Kasvakar matau už parankių susikibusią žilstelėjusių senukų porą. Ar lietus lynotų, ar vakariniai saulės spinduliai jau glostytų pavargusią nuo triukšmo miestelio gatvę, ar elegantiškai leistųsi snaigės – jie vis abu kartu. Pasitempę, žvalūs... Nežinau, kur jie eina... Nežinau, ko jie eina... Bet kasvakar... Ir taip maloniai paglosto širdį tas reginys: ABU KARTU. Eidamiesi šnekučiuojasi. Kartais, gali pastebėti, kad jų veidais prabėga kažkokie prisiminimai... Man taip gražu... Man atrodo, kad jiems taip gera....

Šiandien, jau paskutinę lapkričio – šventojo Andrejaus dieną, kai už lango drengė nemalonus sniegas – JIE ir vėl ėjo. Pūtė stiprus vietas, palinkę nuo jo, bet ne nuo metų naštos, prigesusiomis akimis jie žvelgė į baltuojančią gatvę – ir man atrodė, kad JIE ŽINO TĄ TIKRĄJĄ LAIMĖS FORMULĘ, NES PATYS BUVO TIKRAI LABAI LABAI LAIMINGI...

Todėl ir šįvakar noriu parašyti VIZIJĄ – KĄ DARYTI, KAD SENATVĖ LIETUVOJE BŪTŲ LAIMINGA?

DOVANOJU LIETUVAI VIZIJĄ – POKALBĮ PAČIOS SU SAVIMI

Aš ne kartą girdėjau sakant, kad kiekviename mūsų du skirtingi likimo kalviai gyveną – vienas sidabrines gėrio stygas kala, o kitas – blogio grandinėmis mus kausto. Vienas pesimistiškai šykščiai nusišypso, kai kitas – atlapaširdis, šokinėja iš džiaugsmo ir šventai tiki, kad Pasaulyje turi triumfuoti Gėris, Meilė, Pagarba ir Tikėjimas.

- Ką daryti, kad senatvė Lietuvoje būtų laiminga? – klausiu pati savęs šiandien... To paties galiu paklausti ir daugelio pensininkų, gan skurdžiai „stumiančių” savo dienas, atidavusių visas savo jėgas – jaunystės energiją, polėkį ir veržlumą, tačiau, taip ir nesugebėjusių prisitaikyti prie dabartinės aplinkos sąlygų – nesugebėjusių užtikrinti sau sotaus, šilto ir prasmingo saulėlydžio...

- Žinau, kad daugelis man paprieštarautų... Juk senoliai gauna pensijas. Tačiau kokios jos? Minimalios? Kaip išgyventi iš jų?

Pesimistas jau priekaištauja: O kaip gyvena žmonės, auginantys vaikus ir turintys pasirūpinti jais....

- Taip, - atsidūstu... – Tikrai, taip.... Juk pati viena auginu 3 vaikus ir kaži, ar mano darbo užmokestį padalijus kiekvienam šeimos nariui, bus ta vidutinė senatvės pensija kiekvienam.... Tačiau, nuo mažens buvau mokoma pagarbos – Pagarbos Senatvei, Motinai, Tėvui... Neišmokau skųstis ir verkšlenti...

Tai ką daryti, kad Lietuvoje senatvė būtų laiminga? Labai įstrigo pažįstamos moters Tėvų žodžiai: „Dar taip baisu mums, kaip dabar, niekada nebuvo... Dukrai padėti reikia. Jai sunku. Jos vyras – mažai uždirba, o ji – nedirba... Anūkų gaila... Tai visa pensija ir ištirpsta. Patys nieko nematom....Tik „chlodnikas“ ir duona... Ir ta brangsta...”

Kitos pažįstamos mama irgi dejuoja: sunku, pensiją mažą gaunanti... Vaikai nepadeda...

- Hm... Susimąstau, ir jaučiu, kaip krūtinėje sukirbžda kažkoks didžiulis didžiulis kirminas... „Mama, bet juk Jūs vaikų ir neauginote“, – bandau papriekaištauti jai... „Neauginau, - prisipažįsta ji, - valstybė užaugino, tačiau vaikai privalo padėti tėvams.... Juk aš gi pagimdžiau juos visus…“

Ech, ta senatvė... Kai saulėlydžio gaisai dažo pašvaistę – tiek daug ryškios spalvos... kas tai? Ne, ne liūdesys, ne skausmas ir neviltis... tai – mūsų išgyventos dienos... Tik vienas toje vakarinių spalvų paletėje įžvelgia save – kaip didvyrę: „Juk aš pagimdžiau”, kiti nekaltina nieko, gal net nesusimąsto, kad ne valdžia kalta, kad jiems taip sunku, o jie patys... Kaip aš drįstu kaltinti Senatvę? Jokiu būdu – NE. Jų dukra – sveika ir gyva... Tik neišmokyta savarankiškumo ir atsakomybės... Ji jauna, tačiau pavargsta ne nuo darbo...

