IV a pr. Kr. Atėnuose būta garsaus baudžiamojo proceso, susivaidijus dviems aristokratams. Vieną jų, Aristoną, teisme imasi ginti oratorius Demostenas; jo parengta kalba „Prieš Kononą“ – kaip tik apie fizinės prievartos ir patyčių santykį. Demosteno patartas, Aristonas kaltina Kononą ne tik dėl „fizinio užpuolimo“ (aikia), bet prikiša jam ir rimtesnį nusikaltimą – hubris (sąvoka, moderniose kalbose neturinti analogo, verstina kaip „smurtingas nefizinis užpuolimas siekiant pažeminti“, t.y. patyčios – juokas ir panieka). Aristonas tęsia: Kononas, žinoma, jus tikins krėtęs tik „juokus ir pokštus“, įprastus jaunimui, ypač puotoje, bet tesprendžia teisėjai, kas tai buvo – „niekinanti agresija, atskleidžianti gėdingą ir socialiai pavojingą priešiškumo siekį, ar tik smagaus ir nekalto išdykavimo pavyzdys“.

Nida Vasiliauskaitė
Tyčiojimasis iš nuomonės, ironija, sarkazmas – NE TAS PAT, kas asmens išvadinimas „mėšlo gabalu“ ar dar blogiau.
Hubris toje visuomenėje buvo baisiausias, sunkiausias nusikaltimas, sunkesnis už fizinę agresiją ar net nužudymą, ir štai kodėl: riba tarp šių dviejų agresijos formų (fizinės prievartos ir patyčių) kūrė ir palaikė aristokrato socialinę poziciją; hubris – pasikėsinimas ne į kūną, o į statusą, tai socialinio sunaikinimo, aristokratui baisesnio už fizinį, grėsmė. Hubris – ne šiaip bet ko išplūdimas ar įžeidimas, o ketinimas viešai socialiai pažeminti SAU LYGŲ asmenį, taip ištrenkiant jį iš lygiųjų sąrašų ir eliminuojant iš viešos politinės erdvės. Tai dehumanizacija. Pažeminimas vardan pažeminimo, savitikslis ir teikiantis žemintojui malonumą, à la „aš tave skelbiu absoliučiu nuliu ir trinu iš žemėlapio; todėl, kad man taip patinka; todėl, kad čia valdau aš ir tau vietos nėra“. Bausmė už tokią pozą – maksimali: mirtis arba ištrėmimas.

Priklausomai nuo teisėjų sprendimo, privati byla dėl užpuolimo automatiškai virsta politine: elito hubris kelia grėsmę polio saugumui, taigi, laisvei. Demokratiniuose Atėnuose hubris įgauna antivalstybinio, prieš demokratijos pamatus, prieš politiškumą nukreipto gesto reikšmę. Tai NĖRA asmeninis įžeidimas ar „tų žmonių“ (kurie „susipyko“) reikalas; tai viešos erdvės, politinės kultūros, paties polio ir piliečių kaip tokių naikinimas (net jei nebus griebtasi fizinės prievartos; nors nuo viešo naikinimo žodžiais iki naikinimo veiksmais – vienas žingsnis, praktinis, ne teorinis).

Nida Vasiliauskaitė
Sankcijos taikytinos ne tada ir ne todėl, kad kažkas subjektyviai įsižeidė, gal net susirgo depresija, nes buvo viešai supešiota bei pašiepta jo nuomonė, o kai nuo pasišaipymo iš pozicijos nepagrįstumo ar asmens negebėjimo ją grįsti žengta prie to žmogaus žmogiško statuso neigimo.
Kaip tik šito konteksto trūksta šiandien, kai necituotina Algio-Greitai leksika laikoma „politine satyra“ ar kaltinimus vadinamąja hate speech (neapykantą kurstanti kalba) mėginama atremti „žodžio laisvės“ argumentu. Esmė – ne asmeniniai „įsiskaudinimai“, ne kad „blogeris įžeidė politiką“ (beje, politikai – irgi žmonės) ir ne kad du blogeriai įžeidinėja vienas kitą, o kad taip palaikoma ir formuojama klaiki viešos erdvės forma, atmosfera, kurioje kritikuoti tik taip sugebama, sąmojai ir satyros – tik tokio lygio, debatai net nebedengia užmačios eliminuoti „šiukšle“ paverstą pašnekovą, o „nuomonė“ atlieka prie asmens pririštos vėliavėlės, kurią šis laiko savo atributu ir reikalauja gerbti, funkciją. 

Nuomonės gerbti nereikia – nuomonę reikia grįsti, analizuoti ir vertinti kritiškai, gerbtina tik žmogaus teisė jos laikytis ir viešai išsakyti – tol, kol tai nėra hubris. Sankcijos taikytinos ne tada ir ne todėl, kad kažkas subjektyviai įsižeidė, gal net susirgo depresija, nes buvo viešai supešiota bei pašiepta jo nuomonė, o kai nuo pasišaipymo iš pozicijos nepagrįstumo ar asmens negebėjimo ją grįsti žengta prie to žmogaus žmogiško statuso neigimo. Tyčiojimasis iš nuomonės, ironija, sarkazmas – NE TAS PAT, kas asmens išvadinimas „mėšlo gabalu“ ar dar blogiau. O eterio taip besireiškiantiems subjektams suteikimas – ne tas pats, kas „buvimas objektyviu“ pagal principą audiatur et altera pars.

Ne viskas yra „žodžio laisvės“ vardu gintina „kita pusė“, net jei išties stovi kitoje pusėje. Antraip kodėl, pvz., Nacionaliniam transliuotojui nesurengus diskusijos tema „Ar galima žudyti nepatinkančius žmones?“. Sėdi profesorius ir sako, kad ne (žiū, koks radikalas tas profesorius!). Šalia sėdi tvirtas bernas ir sako: „Jooo. Aišku. Jei mane užknisa. Ausys atlėpę jei. Arba atrodo kaip žertva. Į snukį tokiam“. Žiūrovai, štai jums dvi nuomonės, o kaip manote jūs? Prašom balsuoti.

Beje, kaip čia yra, kad kažkodėl būtent dešinieji transliuoja tai, ką patys vadina „atmatų“ retorika (išimtimi būtų nebent dešine savęs lyg ir nelaikantis Artūras Račas, ne mažiau kraupų gestą nei iš šio, nei iš to parodęs Leonidui Donskiui). Ir vis garsiau.