„Visur yra savų išsigimimų ir nutolimų nuo normos. Sakykime, filosofijos tekstus kiekvieną dieną medituojanti moteris yra anomalija – ji praradusi gyvenimo instinktus“(2) , – teigia žinoma filosofė, profesorė Jūratė Baranova „Šiaurės Atėnuose“. Ne, ji neironizuoja. Nė trupučio.

Tokią interpretaciją draudžia kontekstas: pastraipa, kurios pabaigą pacitavau, prasideda aiškia ir nedviprasmiška pozicija: „Nesimpatizuoju feminizmui. Tiesiog moteris yra kitam sukurta. Tai jos žavesys ir slapta galia. "Moteris motina" man daug patrauklesnė nei "moteris filosofė"“.

Kuo kontekstą suprasime plačiau, kuo daugiau profesorės tekstų peržiūrėsime, tuo mažiau pagrindo bus abejoti šių jos teiginių pažodine prasme ir noro ieškoti provokacijos ir autorefleksijos požymių. Kaip tik tuo jos tekstai man ir įdomūs. Jie liudija neįmanomą tapatybę, kuri – mąstant logiškai – turėtų išsprogdinti tapatybės savininkĖS galvą iš vidaus, tačiau to nenutinka.

Netgi atvirkščiai, daugybei žmonių, įskaitant profesorę, ši tapatybė atrodo tokia natūrali, suprantama ir patogi, kad atsiplėšti nuo jos bent hipotetiškai reikštų prarasti pačią save, kuri tik ir egzistuoja vien loginio-ontologinio oksimorono būdu: filosofė-moteris kaip subjektas, keistų aplinkybių įsteigtas mechaniškai apjungiant (negalėjo juk atsirasti natūraliai) tai, kas (subjekto požiūriu) yra binarinė opozicija ir niekada (subjekto požiūriu) neištirps jokioje „aukštesnėje sintezėje“ à la Hegel. Buvimas moterimi ir buvimas mąstytoja čia yra priešingi, iš principo nesuderinami dalykai, negatyviai apibrėžiantys vienas kitą: mąstymas kenkia moters „prigimčiai“, nes kyla iš kitokios – nemoteriškos – „prigimties“, o moters „prigimtis“ tėra gimdyti (būti motina).

Analitiškai galime išskirti etapus: pirma, moteris skaito filosofinius tekstus ir tą skaitymą netgi paverčia savo profesija, antra, supranta, kad dėlto tampa nebemoterimi, trečia, panikoje griebiasi „moteriškumo atstatymo“ aktų neigdama savo filosofines ambicijas ir sugebėjimus („moteris yra kitam sukurta“), ketvirta, noriai ir toliau laikosi filosofės ir profesorės regalijų (į kurias tiki neturinti teisės).

Filosofę čia leistina suprasti platesne intelektualės ir netgi feministės prasme, mat pati Baranova nurodytoje citatoje savąjį nesimpatijos feminizmui išpažinimo gestą pratęsia radikalia „moters motinos“/“moters filosofės“ dichotomija, o aukštesne citata apie filosofinius tekstus kievieną dieną medituojančią moterį-anomaliją visai atvirai demonstruoja sąvokas filosofė-feministė-nenormali-nemoteris vartojanti sinonimiškai (Beje, kyla pagrįstas klausimas, kas, pasak profesorės, nutiktų moteriai, kuri filosofinius tekstus skaitytų ne kiekvieną dieną, o rečiau, tarkime, kas antrą, kas penktą, kas šimtas penkiasdešimtą? Išsaugotų ji pirmapradį normalumą, išliktų moterimi ar nelabai? Kokiais intervalais dozuojama filosofija moteriškumui nepakenktų?).

