Kadangi reikalas viešas, o ką tik minėto autoriaus reakcija gana tiksliai atspindi liberalesnės Lietuvos gyventojų dalies požiūrį, norom nenorom tenka atkreipti dėmesį į visą eilę nesu(si)pratimų.
Pirmiausia, visa ši istorija neturi nieko bendra su profesoriaus nuomonės (ne)madingumu (beje, jei „madinga“ vadinsime tai, ką šiuo metu šioje šalyje dėvi statistinė dauguma, tai profesoriaus nuomonė yra pačioje madingiausių rūbelių sąrašo viršūnėje – norint įsitikinti šios mano tezės teisingumu, tereikia paskaityti komentarus po bet kuriuo „profesoriaus kankinystės“ epopėją plėtojančiu straipsniu). Lietuva ne Skandinavija: kol kas hic et nunc nemadinga ne reikšti mizoginiškas ar homofobiškas pažiūras, o joms nepritarti, įžvelgti jose problemą, netgi apskritai jas pastebėti (dar daugiau – pačių sąvokų „homofobija“, „seksizmas“, „mizoginija“ ar „politinis korektiškumas“ vartojimas kaitina publikos kraują ir automatiškai išprovokuoja ištisą pasipiktinimo šūksnių ir... homofobinių, seksistinių, mizoginiškų keiksmų laviną).
Kita vertus, nei madingumas, nei nemadingumas, nei senumas, nei naujumas savaime nėra joks nuomonės (ne)vertingumo, (ne)teisingumo ar (ne)etiškumo rodiklis – dėl to niekas jokių etikos komisijų ramybės drumsti neketino ir neketina ir profesoriui priekaištų neturi.
Niekas iš pasirašiusiųjų kreipimąsi nemano, kad Arvydas Šliogeris neturi teisės turėti kritišką nuomonę „politinio korektiškumo“ temomis – jei tai išties nuomonė, t.y. artikuliuota, argumentais grįsta, civilizuoto bendravimo normų paisanti pozicija, jei ji numato diskusijos su oponentu galimybę, o ne oponentų ir nemėgstamų (nesuprantamų) idėjų adresu svaidosi kalėjimo žargonu à la „padugnės“, „iškrypėliai“, „degeneratai“, „šlamštas“, „debilai“, „niekinu“, „nekenčiu“, „nesąmonė“ etc. Frazė „nesama kvailesnės ir nelaimingesnės būtybės už feministę“ („Niekis ir Esmas“ II, p. 361) nėra jokia akademinė saviraiška ir jokia feminizmo kritika – ne mažiau solidžiai patį profesorių gali „sukritikuoti“ koks Petras iš Balbieriškio, interneto komentaruose paskelbęs savo grandiozinį atradimą, jog „nesama kvailesnio, šlykštesnio ir nelaimingesnio padaro už nusenusį filosofą“.
Skirtumas tas, kad Petro nuomonė ir bus tik nuomonė „žmogelio iš Balbieriškio“ (ir niekas Petrui jos neribos), tuo tarpu jei Petras taptų VU rektoriumi ir pasisakytų kaip rektorius, jo nuomonė jau būtų ne Petro, o Rektoriaus nuomonė, žeminanti kai kuriuos kolegas ir todėl neetiška. Požiūris, jog su Petru reikia „kovoti intelektualinėmis priemonėmis“ prilygsta siūlymui „klasikinį“ Vingių Jono pasažą „Mauči, boba, nes bematai gausi į snukį“ atremti subtiliu „Gerbiamas Jonai, mes labai vertiname Jūsų solidžią nuomonę, bet gal leisite atkreipti Jūsų dėmesį į...“.
Su keiksmais ir vadinamąja hate speech (neapykantą kurstančiais pasisakymais) nediskutuojama ir nepolemizuojama, dėl keiksmų ir hate speech kreipiamasi į atitinkamas instancijas, jeigu jos veikia. Intelektuali polemika galima tik su žmonėmis, kurie patys paiso Jurgeno Habermaso diskurso etikos taisyklių, gerbia pašnekovą (šiuo atveju, „feministes“) ir sugeba išdėstyti polemikos vertą, t.y. argumentuotą tezę.
Trečia, jei kreipimasis į VU Akademinės etikos komisiją dėl tam tikrą žmonių grupę ar konkrečius asmenis užgauliojančių pareiškimų reikštų „žodžio laisvės“ varžymą, tai pačios tokios institucijos buvimą ir reikalavimą laikytis bendrų civilizuoto kolegialaus bendravimo normų reikėtų pripažinti iš principo neteisėtu: noriu ir keikiuosi – „debilų“ studentų, „kretinų“ kolegų, „išsigimėlių“ kolegių (visos jos „feministės“ tiek, kiek daro mokslą, užuot mezgę), visų, kas tik pasitaiko mano kelyje, adresu; taip aš įkūniju geriausias akademinės minties laisvės tradicijas!
Tarp kitko, verta paspėlioti, kas būtų, jei profesorius būtų nesusilaikęs ir pačią VU Akademinės etikos komisiją viešai būtų pavadinęs, tarkime, „silpnapročių klubu“ – ar ir tai būtų palaikyta akademine laisve, nenumatančia kodekso pažeidimo (ad hominem juk nėra, nė vienas komisijos narys pavarde nepaminėtas).
Dar vienas svarbus akcentas: tokių komisijų funkcija yra tik konstatuoti VU akademinės etikos galimus pažeidimus, įspėti, rekomenduoti nevartoti tam tikros leksikos ir pan., o ne bausti, drausti, „užčiaupti“, išmesti, ištremti ar dar kokių represijų imtis (niekas, pabrėžiu, tokių intencijų neturėjo). Profesorius, be abejo, gali kalbėti kaip Šustauskas, bet tada tai jau Šustausko diskursas, o ne profesoriaus – štai ir visa esmė; daryti iš jo „laisvės kankinį“ mažų mažiausiai absurdiška.
Laisvė būti šustausku – šventa, prigimtinė ir neliečiama, tik ji nieko bendro neturi su akademinėmis žaidimo taisyklėmis ar filosofija; tam skirtos kitos saviraiškos erdvės. Šūksniuose „nekenčiu iškrypėlių ir nigerių“ ar „padugnės“ nėra jokios filosofijos ir jokio profesoriaus – taip blevyzgoti gali bet kuris taksistas; todėl dabar ir steigiasi liaudiški profesoriaus – tokio artimo ir suprantamo – fanų klubai (to, ką jis kadaise yra parašęs neartimo, nesuprantamo, išties profesoriško, tie žmonės neskaitė ir neskaitys, ir Hosanna nešauks – pats profesorius dėl jų neturi, niekada neturėjo jokių iliuzijų). Pakylėti tas blevyzgas į filosofinės refleksijos rangą – blogiausia, kas gali nutikti ne tik politikai, bet ir filosofijai.
Ir pabaigai: komentatorių pastangos visur įžvelgti „asmenines ambicijas“ stebina ir juokina. Asmeniškai nei man, nei, manau, kitiems pasirašiusiems, nerūpi profesoriaus asmeninė nuomonė nei apie feministes, nei apie moteris, nei apie lesbietes, nei apie juodaodžius, nei apie „padugne“ pavadintą Aurelijų Augustiną: mums rūpi tik tai, kad hate speech Lietuvoje vis dar yra intelektualinis geras tonas ir netgi... „laisva nuo politikos filosofinė mintis“ (girdisi toje mintyje Silvio Berlusconis, dar ir kaip girdisi).