„Padovanok Lietuvai viziją“. Ką daryti, kad senatvė Lietuvoje būtų laiminga?

 (3)
Sausio 8 d. paskelbti savaitraščio „Atgimimas“ organizuoto konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ nugalėtojai. Skelbiame vieno iš dalyvių viziją.
Vizija apie tai, ką daryti, kad senatvė Lietuvoje XXI amžiuje ar bent jo pradžioje būtų laiminga, pagrįsiu savo – aštuoniasdešimtmečio patirtimi, gyvenimo stebėjimu, samprotavimais. Tai neišvengiami bendražmogiški kriterijai, būtini ir pakankamai patikimi norint pagrįsti teiginius apie laimingą senatvę.

Neišvengiama pokalbio pradžia turėtų būti – pensija. Jos pagrindai pakankamai realūs, tvirti ir įtikinami. Taigi, kiekvienas dirbantis žino, jog atskaitymai per visą jo darbingą gyvenimą apskaičiuoti taip, kad, išėjus pensijon, žmogaus gyvenimas būtų pakankamai aprūpintas, kad toliau būtų sudarytos visos normalios gyvenimo sąlygos pensijiniu laikotarpiu. Vadinasi, sėkmingai pasiruošęs darbui, įsigijęs mėgstamą specialybę, sėkmingai dirbdamas užsitikrini sau sėkmingą aprūpinimą senatvėje išėjus į pensiją.

Taip laiminga senatvė Lietuvoje atrodo ir turėtų atrodyti pasakius A. Bet atitinkamai galima pasakyti ir B... ir t. t. iki Z. Tad, kad Lietuvoje senatvė būtų laiminga, reikia išsiaiškinti nuo A iki Z.

Ar pradėję, ar nepradėję savarankišką gyvenimą, matome, kad dirbantiems, o ir nedirbantiems pensijos problemos paskui save tempia didžiausią šleifą priežasčių, poreikių, tikslų, reikalavimų, aibes norų, vilčių svajonių, vizijų ir visokių kitokių dirgiklių, kad senatvė būtų laiminga. O man, tau ir visiems bendrapiliečiams – dar ir Lietuvoje! Ir ne tik!

Ir taip, žingsnis po žingsnio, diena po dienos žvalgomės, kaip čia reikalai klostosi tai būsimai senatvei. Gal daugeliui – patenkinamai, neblogai, gal gerai ar labai gerai?.. O kaip visiems? Pažiūrėkime, ką ketina valdžia, ką sako gyvenimas, likimas. Visi juda, kruta, mąsto, daro, kad būtų tik gerai.

Jeigu keliamas klausimas „Ką daryti?..“, belieka vykdyti tik žinomą tezę: „Ką darai – daryk gerai!“ Štai yra ir formulė! Tai visuotinė formulė.

Kas gali būti geresnio normalioje valstybėje kaip išsirinkti visiems visų geriausią valdžią. O tai padaryti taip lengva! Aš, tu, visi mes renkame valdžią sau, tau, visiems. Vadinasi, renkame visi. Tada valdžia – mano, tavo, visų. Jeigu nors vienas demokratinėje(ar bet kokioje) valstybėje nerenka, tai jau rodo, jog aš išrinkau valdžią ir tau. O gal tu nepatenkintas? Tai reikėjo taip pat dalyvauti rinkime. Ir tokiu atveju jau pats pradinis žingsnis valstybėje kai kurių piliečių žengtas neatsakingai.O žiūriu, tas, kuris nedalyvavo rinkimuose, kaip energingai kelia gausybę pratenzijų, reikalavimų, kad gyvenimas būtų geresnis.

Tai kaip gi čia yra, jeigu net savo atstovo valstybėje tu, reikalautojau, neturi? Taigi, aš rinkau, o tūlas(tūla) – nerinko. Tai kas jis(ji) toks? Gal mano ar mano valstybės priešas, griovėjas? Ir taip, rinkimų klausimu, manau, kiekvienas mokinukas supranta, kad daug daugiau gero valstybėje(Lietuvoje) būtų galima padaryti, jeigu rinkimuose tik į parlamentą dalyvautų visi piliečiai. O kiek dar visokių kitokių rinkimų: ir savivaldybėse, profsąjungose, organizacijose, draugijose... Esi narys, pilietis – dalyvauk rinkimuose. Jeigu susikūrė toks darinys kaip valstybė, jeigu joje yra piliečiai – dalyvavimas rinkimuose ne malonės, o prievalės reikalas. O kas gi kitas už mane, tave, jį, ją turi dalyvauti rinkimuose?

