N.Vasiliauskaitė. „Švęskite laisvę, tik jokios politikos“

 (165)
Mieli bičiuliai, kviečiame kovo 11-ąją švęsti laisvę ir nenaudoti šios dienos jokios politinės ideologijos skleidimui, ateikime pasipuošę tik trispalvėmis“ – šitaip Kovo 11-osios renginio “Švęskime laisvę“ rengėjai pakvietė potencialius dalyvius. Šriftą paryškinau ne aš – toks jis oficialiame kvietime.
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Mat čia yra pati renginio esmė, pagrindinė transliuotina žinia: jokios, bičiuliai, politikos – politiką keliomis valandomis anksčiau jau paskleidė kita eisena, ta su ereliais ir lengvai modifikuotomis (arba ne) svastikomis.

„Lietuva – lietuviams!“, „Skinhead už gimtąją Lietuvą, rasę ir tautą“ (labai lietuviškas šūkis!), „Eurosajūzas – laikinai, tautinė idėja amžinai!” (kalba netaisyta), „Šiandien gatvė – rytoj Seimas“ – žodžiu, kerzinį batą į fizionomiją tam „Eurosojūzui“, Lietuva – tai mes, visi kiti (netikri-lietuviai-kosmopolitai) – lauk! Girdėjote? O dabar ša, susikibkite visi gražiai už rankučių, išsišiepkite, prisipūskite balionėlių ir pirmyn laisvės švęsti. Juk smagu.

…Laisvės? Kokios laisvės? Kieno? Mūsų, sakote? Lietuvos Respublikos piliečių? Ir valstybės, Lietuvos Respublikos? Hmm, o valstybės įsteigimas ar atkūrimas kartais nėra politinis aktas? Nepriklausomybės sukakties minėjimas – ne politinė šventė? Ta valstybė kurta ne kaip demokratinė? Demokratija – ne tam tikras politinis režimas? Respublika – ne politinis darinys? Trispalvė – ne valstybės simbolis? O laisvė, galų gale, ne politinė vertybė ir ne politinis reikalavimas? Taigi.

Eitynėse dalyvavo daugybė žmonių, kurių pozicija valstybę simboliškai jau uzurpavusių neonacių atžvilgiu labai aiški, kuriems ne tas pats, kas mus valdo ir kokioje šalyje (demokratinėje ar autoritarinėje) gyvename. Tačiau tai pozicijai neleista būti parodytai ir išsakytai.
Nida Vasiliauskaitė

„Laisvės šventimas“ Nepriklausomybės dieną yra sakymas „Taip“ konkrečiai politinei struktūrai (demokratinei respublikai), kurios nepriklausomybę (laisvę) švenčiame. Pats tikriausias politinis gestas. Neišvengiamai, kad ir kiek žaistume naivumą ir mėgintume apsimesti, jog tik balionėliai ir muzika mums rūpi.

Bet čia ir prasideda įdomybės. Eitynės, sumanytos kaip alternatyva ką tik pražygiavusiems neonaciams (kurių politinė žinia – nereikia mums demokratijos, išstokime iš ES, sugriaukime respubliką, vietoje jos įvesdami autoritarinį režimą; neatsitiktinai vienas iš šių jėgų globėjų – signataras Romualdas Ozolas – atviru tekstu „Respublikoje“ beveik siūlo imtis… perversmo ir „išvalyti Seimą nuo kosmopolitinių partijų“), kaip politinės valios ginti demokratines vertybes pareiškimas, pagaliau (po nesėkmingų pastangų) gavus joms leidimą nukenksminamos taip, kad taptų kuo tik norite, bet ne pilietine ir ne politine pozicija.

Be abejo, jose dalyvavo daugybė žmonių, kurių pozicija valstybę simboliškai jau uzurpavusių neonacių atžvilgiu labai aiški, kuriems ne tas pats, kas mus valdo ir kokioje šalyje (demokratinėje ar autoritarinėje) gyvename. Tačiau tai pozicijai neleista būti parodytai ir išsakytai. Paprasčiausiai jai liepta patylėti ir pratęsti savimi tą politinę liniją, kuri savo esme yra antikonstitucinė ir neigia mūsų socialinį kontraktą – kaip tik tą laisvę, kurią švęsti kuo gražiausiai dabar pasiūloma.

Dar daugiau, imperatyvus „apolitiškumas“ šioje situacijoje pats savaime yra POLITINIS pareiškimas: būtent, kad politiką atiduodame naciams, o patys švenčiame laisvę daryti kas liepta ir nesikišti į politiką, laisvę klausyti ir laisvę tylėti. Laisvę nesuprasti, kad į tą laisvę jau spiria „tautinis“ batas, o mes savo nerūpestingu šventimu sakome: “Viskas gerai, mes juk demokratiški: kiekvienas gali reikšti savo nuomonę, taip pat ir tie, kurie mano, kad nuomonę gali reikšti tik jie, o mes ne, kad mums iš viso šioje šalyje ne vieta; ir kurie ne šiaip mano, o demonstruoja ryžtą savo manymą paversti kumščiu; bet negi uždrausime? Oi, tik nereikia konfrontacijos…”. Na, kur tie balionėliai?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

A. Užkalnis. Viskas Lietuvoje įmanoma, tik vienas dalykas ne (292)

Lietuva, kai nori, pasistengia ir padaro. Mums sakė, kad nebus įmanoma nepriklausomybė, niekas neišleis, niekas neleis, nieko jums nesigaus, nes gautis negali. Bet darėm, padarėm – ir gavosi.

K. Grinevičiūtė. Fizinių bausmių uždraudimas: tūkstančiai tėvų taps nusikaltėliais? (245)

Taip lauktos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos stiprina vaiko apsaugą nuo smurto. Vis dėlto nuo šiol atsiranda grėsmė kriminaliniais nusikaltėliais paversti daug tėvų, atsitiktinai panaudojusių fizines bausmes. Teisininkai pabrėžia, kad baudžiamoji jurisdikcija nėra vaistas, staiga išgydysiantis mūsų visuomenę nuo šios socialinės opos.

M. Ališauskienė. Jaunieji šių dienų disidentai ir jų Lietuva: „vienos tiesos“ spąstuose (139)

Viešojoje erdvėje vis pasigirsta svarstymų apie jau neva vykstančią kartų kaitą Lietuvos visuomenėje ir apie šios kaitos galimai teigiamas pasekmes būsimam valstybės gyvenimui.

K. Girnius. Gėdinga Europos Sąjungos tyla (223)

Europos Sąjunga (ES) išgyvena didžiausią krizę savo istorijoje. Ji grumiasi su grėsmėmis iš vidaus (teroristiniai išpuoliai) ir iš išorės, būtent Rusija. Ūkis merdi, pietų šalyse jaunimo nedarbas viršija 20 proc. Tebeplūsta pabėgėliai, dabar iš Afrikos per Libiją į Italiją.

D. Davisas. Naujos stiprios partnerystės su Lietuva link (28)

Šiemet Didžioji Britanija pradės derybas dėl naujos ir stiprios partnerystės su Europos Sąjunga. Nauja partnerystė pranoks atskirus Lietuvos ir Jungtinės Karalystės saitus su Bendrija – jums, kaip ES narei ir mums, kaip stipriai išorės partnerei.