Taip, mes besąlygiškai už globaliai žinomu simboliu spėjusių tapti „Pussy Riot“ poziciją ir laisvę, tačiau ar bet koks – netgi toks – paramos išreiškimas yra adekvatus, korektiškas, efektyvus, tinkamas? Ar dabar nepadaugės sakančių „Ir teisingai tas „Pussy Riot“ nuteisė – žiūrėkite, jos (jos ar jų šalininkės – nebesvarbu) iš tiesų įžeidinėja tikinčiuosius, tyčiojasi iš krikščionybės, kursto religinę neapykantą, užuot, kaip teigia, protestavusios vien prieš Valdimiro Putino autoritarizmą ir patriarcho Kirilo I atvirą paramą jam?“. Arba tų, kuriems sekuliarizacijos procesai, visuomenės priešinimasis katalikų ar ortodoksų Bažnyčių pastangoms diktuoti politinio ir asmeninio gyvenimo taisykles atrodo ne kas kita, kaip ataka prieš krikščionybę (skriaudžiamos avelės vaidmuo vilkui visuomet parankus)? Argi absurdiškas šūksnis „Gelbėkite, feministės puola! Viską, kas šventa!“ dabar neįgaus bent šiokio tokio realaus pagrindo? Galų gale, tai turto niokojimas, kurį galima kvalifikuoti kaip vandalizmą (Kijevo milicija jau iškėlė baudžiamąją bylą dėl chuliganizmo, nors kol kas niekas nebuvo suimtas).
Jausmai – dalykas sunkiai racionalizuojamas, jų pažeidimo ar nepažeidimo iš išorės matuoti bei patikrinti neįmanoma. Teisme galiausiai argumentuojama ne jasumų „gilumu“ ar įžeidimo subjektyviu skaudumu, o jausmų pobūdžiu : jei jausmai atitinka tam tikrą politiškai pripažintą tipą (yra, tarkime, religiniai ar etniniai) – skųstis, reikalauti bausmės ir moralinės žalos atlyginimo galima, tačiau jei neatitinka, jei kieno nors jausmus (iš tikrųjų ir labai stipriai) žeidžia, pavyzdžiui, gatvėse iškabinėti idiotiški reklaminiai plakatai, neestetiški pastatai, pro kuriuos tenka kasdien praeiti, kitų nepagarba jo mėgstamai knygai, atlikėjui ar filmui, ar plūstamoji, „netikėliu“ jį laikanti didžiulę įtaką šalyje turinčios (ir siekiančios turėti dar didesnę) institucijos retorika – tokie jausmai į satisfakciją pretenduoti dažniausiai negali, jų netgi egzistavimas nepripažįstamas.
Lenkiu štai kur: jei jausmų įžeidinėjimą (tarsi per se) sutinkame laikyti socialiai nepriimtinu ir teisiškai baustinu veiksmu, tai kodėl jausmai, kuriuos galima įžeisti, keistos implicitinės moralinės kazuistikos būdu panašiuose kontekstuose priskiriami tiktai tikintiesiems? Ar dažnai tenka girdėti apie įžeistus netikinčiųjų, ateistų, agnostikų jausmus? Ar jų įsižeidimas kviečia solidarizuotis panašiai kaip kitų įsižeidimas dėl nupjauto kryžiaus? Pacituosiu vieną „Facebook“ diskusijos dalyvę: „įdomi situacija, kai jausmai, emocijos, tuo pačiu ir teisė įsižeisti, išgyventi, skaudintis traktuojami kaip tikinčiųjų atributas, paliekant netinkinčius grynojo racionalumo erdvėje. /../ netikintieji, prilyginami mašinoms, kurias pagamino ir valdo protas. Netikintieji neturi šventyklų, nesinešioja, nestato ir nelipdo jokių specialių savo netikėjimo simbolių, nesirengia kažkaip ypatingai ir vienodai, neatlieka ritualų - taigi jų tarsi ir nėra kaip įžeisti? Tarsi nepakankamai įžeidus būtų primygtinis, įkyrus pezėjimas apie nekaltą prasidėjimą, pavyzdžiui”.
Arba nelabai smulkmena: auksinis arkikatedros kryžius nutvieskia visą Gedimino prospektą iki pat Seimo – simboliškai jis valdo tą prospektą (kuris nėra tik prospektas, ne, simbolinėje plotmėje tai daug daugiau – centrinė valstybės arteriją, pati Lietuvos Respublika in a nutshell) ir savo trajektorija iki Seimo steigia bei demonstruoja visiškai tiesioginį Bažnyčios ryšį su politine Valdžia. Juk, geriau pagalvojus, tai yra viešas ciniškas tyčiojimasis iš LR Konstitucijos, ne mažiau.
Žinoma, ne visi simboliai (at)kuriami suvokiant jų reikšmę (pvz., vienas kolega pastebėjo, kad arkikatedros frontoną po sovietmečio vėl papuošusi šv. Elena – imperatoriaus Konstantino motina, viena centrinių Rytų krikščionybės figūrų, būtent ji stovi centre ir laiko kryžių – simbolizuoja Rusijos imperinę galią Lietuvai bei Lenkijai, kurias, šalimais Elenai, atstovauja jų dangiškieji globėjai šv. Stanislovas su šv.Kazimieru). Atstatėme, nesuprasdami ką. Bet nieko tokio – vis tiek beveik niekas nepastebi ir nežino. Ko nepasakysi apie Seimui kelią rodantį auksinį kryžių.
Vandalizmas (bet koks) visuomet atgrasus. Ką nors įžeidinėti – taip pat. Tačiau ne viskas taip vaikiškai paprasta: kam nors įžeidimu gali pasirodyti (ir pasirodo) pati jūsų, neperdaryto į saviškį, egzistencija. Arba stovėjimas, užuot klūpojus. Man, pvz., vandalizmas yra ne tik knygų deginimas ir bažnyčių griovimas, bet ir kukli „jausmingųjų“ intencija kryžiais (ar kokias kitais kažkieno grupinės tapatybės simboliais) nusmaigstyti visą pasaulį, įkalinant kiekvieną, kas nepaplos ir nesitrauks iš kelio. Kryžiaus nupjovimas pateisintinas tik vienu atveju – kai jis transformuojasi į Kalaviją (galios, nutildymo, agresijos, smurto simbolį).