Tą reikia daryti, kad taip pat ir senatvė Lietuvoje būtų laiminga nuo A iki Z.

Sutinku! Genys margas – svietas dar margesnis! Labai gražu! Buriamės į bendruomenes, bendrijas, organizacijas, partijas, draugijas, asociacijas... (nepiktnaudžiausiu išskaičiavimu visų telkinių). Bet sambūrių jėgą, galimybes, rezervus žinome. Ir vėl rinkimai! Tai ir išsirinkime(visi noriai, dalyviai) geriausius lyderius, vadovus, atstovus; atsakingai, su dėmesiu. Nevykdomi nuostatai, programos, planai! Keiskime geresniais, perrinkime, reformuokime... Svarbiausia – „nestovėti po medžiu“!

Į sambūrius telkiasi ir senimas. Daugelis jų visuomeninėje veikloje išbandyti gyvenimo. Veikliausi, geriausi neatsisakys ir senųjų sambūriams pavadovauti: ir kultūrinių ar kitokių renginių rėmėjų, pagalbininkų suras, ir gerų sumanymų pasakys, ir gerais patarėjais bus ir t.t. Svarbu, kad senoji karta neatsiribotų nuo nūdienio gyvenimo. Ir senųjų, ir visuomenės reikalas, kad visose organizacinėse gyvenimo grandyse būtų senosios kartos atstovai(ar tai būtų partija, ar organizacija ar bet koks kitas organizacinis telkinys: kartų sambūris neišvengiamas! Neišsigąskime, kad šiuo metu pastebime kiek sumažėjusį jaunosios kartos mandagumą, dėmesingumą senajai kartai transporte, gatvėje, buityje ir pan. Tai naujosios visuomenės augimo sunkumai, gal laikini trūkumai, nesklandumai. Sakoma: „ Turime išaugti iš kelnaičių!”

Žinome, kokią didelę įtaką teikia gyvenimo patirtis. O kokia ta patirtis visuomenėje gali būti be senosios kartos patirties panaudojimo? Gal reikia kiek kryptingesnės propagandos, patirties reikšmės, argumentavimo. Tam tikra užduotis tenka ir žiniasklaidai.

Štai koks galimas kad ir mažutės patirties kūrybiškas panaudojimas senų žmonių, sakykim, šiuolaikinėje praktikoje.

Pavyzdžiui, puikiai prisimenu, kai mano šeima bendravo su viena žydų šeima. Tai buvo dar tarybinės santvarkos metais. Jie turėjo „Zaporožietį“, kuriuo dažnai susigrūdę kartu važiuodavome į Valakampius. Ten maloniai leisdavome vasaros dienas. Bet būdavo būdinga, kad numatytą valandą šios žydų šeimos vyras ir žmona mus palikdavo ir gerai valandai eidavo į žydų susibūrimą. Matydavome kaip iš visų pusių žydų tautybės žmonės renkasi į tą susiėjimą ir ten bendrai praleidžia laiką. Tai štai ir bendraminčių klubas.

