Matote, socialinių ir humanitarinių mokslų doktorantūron stoja ir įstoja vis daugiau merginų – jei nieko nesiimsime, greitai jos docentėmis ir profesorėmis taps, ir ne po vieną liks katedroje („dėl grožio“), o ims dominuoti. Netruks atsirasti ir tokių, kurios pilstyti kavos katedros vyrams nebenorės; ir netylės droviai per posėdžius; ir nenuleis negirdom kolegiškų pagyrimų „Jūs – dama savo vietoje“ ar šliogeriškų pasibėdavojimų, jog šiame supuvusiame, pražūtin riedančiame pasaulyje, kuris privilegijuoja „padugnes“, užvis geriausia būti luoša, AIDS sergančia moterimi „negre“ (liga, luošumas, nebalta oda ir moteriška lytis – vienarūšiai asmens determinantai, NORMALIAME, pagal prof. Arvydą Šliogerį, pasaulyje nurodantys parijo statusą).
Tad būtina skubiai imtis priemonių. Kartais pavyksta persivilioti kokį nelabai suinteresuotą vaikiną iš kitos, laimingesnės katedros. Kartais pasiseka atkalbėti nuo studijų potencialią doktorantę (jei ne – ką gi, nelabai malonu, bet nieko baisaus – gal iškris, o jei ir taip neatsikratysime – pakentėsime, pasveikinsime, įteiksime diplomą ir tegul keliauja į visas keturias puses; svarbu, kad atsirastų tie keli katedrai reikalingi vaikinai, o jų, vienaip ar kitaip, kol kas – ačiū Dievui – atsiranda).
O žinote, kodėl dažnam vaikinui prireikdavo tų papildomų balų, kodėl kai kuriuose moksluose atsirado tokia lyčių disproporcija? Kur visų problemų šaknis? Teisingai, mokykloje, švietimo sistemoje, kurią pirmiausia ir apniko feminizacijos vėžys.
Prof. Poviliūnas čia visiškai pritartų minėtame tekste DELFI kalbintiems pašnekovams: dėl visko kaltas pernelyg didelis kiekis pedagoginį darbą dirbančių moterų, kurios, kaip moterys (t.y. emocionalios, nervingos, iracionalios, nestabilios psichikos būtybės, dažniau klystančios, pernelyg švelnios, nuolaidžios ir „motiniškos“), nesugeba „visapusiškai ugdyti“ vaikų, ypač berniukų, ir tie nelaimėliai, vien dėl „vyriško prado“ mokykloje stygiaus deramai neatskleidę savo talentų, nebaigę vidurinės įsidarbina statybininkais ar vilkikų vairuotojais, užuot užėmę jų laukusias garbingas akademines vietas.
Štai kas nutinka, kai moterys ima dominuoti net ir tokioje nepelningoje ir neprestižinėje srityje! Na jau ne, užteks! Moterys turi žinoti savo vietą – virtuvėje, skalbykloje, lopšelyje-darželyje ir bažnyčioje (kaip avelės, hierarchijos apačioje; per daug domėtis teologija, per daug skaityti – netgi Bibliją – moterims kenkia, o jei kuri nors netyčia pamėgina susimąstyti – iš karto, automatiškai praranda „moteriškumą“, tačiau, aišku, dėl to neatsiduria už „moterų“ aptvaro ribų).
Moterys turi būti vykdytojos, žinoti, „kas čia bosas“, nepuoselėti didelių ambicijų ir nemėginti užgožti „vyriško prado“ – kitaip (siaubas!) prasideda neprognozuojama sociumo erozija; blogiausia, kad spąstai glūdi pačioje „boso“ pozicijoje – jis neišvengiamai priklausomas nuo tų, kam vadovauja ir gali nesunkiai prarasti faktinę kontrolę (kaip tie vargšai direktoriais paskirti ir taip nuo „juodo“ pedagoginio proceso nušalinti mokytojai-vyrai).
Bet nieko, išsireikalaus gal pastreikavę mokytojos didesnius atlyginimus, o tada jau ir vyrų-mokytojų daugiau atsiras – ir procesas pajudės. Gal, kad „išnaikintume feminizaciją“, netgi reikėtų padidinti vyrams atlyginimus dvigubai? Ir ne tik mokytojams? Arba (atsižvelgiant į finansinę krizę) sumažinti moterims: kodėl joms nepasiaukojus vardan Tėvynės – aukotis taip „moteriška“, o jūs, katytės, juk norite būti moteriškos, ar ne?