų, tiek mokslinio darbo prestižas.

Žinoma, kalbėdami apie tokią ryžtingą aukštojo mokslo reformą negalime pamiršti vis dažniau pastebimos grėsmės, kad kardinaliai pakeitus studijų finansavimo sistemą didelė dalis gabių studentų – kurie jau ir dabar neretai renkasi studijas užsienyje – negrįžtamai paliktų gimtosios šalies mokslo institucijas; kitaip tariant, kyla pavojus, kad Lietuvą paliks didžiausias mokslinio elito potencialas. Čia svarbu pažymėti tai, kad protų nutekėjimo grėsmė iš esmės egzistuoja dėl galimų naujos sistemos tranzitinės stadijos problemų (t.y. dėl nepakankamų kokybės gerėjimo proceso tempų), o ne dėl pačios sistemos ydingumo.

Vis dėlto net ir šioje situacijoje egzistuoja dvi medalio pusės. Išplėtokime aukščiau išsakytą teiginį, kad įdiegus naują studijų finansavimo sistemą, keistųsi ne tik studentų, bet ir aukštųjų mokyklų motyvacija. Valstybei finansuojant tik geriausius, kiekvienas universitetas būtų suinteresuotas pritraukti likusius studentus, nes būtent pastarųjų finansinis įnašas sukurtų sąlygas aukštajai mokyklai klestėti. Natūralu, kad tai skatintų sveiką konkurenciją tarp mokslo institucijų, iš kurių kiekviena taipogi siektų pritraukti/susigrąžinti geriausiuosius, nes ne kas kita, o žmogiškasis potencialas yra būtina kokybiško mokslo (kas iš esmės yra lemiamas pritraukiantis studentus veiksnys) sąlyga ilgu laikotarpiu. Paradoksalu, tačiau tam tikra prasme potencialus protų nutekėjimas būtų lyg ir akstinas aukštajai mokyklai sparčiau „gerėti“.

Išorė vs. vidus

Šiais didele dalimi laisvosios rinkos principais paremta aukštojo mokslo reforma išspręstų didelę dalį esamų sistemos problemų. Svarbu pabrėžti tai, kad valstybės vaidmuo mūsų vizijoje apsiribotų pioritetų nustatymu (pvz. investuoti į geriausius) bei įgyvendinimu. Vizija, kurią mes matome, įprasmina sveiką ir palaikomą konkurencinę aplinką ateities moksliniame darbe. Ateities, kurioje nežaidžiama strateginių lošimų atgrasinti nuo įėjimo į mokslininkų gretas, kur klanai ir šeimos nevaidina vaidmens atrankos procese, o geriausiųjų vengiama, nes jie gali išryškinti egzistuojančias sistemos ydas bei mokslinio establišmento nykumą.

Juk tokia „pseudo-garbė“, kuri daugeliui gali priminti prestižo egzistavimą, tebeegzistuoja šiandieninėje Lietuvoje: literatūros sąrašai, skirti įveikti per keletą savaičių, reikalauja kone tiek pat laiko, jog būtų peržvelgti, nekalbant apie pačios literatūros skaitymą. Juk docentas arba profesorius gali pasijusti nekompetentingu, jeigu jo kolega, kuris, beje, irgi ruošia atitinkamo turinio „privalomos literatūros sąrašą“, sužinos apie neleistinai menką literatūros aprėptį.

Nesvarbu, jog abu mokslininkai puikiai supranta, jog nei studentai tą sąrašą skaitys, nei jie jo reikalaus egzamino metu – mat daugeliu atveju nė patys nėra jo įveikę, tiesiog paruošę lankstinuką, konspektą ar skaidres, kurios ir laikomis „disciplinos ašimi“. Nesvarbu ir tai, jog pasiūlius vieną ar keletą šaltinių jų perskaitymo tikimybė ženkliai padidėja. Netgi nesvarbu, jog „baimė apsijuokti“ tarp kolegų kyla ne dėl nedalyvavimo mokslinėse konferencijose, projektuose ar moksliniame darbe, o dėl eksterjero. Dėl to mūsų vizijoje svarbiausias yra interjeras – darbas, pastangos, rezultatai, o ne tuštybė. Žinoma, į jokį, tegu ir patį reikalingiausią pertvarkymą, negalima lėkti strimgalviais. Prieš vykdant bet kokią reformą būtina atlikti išsamią situacijos analizę, galbūt net pasitelkiant į pagalbą užsienio ekspertus. Deja, sunku nesutikti su profesoriaus Arvydo Janulaičio komentaru, kad šiuo metu Lietuvoje praktiškai nėra strateginio mąstymo aukščiausiu lygiu, nėra aiškių prioritetų, dažniausiai apsiribojama tik „gaisrų gesinimais“, o aukštojo mokslo ir mokslo sistema, kuri yra žinių ekonomikos pagrindas, yra visiškai apleista.