Kaip gražu būtų, kad taip visada telktųsi žmonės pagal interesus praleisti dalį laiko. O tai taip lengva organizuoti. Kiek puikių vietų Vilniuje, Lietuvoje telktis žmonėms pokalbiui, pabendravimui! Ir kam gi laukti tų specialių(tai „Taikos“, tai „Diabetikų“, tai „Neįgaliųjų“ ir daugybės kitokių) dienų? Ir nebūtinai tokios ištisos dienos. Sakysim, susibūrė keli pensininkai ir galime rinktis „Mūsų popietei“ ar „Mūsų rytmečiui“. O ir tos popietės, rytmečiai gali vykti „Mūsų vasarėlės popiečių“ , „Mūsų pavasarėlio rytmečio“ arba „Rudenėlio“ metu. Ir pakanka valandėlės-kitos. Čia ir įspūdžiai, ir naujienos, ir padainuota ar pašokta!.. Ir vasarą ar pavasarį, o gal ir rudenį nei patalpų nereikia. Parko pakraštys, svetingo šeimininko teritorija, patrauklus kiemas ir daug kitų malonių vietelių, skverelių ir t.t. O tos reikšmingos dienos – jos irgi tegul būna. Paminėsime ir jas. Tačiau pasirinktas ar tai pirmadienio ar tai penktadienio ar dar kitoks kontrolinis pastovus laikas tebūnie mūsų priimtas įsipareigojimas, tradicija, pomėgis. O kas tokie mes esame, kurie renkamės? Irgi mūsų reikalas. Gal tai buvę kultūros darbuotojai, gal inžinieriai, gal keliautojai, buvę pedagogai, gal pardavėjos, gal buvę policininkai... Argi įmanoma išvardinti , kas gali telktis į įdomų sambūrį. Bet tokių kūrybiškų, moralinių įkrovų labai ir labai reikia. Tam – begaliniai dirvonai. O reikia tik noro ir nuotaikos. Tada atsirastų laiko ir daugiau pakalbėti, pasamprotauti apie parduotuvėse gėrybėmis perkrautus vežimėlius ir apie tų gėrybių „perkrovimų“ virtuvėse (ne į lentynas, spinteles – į organizmus). Argi senatvė gali būti laiminga,kai širdelei dieną – naktį tenka aptarnauti „perkrautus“ kilogramus, dažnai – ir dešimtis kilogramų. Tik apsidairykime aplinkui!.. Visuomenėje masė laimingų „perkrautų“ gėrybėmis senatvės atstovų.

Kaip matome, tenka gerokai pagalvoti, ką gi daryti, kad senatvė Lietuvoje būtų laiminga ir tiems nelaimingiems laimingiesiems pensininkams, pertekusiems skanumynais. Tūlas gali sakyti, kad jis perkrautas nuo bulvių, duonutės, kruopų košių ir pan. Čia moralizavimui vietos gal ir mažokai. Gal geriau tokiems padėtų nemokamas maitinimas, skiriamas socialinės paramos tarnybų. Bet ir vėl! Tai jau arti juodojo jumoro. Reikia pasitaisyti. Apie laimingą senatvę geriau kalbėti kitu tonu.

Reikia manyti, jog dėl to, kad senatvė būtų laiminga, valstybėje būtina tobula, gal net ideali juridinė bazė: pradedant įstatymais, nutarimais, nuostatais, tęsiant – taisyklėmis, teisėmis, nurodymais...ir baigiant – patarimais, tradicijomis. O gal ir toliau vėl tvarkant, peržiūrint juridinę bazę. Ir tik taip atsakingai, kad senatvė Lietuvoje būtų laiminga! Be jokių nukrypimų, pražiopsojimų nei Seime, nei Prezidentūroje, nei Vyriausybėje, savivaldybėse ir taip – iki senelių namų ar dar..toliau.

Tai kaip gi tame rūpestingame juridiniame fone turėtų virtualiai atrodyti mūsų laimingoji Lietuvos senoji karta ar kartos? Tik kontaktai, kontaktai! Vertikaliai ir horizontaliai, skersai ir išilgai, mieste ir kaime, žiemą ir vasarėlę ir t. t. (Kad rūpestingai bus sutvarkyta juridinė bazė, jau girdime, supratome ir įsitikinome. O kaip?)

Taigi, susiburia pagyvenę moterys. Dienos centruose jos mezga, siuva, tapo, mokosi, dainuoja... žodžiu, verčiasi per galvą... Ir tai – ne juokas: parodėlės, ekspozicijos. Dainininkės: šventėse, suėjimuose – tik klausykis. O kaip gražiai šypsosi, laimingos tos dainuojančios! O dar kitos – dainuoja mišriuose choruose, ansambliuose, suėjimuose, bažnytėlėse... Vėl kitos – kaip oriai jaučiasi pramokę anglų, vokiečių kalbas. Net padainuoti nori tomis kalbomis. Būrelis mėgėjų nepraleidžia kompiuterių kurų... Sako, labai reikalinga. Tai visiškai suprantama. Tokie laikai! Atsiranda išklausyti socialinės paramos darbuotojų kursą: ruošiasi padėti neįgaliesiems. O kur dar feminisčių judėjimas, kur laimingosios vienuolės...(ir vienuoliai).

