Su primąstymais prie citatų iš prieš gerą pusmetį publikuotų straipsnių: skaitai ir supranti, kaip, pasirodo, tu „iš tiesų“ galvoji ir net kaip jautiesi galvodama/s – kada „piktiniesi“ ar „įsikarščiuoji“ (Tu piktas, vadinasi, tu neteisus, vadinasi, aš laimėjau – su šia „logika“ juk nebepasiginčysi…). Netgi kokios yra tavo slaptos asmeninės priežastys, psichologinės motyvacijos bei tikrieji politiniai ketinimai. Nors nei rinkimuose dalyvauji, nei kokią partiją steigi.
Keista, nes tai, deja, ne kritika, ne pastanga suprasti, kaip ir kodėl galvoja kiti (gi neklausiama, nesitikslinama, nesigilinama), ir ne mėginimas kalbėtis de re (apie diskusijos objektą – Žaliojo tilto skulptūras, miesto viešųjų erdvių tvarkymo principus ar politines idėjas), kaip kad atrodytų iš pirmo žvilgsnio, o sąmoningas siekis tapyti ir platinti fantastinį „priešo“ portretą, projektuojant į jį viską, kas tik po ranka pasitaiko baisaus – iškraipant, pritempinėjant, aplipdant nepagrįstomis spėlionėmis, tyčia ar dėl nesupratimo iš mano prielaidų darant – ir priskiriant man – savas logiškai klaidingas išvadas.
Pavyzdžiui, publikai (įskaitant mane, nes man tai lygiai taip pat nauja) pranešama, esą infantilizmu kažkada pavadinau „prisirišimą prie moralinių normų“, nors taip atsiliepiau ne apie moralines normas ir jų laikymąsi apskritai, o apie užmojį visus asmenis, objektus, įvykius vienareikšmiškai sužymėti lipdukais „geras“ arba „blogas“, apie tikėjimą, kad pasaulyje egzistuoja tiktai dvi spalvos – balta ir juoda. Apie „myliu/nekenčiu“ perspektyvą.
Regis, kiekvienam, skaitančiam mano tekstus, turėtų būti akivaizdu, jog ne viskas man (ar NK95) „vienodai gera ar bloga“, kad nesame „žmonės be vertybių“, kad niekada neištarčiau man priskirtos minties „jeigu nėra grynojo gėrio ir grynojo blogio, tad kam dar apskritai tą gėrį skirti nuo blogio?“ (tik pirmąją sakinio dalį – jei „grynas blogis“ reiškia kažkokią juodą substanciją, tyvuliuojančią anapus laiko ir erdvės, anapus mūsų nuostatų, prielaidų, žinių, tikslų ir supratimų – iš kurios logiškai niekaip neseka antroji) ir kad baisusis „moralinis reliatyvizmas“ reiškia anaiptol ne šitai (jei aš tikrai taip manyčiau, tai nereikėtų nieko manimi gąsdinti, juo labiau taip pompastiškai; o dienraščio erdvę būtų galima atvirai – be priedangų – skirti rėmėjų reklamai).
Būtent taip mąstančių, t.y. nieko niekada nevertinančių, nesirenkančių, nedarančių jokių sprendimų, neturinčių preferencijų žmonių ne tik nėra tarp NK95 narių – tokių apskritai man dar neteko jokia forma sutikti.
Šypsena, išgirdus kalbas apie „absoliutų gėrį/blogį“, reiškia tik gebėjimą reflektuoti elementarų faktą, jog bet koks bet ko vertinimas priklauso nuo to, kas vertina, nuo vertinančio subjekto turimų žinių, kriterijų, prioritetų, tikslų, nuo situacijos, kurioje jis veikia, nuo to, kaip tą situaciją jis suvokia. Nes vertinti tuščioje vietoje, be prielaidų, žvelgiant niekieno akimis, vadovaujantis niekieno interesais, nesiremiant jokiais kriterijais, taigi, neveikiamam jokios ideologijos – neįmanoma. Tiesiog techniškai. Vos tik, pavyzdžiui, tokios mano „kritikės“ (kabutėse, nes tai ne kritika – tai iškraipymai ir kryptinga demagogija) prabyla apie „tautines vertybes“ (kurių šešėlyje nublanksta antisemitizmo problema) – apsibrėžia konkrečią ideologinę vietą, iš kurios kalba. Parodydamos, kad taip kalbėti galima ne iš bet kur – taigi, ne sub specie aeternitatis. Pasirašydamos po „moraliniu reliatyvizmu“. Ir visai nesvarbu, ar jos tai supranta.
