Iš pradžių pagalvojau, kad Nida Vasiliauskaitė kalba apie kokias nors galingas specialiąsias tarnybas, užsimojusias apriboti žmogaus pasirinkimus. Kadangi kalbama ne apie jas, o apie telefonines psichologinės pagalbos tarnybas, tai pagalvojau, kad verta trumpai pristatyti principus, kuriais jos vadovaujasi.
Pradėkime nuo to, kas yra šios tarnybos? Daugiausia – tai nevyriausybinės organizacijos, kurias įkūrę žmonės nusprendė, kad yra situacijų, kai emocinė parama telefonu gali būti reikalinga. Šiose tarnybose daugiausiai dirba savanoriai (praėję atranką ir mokymus), t. y. žmonės, nusprendę skirti dalį savo laiko ir energijos tam, kad palaikytų sunkumus patiriančius žmones.
Vienas dažniausių klausimų, kurių mes sulaukiame yra apie tai, kaip mes atkalbame nusižudyti nusprendusius žmones? Tačiau mes jų neatkalbinėjame – ką daryti su savo gyvenimu sprendžia žmogus. Mūsų tikslas – būti šalia ir klausyti. Dažniausiai savižudybė nėra racionalių svarstymų rezultatas – sudėliojau gyvenimo pliusus bei minusus ir nusprendžiau. Intelektualiose diskusijose ne taip retai kažkur pasimeta tai, kad savižudybė – desperatiškas žmogaus atsakas į skausmą, labai didelį skausmą, kurio jis nebegali daugiau pakelti. Mes esame tam, kad jis turėtų su kuo šiuo skausmu pasidalinti. Dažnai atsitinka taip, kad skausmui sumažėjus žmogus pasirenka gyventi.
Grįžkime prie rekomendacijų dėl informavimo apie savižudybes žiniasklaidoje. Kaip jos atsirado? Po Nidos Vasiliauskaitės minimų Gėtės „Jaunojo Verterio kančių” pasaulyje dar šis bei tas įvyko. Paminėsiu tik kelis faktus ir studijas. Vokietijoje 1981 m. buvo rodomas TV filmas apie moksleivio savižudybę. Netruko, kol savižudybių skaičius 15-19 m. amžiaus grupėje žymiai išaugo (Schmidtke ir Häfner, 1988). Kitas pavyzdys – Austrijos sostinės Vienos metro buvo tapęs vieta, kur įvyksta daug savižudybių. Miesto žiniasklaida apie tai dažniausiai pranešdavo dramatiškai ir sensacingai. Tada Austrijos savižudybių prevencijos asociacija (ir vėl tos tarnybos…) paruošė rekomendacijas žiniasklaidos priemonėms. Nežinau, kaip jiems pavyko sutarti, kad žiniasklaida jų laikytųsi, tačiau būtent po to, kai jos buvo paskelbtos, žmonių sprendimų nusižudyti sumažėjo kelis kartus (Sonneck ir kt., 1994).
Ką nusprendė žmonės, dirbantys mūsų žiniasklaidoje ir ją valdantys? Man atrodo, kad skirtingai. Vieni mūsų rekomendacijas priima rimtai ir supranta, kad savižudybės idealizavimas ir dramatizavimas bei detalus savižudybės būdo aprašymas gali tapti paskutiniu lašu, apsisprendžiant ilgai kentusiam ir prislėgtam žmogui. Kiti toliau kuria sensacingą turinį, tik apačioje dar įdeda pagalbos telefonų sąrašą – tarsi dėl to jų tekstas kaip nors pasikeistų (čia tas pats kaip keiktis ir tuo pačiu metu atsiprašinėti).
Nors jeigu skirsite bent kelias minutes šių rekomendacijų skaitymui, suprasite, kad pagalbos telefonų išvardinimas yra toli gražu ne pagrindinė ir netgi sakyčiau ne esminė rekomendacija. Taip pat tikiuosi, kad ne mūsų rekomendacijose Nida Vasiliauskaitė įžvelgė siekį paversti savižudybės temą tabu – aš net neabejoju, kad tai yra tema, apie kurią ne tik galima, bet ir būtina kalbėti atvirai.