Mokslinio darbo stabdžiai

Neturėtume pamiršti ir visuotinių socialinių procesų, kurie turi labai didelę reikšmę visuomenei, šaliai – aišku, ir mokslui. Kalbame apie akceleraciją – greitesnį tempą ne tik gyvenime, bet ir moksle – apie sienų idėjų perdavimui neegzistavimą, informacijos kiekio augimą, žinių generavimo galimybes. Turime pripažinti, jog informacijos prieinamumas šiandien ir daugelio Lietuvos universitetų dėstytojų mokymosi metu yra iš esmės nepalyginamas. O tai reiškia ne tik atsiveriančias galimybes bei neišnaudotus klodus, bet ir nepaliaujamą atskirties augimą ir užsišaldymą praeityje.

Nepasivijus ir nevykdant nuolatinio tobulėjimo proceso laukia tik tolimo galimybė – netgi eksponentinis atskirties augimas, nes informacijos prieinamumas, apimtys, augančios rekordiniu greičiu, ir gebėjimai ją apdoroti nepaprastai priklauso nuo noro, pastangų, sukauptų žinių bei neišnaudoto potencialo. Tad tokiuose moksluose kaip ekonomika, kurią Lietuvoje šiandien tenka tenka „lipdyti“ iš naujo, neretai atsitinka netgi taip, jog studentai konsultuoja dėstytojus jų dėstomos medžiagos klausimais.

Taip nutinka dėl daugelio priežasčių – kalbos barjero, nes literatūra dažnai yra orientuota anglų kalbą mokančiam asmeniui, dėl vidinės paspirties tobulėti stygiaus, pagaliau dėl elementaraus negebėjimo suvokti naujas koncepcijas, nes amžius, anksčiau suformuotos pažiūros ar šiuolaikinių metodų neišmanymas stabdo šiuolaikinio mokslo sklaidą, nekalbant apie jo generavimą.

Mokslininko įvaizdis visuomenėje bei mokslo populiarinimas

Mūsų vizijoje Lietuva yra gerokai šviesesnė negu toji, pateikta pastarosiose iliustracijose. Tai Lietuva, kuri suvokia, jog geriausias kelias į mokslininko profesijos prestižo augimą visų pirma pasiekiamas per pagarbos ir autoriteto formavimą. Lietuva, suprantanti, kad šie dalykai nėra nei nuperkami, nei nukrenta it mana iš dangaus, netgi nepriverčiami galioti valstybės įsakais ar įsakymais. Tai ilgo proceso rezultatas – proceso, kuris dar tik formuojasi. Mokslas tautai įgyja vertės tik tuomet, kai pati tauta yra verta mokslo – kai mokslas jai tampa svarbus gyvenimo elementas, kai esti pliuralizmas, atviras disputas, „geriausio“ sprendimo paieškos ir tobulėjimas.

Kalbėdami apie mokslo prestižo kėlimą, negalime pamiršti, kad sąsajos tarp terminų „įvaizdis“ ir „prestižas“ yra gana glaudžios, kad geras įvaizdis skatina prestižo augimą. Šiuolaikinis mokslininkas jaunosios kartos vis dar yra įsivaizduojamas kaip nuplikęs, vyresnio nei vidutinio amžiaus vyriškis, laiką leidžiantis niūriame kabinete prie popieriais nukrauto stalo. Toks mokslo darbuotojų įvaizdis atsiranda neatsitiktinai, čia vėlgi turime vadinamąją uždaro rato problematiką: šiandien Lietuvos mokslininkų tarpe dominuoja vyresniojos kartos atstovai, negaunantys pakankamo finansavimo, o darbo sąlygos laboratorijose vis dar asocijuojasi su kolbomis ir pieštukais.

Akivaizdu, kad jaunimui sužinant apie mokslininkų darbus, jų ryšius su realiu pasauliu, keistųsi ir jų pažiūra į mokslininko profesiją. Šiandien Europoje jaučiamas didelis pagyvėjimas mokslo populiarinimo klausimais: senasis žemynas pradeda suprasti, kad norint neatsilikti nuo JAV ir Japonijos, ar juolab siekiant tapti pažangiausia ekonomika pasaulyje, esmines jėgas reikia permesti į inovacijų, mokslo skatinimą, nes ekonomikos konkurencingumas vis didesne dalimi priklauso nuo naujausių technologijų vystymo ir diegimo.