Tai kaip padaryti laimingą senatvę? – klausia manęs tas mano antrasis Aš. Kaip padaryti, kad žmonės – būtų linksmi, laimingi?

Ekonomikos kilimas dar ne visada parodo žmonių laimės matą.. Liaudies išmintis byloja: „Kuo daugiau turi – tuo daugiau ir nori...“ Tačiau nors labai daug, tačiau juk dar ne viskas, tikiu, grindžiama materialine verte...

Padaryti senatvę laimingą – siūlau 7 žingsnių sėkmės formulę.

Buvusioje populiarioje dainoje skambėdavo „taip, kaip upės didelės pradžia – upelis“... Todėl aš ir siūlyčiau laimingos senatvės receptą pradėti nuo... vaikystės...

SUDARYTI SĄLYGAS MOTINYSTEI

A. Lediajevas sakė: „Ką pasėsi, tą ir pjausi. Viskas bumerangu grįžta. Šiandien iššausi pistoletu, rytoj į tave iššaus patranka. Pasėsi nelaimingą vaikystę – nupjausi vienišą senatvę“. Tad neatimkime Motinų iš vaikų. Pats imliausias mažojo periodas – vaikystė, kurioje jis mokosi ne tik elemetariausių ir kasdieninių socialinių įgūdžių. Ir viso to turi išmokyti mama. Tai turi būti šventas ritualas, perduodamas iš kartos į kartą (pagarba Žmogui, Atsakomybė). Kas gi paseks gražiausias pasakas ir padainuos lopšines prieš saldų miegelį? Kas išsives gegužy į baltais žiedais aplipusį sodą ir išmokys išgirsti, kokią maldą kužda žemei žiedas. Ne, nebūtina moteris turi tapti „namų valytoja, vaikų prižiūrėtoja“.

Manau, kad Lietuvoje užteks protingų galvų, sugebančių sukurti motinystei tinkamą sistemą – lanksčias darbo sąlygas abiems tėvams, socialines paslaugas reikalui esant. O, svarbiausia, kad motina iki 3 metų galėtų auginti vaiką namuose, gaudama bent didžiąją dalį buvusio atlyginimo. Vaikui, patyrusiam namų jaukumą, sustiprės ryšys: vaikas – tėvai.

SKATINTI KIEKVIENO ŽMOGAUS ATSAKOMYBĘ UŽ SAVO VEIKSMUS, POELGIUS

Visada su žavesiu ir Pagarba žiūriu į Žmogų, paženklintą ligos, negalios, bet nepalūžusį. Dažniausiai tam tarnauja įdiegtas vaikystėje atsakomybės jausmas. Jis kabinasi į gyvenimą, nes jaučiasi atsakingas ne tik už save, bet ir už kitus. Toks žmogus rečiau puola į depresiją, tampa priklausomas. Sugebėkime būti orūs. Skatinkime ir padėkime krizėje, tačiau suteikime galimybę kiekvienam pačiam pajusti Atsakomybės vertę.

Atsakingas už save sugebės atsakingiau ir pagarbiau žiūrėti ir į Savo Tėvų Senatvę, suprasdamas, kad ne jo tėvai, o jis pats visgi turi rūpintis savo atžalomis. Atsakomybę siečiau ir su „švaria sąžine“, nekorumpuota visuomene. Gal pagaliau mes visi turėtume suprasti, kad gyvename ne „švogerių respublikoje“, bet demokratinėje valstybėje, kurioje galioja Pagrindinis Įstatymas - Konstitucija. Sakoma, kad žuvis genda nuo galvos... Bet gal pradėkime kiekvienas nuo Savęs, atsakydami į pačius paprasčiausius klausimus, kuriuos galėtume užduoti net pirmos klasės mokinukui: pagalvokime, ar šalia manęs gera kitam? Ar aš norėčiau, kad su manimi pasielgtų taip, kaip aš elgiuosi su kitais?

TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAI, MOKYMAI, KURSAI – GALIMYBĖ TOBULĖTI SENJORAMS

Senas Žmogus dažnai jaučiasi netekęs visko – grožio, jaunystės, netgi žinių, o ir patyrimas, kuris buvo sukauptas per visą gyvenimą – dabar tampa visai nebereikalingas, nes modernėjančioje informacinėje žinių visuomenėje neretai jo žinios – tai tik niekai? – nereikalinga pasenusi tiesa.... Šiuolaikinės technologijos turi būti prieinamos kiekviename amžiuje.