Nida Vasiliauskaitė
Tik feminisčių praardytoje, bet vis dar tvirtai stovinčioje ant savo patriarchalinių pastolių kultūroje įmanoma filosofijos profesorė, visa savo esybe aktyviai neigianti feminizmą kaip socialinės ir intelektualinės lyčių lygybės idėją, nors tiktai tos idėjos politinės įtakos dėka galėjo pasinaudoti galimybe mokytis universitete, įgyti akademinius titulus ir apskritai teisę kalbėti už virtuvės bei vaikų kambario ribų.
Minėta sinonimų grandinė būtų pragmatiškai galima, jei taip kalbėtų vyras arba mažaraštė namų šeimininkė. Arba jei Baranova atliktų vieną iš dviejų veiksmų: iškilmingai atsižadėtų profesorės, filosofės, intelektualės titulo (gamtą ją sukūrė kitkam), netgi eseistės praktikos (rašanti moteris mūsų kraštuose juk irgi vis dar yra anomalija; rašytoją Laurą Sintiją Černiauskaitę kalbinanti literatūrologė kultūrinę laidą pradeda nuostabos sklidinu klausimu: „Kodėl rašai? Argi neužtenka vaikų??“(3)) ir atsidėtų uogienių virimui arba atsižadėtų titulų, pasikeistų lytį, o tada – kaip vyras – pagaliau teisėtai pradėtų (ne tęstų) intelektualinę karjerą.

Profesorė, tačiau, nedaro nė viena, nei kita. Ne, ji būna profesore, filosofe, rašytoja, intelektuale, t.y. būna feministe, nes tik feministė gali turėti tokių ambicijų, tik feministei neužtenka vaikų ir tik feminizmo idėjų paveiktoje visuomenėje moteris gali tas ambicijas bent tam tikru mastu realizuoti užimdama vietą, tradiciškai skirtą vyrams. Bet būna tik tam, kad nebūtų, kad pasakytų iš tiesų nesanti (oi, ne, ką jūs!) jokia profesorė ir jokia filosofė, tik moteris (normali), kuriai pridera nebent mezgimo vadovėlis, o dar geriau – tiesiog megzti ir laukti, kol pritariamai linktels bendrakeleivis, vyriškai atsakingas už teisingą jos minčių eigą(4).

O tada dar vienas tapatybės posūkis – tame pačiame tekste ji kukliai pastebi: „Ir ne tik feministės, bet ir normalios moterys“ [turi, ką pasakyti apie filosofinę Niekio patirtį, kuri, esą, yra bendražmogiška, nors normalūs vyrai ir mano kitaip]. Neatsakytas klausimas: kaip, iš kokios vietos toji normali, feminizmo ir filosofijos nesugadinta moteris gali prieštarauti normaliam vyrui, ir dar tokioje nemoteriškoje srityje? Iš kur mergaitei tiek drąsos? Tokiu būdu nusibrėžtos ribos nejučiomis sujaukiamos (moterys įleidžiamos filosofijon; Baranova filosofuoja; Baranova meta pirštinę), bet tik tam, kad būtų kuo greičiau atstatytos vėl (feministės yra nenormalios moterys, gal net apskritai ne moterys; Baranova yra moteris; Baranova yra normali; Baranova – Dieve, saugok! – nėra feministė).

Reikalai darosi dar painesni, kai ką tik išryškintą feministės-filosofės figūrą sugretiname su kitais profesorės pasisakymais „feminizmo klausimu“. Pvz., recenzijoje rašytojos Dalios Jazukevičiūtės knygai „Anarchistės išpažintis“ (2007) Baranova rašo: „Mane stebina, kodėl kai kurios feministiškai angažuotos moterys mano, kad turėtų parūpinti visoms moterims vienodą gyvenimo bei erotikos suvokimo modelį, ir paprastai pasiūlo savąjį. Kitus moterų gyvenimo stilius ima niekinti. Man norėtųsi palikti skirtingoms moterims teisę rinktis. Suprask, tik Katerina (maištaujanti Jazukevičiūtės romano herojė – N.V.) žino, kas tai yra tikrasis moteriškumas. Jis, be abejo, turi būti neatsiejamas nuo keiksmažodžių ir besaikio alkoholio vartojimo, pridedant dar ir atsitiktinio sugėrovo parsivedimą paryčiais į namus, užmiršus, kad juose gyvena dar kitas lyg ir artimas žmogus, taip pat duktė“(5). Feminizmas čia (pagarbiai, neniekinant) interpretuojamas kaip... asocialus elgesys: feministė, pasirodo, yra „tikrojo moteriškumo“ beieškanti alkoholikė, mananti, kad „visos moterys“ privalo besaiko gerti ir keiktis.