Patys mokslininkai pamažu ėmė suprasti, kaip svarbu, kad visuomenę pasiektų kompetentingai parengta informacija apie jų darbus ir pasiekimus, koks svarbus yra žiniasklaidos dėmesys. Didžiojoje Britanijoje mokslo populiarinimo tikslais buvo įkurtas Mokslo ir žiniasklaidos centras, iš mokslininkų gaunamą informaciją patraukliai bei profesionaliai rengiantis ir pateikiantis spaudai, televizijai ir kt. Šis centras taip pat atsakingas už spaudos konferencijų, seminarų ir kitų mokslo populiarinimo priemonių organizavimą.

Mokslininkų darbo „savireklama“ nėra naujas ar kažkuo iš kitų išsiskiriantis procesas – darbo specifikos aiškinimas politikams arba visuomenei dažniausiai siejasi su didesnės išteklių apimties, skirtos tyrinėjimams, propagavimu arba profesinės autonomijos išsaugojimu. Mūsų akimis, Lietuvoje šios rūšies „lobizmo“ akivaizdžiai trūksta, nes mokslininkas tebėra nematomas, nežinomas, daugiausiai pasikliaujantis tuo, kas liks arba atiteks dėl „gerojo skirstytojo“ (valdžios) malonės.

Jei grįžtume prie sveikos konkurencinės aplinkos kūrimo idėjos taip pat ir mokslo srityje, galėtumėm prašnekti apie pačių universitetų iniciatyvą steigti atskirus padalinius, atsakingus už savireklamą, komunikaciją su visuomene, marketingą ir kt. Svarbu pastebėti, kad egzistuojant konkurencijai tarp aukštųjų mokyklų, kiekviena jų būtų suinteresuota kuo geriau save „parduoti“: tiek studentams, tiek potencialiems investuotojams, tiek mokslo darbuotojams.

Neatrastos galimybės ir katalizatoriai

Mes matome valstybės vaidmenį kaip šalies prioritetų nustatymą ir jų realizavimą. Mes matome tautos atstovus ne kaip reguliuotojus, tvarkytojus, baudėjus ar prievartos mechanizmo naudotojus – mes juos įsivaizduojame kaip šalies katalizatorių, skatinantį augimą, o ne jį stabdantį. Tam reikia aiškiai apibrėžti, ko siekia šalis kaip visuma – daugybės, bet vos galą su galu suduriančių universitetų, niekam nežinomų toliau Lietuvos sienų, daugybės vadybininkų, teisininkų, ieškančių darbų ne pagal specialybę, tiksliųjų mokslų studentų studentų stygiaus ar šalies, o ne Vilniaus bei Klaipėdos, gerovės.

Šalis, kuri supranta, kad istoriškai ir kultūriškai susiklostė taip, jog vieni regionai yra specializavęsi sunkiojoje pramonėje, kiti – paslaugų sektoriuje. Šalis, kuri sugeba išnaudoti šias ypatybes, steigdama technologijų centrus, profesines kolegijas bei inovacijų generatorius ten, kur egzistuoja daugiausia vienos ar kitos sferos žinių bei atradimai gali būti greičiausiai pritaikyti. Juk Lietuvos regionuose labiausiai ir yra reikalingas mokslas, kuris gali duoti greitų rezultatų bei būtų adaptuotas regiono industrijose. Tuo tarpu didžiausi „poliai“ galėtų generuoti abstraktesnes arba didesnių mokslinių pajėgumų reikalaujančias idėjas, pavyzdžiui, plėtoti biochemijos, bioinformatikos, nano, lazerinių technologijų tyrimus.

Žinoma, vietos atsirastų ir visuomenės mokslams: geresnio vadybinių gebėjimų vystymo metodika, verslumo skatinimo technikos, ekonomikos matavimo metodų tobulinimas – tai taipogi vertę kuriantys procesai. Tokiu atveju turėtume darnią šalies mokslo sistemą, kur geriausių šalies protų indėlis būtų panaudojams visos šalies naudai, o tuo tarpu regionai, gavę „mokslininkų produkciją“ ją gebėtų pritaikyti savo gerovei kelti, teiktų rekomendacijas centrams dėl tolimesnių idėjos tobulinimo ar pritaikomumo galimybių. Tuomet veiktų ir grįžtamasis ryšys, užtikrinantis inovacijos plėtrą, technologinės pažangos nuolatinį egzistavimą. Ekonominėje literatūroje vis dažniau prabylama apie šalies augimą idėjų dėka, kurios, beje, manoma, pasižymi masto ekonomija, tad regionų stiprybių skatinimas įgauna praktinę prasmę.

