Portreto tapymai, mėginimai aiškintis „kas dėl ko kaltas“ ir „kas iš tikrųjų nutiko“, kraupios istorijos panaudojimai savų ideologinių tiesų sutvirtinimui čia verti bent jau ne mažiau dėmesio nei pati (kol kas labai neaiški) istorija. Dar daugiau: klausimai „Ar tikrai tai padarė jis?“, „Ar tikrai nužudytieji asmenys tvirkino jo dukterį?“, „Ar tikrai žudiko motyvas buvo prigimtinio teisingumo poreikis?“ – kad ir kokie būtų atsakymai – netgi nėra susiję klausimu apie šio įvykio funkcionavimą viešoje erdvėje (įvykis netapatus jo reprezentacijoms – apie pastarąsias jau galima pasakyti šį tą apibrėžto: jos rodo ne tiek įvykį, kiek mus, į jį reaguojančius).
Pirmiausia, žinoma, prasideda ideologizavimai. Dešiniesiems čia puiki proga dar kartą garsiai sušukti apie „nedarnių šeimų“ blogį bei „vienišų mamų“ amoralumą (jei tėvai būtų oficialiai – o dar jei bažnyčioje – susituokę ir gyvenę, kol mirtis juos išskirs, nieko panašaus gi nenutiktų). Ultradešinieji radikalai įvykį skaito kaip ženklą, kad Kedžiui simpatizuojanti minia remia jų smurtinio susidorojimo su “mūsų vaikų” tik ir tykančiais „pedofilais“ programą ir „tikro vyro – šeimos gynėjo“ viziją.
Antra, netrūksta spontaniško, nuoširdaus žavėjimosi tokiu „teisingumo atstatymo (savomis rankomis)“ aktu bei pastangų žavėjimąsi pateisinti: esą, o ką daryti, kai teisėsaugos institucijos teisingumo nevykdo, teisėjai korumpuoti ir apskritai „viską valdo pinigai“ bei seksualiai įtartini jų savininkai (kur pinigai, ten būtinai ir seksualiniai nusikaltimai, pasak įžvalgiosios „liaudies psichologijos“)?
Bet ar tikrai „nusivylimo teisine Lietuvos valstybe“ priežastys glūdi vien jos neveiksnume? Ar tikrai mūsų teisinė sistema tokia beviltiška? O gal šiuos akimirksniu sulydomus į vieną klausimus (apie nusivylimo priežastis ir apie teisinės sistemos kokybę) vertėtų nagrinėti atskirai? Gal akivaizdi pasitikėjimo teisine valstybe krizė nėra tiesioginis jos (tikro ar tariamo – šiuo atžvilgiu, ne taip svarbu) nefunkcionavimo derivatyvas?
Simptomišką „liaudies balsą“ neblogai reprezentuoja L.Kedžienės pasisakymas : „Kur tai matyta – pedofilui ir sąvadautojai valstybė skyrė apsaugą! Uždarykite juos abu savaitei į rūsį, neduokite valgyti – ir prisipažins. Ne tokius nusikaltėlius palaužia“. Kitaip tariant, kokie dar įrodymai, kokios dar teisinės procedūros?! Viskas čia „paprasta ir aišku“, kaltinamieji neabejotinai kalti, tereikia, užuot ilgai rinkus ir tikrinus įkalčius, atlikinėjus ekspertizes, laikiusis nekaltumo prezumpcijos ir leidus kalbėti advokatams, kuo greičiau įvykdyti talioninį „teisingumą“ (akis už akį, dantis už dantį) – tokiems tik Linčo teismas miesto aikštėje!
Paklauskime dabar, kiek žmonių „teisingumą“ supranta būtent ŠITAIP? Kaip dažnai jų „nusivylimą teisėsauga“ motyvuoja spontaniškas polinkis spręsti neįsigilinus ir paprasčiausias teisinis neraštingumas? Naivus dažno piliečio įsitikinimas, kad jis pats (neturėdamas jokio teisinio išsilavinimo) bet kurią bylą išspręstų „greičiau ir geriau“, be „nereikalingų formalumų“ – tik duokite jam/jai ir ji/jis sukurs Teisingumą visai Lietuvai…
Noriu pasakyti štai ką: „nusivylimą teisėsauga“ generuoja ne tik skaudi patirtis susidūrus su jos vangumu, ne tik akivaizdžios įstatymų spragos ir piktnaudžiavimai jais, bet ir, atvirkščiai, (gal netgi labiau) tie atvejai, kai teisinė sistema veikia normaliai, pats jos teisinis, formalus pobūdis, reglamentuojantis gentinę „teisingumo vykdytojų“ sąmonę („gentinę“, nes joje dominuoja šeimos, klano, „saviškių“ interesai, pateisinantys viską, ignoruojantys tuos interesus tikrai ar tariamai pažeidusiųjų žmogaus teises).
Aplodismentai Linčo teismui rodo greičiau pirmykštį priešiškumą teisinei sistemai apskritai, nei desperatišką jos troškimą.