„Padovanok Lietuvai viziją“. Apie šalį, kur gera savo bites laikyti

 (5)
Sausio 8 d. paskelbti savaitraščio „Atgimimas“ organizuoto konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ nugalėtojai. Skelbiame vieno iš dalyvių viziją.
Apie žvilgsnį nuo kalno ir istoriją

Didysis Vilniaus stebėtojas, fotografas Janas Bulhakas kadaise rašė: „Vilnius, laimė, nėra miestas, nes turi visus dvaro <...> požymius. <...> Miestas atskiria žemę nuo žmonių akmeninėmis užtvaromis, suverčia bjaurių, atsitiktinių daiktų krūvas ir uždengia jomis vienintelę, tikrą amžinybę Žemėje – tolumas ir dangų. <...> Europos pramoninis, išsikerojęs didmiestis nuskurdina sielas ir suformuoja akiratį užgoždamas Tiesą, kurios moko Žemė. Kažkas trumpai drūtai pasakė: „Dievas sutvėrė kaimą – žmogus pastatė miestą“. Ar neturėtume mes sekti šiuo išskirtinumu, pristatydami ne tik savo sostinę, bet ir visą šalį, bei išnaudodami tai kaip galimybę? Ką rasime kaime, ko neturi Europa mieste?

Apie šalį, kuri nepamiršo gamtos

Strimgalviais veržiamės į europietišką miesto gyvenimo kultūrą, norime būti šiuolaikiški, madingi, progresyvūs, tačiau atidžiau įsižiūrėjus nuo reaktyvinio progreso pavargusi senoji Europa su ilgesiu žvelgia į tas vertybes, kultūrą, gyvenimo būdą, kurį jau palaidojo po storomis urbanistinio gelžbetonio ir stiklo plokštėmis. Vakarų europiečiai nebepamena, kaip patys rinkdavo miške grybus ar uogas. Jie nebemezga kojinių, žiemai neverda uogienių ir neberaugia agurkų. O ką ir bekalbėti apie savo braškes, tulpes arba burnoje tirpstantį medų, sugėrusį tiek saulės ir meilės iš aplinkinių laukų ir miškų.

Visa tai mes turime, dar nepamiršome, kokį džiaugsmą teikia ryšys su Žeme ir jos vaisiais. Lietuviai akivaizdžiai gėdisi tokios „kasdienybės“... Ar palaidosime šį „paveldą“ kartu su išeinančiom kartom? Ne, nepalaidosime, nes mūsų išskirtinumas – tverti kaimą savaip.

Apie maistą ir vaistą

Lietuviai, o ypač senoji karta, itin pagarbiai kalba apie biteles. Bitės žūva kaip žmonės, žmonės dirba „kaip bitės“, o jas kartu auginantys draugai pakrikštijami bičiuliais. Bičių laikymas tai beveik sakralus užsiėmimas, kurio vis dar noriai imasi daugelis lietuvių, semdamiesi patirties iš mūsų protėvių drevininkystės, avilininkystės, ir seka savo tėvų bei senelių pėdomis. Ar mes čia kuo nors skiriamės nuo kitų Europos tautų? Iš vienos pusės ne – juk visos tautos laiko bites ir renka medų. Iš kitos pusės mūsų kultūroje, papročiuose ir senovės padavimuose vis dar gyvos ne tik žemdirbystės, bulvininkystės, bet ir pagarbą keliančios bitininkystės tradicijos.

Ir galbūt daugelis pagalvoja: „gal iš ties per daug vargo ir jėgų dėjome į elementarius išgyvenimo poreikius tenkinančius darbus, kai dabar viskas po ranka“. Bet apsisukę dažnas pamastome: „kas gali būti skaniau už namuose paruoštą maistą ar naminį medų su šviežiu agruku? O kas yra prisilietęs prie sugyvenimo su bičių šeimyna, manau, niekada nesutiks, kad bičių laikymas tėra smaližių poreikiams tenkinti išgalvotas.