Cituoju: „Kalbant apie Kudirkos antisemitinius pasisakymus reikėtų pabrėžti, kad, jeigu antisemitiniai pasisakymai yra kriterijus atmesti žmogaus nuopelnus kultūrai, tada, ilgai negalvojant, reikėtų atmesti ir didesnę dalį Vakarų kultūros“. Pirma, niekas nesako, kad tas žmogus, Kudirka, neturi jokių nuopelnų ir kad reikia nugriauti bet kokius jo priminimo ženklus (kurių ir taip daugiau nei pakankamai). Tik kad greta tų nuopelnų (kurie, atleiskite, nelygintini su toliau minimais Friedricho Nietzsches; be to, pastarojo kvazi-antisemitinės remarkos tebuvo metaforos apie „krikščionybės išradėjus“, apie intelektualinį tipą, apie žmones, mąstančius iš „varlės perspektyvos“, kokiais puikiausiai gali būti bet kas, nė kiek neišskiriant vokiečių, kuriems Nietzsche, tarp kita ko, yra skyręs ne ką mažiau nemalonių pasažų, o ne brutalios fantazijos apie „žydus“ etnonacionalistui prieinama prasme) yra ir didžiulė antisemitizmo dėmė, kurios stengiamasi nematyti; kad žmones-su-nuopelnais reikia ne idealizuoti bei šlovinti, o vertinti kritiškai.
Antra, Kudirkos antisemitizmas suvoktinas kontekste: tai buvo ne šiaip epizodiniai paniurnėjimai, o kryptingas, aktyvus lietuvakalbės populiacijos tapatybės formavimas parodant jai jos „nelaimių kaltininką“, nemažai prisidėjęs prie to, kas nutiko dešimtmečiais vėliau. Trečia, demonstratyvus atsisakymas tai matyti šiandien – ne mažiau iškalbingas (kad ir toks faktas: ką tik, sausio 27-ą, buvo tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena – Lietuvos žiniasklaida pabrėžtinai tylėjo). Ketvirta, samprotavimai, esą vos ne visa Vakarų kultūra buvusi antisemitinė (taigi, nieko čia tokio, ar ne?) – paprasčiausias niekingas mėginimas antisemitizmą „kultūriškai“ (dėmesio, jau ne vien politiškai!) legitimuoti (taip, antisemitizmas yra šalutinis krikščionybės produktas, bet viena būtų siūlyti drausti visų nors kiek antisemitiškai pasisakiusių istorinių asmenybių raštus ir vardus, ar pačią krikščionybę, kas būtų nesuvokiamas absurdas, o visai kas kita tuo džiaugtis ar stengtis nureikšminti hic et nunc, po XX amžiaus įvykių, Lietuvoje, ypač Lietuvoje).
Tad nors Eglę Wittig-Marcinkevičiūtę, regis, nuoširdžiai stebina pastebėjimas, kad ideologija gali būti ne tik sovietinė, bet ir tautinė (kaip poną Žurdeną, sužinojusį, jog jis kalba – ir visą gyvenimą kalbėjo – proza), ji ją labai aiškiai deklaruoja, atidengdama pamatines prielaidas: pirma, žmonės mūsų šalyje skirstytini į „savus“ ir „svetimus“; antra, skirstymo pagrindas – etninis („tautinis“); trečia, „savi“ („mūsų tauta“, lietuviai) – kur kas svarbiau nei „kažkokie žydai“; ketvirta, tie, kas tokiai ideologijai nepritaria, yra tiesiog amoralūs „žmonės be vertybių“, „tautos niekintojai“ – gi drįsta sakyti, jog etniniai lietuviai nėra „labiau piliečiai“ ar „labiau žmonės“ nei žydai, rusai, lenkai, vokiečiai etc., ir kad jų kančios, jų mirtys nėra nė trupučio svarbesnės už kančias ir mirtis Paneriuose, kurias netiesiogiai parengė, padarė įmanomas būtent tokių veikėjų kaip Kudirka kurstomi etnonacionalizmo mitai.