Apibendrinus išeitų, kad „feministė“ profesorės kūryboje reiškia Kariotiškių dialektu bendraujančią alkoholikę-filosofę, kuri dėl gausybės skaitomų knygų nukeliavo į visuomenės „dugną“, prarado „gyvenimo instinktus“ ir savo lytį (tapo ne-moterimi), bet iš tiesų gyvena ir skaito tik tam, kad įkūnytų „tikrąjį moteriškumą“ bei užkrėstų juo visas kitas. Ir tai nėra koks atskiras filosofių ar feminisčių porūšis. Ne, kaip feministė, filosofė per se yra asocialus (tiesiogine prasme) monstras, moteris-nemoteris (nemoteris tiek, kiek užsiima vyriška veikla, moteris tiek, kiek jai iš to „nieko nešeina“), labiau už viską tenorinti būti pačiu moteriškumu, kuris (dėl žalingo įpročio – skaitymo) slysta iš rankų.

Prieštaringa, absurdiška būtybė, šaukianti (sutrikus instinktams) „Aš – ne moteris, aš – filosofė!“, bet iš tiesų temananti „Aš – ne filosofė, tik moteris...“, mat opozicija moteris/filosofė Baranovos „feministėms“ tokia pat šventa, kaip ir „normaliosioms“. Panašu, kad normali moteris profesorė, abiem rankom vaikydama grėsmingai jos link artėjančią „feministės“ šmėklą, suprojektavo į ją savo autoportretą: rezultatas netyčia gavosi ironiškas (rezultatas, ne šmėklos vaikymo gestas, ne sąmoninga intencija).

Baranovos atvejį pasirinkau kaip tipišką išsilavinusios moters santykio su feminizmu vis dar patriarchalinėje Lietuvoje pavyzdį. Jis anaiptol nėra išskirtinis. Kita ne mažiau tituluota filosofė, profesorė Rita Šerpytytė, irgi potencialius įtarimus feminizmu kuo skubiau gena šalin: „Neturiu jokio poreikio kovoti su vyrišku pasauliu, o juo labiau – feministiniais „ginklais“. Gal man gerai sekėsi vyrų pasauly, kad neiškilo tokio poreikio? Nelaikau savęs nesėkmingu žmogumi, bet vyrų pasauly man sekėsi panašiai kaip ir visoms moterims. Nepaisant to, neturiu priekaištų nė vienam filosofui, kaip vyrui. Ir turiu priekaištų moterims, kurios kovoja už moterų teises, nes tokio neskoningo kovojimo mano moteriška prigimtis „neatlaiko““(6) .

Prieštaravimai akivaizdūs: feminizmą mėginama pavaizduoti kaip „nevykėlių (kurioms nesiseka) maištą“, nuo jo besąlygiškai atsiribojama (sėkmingai profesorei feminizmas nereikalingas), tačiau čia pat prasiveržia išstumtas suvokimas, kad, tiesą sakant, vyrų pasauly sekėsi ne kažin kaip („kaip ir visoms moterims“) bei nuoskauda („Nepaisant to“), kuri iš karto, vos pasigirdusi, nutildoma, suvaldoma ir skoningai nukreipiama į socialiai priimtiną „atpirkimo ožį“ – į feministes, sujaukusias moterims galvas ir „prigimtis“ (jei ne jos – nebūtų dvejonių, nuoskaudų, blaškymosi, moterys patenkintos virtų vyrams-filosofams sriubą ir nebandytų prasmukti jų pasaulin; joks neskoningas kovojimas neslėgtų jų trapių siluetų, o „nepaisant to“ net negalėtų būti suformuluotas).

Ir tikrai, tik feminisčių praardytoje, bet vis dar tvirtai stovinčioje ant savo patriarchalinių pastolių kultūroje įmanoma filosofijos profesorė, visa savo esybe aktyviai neigianti feminizmą kaip socialinės ir intelektualinės lyčių lygybės idėją, nors tiktai tos idėjos politinės įtakos dėka galėjo pasinaudoti galimybe mokytis universitete, įgyti akademinius titulus ir apskritai teisę kalbėti už virtuvės bei vaikų kambario ribų.