Apie medų ir mokslą

Medus nuo seniausių laikų buvo laikomas aukščiausios vertės dovana – jo vonių dėka Egipto Kleopatra turėjo skaisčią odą, o Romos kariai dėl antibakterinių savybių vartodavo medų kaip vaistą.

Medus – tikras vitaminų šaltinis: šalia gliukozės ir fruktozės šiandien jame randame daugybę reikiamų mineralų ir vitaminų – nuo B grupės iki kalcio, geležies, magnio, fosforo, cinko… Medus atlieka svarbią funkciją kaip antioksidantas – čia rasime vitamino C, pinobanksino, pinocembrino ir daugelio kitų „jauninančių“ medžiagų. Taigi geriausias visų laikų maisto papildas jau buvo sutvertas gamtos ir Dievo, o mūsų protėviams tereikėjo jį atrasti.

Apie medų ir linksmybes

Ką gerdavo mūsų kilmingieji per puotas? Alų ir midų. Ką geriame dabar? Alų, vyną ir degtinę. Tą patį, ką ir dauguma Europos ir kitų Žemės gyventojų. Vargu ar galime patraukti kitataučių dėmesį lietuviška degtine ar alumi. Tačiau sužadinti susidomėjimą midumi, pagamintu iš tikro medaus, surinkto sekant senosiomis tradicijomis, puikiai galėtumėme, o visa tai pagardintų karžygiški ritualai ir pagoniška archajika.

Dvigubas malonumas būtų suteikti žmonėms galimybę patiems kurti ar statinėje laikyti midų. Pusiau juokais galime sakyti, kad tam padės mums pati gamta – jei klimatas šils, prie mūsų artės ne tik geriausios zonos apyniams ar vynuogėms auginti, bet ir tradicinės Vokietijos miškų bitininkystės zonos. Todėl imsimės medų ne tik surinkti ir išsukti, o ir perdirbti. Juk dar po dvidešimties metų joks Vakarų pirkėjas nesirinks medaus (o ir midaus) iš prekybos centro lentynos ar automato, jei gales jį gauti tiesiai iš gamintojo natūralioje talpoje patalpinto… Taip dabar vyksta su vynu, ilgai netrukus tokią galimybę turės ir pagal senas tradicijas, rankų darbu pagamintas midus.

Apie norą išbandyti viską pačiam

Pasaulyje keičiasi net ir turizmo tendencijos. Naujoji keliautojų karta stengiasi rinktis „low carb“ keliones – nenaudoja didžiųjų transporto priemonių, išmetančių į orą gausybę anglies dvideginio. O jei keliaujama į tolimą šalį, nebesinori vien sėdėti paplūdimyje ar prie stalo išvertus pilvą, yra judama, sportuojama ar net dirbami naudingi darbai – sodinami medžiai ar renkami vaisiai. Ar galėtų būti geresnė proga tai patirti, nei savaitės kelionė be geležinio miesto transporto, neišnaudojant nešikų, pasikliaujant vien savo jėgomis ir vietos lietuvių patarimais?

Kas iš jaunų ekologiškai mąstančių naujos kartos jaunuolių nesusigundytų atvykti į Lietuvą pasivaikščioti po mūsų miškus, pasirinkti uogų ir grybų, išsikepti duonos duonkepėje krosnyje, pamatyti iš drevių renkamo medaus! Juk ne vien gamta didžiuotis turi mūsų naujos kartos turizmas, o gebėjimu pamatyti žmogaus ir gamtos derinį bei pačiam ar pačiai pabūti to dalim… Gali važiuoti dviračiu ar irtis valtimi, bet dvigubas džiaugsmas yra pavargus rasti kaimo sodybą, kur gautum ne tik amato patirtį, o ir natūralų jo produktą. O gal kas panorės šioje ramioje šalyje net ir medaus mėnesį praleisti?