Išvedžiojimai, esą antisemitizmas ir ksenofobija, vertinant Kudirkos indėlį į Lietuvos politinio bei intelektualinio klimato formavimą, yra ne tik nereikšmingi apskritai, bet „iš tiesų“ nereikšmingi netgi man (cituoju: „Atsakymas paprastas – ją [t.y. mane] žeidžia ne Kudirkos ksenofobija, o pats Kudirka, ypač jo vaidmuo tautiniame lietuvių atgimime“), nenusipelno nieko kito, kaip reductio ad absurdum, todėl analogiškai paprastai prisipažįstu: jūs teisi, viskas prasidėjo vaikystėje, kai mudu su Vincuku žaidėme smėlio dėžėje – jo kibiriukas man kėlė pavydą. Pamėginau atimti – nepavyko. Tąkart pajutau „pačiam Kudirkai“ baisią asmeninę neapykantą, kuri su metais vis augo ir krypo į viską, ką jis darė, bei apgaubė pačią atgiminėjančią lietuvių tautą. Dabar aiškiau, kodėl aš taip apie jį manau?
Tikriausiai, jeigu nematymas jokio politinio ar kultūrinio pavojaus Žaliojo tilto skulptūrose ir tezė, kad nugriauti jas būtų barbariškas gestas – tyčia ar dėl kažkokių kognityvinių problemų – interpretuojami kaip „Stalino garbinimas“. Dalyvauti tokio lygmens diskusijose ir kartotis nebesinori – nebent pasiūlyti: ką gi, nugriaukite, jei dėl to pasijusite labiau laisvi (įvairiom prasmėm). Pasistatykite tilto kampuose po mitologinį kunigaikštį, po kryžių ar po paminklą Nežinomam Lietuvos Konservatoriui. Arba po du. Nepriklausomybės aikštę padenkite betoniniu Vyčio formos gaubtu – kad simbolizuotų šalies tvirtybę ir saugotų nuo Rusijos naikintuvų. O valstybines sienas aptverkite Gedimino stulpų pavidalo bent 22 metrų (po metrą kiekvienų anos Nepriklausomybės metų atminimui) aukščio tvora su spygliuota trispalve viela ir apsauginiu žalio vandens grioviu. Jei tik liks norinčių už jos gyventi (jei neliks – nieko tokio: nepatenkintiems tokia „Lietuvos“ koncepcija joje ir ne vieta). Arba po penkis monumentalius paauksuotus Kudirkas (tik bolševikai gali nepritarti tokiam pasiūlymui, ar ne?).
O dabar sudėliokime jotas (jei kažkam reikia) dėl požiūrio į Sąjūdžio mitingus: ką ta Nida Vasiliauskaitė mano? Ar tikrai ji „puola Sąjūdį“ ir „gerą trečdalį Lietuvos gyventojų“? Dargi „plūstasi“ (stebėtinai cenzūrine leksika, o kartais netgi rafinuotai)? Neblogas klausimas, ar ne? Juk pavadinti fanatikus fanatikais – baisus fanatikų įžeidimas (fanatikų išvis nėra, tik jau ne Lietuvoje, tik jau ne Sąjūdžio gretose, tik jau ne su Tautinio Dievo vardu lūpose!), o pastebėti, kad kai kurie to meto herojai, sakydami kalbas, tiesiogine prasme taškėsi organiniais skysčiais ar su neslepiamu pasimėgavimu gyrėsi pokario metų „žygdarbių“ (raižant kaimynui ant nugaros penkiakampę žvaigždę) metodais ir vertė šalia jų jaustis nejaukiai – neįtikėtino masto netaktas.
