N.Vasiliauskaitė. Kodėl „mums“ nieko neatsitiko

 (451)
“Leonidas Donskis – vienas iš nedaugelio mūsų intelektualų, dar neatmetusių Sokrato priesaikų – viešai klausia: kas mums atsitiko? Deja, neatsitiko nieko ypatinga: panašios tendencijos ryškėjo dar Sąjūdžio laikais, nors tada laisvės siekimas buvo toks uždegantis ir patrauklus, kad norėjosi jų nepastebėti.“ – rašo Tomas Venclova.
Nida Vasiliauskaitė
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Visiškai sutinku. Neatsitiko nieko, nes, paprasčiausiai, nebuvo, kam atsitikti– kitokie „mes“, neksenofobiški, neprovincialūs, skeptiški, ironiški, laisvi pasaulio piliečiai, gebantys atpažinti neonacistines idėjas ir neketinantys turėti su jomis nieko bendra, „mes“, kuriems būtų prireikę laiko ir rimtų išorinių paskatų transformuotis į tokių idėjų simpatikus, Sąjūdžio laikais neegzistavome (turiu omenyje bendras nuotaikas, politinį ir intelektualinį „klimatą“, o ne pavienius individus).

Ne demokratija, asmens laisvė ir žmogaus teisės buvo tikroji Sąjūdžio vėliava, o „lietuvybė“, „tautiškumas“, kapitalizmas ir „Marijos žemė“ (kurioje, savaime suprantama, kitatikiai, laisvamaniai, agnostikai, ateistai ir panašūs „sovietinės sistemos reliktai“ nebeturės jokio balso) – XX a. pirmajai pusei būdingos fantazijos apie etninį „apsivalymą“, brutalus nacionalizmas („rusai – lauk!“), klerikalizmas ir (vienintelė naujovė!) „vakarietiškų“ supermarketų ilgesys.

Lenino galvą mokykloje pakeitė Vytauto, kūjį su pjautuvu – Gedimino stulpai, privalomą ateizmą – privalomos pamaldos, eilėraščius apie Spalį – menine prasme tokie pat beverčiai eilėraščiai „apie Lietuvą“ (kuriuos dera mokėti kiekvienam „gerai išauklėtam“ vaikui), pasaulinę ir ypač rusų literatūrą – vietinės reikšmės klasikai. Vienus simbolius – kiti.
Nida Vasiliauskaitė

Santvarka, kurią norėta atkurti ir kuri – jei ne pakitusi tarptautinė situacija ir būtinybė į ją atsižvelgti – tikrai būtų atsikūrusi, buvo Antano Smetonos laikų autoritarizmas. Dar, pridurčiau, jei ne (antirusiškas) nacionalizmas, neleidęs „mums“ atkartoti Baltarusijos modelio ir, paradoksaliai, pastūmėjęs „Vakarų“ link (Sovietų Sąjunga daugeliui Sąjūdžio herojų ir sekėjų atrodė „Blogio imperija“ iš esmės ne todėl, kad buvo totalitarinė, represinė, bet kokį individualų krustelėjimą traiškanti valstybinės kontrolės mašina, diktavusi, kaip gyventi ir ką galvoti, o todėl, kad „mus“ valdė rusai, kad jie „nebijojo Dievo“, kad kažką kadaise atėmė; ir dar kad trūko džinsų, vakarietiškos muzikos ir vakarietiškų atlyginimų, „euroremonto“, geresnių automobilių, trispalvės, bananų...).

Taip, būta euforijos ir džiaugsmo, pojūčio, kad vyksta kažkas labai svarbaus, kad mano akyse griūva visas senasis pasaulis, kuriame dar nespėjau apsiprasti, į kurį visai netroškau („kai užaugsiu“) integruotis, kurio man nebuvo gaila, nes atrodė kažkoks blankus, nykus, netikras, be spalvų, rėksmingas, pilnas pataikūniško melo, baugių nutylėjimų, oficialių „tiesų“, dirbtinio komiško heroizmo (kaip sau norite, melžėja ir traktoristas, kad ir kokie „darbo pirmūnai“ būtų, negali patraukti niekieno vaizduotės savo gyvenimo forma), keistų ir kvailų taisyklių. Knygų trūkumas, negražūs daiktai, negražūs miestai, nevykę žodžiai, absurdiškos kalbos, negražūs ir paniurę žmonės...