Tą patį galima ir reikia pasakyti kalbant apie vyrų senatvę. Ir dar daug daug pridėti. Tai ir medžioklė, žvejyba (vasarą, žiemą), senjorų varžybos...

Čia tik užuominos apie moterų, vyrų laimingą senatvę. Tą laimę šiuo požiūriu teikia ir bendra moterų ir vyrų senatvė. Ar tai turizmas, ar tai užmiesčio sodai, sodybos, ar tai malonūs renginių lankymai, svečiavimasis, susitikimas prie kavutės, arbatėlės... Tai argumentų detalės, kaip sakoma, kalbančios už save. Lyg ir nesinori kalbėti, kokie „laimingi“(ir čia tikriausiai nereikalingos kabutės) tie susitinkantys ir spaudžiantys vieni kitiems rankas prie kioskų, parduotuvių, alaus barų ir pan. Tik žvilgtelėkim į jų veideliu, jų draugiškus pasisveikinimus. Ir nebandykime atimti iš jų „laimės“. Žinoma , valstybinis socialinis darbas čia reikalingas. Ir labai rimtas! Jis yra ir bus. Bet tai jau standartinio rūpesčio reiškinys visais laikais, visose visuomeninėse formacijose. Gal kad žmonija gyvuos?

Tikriausiai būtų nuobodu ir formalu linksniuoti, kaip malonu pagyvenusiems žmonėms telktis į visokiausiussambūrius pagal interesus, sveikatos pobūdį, meno rūšis, išsilavinimą, hobi, polinkius ir t.t. Aišku, kad šiuo atžvilgiu svarbiausia, jog savivaldybės sudarytų prielaidas, sąlygas (bazė, informacija), o vyriausybė palaikytų senųjų toną. Jeigu bus sudaroma dirva, lyderių atsiras (arba priešingai).

Veiklą sambūrių atžvilgiu labai paryškinti, papildyti turi įvaizdžio sukūrimas. Pavyzdžiui, teko man dalyvauti senųjų skautų judėjime. Kiek džiaugsmo, malonumo, kai gyvenome iš ankstyvos jaunystės, vaikystės atsineštomis skautybės nuotaikomis, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Aišku, kad tai tapo gyvenimo būdo pratęsimu. O kiek rūpesčių įsigyjant, nešiojant skautiškas uniformas, atributiką, dainuojant skautiškas dainas, žaidžiant skautų žaidimus, dalijantis prisiminimais. Tai tikra laimingos senatvės viršūnė! Neišreikši jausmais, neišpasakysi žodžiais! Ir atributika, ir tradicijos – visada žavėjo ir žavės! Atgaivinti jaunystės polėkius senatvėje – neapsakoma laimė! Ji gyvuoja ir gyvuos! Pirmyn su neo vizijomis!!! Čia šleifas – užtikrintas! Tai įvairios akcijos, programos, išmonė, netikėtumai, išradingumas…Duok Dieve sveikatos! Norai liejasi per kraštus!..

Įsismaginus tokiomis viltimis, vizijomis, gali nepastebimai pamiršti ir rėmėjus, mecenatus, sponsorius. Bet argi jie pamirš senąją kartą, kai ir prielaidos(mokesčių atžvilgiu) sudarytos? O ir senoji karta neblogai juos žino. Nebūtinai tai sūnūs, dukros, žentai ir panašiai. Visuomenė yra visuomenė. (Kaip: “Kaunas yra Kaunas”). O jeigu atvirai, tai kiekvienas apyjaunis (ar apysenis), jaunas irgi kažkiek mato savo senatvę.

Vienas iš sudėtingesnių reikalų būtų bazės, sąlygų senosios kartos patogiai visuomeninei veiklai sudarymas, parengimas, analizė. Pradėjus nagrinėti, čia dar tektų konstatuoti nemaža augimo sunkumų. Tad juos kol kas gal dar ir derėtų traktuoti kaip laikinus. O optimizmas čia išlieka, nes tai – ne trūkumai, bet augimo sunkumai.