Apie savo avilį Lietuvoje

Vakariečiams galime pasiūlyti ir savo bičių „cechą“ turėti. Kodėl jiems neišnuomojus ar nepardavus pačio medaus gamybos fabriko – avilio? Juk tokią paslaugą mielai suteiktume svečiams, kurie norėtų čia sugrįžti kasmet, kad paragautų savo medaus ir tikro midaus skonio bei pasijaustų toli nuo didmiesčio šurmulio, arčiau gamtos nei bet kuriam kitam Europos kampe, centre arba užkabory.

Įrengtume mūsų kaime internetinę kamerą, per kurią svečias galėtų stebėti, kaip jo aviliui šią vasarą sekasi: gautų žmogus iš mūsų ūkininko elektroninius laiškus, kur būtų pasakojama, kokį medų bitutės šiemet neša – viržių ar liepžiedžių, šaltekšnių ar avietynų, sodų ar dobilų; kada apsiskraidė, o kada jau medų sukt numatyta. Avilio savininkas būtų įsipareigojęs bent kartą per metus atvykt į Lietuvą savo avilio apžiūrėti, o jei dėl sveikatos ar kitos priežasties negalėtų, gautų prieš Kalėdas ar kitą šventę siuntinį iš Lietuvos – ąsotį medaus iš savo avilio – sau, visai šeimynai ir draugams, kad būtų ką papasakoti apie nuostabią šalį, kur žmonės su bitėmis sugyvena.

Apie bičiulystę

Nesiūlome Lietuvai tapti pramonine, masine medaus gamintoja. Niekada šioje srityje neaplenksime Kinijos, Turkijos, Argentinos ar net Ukrainos. Pamėginkime iš naujo atrasti lietuvišką vaišingumą ir priežastį, dėl kurios svečias mūsų kraštą pamiltų. Ir gal būt išmokę bendrauti su užsienio svečiais pamatysime, kad ne taip jau sunku ir su savo artimu kaimynu nekariauti, bet bendrauti BIČIULIŠKAI.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Valatka. Paskutinė Karbauskio priebėga – ekonominė krizė (679)

Sakoma, kad patriotizmas yra paskutinė politinio niekšo priebėga. Kadangi Karbauskio valdiniams patriotizmą dar prieš ateinant pakeitė rusiškos trąšos ir pesticidai, o tuos smegenų vingius, kurie skirti politikai, užspaudė nuolatinis galvojimas apie alkoholį, paskutinė politinio valstiečio priebėga tampa pasaulinė ekonominė krizė.

Sekmadienio Evangelija. Tikėjimo liudijimas (340)

Jėzus bylojo apaštalams: „Nebijokite žmonių. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kai rinkėjai – vaikai arba gyvuliai, reformas atstoja draudimai (147)

Per patį vidurvasarį Lietuvos Katalikų Bažnyčia turi vienu palaimintuoju daugiau, o Lietuva – vienu gelbėtoju mažiau. Virš pareigūniškai trumpai apkirptos premjero Sauliaus Skvernelio galvos, tarsi ryto rūkas virš ganyklos pakilus saulei, išsisklaidė Didžiojo reformatoriaus aureolė.

A. Milašius. Kaip Vilnius tapo tik miestu netoli Kauno (542)

Atkreipėte dėmesį, ką blizgančiomis iš laimės akimis kalbėjo Antanas Guoga, pirmomis valandomis po to, kai į jo nuo kortų dalybų išmiklintus pirštus įkrito „Lietuvos ryto“ krepšinio klubas? Ne, jis tik tarp kitko užsiminė apie vizijas skinti laurus Europos aikštėse. Skambiausia frazė skambėjo labai paprastai: „mes nugalėsime Kauną“.

Kruvina Stalino mėsmalė: juos nužudė, tada nužudė jų vaikus. Nomenklatūra audringai plojo. (380)

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Komunizmas be grimo“ naujieną – Vladimiro Bešanovo knygą „Kruvina Raudonoji armija“ apie 1918 m. sukurtą sovietų kariuomenę ir pragaištingos Stalino „kadrų politikos“ poveikį jos istorijai.