N.Vasiliauskaitė. „Švęskite laisvę, tik jokios politikos“

 (165)
Mieli bičiuliai, kviečiame kovo 11-ąją švęsti laisvę ir nenaudoti šios dienos jokios politinės ideologijos skleidimui, ateikime pasipuošę tik trispalvėmis“ – šitaip Kovo 11-osios renginio “Švęskime laisvę“ rengėjai pakvietė potencialius dalyvius. Šriftą paryškinau ne aš – toks jis oficialiame kvietime.
Nida Vasiliauskaitė
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Mat čia yra pati renginio esmė, pagrindinė transliuotina žinia: jokios, bičiuliai, politikos – politiką keliomis valandomis anksčiau jau paskleidė kita eisena, ta su ereliais ir lengvai modifikuotomis (arba ne) svastikomis.

„Lietuva – lietuviams!“, „Skinhead už gimtąją Lietuvą, rasę ir tautą“ (labai lietuviškas šūkis!), „Eurosajūzas – laikinai, tautinė idėja amžinai!” (kalba netaisyta), „Šiandien gatvė – rytoj Seimas“ – žodžiu, kerzinį batą į fizionomiją tam „Eurosojūzui“, Lietuva – tai mes, visi kiti (netikri-lietuviai-kosmopolitai) – lauk! Girdėjote? O dabar ša, susikibkite visi gražiai už rankučių, išsišiepkite, prisipūskite balionėlių ir pirmyn laisvės švęsti. Juk smagu.

…Laisvės? Kokios laisvės? Kieno? Mūsų, sakote? Lietuvos Respublikos piliečių? Ir valstybės, Lietuvos Respublikos? Hmm, o valstybės įsteigimas ar atkūrimas kartais nėra politinis aktas? Nepriklausomybės sukakties minėjimas – ne politinė šventė? Ta valstybė kurta ne kaip demokratinė? Demokratija – ne tam tikras politinis režimas? Respublika – ne politinis darinys? Trispalvė – ne valstybės simbolis? O laisvė, galų gale, ne politinė vertybė ir ne politinis reikalavimas? Taigi.

Eitynėse dalyvavo daugybė žmonių, kurių pozicija valstybę simboliškai jau uzurpavusių neonacių atžvilgiu labai aiški, kuriems ne tas pats, kas mus valdo ir kokioje šalyje (demokratinėje ar autoritarinėje) gyvename. Tačiau tai pozicijai neleista būti parodytai ir išsakytai.
Nida Vasiliauskaitė

„Laisvės šventimas“ Nepriklausomybės dieną yra sakymas „Taip“ konkrečiai politinei struktūrai (demokratinei respublikai), kurios nepriklausomybę (laisvę) švenčiame. Pats tikriausias politinis gestas. Neišvengiamai, kad ir kiek žaistume naivumą ir mėgintume apsimesti, jog tik balionėliai ir muzika mums rūpi.

Bet čia ir prasideda įdomybės. Eitynės, sumanytos kaip alternatyva ką tik pražygiavusiems neonaciams (kurių politinė žinia – nereikia mums demokratijos, išstokime iš ES, sugriaukime respubliką, vietoje jos įvesdami autoritarinį režimą; neatsitiktinai vienas iš šių jėgų globėjų – signataras Romualdas Ozolas – atviru tekstu „Respublikoje“ beveik siūlo imtis… perversmo ir „išvalyti Seimą nuo kosmopolitinių partijų“), kaip politinės valios ginti demokratines vertybes pareiškimas, pagaliau (po nesėkmingų pastangų) gavus joms leidimą nukenksminamos taip, kad taptų kuo tik norite, bet ne pilietine ir ne politine pozicija.

Be abejo, jose dalyvavo daugybė žmonių, kurių pozicija valstybę simboliškai jau uzurpavusių neonacių atžvilgiu labai aiški, kuriems ne tas pats, kas mus valdo ir kokioje šalyje (demokratinėje ar autoritarinėje) gyvename. Tačiau tai pozicijai neleista būti parodytai ir išsakytai. Paprasčiausiai jai liepta patylėti ir pratęsti savimi tą politinę liniją, kuri savo esme yra antikonstitucinė ir neigia mūsų socialinį kontraktą – kaip tik tą laisvę, kurią švęsti kuo gražiausiai dabar pasiūloma.

Dar daugiau, imperatyvus „apolitiškumas“ šioje situacijoje pats savaime yra POLITINIS pareiškimas: būtent, kad politiką atiduodame naciams, o patys švenčiame laisvę daryti kas liepta ir nesikišti į politiką, laisvę klausyti ir laisvę tylėti. Laisvę nesuprasti, kad į tą laisvę jau spiria „tautinis“ batas, o mes savo nerūpestingu šventimu sakome: “Viskas gerai, mes juk demokratiški: kiekvienas gali reikšti savo nuomonę, taip pat ir tie, kurie mano, kad nuomonę gali reikšti tik jie, o mes ne, kad mums iš viso šioje šalyje ne vieta; ir kurie ne šiaip mano, o demonstruoja ryžtą savo manymą paversti kumščiu; bet negi uždrausime? Oi, tik nereikia konfrontacijos…”. Na, kur tie balionėliai?

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Lietuvos pjūvis

V. Saldžiūnas. Atsakas terorizmui: koks jis turėtų būti ir kodėl jo nėra? (167)

Jeigu iš komentaro antraštės tikėjotės išgirsti paprastą, kaip greitas maistas suvartojamą atsakymą, teks nusivilti – tokio nėra. O ir būti negali.

I. Makaraitytė. Pasveikinkime „švarius“ Rusijos sportininkus. Ir Rusiją. Su pergale! (403)

Kokias aistras sukėlė Tarptautinio komiteto sprendimas leisti Rusijai dalyvauti Rio olimpiadoje! Nė vieno patenkinto. Vieni pyksta, kad apskritai leido, kiti – kad leido, bet ne visus. O štai Lietuvos Tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pasveikino sprendimą leisti Rusijos rinktinei dalyvauti Rio Olimpiadoje.

A. Užkalnis: Idiotų ramybė karo akivaizdoje (812)

Žinote tą žmogų, kurio namas jau dega? Jis turi arba gesinti, arba, griebęs vaikus ir artimuosius, bėgti lauk. Tačiau tas žmogus dėl įgimto kvailumo, kurio nepakeitė nei mokslai, nei patirtis, nei praeityje įsistatyti gumbai, elgiasi kitaip.

A. Bačiulis. Išliekime Trumpo žodžius bronzoje ir prikalkime šalia Busho žodžių ant Rotušės sienos (368)

Po JAV Respublikonų partijos kandidato prezidento rinkimuose Donaldo Trumpo žodžių apie pragmatiškus santykius su esamais Amerikos kariniais sąjungininkais vienus ištiko depresyvi isterija, kitus – šalto sveiko proto dušo sukelta optimizmo banga.

E. Samoškaitė. Cenzorius (104)

Lietuvoje prezidentas negali nurodyti, ką turėtų rašyti žurnalistai. Seimas ir Vyriausybė tokios galios irgi neturi. Tačiau Lietuvoje radosi institucija, kuri ėmėsi cenzoriaus vaidmens. Tai nepailstančio Zenono Vaigausko vadovaujama Vyriausioji rinkimų komisija (VRK).