Neapleidžia ta mintis, kad senatvė turi savitą nesulaikomą kaitą. Ji neretai kvepia ir pesimizmu. Vis dažniau prisimenant, kad tai ten, tai tą suskaudo, tai kažką per sunku atlikti, neretai susilaikoma nuo perspektyvesnių pastangų… Matyti, senatvinės depresijos šalinimui dera aktyviau ieškoti priemonių. Tikriausiai, tam yra kai kurių rezervų. Noriu nenoriu reikia tik paminėti šiuo metu Vilniuje sujudinusį ypač pagyvenusius žmones korėjietišką masažo metodą „leragem“ (nefrito akmenimis). Tai daug ką sakantis vienas iš variklių. Jis kažkuo primena ir tą nemirtingą taisyklę, kad „Nauja – užmiršta sena“. Tikiuosi yra taip, kad tai, kas seniai užmiršta, kaip nauja esti neretai pateikiama dar ir su kai kuriais kokybiniais atspalviais( moksliniu ar kitu požiūriu). Matyt, senąją kartą būtų tikslinga ir labiau stimuliuoti, kad užmirštus gerus dalykus dažniau, aktyviau primintų visuomenei. Tai neabejotinai ir pasiteisina, ir įdomu, ir naudinga, ir reikalinga ir t.t. Sunku tokius dalykus ir pervertinti(ypač žvelgiant įvairiais požiūriais: ar tai kortų suartinimo, ar mokslo, kultūros, tradicijų bei jų kūrimo ir kitais).

Sveikintinas ir toks reiškinys, kaip nuolaidos pensininkams lankant spektaklius, koncertus, kitus renginius. Pagyvenusieji žmonės visada lieka dėkingi kultūros įstaigoms, vertina šį kultūros rėmėjų organizacijų dėmesį. Ir bendrai, nuolaidos senajai kartai(tiek kultūros, tiek materialinės) yra labai prasmingas visuomeninis kultūrinis, ekonominis, moralinis, etinis, gal ir politinis reiškinys. Jam priklauso ir ateitis. Efektyvumas akivaizdus. Tai nemažos investicijos į visuomenės visapusiško augimo perspektyvas. Apie tai galima būtų ir ištisą traktatą parašyti. Kaip ir visos kitos senosios kartos problemos tai sykiu nemaža bazė žiniasklaidos, leidybos veiklai.

Į senosios kartos mintis, veiklą derėtų atidžiai įsiklausyti ir įsižiūrėti dabartinės išplėstos emigracijos situacijoje. Reikia šio reiškinio gilios argumentuotos analizės, kad tiek išvykusieji į kitas šalis, tiek likusieji Tėvynėje gentainiai ir, bendrai, visa visuomenė aiškiai matytų perspektyvias teigiamas masinės emigracijos, jos traktavimo puses, ir laiku apčiuoptų tai, kas gali sužlugdyti emigravimo viltis, vizijas. Pasakymas “Nėra to blogo, kas neišeitų į gera”, matyt, ir yra racionalaus įžvalgumo palydovas. O jeigu taip, tai ir senatvė laimingesnė.

Norint, siekiant ir dirbant, kad senatvė Lietuvoje būtų laiminga, ypač reikėtų apčiuopiamai, objektyviai įvertinti, suprasti senosios kartos laimės pobūdį, tiksliau sakant – laimės kokybinę vertę. Neįmanoma gi visus kažkokia standartine absoliučia laime apdovanoti ar apkrėsti. Matyt, daugiausia pasiekti galima bus nustačius optimaliausius laimės supratimus pagrindiniuose, įvairiuose senosios kartos sluoksniuose. Žinant, absoliučios daugumos siekius tolimesnis kelias į laimę ir bus tų siekių realizavimas. Metodų bus nemažai: ir kontrastų šalinimas, paradiškumo likvidavimas, harmonijos sudarymas žmonių tarpusavio santykiuose, sąlytyje su gamta, tarp socialinių sluoksnių, kartų santykiuose ir t.t. Daug vietos reikės skirti pavyzdžio poveikiui, įdiegimui.