Netgi vaikui: derėjo žinoti, kad fanatikų, rėksnių ir kvailių būna tik priešo stovykloje, kad žiaurumas vadintinas žiaurumu tik tada, kai jį praktikuoja sovietai, kad žudo ir meluoja tik „jie“, o mes tik „atstatom teisingumą“, kad mūsų tarpe – vien simpatingi, racionalūs, išsilavinę didvyriai, apie kuriuos tik gerai arba nieko.
Gerai, šįkart labai paprastai, be ironijos ir paslaugių tarpininkų: puiku, kad Sąjūdis buvo; puiku, kad subyrėjo SSSR (ir man nė trupučio jos negaila); puiku, kad Lietuva atkūrė nepriklausomybę; puiku, kad modeliavo ją pagal demokratinę viziją ir stengėsi integruotis į Vakarus; liūdna, kad ta vizija laikėsi ne tiek dėl pritarimo demokratinėms vertybėms ir jų supratimo, kiek vien dėl baimės būti vėl okupuotiems, kad nuo pasukimo Baltarusijos linkme mus saugojo tik ta baimė ir (paradoksaliai) klerikalinis etnocentrizmas.
Baimei išsisklaidžius, baltarusėjame sparčiais tempais (susirinkimų laisvės varžymas, dalyvių skaičiaus ribojimas bei protestų kriminalizavimas – jau neminint kitko). Ir tai, deja, nestebina: autoritarinio potencialo būta jau iš pat pradžių, jis (o ne vien demokratijos viltys) matėsi dar pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose, kuriuose, nepaisant visokeriopai remtino bendro tikslo, vieni matomiausių buvo tie patys buškevičiai, terleckai, ozolai, songailos, uokos. Tai buvo pirmas kartas, kai apskritai pamačiau tokį žmogaus tipą – kad jis yra, kad jo daug, kad jam plojama, kad tenka stovėti šalia jo.
Šiandien šitas tipažas ne tik skirsto Lietuvos piliečius į „dorus“ bei „nedorus“, „lygius“ ir „lygesnius“, „savus“ ir „svetimus“, bet ir atvirai ima kalbėti apie teokratiją (ir pripažįsta būtent ją, o ne demokratinę vakarietišką valstybę, norėjęs sukurti prieš dvidešimt metų). Būtent jis šiandien gąsdina „Briuseliu“, kursto ksenofobiją, kenkia Lietuvos tarptautinei reputacijai ir didina trintį su ES, kalbėdamas žodis žodin tą patį, kam ploja Baltarusijos ir Rusijos isteblišmentas (ne kam kitam, o pastarajam naudingi mūsų patetiški tarptautiniai išsišokimai ir mūsų dabartinės vidaus nuotaikos).
Vadinasi, nori atšaukti kai kuriuos esminius Sąjūdžio tikslus. Bet ne todėl, kad „persigalvojo“ ir ne todėl, kad pasikeitė (o ji iš tiesų pasikeitė) Rusija, o todėl, kad Sąjūdyje iš pat pradžių būta priešingų tendencijų, kuriuos tąkart veikė, gerai nesusivokdamos ir pernelyg nesiaiškindamos, išvien. Tai nebuvo joks monolitinis, vieną valstybės viziją ir vienas „vertybes“ turinčių žmonių projektas.
Rusijos interesams Lietuvoje pravartus ne marginalus, jokios realios politinės jėgos neatstovaujantis Algirdo Paleckio „Frontas“ (nieko bendra, pabrėžiu, neturintis ir niekada neturėjęs su NK95), o štai tokie dešinieji ultrapatriotai (tikiu, kad dauguma jų – o gal ir visi – nieko nesupranta, bet dėl to šaliai nė kiek ne geriau). Tokiame kontekste senas geras „politinės komunikacijos“ tradicijas tęsiantys eglių wittig-marcinkevičiūčių triukai netgi ima darytis suprantami; tik, prieš imantis jų, vertėtų pasikonsultuoti su viešųjų ryšių profesionalais – kad siūlių nesimatytų ir neatrodytų taip graudžiai. Jei čia visa jūsų „sunkioji artilerija“, tai ačiū, nuraminote: Lietuvoje nėra taip blogai.