Pastangų nemažai, gerų norų tikriausiai irgi, tačiau efektyvumas abejotinas, nes pasirinktos išraiškos priemonės rodo nesupratimą, ką norima viešinti, kur yra problema ir ką daryti, kad jos nebūtų. Ir štai dėl ko.
Pernykštis nelabai vykęs sumanymas pakviesti fotosesijai plačiajai visuomenei žinomas moteris, nugrimuoti jas „smurto aukomis“ ir išklijuoti jų plakatais viešas erdves (apie tai jau rašiau) šiemet transformuotas veidrodinės simetrijos principu: pagrindinis akcijos akcentas – vyrai sako NE smurtui prieš moterį. Garsias moteris, kurias „irgi muša“, keičia garsūs vyrai, kurie „nemuša“: akcijos veidai – futbolininkas Ramūnas Radavičius, aktorius Leonardas Pobedonoscevas, galiūnas Žydrūnas Savickas bei virtuvės šefas Linas Samėnas. Pernai žinutės adresatu buvo smurtą patiriančios moterys (joms siūlyta „imti pavyzdį iš žvaigždžių“, t.y. netylėti), šiemet – smurtaujantys vyrai (jie irgi turėtų pasekti šaunių vyrukų pavyzdžiu ir nesmurtauti).
Atidarymo renginio pavadinimas – „Smurtas – silpno vyro ginklas“ – yra ir visų akcijos renginių moto („Tik kompleksuoti, vyrai grobuonys, savęs nerealizavę tipai, kuriems moteris – paskutinėje vietoje, muša moteris,“ – fotosesijos metu sakė aktorius L. Pobedonoscevas). Iš plakatų į mus žvelgia keturi nekompleksuoti, save realizavę, (didesnius ar mažesnius) raumenis rodantys stiprūs vyrai, kurių marškinėlių užrašai skelbia: „Aš rekordus (dinderį, įvartį, mėsą) mušu, bet ne moterį!“. Pirma numanoma reakcija? Taip, prunkštelėjimas („Che, che, dinderį – ne moterį!“). Dinderis-įvartis-rekordai-mėsa čia įžengia per personažų profesiją, tačiau – kartą įžengę – veikia kaip linksmų asociacijų grandinė: dinderis-įvartis-rekordai-mėsa-moteris.
Smurtas prieš moteris eilinį kartą tampa pašmaikštavimų tema ir netgi sporto rūšimi, nors ir nepraktikuotina. Gauname „muštinų“ ir „nemuštinų“ (bet muštinumu matuojamų) objektų sąrašą, paskirstomą pagal vyrų stiprumą (ir kitokį nekompleksuotą šaunumą): stiprūs (tikri) vyrai muša tai, kas muština; silpni-kvaili-kompleksuoti (netikri) vyrai nežino, kam teiktina pirmenybė mušime, nemoka mušti nei dinderio, nei įvarčio, nei netgi mėsos, tai muša moterį. Brėžiama stiprių-vykėlių/ silpnų-nevykėlių riba, apeliuojant į stiprybę (kuriai „nelygis mušti moterį“), t.y. į tą patį norminį tradicinį vyriškumą, draudžiantį vyrui silpnumą ir emocijas, konstruojantį jį kaip supergalingą būtybę, kuris – tradicinis vyriškumas – IR YRA smurto prieš moteris priežastis.
„Kai vyrai atstovauja smurto prieš moteris problemą, galime tikėtis didesnio poveikio“ (vėl cituoju L.Pobedonoscevą) – tikrai? Kodėl gi? Vyrai savaime suteikia solidumo problemai? Ar į juos kreipiamasi kaip į smurto priežastį? Bet esmė ta, kad NĖRA jie smurto priežastis, smurtas kyla ne dėl to, kad esama silpnų kompleksuotų vyrų (ar kvailų moterų, kurios tokių nepalieka), o kad yra ištisa paveldėta, aprobuota socialinė sistema, kurioje stiprūs valdantys vyrai priešinami silpnoms paklusnioms moterims ir abu konstruojami kaip vieni kitų antipodai. Kreiptis reikėtų ne į vyrus ar moteris, o į visą visuomenę, ir jokiu būdu ne per kikenimą ir lyčių stereotipų stiprinimą (iš jų ir kyla tiek smurtas, tiek taikstymasis su juo), o juos kvestionuojant.
Antraip tokios akcijos – beprasmiškos, jos tik papildo kietų vyrukų negausaus sąmojo repertuarą („Che, che, varom MĖSOS pamušt!“). Ir net jei netyčia nukreips pavienių asmenų fizinę agresiją futbolo ar rekordų link, tai tik per parėmimą to paties lyčių hierarchija grįsto pasaulio vaizdo, kuriame fizinis smurtas – tik simptomas kur kas blogesnių dalykų.