Filosofijos profesorė, kuri filosofiją laiko prigimtine vyrų profesija, homosocialiu klubu – kuris ne tik toks de facto yra, bet ir amžiams tokiu, jos požiūriu, išliks dėl intymios, išskirtinės testosterono sąjungos su abstrakčiu mąstymu; moterį klubas įsileis nebent „dirbti moterimi“ bei tuo didžiuotis (profesorė ir didžiuojasi, ir mano, kad taip teisinga: „Sakyčiau, jeigu savo moteriškumu tu sugebi įsirašyti į „vyrišką“ filosofijos pasaulį, tai yra kur kas svarbesnis dalykas nei tas „lygybės“ reikalavimas.“(7) ) – ir kuri ką tik pacituotą sakinį kaip niekur nieko palydi neįsisąmoninta feministine klasika: „Filosofų bendruomenėje nenoriu jokių privilegijų kaip moteris, nenoriu, kad mane praleistų pirmą, kaip moterį, į kokį nors žurnalą. Lygiai taip pat nenoriu, kad mane išmestų iš kur nors vien dėl to, kad esu moteris“ (Gerai, tikiu, bet kodėl tada toji moteris, nuoširdžiai nelaikanti savęs nei filosofe, nei profesore, moteris, desperatiškai sauganti savo tikrą moteriškumą, priima vyrams priklausančius titulus ir nori – kaip lygi – patekti į jų žurnalus? Kaip tokią pozą pavadinti? Transseksualo, kuris ir nori, ir nenori pasikeisti lytį? O gal – patriarchalinėje lyčių vaidmenų sistemoje – tai būtų tikrasis hermafroditizmas?).

Filosofija, kaip žinia, yra paskutinis falogocentrizmo bastionas ir kartu – disciplina, reikalaujanti maksimaliai reflektuoti savo mąstymo prielaidas, todėl, nors labai panašiai save suvokia ne viena rašytoja, ekonomistė, literatūrologė, psichologė, menininkė, filosofių pasirinkimas straipsnio herojėmis, manau, leidžia maksimaliai išryškinti bendros daugybei išsilavinusių moterų būdingos laikysenos absurdiškumą.

Laikysenos intelektualės-antifeministės, moters, į kurią pagrįstai nukreiptas baisaus įtarimo feminizmu smaigalys, nes be feminizmo ji kaip tokia paprasčiausiai neegzistuotų, moters, kuri nenori atsisakyti mėgstamos profesijos ir jos suteiktos galios pozicijos, praktiškai niekaip negalėtų gyventi tradicinio namų šeimininkės gyvenimo, tačiau vis dar tiki Viktorijos epochos socialinės tvarkos natūralumu, mainais į apvilktą paltą užleidžia vietą kiekvienam vyrui, deda visas pastangas įtarimui paneigti, skelbia savąjį normalumą, teisina juo profesines nesėkmes, atsiprašinėja dėl sėkmių (aš nenorėjau... nesu karjeristė... daugiau nebuvo kam... patikėkite, man svarbiausia šeima ir vaikai... kolegos įkalbėjo... vyras paragino... pašaukė pareiga Tėvynei... etc.), sutartinai smerkia feministes, neigia sąmonę ištikusį chaosą ir tikisi visuomenės atleidimo.

1. „Jurga taifūno akyje“ (interviu su Jurga Ivanauskaite)

2. „Mąstymo pratybos – atspara chaosui“. Filosofijos profesorė JŪRATĖ BARANOVA atsako į Sigito Parulskio klausimus. Interviu senas, bet aktualus: neteko girdėti apie autorės pažiūrų šiais klausimais pasikeitimą.

4.„Taip daug geriau", pritariamai linkteli mano bendrakeleivis, tarsi jaustųsi vyriškai atsakingas už teisingą mano minčių eigą.“ In: JŪRATĖ BARANOVA.“ Gyvenimas "anapus" mirties ir meilės“.

5. Jūratė Baranova. Recenzija. „Paslapties ar nuogybės link?“

6. Rita Šerpytytė. „Filosofija – amatas iš pašaukimo, ir tik virš jo – „visi genialumai“ “

7. Ten pat.