N.Vasiliauskaitė. „Švęskite laisvę, tik jokios politikos“

 (165)
Mieli bičiuliai, kviečiame kovo 11-ąją švęsti laisvę ir nenaudoti šios dienos jokios politinės ideologijos skleidimui, ateikime pasipuošę tik trispalvėmis“ – šitaip Kovo 11-osios renginio “Švęskime laisvę“ rengėjai pakvietė potencialius dalyvius. Šriftą paryškinau ne aš – toks jis oficialiame kvietime.
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Mat čia yra pati renginio esmė, pagrindinė transliuotina žinia: jokios, bičiuliai, politikos – politiką keliomis valandomis anksčiau jau paskleidė kita eisena, ta su ereliais ir lengvai modifikuotomis (arba ne) svastikomis.

„Lietuva – lietuviams!“, „Skinhead už gimtąją Lietuvą, rasę ir tautą“ (labai lietuviškas šūkis!), „Eurosajūzas – laikinai, tautinė idėja amžinai!” (kalba netaisyta), „Šiandien gatvė – rytoj Seimas“ – žodžiu, kerzinį batą į fizionomiją tam „Eurosojūzui“, Lietuva – tai mes, visi kiti (netikri-lietuviai-kosmopolitai) – lauk! Girdėjote? O dabar ša, susikibkite visi gražiai už rankučių, išsišiepkite, prisipūskite balionėlių ir pirmyn laisvės švęsti. Juk smagu.

…Laisvės? Kokios laisvės? Kieno? Mūsų, sakote? Lietuvos Respublikos piliečių? Ir valstybės, Lietuvos Respublikos? Hmm, o valstybės įsteigimas ar atkūrimas kartais nėra politinis aktas? Nepriklausomybės sukakties minėjimas – ne politinė šventė? Ta valstybė kurta ne kaip demokratinė? Demokratija – ne tam tikras politinis režimas? Respublika – ne politinis darinys? Trispalvė – ne valstybės simbolis? O laisvė, galų gale, ne politinė vertybė ir ne politinis reikalavimas? Taigi.

Eitynėse dalyvavo daugybė žmonių, kurių pozicija valstybę simboliškai jau uzurpavusių neonacių atžvilgiu labai aiški, kuriems ne tas pats, kas mus valdo ir kokioje šalyje (demokratinėje ar autoritarinėje) gyvename. Tačiau tai pozicijai neleista būti parodytai ir išsakytai.
Nida Vasiliauskaitė

„Laisvės šventimas“ Nepriklausomybės dieną yra sakymas „Taip“ konkrečiai politinei struktūrai (demokratinei respublikai), kurios nepriklausomybę (laisvę) švenčiame. Pats tikriausias politinis gestas. Neišvengiamai, kad ir kiek žaistume naivumą ir mėgintume apsimesti, jog tik balionėliai ir muzika mums rūpi.

Bet čia ir prasideda įdomybės. Eitynės, sumanytos kaip alternatyva ką tik pražygiavusiems neonaciams (kurių politinė žinia – nereikia mums demokratijos, išstokime iš ES, sugriaukime respubliką, vietoje jos įvesdami autoritarinį režimą; neatsitiktinai vienas iš šių jėgų globėjų – signataras Romualdas Ozolas – atviru tekstu „Respublikoje“ beveik siūlo imtis… perversmo ir „išvalyti Seimą nuo kosmopolitinių partijų“), kaip politinės valios ginti demokratines vertybes pareiškimas, pagaliau (po nesėkmingų pastangų) gavus joms leidimą nukenksminamos taip, kad taptų kuo tik norite, bet ne pilietine ir ne politine pozicija.

Be abejo, jose dalyvavo daugybė žmonių, kurių pozicija valstybę simboliškai jau uzurpavusių neonacių atžvilgiu labai aiški, kuriems ne tas pats, kas mus valdo ir kokioje šalyje (demokratinėje ar autoritarinėje) gyvename. Tačiau tai pozicijai neleista būti parodytai ir išsakytai. Paprasčiausiai jai liepta patylėti ir pratęsti savimi tą politinę liniją, kuri savo esme yra antikonstitucinė ir neigia mūsų socialinį kontraktą – kaip tik tą laisvę, kurią švęsti kuo gražiausiai dabar pasiūloma.

Dar daugiau, imperatyvus „apolitiškumas“ šioje situacijoje pats savaime yra POLITINIS pareiškimas: būtent, kad politiką atiduodame naciams, o patys švenčiame laisvę daryti kas liepta ir nesikišti į politiką, laisvę klausyti ir laisvę tylėti. Laisvę nesuprasti, kad į tą laisvę jau spiria „tautinis“ batas, o mes savo nerūpestingu šventimu sakome: “Viskas gerai, mes juk demokratiški: kiekvienas gali reikšti savo nuomonę, taip pat ir tie, kurie mano, kad nuomonę gali reikšti tik jie, o mes ne, kad mums iš viso šioje šalyje ne vieta; ir kurie ne šiaip mano, o demonstruoja ryžtą savo manymą paversti kumščiu; bet negi uždrausime? Oi, tik nereikia konfrontacijos…”. Na, kur tie balionėliai?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

K. Girnius. Trumpas ir Lietuva: kaip mums elgtis (145)

Donaldas Trumpas jau pusmetį prezidentauja. Jis neturi daug kuo džiaugtis ir didžiuotis. Jo populiarumas smunka, nors jį stipriai tebelaiko respublikonų partijos nariai.

A. Užkalnis. Lietuvos elitą – lauk iš Vilniaus (341)

Ne aš pirmas sugalvojau, kad viskas Lietuvoje – pernelyg sostinėje koncentruota. Visi tai priima kaip savaime suprantamą duotybę, kad visos ministerijos, valdžios įstaigos, Seimas, Vyriausybė, visokios inspekcijos ir direkcijos – viskas turi būti sostinėje, su visais klerkais, vairuotojais, aptarnaujančiu personalu, kompiuteriais, kopijavimo aparatais ir viskuo, ko reikia valdžiai funkcionuoti.

E. Lucasas. Maskvos reakcija į „Miško brolius“ - kur turėtų būti tikrasis skandalas (738)

Rusija neseniai išreiškė pasipiktinimą NATO sukurtu filmuku apie „miško brolius“ – Estijos, Latvijos ir Lietuvos rezistencinės kovos su sovietais istoriją.

A. Tapinas. Grotažyme kaip pjautuvu – Kremliui per jautrią vietą (1237)

NATO sukūrė ir išplatino filmuką apie Baltijos šalių partizanus, Kremlius pakeltu tonu atsakė, mūsų diplomatai sureagavo infografiku tviteryje, Rusijos URM atšovė propagandiniu tekstu penktadienio vakare feisbuke būdami tikri, kad turi visą savaitgalį kapsėti savo melą tiems, kas jų klauso.

V. Valiušaitis. Kokias Rusijos grimasas parodė NATO filmas apie „miško brolius“ (757)

„Iškreipta viešoji nuomonė yra lyg padirbti pinigai: ji reikalinga kaltiems žmonėms atitinkamai paveikti sąžininguosius, kad pastarieji, nė nesuvokdami ką darantys, įteisintų pirmųjų nusikaltimus“, – sakė Josephas-Marie de Maistre‘as, prancūzų mąstytojas, politikas ir diplomatas, vienas įtakingiausių XVIII a. pabaigos konservatyvizmo ideologų.