Suprantama, kad ženkli vieta taps kokybės sąvokai (plačiausia prasme visur ir visada). Vertingas, svarbus kriterijus turėtų būti sąlygų sudarymui. Tai pagrindinė platforma siekti laimės, būti laimingam. Klausimų sprendimas turės būti grindžiamas susitarimu: jokio spaudimo, kažkokio išpūsto kulto, prievartos, grasinimo, tuščių prioritetų; skaidrumas – ne verbalinis, o gyvenimiškas, tikras. Labai akivaizdų žingsnį turės toliau žengti verslo sfera, atsisakydama vienpusiškos greito pelno tendencijos. Demokratinėje visuomenėje nori nenori verslas turi atsakomybę prisiimti ne tik už save, bet ir už visuomenę, jos sluoksnius, socialinę padėtį, šeimą, jaunosios kartos ateitį, besisiejančią jau ir sus senosios kartos laimės siekimo periodu. Tokia kokybiška verslo metamorfozė laiduos Lietuvoje ir laimingą senatvę, jos ateitį.

Neturėtų per ilgai užtrukti ir ašarą išspaudžiantis išdavikiškas žemės ūkio ignoravimas. Baisu žiūrėti, kai didžiausi plotai Lietuvos žemelių dirvonuoja, kai šimtai milijonų mūsų planetos gyventojų badauja. Dar pagyvenusią žmonių karta, manau pradžiugins puikiai žaliuojantys šalelės pasėliai tuose plotuose, už kuriuos Europos “gudruoliai” moka “juodąsias kompensacijas”, kad tik laukeliai dirvonuotų, kad taip juodmargėlių sumažėtų. Kartu su žemdirbiais skanduosim:”Mes nugalėjom!”

Visuomenės raidoje turtas taps vis sąmoningesne, žmogiškąja vertybe. Prasmingo, įsisąmoninto turtinio klestėjimo kelyje senoji karta užims socialinio – visuomeninio sluoksnio pozicijas. Gyvenimiškos, sąmoningos patirties savybėmis puoš ir puoselės savąją ir artimųjų laimę, jos supratimą, pajautimą. Žinoma, reikia nuosekliai išguiti, šalinti primityvų, mistifikuotą, kraštutinę turtinio klestėjimo supratimą, toleravimą. Dirbtinis, instinktyvus, tyčinis turtinių kraštutinumų artinimas, socialiniu pagrindu ieškant dažnai išgalvotų problemų, turi būti svetimas tiek sveikstančiai, tiek sveikai visuomenei. O tokią atmosferą demokratinė visuomenė sudaryti pajėgi.

Reikia manyti, kad didelė ar didžioji dalis visuomenės jaučia ir siekia, jog, pvz., investavimas į meną, į paramą menui duoda ir duos dar didesnius visuomenės brandos rezultatus – kokybiškai nušviesti bei matyti gražesnę visuomenės ateitį. Tai ženklai padeda kurti ir regėti kuriamo šalies idealaus klestėjimo modelį. Žinoma, kaip ir bet kuri kūryba reikalinga ieškojimų, gal ir rizikos, laikinų sunkumų. Bet toks jau yra žmogiškasis laimės siekimo kelias. Nereikia labai jau daug ir ilgai gyvenime žvalgytis, kad suprastume, matytume, jog gerai, laimingai gyventi gali tiek turtuolis, tiek ir neturtingas. Visuomenėje seniai jau, pvz., žiūrima į turto demonstravimą kaip į bukumo, primityvumo, nepadorumo, tuštybės reiškinį. Tokiais atvejais gerai matome, ką reikia pasmerkti, niekinti(gal nenusiristi iki pavydo?) , kam padėti…(matant kas turi ir gali padėti)

Paprastai, įvairius socialinius ekscesus lydi ir atitinkami prieštaravimai. Čia vėl tenka pagalvoti apie atstovavimo, paramos pozicijų sudarymą. Šiuo atveju reikia pabrėžti rimtų, stiprių profsąjungų veiklą. Tai variklis, visada padedantis tunelio gale išvysti šviesą. Jų ateitis, kuriant visuomenės gerovę, labai regima, patikima. Stiprybės joms padedant visuomenei, kad senatvė būtų laiminga!

