Gaila seno žmogaus, nebepriklausančio šiam pasauliui, kurio jau ir sakinių sintaksė nelabai klauso, nekalbant apie kitką. Ne jis čia svarbus, o simbolinė jo prakalbos vieta, viešas išstatymas jo kaip valstybinės reikšmės „moralinio autoriteto“, turinčio, ką pasakyti. Todėl kur kas labiau gaila šalies, kurios parlamentarai, nemaža dalis piliečių ir netgi (!) kai kurie intelektualai apgailestavimą dėl menininkams nekertamų galvų, keikimąsi lygiomis galimybėmis, siūlymą naikinti netinkamus paveikslus (o neteisingas knygas negi paliksime nesudeginę?) bei „supuvusios“ ES demonizavimą (tarsi mus būtų kas prie jos prijungęs prievarta) pasitinka rimčių rimčiausiausiais aplodismentais (girdėjome Tiesos žodį).

Šalies, kurioje štai tokios padrikos eksklamacijos ir stulbinantys kaltinimai „tarp mūsų“ infiltruotiems „priešams“ nuoširdžiai laikomi racionaliu „rūpesčiu tauta“, pavyzdiniu demokratijos gynimo, pasipriešinimo totalitarizmui, moralės ir laisvės aktu, savarankiška kritine mintimi, o nepriklausymas LKB (ar priklausymas, bet kai kuriais politiniais klausimais turėjimas kitokios nuomonės nei oficiali Vatikano) suvokiamas kaip antivalstybinė veikla.

Puikiu pavyzdžiu, rodančiu, kad monsinjoro prakalba nebuvo atsitiktinis kuriozas, kad ją palaiko ne tik Petras Gražulis, kad gražulizmas nesvetimas netgi kur kas sudėtingesniems viešos erdvės dalyviams ir, ko gero, ne juokais pretenduoja tapti mūsų nacionalinio tapatumo pagrindu, siūlosi naujausias Vytauto Radžvilo opusas, tučtuojau pasklidęs bent trimis populiariais žiniasklaidos kanalais. Blaiviais viešosios erdvės kritiko svarstymais – analitiniais, argumentuotais ar mėginančiais tokius imituoti – jo niekaip nepavadinsi, nes gąsdinimo visomis įmanomomis baisybėmis, plūdimosi ir pagrindimą atstojančio pradinės tezės (įsivestos kaip nediskutuotina teisybė) kartojimo ad nauseam žanras yra koks tik norite, tik ne teorinis.

O tezė tokia: dėmesio, “Šalyje vis atviriau reiškiasi vadinamosios „pažangios jėgos“ – negausios, bet agresyvios visuomenės grupelės, kurios, pretenzingai pasiskelbusios „vakarietiškos civilizacijos“ skleidėjomis, mėgina prievarta primesti savo ideologiją, vertybes ir gyvenimo sampratą tautos daugumai. Kaip ir sovietmečiu, pagrindiniais šių „pažangiųjų jėgų“puolimo taikiniais tapo krikščioniškoji – pirmiausia Katalikų - religija ir tautinė kultūra“. Tolesnis tekstas – intensyvėjantys, vis spalvingesni tezės perfrazavimai: agresyvios grupelės virsta apsišaukėliais „Vakarų civilizacijos“ vėliavnešiais, liberalistinio totalitarizmo diegėjais, kurie su įniršiu, baisesniu nei sovietinės okupacijos laikais, griauna mūsų valstybės pamatus (Kaip, paklauskime, jie juos griauna? „Puldami tautiškumą ir krikščionybę“, autorius jau sakė, mat būtent jais, pasirodo, o ne konstitucinėmis žmogaus teisėmis bei laisvėmis, ne sekuliarumo principu ir etniškai nemarkiruota pilietybe dabartinė Lietuvos Respublika – visai kaip carinė Rusija, kurios ideologinį substratą sudarė pravoslavnost, narodnost, deržavnost lydinys – ir laikosi.

Kuo tas „puolimas“ pasireiškia? Kritiškais straipsniais tam tikrų politinių idėjų ar sprendimų atžvilgiu. Na, gal dar viena kita vieša akcija. O kaip tada, autoriaus manymu, derėtų su tokiais pabaisom – už kuriuos nieko baisesnio neįmanoma pamąstyti – pasielgti? Kalėjiman? Bet ten patenka daug menkesni nusikaltėliai, taigi?).

JIE yra pasiryžę grąžinti šalį į ideologinės ir politinės priespaudos laikus, trokšta uždusinti ją totalitarizmo glėbyje, paversti jos gyventojus lengvai manipuliuojamų „mankurtų“ mase, ir minėtam tikslui pasiekti nesibodi nešvariausių priemonių. Belieka pridurti: JŲ vardas – Legionas. Ir padaryti iš teksto logišką išvadą, kad, autoriaus žiniomis, čia turime reikalą su pačiu Tamsos Kunigaikščiu – neatsitiktinai straipsnio antraštei, matyt, parinktas žodis „šliaužiantis [totalitarizmas]“ (politiniai ar intelektualiniai oponentai, supraskime, yra šliužai, gyvatės, kirmėlės, o gal net pats Rojaus žaltys, atgimęs nauju Antikristo pavidalu: knibžda jie tamsoje ir rezga besiraitydami Sąmokslą, ir kaupia nuodus mirtinai injekcijai į geltonkasės Lietuvėlės kūną).

O šliaužia ne kas kita, kaip totalitarizmas todėl, kad (negi neaišku?) tik totalitarizmo šalininkai gali sakyti, kad deginti paveikslus ar knygas, skirstyti į kastas žmones dėl lyties, rasės, tautybės, seksualinės orientacijos, socialinės padėties ar etninės kilmės yra nepriimtina, kad teisė kritikuoti esamą valdžią – konstitucinė, o būti LKB nariu – neprivaloma (tai labai radikalios, labai pavojingos antidemokratinės mintys!); tik totalitarizmo šalininkai gali vartoti tokius žodžius kaip „rasizmas“, „seksizmas“ ar „ksenofobija“ (taip jie ir išsiduoda).

Įspūdinga. Taiklu. Sąmojinga. Nepaneigiama. Nuoširdžiai rekomenduoju „Šliaužiantį totalitarizmą“ visiems, kas nori susipažinti su kūriniu, atitinkančiu visas chrestomatines propagandinio diskurso konstravimo taisykles (juodai/balta optika; „didysis pasakojimas“ apie mirtiną gėrio, t.y. „mūsų“, ir blogio, t.y. „jų“, kovą; idėja „pasaulinio sąmokslo“, kurio centras – čia; emociškai „tiršta“, retoriškai, bet ne logiškai paveiki simbolinė kalba; „demaskatoriaus“ intencijos; magiški to-kas-ir-taip-privalo-būti-akivaizdu pakartojimai; nuolatinis vienareikšmiškai vertinančių epitetų parinkimas, „kitų“ vaizdavimas kaip nusikaltėlių etc.) ir praturtinti savo žodyną gausia mitologemų atsarga. Patikėkite, jam lemta tapti klasika.