N.Vasiliauskaitė. „Švęskite laisvę, tik jokios politikos“

 (165)
Mieli bičiuliai, kviečiame kovo 11-ąją švęsti laisvę ir nenaudoti šios dienos jokios politinės ideologijos skleidimui, ateikime pasipuošę tik trispalvėmis“ – šitaip Kovo 11-osios renginio “Švęskime laisvę“ rengėjai pakvietė potencialius dalyvius. Šriftą paryškinau ne aš – toks jis oficialiame kvietime.
Nida Vasiliauskaitė
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Mat čia yra pati renginio esmė, pagrindinė transliuotina žinia: jokios, bičiuliai, politikos – politiką keliomis valandomis anksčiau jau paskleidė kita eisena, ta su ereliais ir lengvai modifikuotomis (arba ne) svastikomis.

„Lietuva – lietuviams!“, „Skinhead už gimtąją Lietuvą, rasę ir tautą“ (labai lietuviškas šūkis!), „Eurosajūzas – laikinai, tautinė idėja amžinai!” (kalba netaisyta), „Šiandien gatvė – rytoj Seimas“ – žodžiu, kerzinį batą į fizionomiją tam „Eurosojūzui“, Lietuva – tai mes, visi kiti (netikri-lietuviai-kosmopolitai) – lauk! Girdėjote? O dabar ša, susikibkite visi gražiai už rankučių, išsišiepkite, prisipūskite balionėlių ir pirmyn laisvės švęsti. Juk smagu.

…Laisvės? Kokios laisvės? Kieno? Mūsų, sakote? Lietuvos Respublikos piliečių? Ir valstybės, Lietuvos Respublikos? Hmm, o valstybės įsteigimas ar atkūrimas kartais nėra politinis aktas? Nepriklausomybės sukakties minėjimas – ne politinė šventė? Ta valstybė kurta ne kaip demokratinė? Demokratija – ne tam tikras politinis režimas? Respublika – ne politinis darinys? Trispalvė – ne valstybės simbolis? O laisvė, galų gale, ne politinė vertybė ir ne politinis reikalavimas? Taigi.

Eitynėse dalyvavo daugybė žmonių, kurių pozicija valstybę simboliškai jau uzurpavusių neonacių atžvilgiu labai aiški, kuriems ne tas pats, kas mus valdo ir kokioje šalyje (demokratinėje ar autoritarinėje) gyvename. Tačiau tai pozicijai neleista būti parodytai ir išsakytai.
Nida Vasiliauskaitė

„Laisvės šventimas“ Nepriklausomybės dieną yra sakymas „Taip“ konkrečiai politinei struktūrai (demokratinei respublikai), kurios nepriklausomybę (laisvę) švenčiame. Pats tikriausias politinis gestas. Neišvengiamai, kad ir kiek žaistume naivumą ir mėgintume apsimesti, jog tik balionėliai ir muzika mums rūpi.

Bet čia ir prasideda įdomybės. Eitynės, sumanytos kaip alternatyva ką tik pražygiavusiems neonaciams (kurių politinė žinia – nereikia mums demokratijos, išstokime iš ES, sugriaukime respubliką, vietoje jos įvesdami autoritarinį režimą; neatsitiktinai vienas iš šių jėgų globėjų – signataras Romualdas Ozolas – atviru tekstu „Respublikoje“ beveik siūlo imtis… perversmo ir „išvalyti Seimą nuo kosmopolitinių partijų“), kaip politinės valios ginti demokratines vertybes pareiškimas, pagaliau (po nesėkmingų pastangų) gavus joms leidimą nukenksminamos taip, kad taptų kuo tik norite, bet ne pilietine ir ne politine pozicija.

Be abejo, jose dalyvavo daugybė žmonių, kurių pozicija valstybę simboliškai jau uzurpavusių neonacių atžvilgiu labai aiški, kuriems ne tas pats, kas mus valdo ir kokioje šalyje (demokratinėje ar autoritarinėje) gyvename. Tačiau tai pozicijai neleista būti parodytai ir išsakytai. Paprasčiausiai jai liepta patylėti ir pratęsti savimi tą politinę liniją, kuri savo esme yra antikonstitucinė ir neigia mūsų socialinį kontraktą – kaip tik tą laisvę, kurią švęsti kuo gražiausiai dabar pasiūloma.

Dar daugiau, imperatyvus „apolitiškumas“ šioje situacijoje pats savaime yra POLITINIS pareiškimas: būtent, kad politiką atiduodame naciams, o patys švenčiame laisvę daryti kas liepta ir nesikišti į politiką, laisvę klausyti ir laisvę tylėti. Laisvę nesuprasti, kad į tą laisvę jau spiria „tautinis“ batas, o mes savo nerūpestingu šventimu sakome: “Viskas gerai, mes juk demokratiški: kiekvienas gali reikšti savo nuomonę, taip pat ir tie, kurie mano, kad nuomonę gali reikšti tik jie, o mes ne, kad mums iš viso šioje šalyje ne vieta; ir kurie ne šiaip mano, o demonstruoja ryžtą savo manymą paversti kumščiu; bet negi uždrausime? Oi, tik nereikia konfrontacijos…”. Na, kur tie balionėliai?

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

T. Kačerauskas. Kodėl L. Donskio nesėkmės virto jo sėkmėmis (27)

Kaip ir daugelį žmonių, mane taip pat sukrėtė žinia apie L. Donskio staigią mirtį. Jo kritiškų pasisakymų ypač trūks mūsų viešame gyvenime. Šie samprotavimai paremti pokalbiais su juo ir keliais jo interviu. Dėl savo išsilavinimo ir veiklos priklausau tai žmonių grupei, kuriai L. Donskis save priskyrė, – filosofams. Vis dėlto jo santykiai su Lietuvos filosofais – ypač intriguojantys. Tą patį galima pasakyti apie jo santykius su liberalais ir su Vilniumi. Apie šiuos trejopus jo santykius tuoj pakalbėsiu.

R. Valatka. Po auksinių šakučių – auksinis Vilniaus Sporto rūmų remontas? (284)

Mažinam Seimo narių skaičių iki 111? Taip! Nueinanti Seimo dauguma krykštauja radusi tautai žaislą. Ateinantieji žada mums pastatyti T. Campanellos „Saulės miestą“. Su Karjeros agentūra ir vimdymo nuo vyno etiketėmis. O Vilniaus Sporto rūmuose šmirinėjančios žiurkės krebžda apie tai, ant ko pasimausim po auksinių šakučių.

V. Rubavičius. Kokia ateitis laukia Europos Sąjungos? (125)

Slovakijos sostinėje Bratislavoje rugsėjo 16 d. buvo surengtas neformalus Europos Sąjungos (ES) šalių vadovų susitikimas, turėjęs padėti valstybių lyderiams galų gale išsiaiškinti pagrindines Sąjungą kamuojančias problemas, kurios dar labiau išryškėjo Didžiajai Britanijai nutarus atsiskirti.

Sekmadienio Evangelija. Pomirtinis gyvenimas (301)

Jėzus pasakė fariziejams: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.

Karo žmonės, mylėję savo vergiją: Rusija keitėsi ir už tai savęs nekentė (344)

Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“ – tai unikalaus intymiosios dokumentinės prozos žanro knyga, 2015 m. apdovanota Nobelio literatūros premija. Joje prabyla paprasti žmonės, kurie seniau retai turėdavo teisę kalbėti. Jų balsai susilieja į niūrią ir tragišką posovietinio laikmečio – „laiko iš antrų rankų“ – polifoniją.