Dar vienas valstybės vaidmuo būtų mokslinių iniciatyvų palaikymas ir rėmimas. Lietuvoje tebestringa rizikos kapitalo finansavimas iš valstybės biudžeto, mat nuolat atsiranda naujų ir naujų mistinių būtybių, su kuriomis kovojant, derantis ar dalyvaujant suokalbiuose stinga laiko kitiems reikalams. Deja, bet tų reikalų tebėra daugybė. Mūsų vizijoje Lietuva yra šalis, kuri geba teisiškai reglamentuoti mokslą skatinančią institucinę sąrangą. Šalis, kurioje atsisakyta pseudomokslo finansavimo fondų, o veikia visapusišką pagalbą teikianti institucija, naikinanti barjerus moksliniams tyrinėjimams.

Visgi mokslininkas neturėtų likti nuošaly, tačiau būti motyvuotas siekti rezultatų, pavyzdžiui, premijuojant už išskirtinius rezultatus (skatinimo metodas) arba neprimokant dalies projekto lėšų, kol nepasiekti bent minimalūs užsibrėžti rezultatai (baudimo metodas); praktiškai antrasis metodas sunkiai gali būti taikomas realybėje, verčiau modifikuojamas į kitą motyvų kūrimo metodą, kuomet reikalaujama, jog mokslinį projektą finansuotų kuo daugiau nepriklausomų šaltinių, kurie visi būtų suinteresuoti jo sėkme, gerų sąlygų užtikrinimu, o mokslininkas jaustųsi atsakingas nebe vienam, o daugeliui investuotojų. Žinoma, mokslas tuo ir yra žavus, jog visuomet egzistuoja stochastinis elementas (antraip viskas būtų determinuota iš pat pradžių, tad ir tyrimo tikslas būtų beprasmis), paverčiantis investicijas gana rizikingas. Čia ir slypi valstybės vaidmuo nesant pakankamai brandaus ir didelę riziką toleruojančio verslo.

Taigi ir privatus verslas neturėtų būti išstumtas iš mokslinių tyrimų. Iš tiesų jo vaidmuo turėtų nuolat augti, nes ekonomikos sėkmė tiesiogiai veikia verslo sėkmę. Visgi iki šio lygio reikia priaugti bei įgyti tam tikros brandos. Bet tam turi pasitarnauti teisinė, socialinė ir ekonominė aplinka, užtikrinanti, jog kiti siekiai ateis kaip „spontaniška tvarka“, t.y., žmonių veiksmų rezultatas, bet ne detalizuotas projektas, kurį užsibrėžta įgyvendinti. Šiuo atveju kalbame ne tik apie verslo, bet ir pačių mokslininkų, visos visuomenės brandos augimą. Visuomenės, kurioje jaunuoliai nesirenka mokytis teisės, nes taip tėvai norėjo. Juk laisvė rinktis yra visų pirma atsakomybė už iš pasirinkimo laisvės kylančius rezultatus – o šis teiginys nėra taip paprastai įgyvendinamas. Visuomet norisi išvengti neigiamų pasekmių, o tik sudalyvauti sėkmės dalybose.

Tad ir laisvė būti mokslininku visų pirma yra atsakomybės prisiėmimas kaip visos mokslinės bendruomenės kuriančio atstovo prieš kitas profesijas; būtinas visuomenės savimonės lygio augimas, kuris užtikrina mokslininko profesijos svarbos bei ypatumų, nesėkmės galimybių bei atsitiktinumo elemento egzistavimo suvokimą. Kaip pastebėjo vienas geriausių visų laikų ekonomikos publicistų, F. Bastiat, tik klaidos darymo galimybė įgalina žmogų mokytis ir teisingai pasirinkti, juk nesant laisvo pasirinkimo, įžvalgumas tampa bereikšmė kaip patirtis, nes jos tiesiog nereikia. Na, o laisvė, kaip jau minėjome, visų pirma yra atsakomybė; abipusė atsakomybė yra vienas iš raktų į pagarbos ir autoriteto kūrimą, kurie labai stipriai siejasi su prestižu ir prestižine profesija.

Norint kelti mokslo prestižą Lietuvoje, reikalingas laisvas įėjimas į mokslininkų tarpą, sveikos konkurencijos egzistavimas, mokslui draugiškos institucinės, teisinės ir ekonominės aplinkos buvimas, visuomenės ir kiekvieno jos nario branda. Savo vizijoje mes matome apsisprendusią Lietuvą: apsisprendusią dėl aukščiausio lygio prioritetų, apsisprendusią dėl mokslo vaidmens svarbos, pagaliau nusprendusią, kad reikia spręsti pačią problemą, o ne maskuoti pasekmes. Be galimybių siekti mokslininko profesijos, vešint kastoms ir klanams, nesant tikrojo mokslininko darbo negalime kalbėti apie prestižą, nes jo nebuvimas yra natūrali protesto prieš vešintį chaosą išraiška.