Kalbant apie tai, kad visuomenė, tame tarpe ir senatvė , būtų laiminga, visada privalome ir privalėsime jausti protingą kontaktą(gal distanciją) su turtu ir glaudų betarpišką sąlytį su morale, sąžine, atsakomybe, kultūra ir kitomis aukščiausiomis bendražmogiškomis vertybėmis. Puikiai žinome, kad laimingas nebūtinai turi būti turtingas, kad dažnas neturtingas savęs nelaimingu nelaiko. O kaip dažnai iš ieškančių turte laimės pasišaipoma. O kiek daug yra žmonių, kurie jaučiasi laimingi ar laimingiausi darydami gera ir džiaugdamiesi, kad jiems daryti gera yra labai gera. Gal tai laimės viršūnė?! Tai puikiai matoma, kad žmogui didelė(gal didžiulė ar didžiausia) laimė yra būto reikalingu kitiems. Tai lyg ir nekasdieniškas, neeilinis žvilgsnis į tikrovę, tai gal noras, galimybė tą tikrovę padaryti kažkiek kitokią, o gal tokią, kokios labiausiai reikia, o gal tokią, kokia turi būti ar kokia yra, ar kokia atrodo… Gera daryti gera... Laimė – „kad senatvė Lietuvoje būtų laiminga!”

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

E. Lucasas. Dėl padidėjusio NATO aktyvumo Putinas gali kaltinti tik save (41)

Kaip jums patiktų toks kaimyno pareiškimas: „Neįsirenk signalizacijos savo namuose. Ir nedėk grotų ant langų. Antraip taip supyksiu, kad už pasekmes neatsakau“? Veikiausiai toks pareiškimas priverstų jus sunerimti – ypač jei kaimynų name anksčiau dirbo gangsteriai, mėgę grobti žmones, plėšikauti ir neteisėtai brautis į kitų namų teritorijas.

A. Užkalnis. Gedimino kalno šlaitas yra mūsų nušliaužusi valstybė (471)

Kartais padeda išvažiuoti toliau, kad suprastum, kaip toli užėjęs kliedesinis sutrikimas (yra tokia liga, galite pasižiūrėti internetuose, jei netikite). Guliu bambą išvertęs prie baseino Albukerkėje, Niu Meksike, kur filmavo serialą apie Bręstantį Blogį ir metamfetamino prekijus, skaitau Lietuvos spaudą ir galvoju – kur jie gamino narkotikus, ar išgalvotoje filmų Amerikoje, ar pas mus, Lietuvoje?

V. Mizaras. Tos pačios lyties porų šeimos partnerystė ginama Konstitucijos (atsakymas prof. S. Arlauskui) (158)

Pirmiausiai, norėčiau padėkoti profesoriui, kad atkreipė dėmesį į mano komentarus dėl nesantuokinio šeimos gyvenimo teisinės apsaugos būtinybės ir ydingo bei apgaulingo kai kurių politikų siūlymo „jungtinės veiklos“ sutartimi „išspręsti“ bendrai gyvenančių asmenų turtinius santykius.

A. Tapinas. Valstiečiai kaip absoliutus totalinis blogis. Gal net blogiau už Hitlerį (1098)

Taip, mieli skaitytojai, gal net blogiau už Hitlerį. O jeigu pažvelgus į netolimą ateitį, tai pagal bendrą rėkimo kryptį netrukus išgirsime dar rūstesnius palyginimus su veikėjais, nuo kurių doram lietuviui stingsta kraujas gyslose – Pol Potu, Judu Iskarijotu, Belzebubu, Vladu Drakula bei Giedriumi Gustu. Kažkuris iš jų prametė lemiamas baudas rungtynėse su „Makabiu“, tiksliai nepamenu kuris, bet pagal viską turėtų būti Iskarijotas.

K. Girnius. Ar Rusija tokia pavojinga? (640)

Prieš trejus metus Lietuvos žiniasklaida ir kai kurie politikai rimtai svarstė galimybę, kad Rusija puls Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Šitokie nuogąstavimai dabar rečiau reiškiami, labiau kalbama apie informacijos karą bei kibernetines atakas.