Ir vis dėlto, pirmuosius Sąjūdžio mitingus prisimenu su pasibaisėjimu, nuostaba (blogąja prasme) ir siaubu: iš kur šie rėksniai, šie prieštvaniniai fanatikai, šitos seilėmis besitaškančios tetos ir dėdės (daugelis jų išniro – tarsi iš kažkokios pirmykštės tamsos – kaip didžiai godotini „disidentai“, „kentėtojai“, regėtojai“, „laisvės kankiniai“ (1) , iš kurių šiukštu negalima juoktis), šitas pamokomas, „balanos gadynės“ intonacijomis rezonuojantis apaštališkas tonas kalbant su publika („Ei, jūs, homo sovietikai! Jūs, beviltiškai sugadintieji! Jūs nieko nesuvokiate – klausykite mūsų, tikrųjų tautos sūnų, ir nepaklysite!“), netrukęs užlieti visą viešą erdvę? Jie visai nepanašūs į laisvus, juo labiau į mąstančius. Tokiems net ožkos nesinorėtų patikėti, ką jau kalbėti apie ėjimą ten, kur jie rodo...
O kurgi kiti? Kodėl jie tyli?? Kodėl vieninteliai, neprisidedantys prie tautinių rėksnių adoracijos, tėra medinis sovietinis isteblišmentas ir saujelė apgailėtinai naivių „komunizmo“ adeptų (tai bent alternatyva!)? Kodėl dėdulis, TV ekrane švytinčiomis akimis sapaliojantis apie tai, kaip karo metais dalgiu skerdė arklius („O, kokie tada buvo laikai! Būtumėt matę: perbraukiu aš jiems dalgiu, kraujas trykšta, o arkliukas dar nusižvengia taip prieš mirtį! Taip...“), pristatomas kaip vietinis didvyris (gi partizanavo)? Kodėl nuo šiol turėčiau rimtai klausytis kažkokios neišsilavinusios moters samprotavimų apie kreacionizmą?

Nes nei valstybė, nei jos (visada neišvengiamai santykinė) nepriklausomybė nuo kitų valstybių, nėra, negali, neturi būti joks tikslas savaime. Jei manote kitaip – nusiteikite būti vieną dieną jūsų savaime vertingos valstybės suvalgyti ir tada nebesiskųskite.
Nida Vasiliauskaitė

Kodėl solidžiais laikomi laikraščiai prisipildė horoskopų, o universitetus baigę žmonės klumpa paliepus kašpirovskiams – nejau iš vidinės laisvės pertekliaus? Kodėl pamokslus neturtėliams beriantys pusmoksliai funkcionuoja tarsi intelektualai (kartais netgi tarsi mistinės būtybės) – ir niekas (skirtingai nei iš sovietinių bonzų) iš jų nesijuokia? Kas dedasi? Kokiu būdu šita ir taip kvaištelėjusi šalis sugebėjo pavirsti į visišką nesusipratimą?

Graudenimai, mokymai, moralizavimai, gąsdinimai, regėjimai, fobijos, kaltinimai, tautos priešų paieškos, nuolatinė apokaliptika (esą vis kažkas aplink griūva, pūva, yra beveik negrįžtamai sugedę ar sugadinta, ir tik maža „tautos vedlių“ grupelė mato šviesą tunelio gale) ir visa gaubiantis gūdus „atgimėlių“ primityvumas, kurio beveik niekas tada nereflektavo – būtent tokie, deja, yra mano vaikystės sąjūdiniai prisiminimai.

Lenino galvą mokykloje pakeitė Vytauto, kūjį su pjautuvu – Gedimino stulpai, privalomą ateizmą – privalomos pamaldos, eilėraščius apie Spalį – menine prasme tokie pat beverčiai eilėraščiai „apie Lietuvą“ (kuriuos dera mokėti kiekvienam „gerai išauklėtam“ vaikui), pasaulinę ir ypač rusų literatūrą – vietinės reikšmės klasikai. Vienus simbolius – kiti.

Atitinkamai, sovietinį režimą vis taikėsi pakeisti „katalikiškai-tautinis“. Laimei, minėtų aplinkybių dėka, nesėkmingai, bet rimtų kalbų apie tautinę valstybę, tautinę kultūrą, tautinį meną, tautinę mokyklą netrūko (pasigedau nebent tautinės fizikos ir tautinės matematikos). Trūko tik suvokimo, kad politinė laisvė yra ne šiaip vieno etnoso nepriklausomybė nuo kito (ar vienos politinės struktūros, vienos valstybės – nuo kitos), o asmens laisvė, minties, sąžinės, žodžio laisvė (tokios banalybės, ar ne?), t.y. reali galimybė pasirinkti NE TIK TAI, kas atrodo gera ir teisinga valdančiai partijai, „tautos vadui“, dominuojančios religijos hierarchams ar „moralinei daugumai“ (įsitikinimų laisvės, deja, anaiptol nesuteikia paprasčiausias „išlaisvinimas iš ateizmo“ ir „atvira narystė Lietuvos Katalikų Bažnyčioje“).