Senjorams bus malonu susitikti informacinių technologijų kabinete... Gal iš pradžių ir erzins sugrubusioms rankoms labai nepaklusni „pelytė“, tačiau galimybė per „Skype“ vaizdo kamerą pamatyti savo anūkę ar sūnų, išvykusį dirbti ar gyventi į užsienį, tikrai pranoks lūkesčius. Senoliai dažnai nesupranta informacinėje visuomenėje „šuoliuojančio“ laiko. Juk dar neseniai tie praėję laikai, kai laiškas keliavo 3-5 (o ir daugiau) dienas į vieną pusę. Virtuali erdvė – galimybė skaityti ar išgirsti šių akimirkų naujienas.

Naudingi ir psichologų kursai, paskaitos, išėjusiems į pensiją, „Senatvė – tai palaimintas Ruduo“ (padedant įveikti „nereikalingumo“, vienišumo krizę), „Mirtis – dar ne pabaiga“, „Testamentas – mano pasirinkimas“...

TOBULINTI ĮSTATYMUS, SKATINANČIUS PLĖTOTI SMULKŲ IR VIDUTINĮ VERSLĄ – DIDINTI UŽIMTUMĄ

Kiekvienas žmogus laimingas, gebantis išlaikyti savo šeimą pats. Atsiradus naujoms darbo vietoms, didėjant jų galimybėms, bus plečiamos įvairios paslaugų sferos, tuo sukuriamos vis naujos darbo vietos. Tada ir senoliai nebesisielos, kad jų sunkiai uždirbta, užtarnauta pensija skiriama tik suaugusių vaikų šelpimui. Savo pensiją skirdami tik savo reikmėms jie tikrai bus laimingesni. O gal ir senolis bus maloniai nustebintas, galintis savo jėgas dar išbandyti.

REKONSTRUOTI SVEIKATOS APSAUGOS SISTEMĄ

Nors sakoma, kad sveikatos nenusipirksi, tačiau galima nusipirkti brangesnių vaistų, lankytis pas gydytoją, turintį geresnę reputaciją. Pagaliau, net ir brangus tyrimas, atliktas laiku, nepavėlavus, užtikrina geresnę gydo kokybę. Žinoma, neišsaugosi jaunystės žavesio, tačiau galima atitolinti senatvės negandą ir nesugebėjimo pasirūpinti savimi krizę. Elementariausias dalykas – osteoporozės profilaktikai reikalingas Ca preparatas, tačiau jų neįstengia nusipirkti kiekvienas pensinio amžiaus gyventojas.

Manau, kad sveikatos draudimas irgi privalomas. Siūlyčiau, vairuotojams, kurie pagauti už vairo neblaivūs, skirti dar ir papildomą baudą: įmokas į sveikatos fondą padidinti 1- 5 % 6 – 24 mėnesiams. Gal vairuotojams tokia bauda ir nebus labai pastebima, tačiau Lietuvos Sveikatos Apsaugai per dešimtmetį suma turėtų susidaryti gana nemaža.

UŽTIKRINTI PENSIJAS, ATITINKANČIAS REALIAS KAINAS IR REALŲ PRAGYVENIMO DYDĮ

Nors mūsų senatvės pensijų dydis kinta, tačiau, be abejo, jų augimas nesugeba užtikrinti augančių kainų šuolių. Atsiradus didesnėms įplaukoms – suma kis, didės...

TEIKTI ĮVAIRESNES NEMOKAMAS SOCIALINES, JURISTO, NOTARŲ PASLAUGAS

Artimo žmogaus mirtis dažnai tampa dar vienu išbandymu vyresnio amžiaus žmogui. Jis prislėgtas ne tik artimo žmogaus netekties, bet ir prislėgtas įvairių problemų, kurios kyla paveldint turtą, neretai lankymasis įvairiose institucijose senyvo amžiaus žmogui tampa problema – nes visur susiduriama su mokesčiais.

- Tai ar visuomenė pasikeis? – pesimisto balsas nuskamba kiek liūdnokai.

- Užmerk akis, - paprašo optimistas. – Ir pasakok viską, ką matai…

... Užmerkiu akis ir matau Lietuvoje ypatingą šviesą... Besišypsančius žmones, laimingus vaikus... Parke mamytė supuoja vaikutį... Šalia sėdi laiminga senelių pora...

Iš sustojusio autobuso pabyra pulkelis senjorų. „Tai – turistai“ – sukužda, girdžiu, kažkas... Jie keliauja po Lietuvą, juk Zarasai – miestelis, jau senokai plėtojantis turizmą...

Iš didelio pastato vėl patraukia vyresnio amžiaus žmonės. „Jie mokosi?“ – klausia manęs pesimistas... Nors žinau, kad jis nemato, bet linkteliu galvą.

- „Prie ligoninės matau skubančią senutę. „Einu, vaikams pasakas, o ligoniams – laikraščius paskaitysiu“, – džiaugsmingai kiek suvystusiom lūpom sukužda senutė. „Savanoriauju...“

- Ar tai – tik mano sapnas? – klausia pesimistas.

- Ne, ne sapnas, - sakau drąsiai. Tai Lietuva, kurioje jau senatvė LAIMINGA...