N.Vasiliauskaitė. „Švęskite laisvę, tik jokios politikos“

 (165)
Mieli bičiuliai, kviečiame kovo 11-ąją švęsti laisvę ir nenaudoti šios dienos jokios politinės ideologijos skleidimui, ateikime pasipuošę tik trispalvėmis“ – šitaip Kovo 11-osios renginio “Švęskime laisvę“ rengėjai pakvietė potencialius dalyvius. Šriftą paryškinau ne aš – toks jis oficialiame kvietime.
Nida Vasiliauskaitė
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Mat čia yra pati renginio esmė, pagrindinė transliuotina žinia: jokios, bičiuliai, politikos – politiką keliomis valandomis anksčiau jau paskleidė kita eisena, ta su ereliais ir lengvai modifikuotomis (arba ne) svastikomis.

„Lietuva – lietuviams!“, „Skinhead už gimtąją Lietuvą, rasę ir tautą“ (labai lietuviškas šūkis!), „Eurosajūzas – laikinai, tautinė idėja amžinai!” (kalba netaisyta), „Šiandien gatvė – rytoj Seimas“ – žodžiu, kerzinį batą į fizionomiją tam „Eurosojūzui“, Lietuva – tai mes, visi kiti (netikri-lietuviai-kosmopolitai) – lauk! Girdėjote? O dabar ša, susikibkite visi gražiai už rankučių, išsišiepkite, prisipūskite balionėlių ir pirmyn laisvės švęsti. Juk smagu.

…Laisvės? Kokios laisvės? Kieno? Mūsų, sakote? Lietuvos Respublikos piliečių? Ir valstybės, Lietuvos Respublikos? Hmm, o valstybės įsteigimas ar atkūrimas kartais nėra politinis aktas? Nepriklausomybės sukakties minėjimas – ne politinė šventė? Ta valstybė kurta ne kaip demokratinė? Demokratija – ne tam tikras politinis režimas? Respublika – ne politinis darinys? Trispalvė – ne valstybės simbolis? O laisvė, galų gale, ne politinė vertybė ir ne politinis reikalavimas? Taigi.

Eitynėse dalyvavo daugybė žmonių, kurių pozicija valstybę simboliškai jau uzurpavusių neonacių atžvilgiu labai aiški, kuriems ne tas pats, kas mus valdo ir kokioje šalyje (demokratinėje ar autoritarinėje) gyvename. Tačiau tai pozicijai neleista būti parodytai ir išsakytai.
Nida Vasiliauskaitė

„Laisvės šventimas“ Nepriklausomybės dieną yra sakymas „Taip“ konkrečiai politinei struktūrai (demokratinei respublikai), kurios nepriklausomybę (laisvę) švenčiame. Pats tikriausias politinis gestas. Neišvengiamai, kad ir kiek žaistume naivumą ir mėgintume apsimesti, jog tik balionėliai ir muzika mums rūpi.

Bet čia ir prasideda įdomybės. Eitynės, sumanytos kaip alternatyva ką tik pražygiavusiems neonaciams (kurių politinė žinia – nereikia mums demokratijos, išstokime iš ES, sugriaukime respubliką, vietoje jos įvesdami autoritarinį režimą; neatsitiktinai vienas iš šių jėgų globėjų – signataras Romualdas Ozolas – atviru tekstu „Respublikoje“ beveik siūlo imtis… perversmo ir „išvalyti Seimą nuo kosmopolitinių partijų“), kaip politinės valios ginti demokratines vertybes pareiškimas, pagaliau (po nesėkmingų pastangų) gavus joms leidimą nukenksminamos taip, kad taptų kuo tik norite, bet ne pilietine ir ne politine pozicija.

Be abejo, jose dalyvavo daugybė žmonių, kurių pozicija valstybę simboliškai jau uzurpavusių neonacių atžvilgiu labai aiški, kuriems ne tas pats, kas mus valdo ir kokioje šalyje (demokratinėje ar autoritarinėje) gyvename. Tačiau tai pozicijai neleista būti parodytai ir išsakytai. Paprasčiausiai jai liepta patylėti ir pratęsti savimi tą politinę liniją, kuri savo esme yra antikonstitucinė ir neigia mūsų socialinį kontraktą – kaip tik tą laisvę, kurią švęsti kuo gražiausiai dabar pasiūloma.

Dar daugiau, imperatyvus „apolitiškumas“ šioje situacijoje pats savaime yra POLITINIS pareiškimas: būtent, kad politiką atiduodame naciams, o patys švenčiame laisvę daryti kas liepta ir nesikišti į politiką, laisvę klausyti ir laisvę tylėti. Laisvę nesuprasti, kad į tą laisvę jau spiria „tautinis“ batas, o mes savo nerūpestingu šventimu sakome: “Viskas gerai, mes juk demokratiški: kiekvienas gali reikšti savo nuomonę, taip pat ir tie, kurie mano, kad nuomonę gali reikšti tik jie, o mes ne, kad mums iš viso šioje šalyje ne vieta; ir kurie ne šiaip mano, o demonstruoja ryžtą savo manymą paversti kumščiu; bet negi uždrausime? Oi, tik nereikia konfrontacijos…”. Na, kur tie balionėliai?

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

Sekmadienio Evangelija. Šimtininko tikėjimas (180)

Baigęs savo pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties.

A. Tapinas. „Laisvės piknikas“ – kuri partija užsakė ir kiek tai kainavo? (420)

Apie „Laisvės pikniką“ ir jame dalyvavusių žmonių įspūdžius turbūt jau skaitėte ir prisiskaitėte. Todėl tik dar kartą pakartosiu – tai buvo labiausiai neįtikėtinos 17 dienų, kurias yra tekę patirti.

G. Bartkus. Giliai įkvėpkite – jūs įtariamasis (66)

Kai kas sako, kad šių dienų galimos korupcijos skandalas naudingas tam tikroms politinėms jėgoms, nes artėja Seimo rinkimai, o kai kas sako, kad šis skandalas suteiks galimybę padaryti Lietuvos politinę sistemą skaidresnę.

A. Užkalnis. Ašarotos zirzlės, kurioms visi vyrai – kiaulės (563)

Klausiau naują dainininkės Adelės dainą ir nė kiek nenustebau. Dainininkė, kurią daugelis švelniai vadina kaukiančiu depresijos maišu, stūgavo ekrane apie tai, kaip ją paliko diedas, ir kaip ji vis tiek gyvens laiminga, nes ji stipri, o vyras silpnas ir menkysta.

R. Statkuvienė. Kai bujoja runkelinis chamizmas ir dvokiantys tualetai (72)

Ar įmanoma šiandien pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį bent kelias minutes ir neįkvėpti tarpuvartėse dvokiančių šiukšlių konteinerių kvapo, o besigrožint barokiniais ar gotikiniais architektūros šedevrais nepamatyti šlykščiausių sienų teplionių? Ar yra bent viena saugoma teritorija, kurioje nebūtų savavališkai pristatyta naujųjų dvarų, o valstybinės žemės plotai neapraizgyti tvoromis?