Politinė (ir visokia kitokia – religinė, ekonominė, moralinė, intelektualinė) laisvė yra ten ir tik ten, kur gerbiamos žmogaus teisės (arba tik tiems, kuriems tos teisės pripažįstamos). Nes nei valstybė, nei jos (visada neišvengiamai santykinė) nepriklausomybė nuo kitų valstybių, nėra, negali, neturi būti joks tikslas savaime. Jei manote kitaip – nusiteikite būti vieną dieną jūsų savaime vertingos valstybės suvalgyti ir tada nebesiskųskite. Diktatūra puikiausiai įmanoma ir nepriklausomoje valstybėje, o tautinis (ar šiaip vietinis) nepriklausomas totalitarizmas netgi potencialiai kur kas baisesnis už kolonistinį-imperinį, nes „arčiau prieina“ ir efektyviau veikia.

Todėl, skirtingai nei Leonidas Donskis, stebiuosi ne tuo, kad mums dabar kažkas atsitiko, o tuo, kad daugelis žmonių – daug vyresnių už mane – taip ilgai nematė (?), kokie „mes“ buvome ir esame, dėl ko iš tiesų kovota, kokios „laisvės“ siekta. Ir tuo, kad (su šitokiu potencialu) „mes“ vis dėlto netapome Baltarusija ir netgi vis dar tebesame demokratija. Viskas, manding, labai paprasta: pasiekę užsibrėžtus formalius tikslus, t.y. atsidūrę ES, pagaliau lengviau atsikvėpėme, liovėmės apsimetinėti (nes liovėmės „bijoti ruso“) ir... atsiskleidėme visu gražumu.

P.S. Įdomi detalė: lietuviškas word‘as „neonacizmą“ automatiškai taiso į „nenacizmą“ (ne, kalbininkų konspiracijos tame neįžvelgiu).

1. Jokiu būdu nenoriu įžeisti žmonių, kurie iš tiesų verti taip vadintis be kabučių. Jų buvo irgi.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

A. Užkalnis. Filmuokime laidotuvių kuo daugiau (302)

Gali būti, kad prie šio įrašo bus parašyta „juodas humoras“, tačiau šį kartą humoro iš manęs jokio. Tik rimtumas, kaip ir pridera.

M. Ivaškevičius. Aš – ne žydas (619)

Taip norėčiau viešai atsakyti tiems, kurie pastaruosius tris mėnesius atsargiai šito teiravosi mano artimųjų ir draugų. Esu visiškai ne žydas, tai yra, neturiu nė lašo žydiško kraujo. Tai ko jis su tais žydais prasidėjo, kokia musė jam įkando? - tai jau kitas dažnokai skambėjęs klausimas.

V. Laučius. Rusijos kultūra: nuodų ir dvasinio peno bomba. Sokurovas – ne geriau už Gazmanovą. (948)

Lietuva neseniai įsileido ir pagerbė žinomą Rusijos režisierių Aleksandrą Sokurovą, pristačiusį Vilniuje filmą „Frankofonija“. Ir neįsileido pasiutusios avies balsu bliaunančio žinomo dainininko Olego Gazmanovo.

A. Tapinas. Po Rio žaidynių – nei pakarti, nei paleisti (261)

Rio užuolaida nusileido. O kol dar gyvos spektaklio emocijos, žiūrovai paprastai daro du dalykus – su ąžuolų vainikais ir vedini politikų plūsta į olimpiečių sutikimus arba keikia juos paskutiniais žodžiais, o labiau pažengę užsiima juokingų interneto memų kūrimu.

M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Saldus miegas ant laurų ir nemalonus prabudimas (251)

Šiandien DELFI portalas pradeda pristatinėti šalies įtakingiausiųjų sąrašus. Tai antras kartas, kai mėginame suregistruoti įvairių sričių nuomonės formuotojus ir sprendimų priėmėjus. Siekdami kuo didesnio objektyvumo įtakingiausiuosius tyrinėjome atsidėję ir atidžiai – apklausėme ir patį elitą, ir kitus piliečius, tačiau įtakingiausių sąrašai visada kelia daug aistrų – argi mes turime elitą? Kam reikia tokių reitingų?