Vargšai traumuoti žmonės – kad įprastų „su džiugesiu tarti paprastus patriotinius žodžius“, išmoktų "žaismingai priimti šiuos džiaugsmus ir simbolius“, juos reikia gydyti (patriotinėmis brošiūromis, tautinės lyrikos injekcijomis, kariniais paradais, dainų ir šokių šventėmis, relaksacijomis, psichoanalizės seansais?). Gal net (sugalvojau!) reikėtų įsteigti valstybinį potrauminės reabilitacijos centrą, kuriame, politiškai patikimų specialistų padedami, nemokamai reabilituotųsi visi valdžios ir jos atstovų nemylintieji?
Įsivaizduokime: ateina į tokį centrą, gavęs darbdavio nukreipimą, piktas pilietis, niurzgantis dėl mažo atlyginimo, mokesčių politikos ar didėjančios socialinės atskirties, dar vakar labai rimtai svarstęs galimybę emigruoti, o išeina po kelių savaičių su džiugesiu, lengva širdimi, degančiomis akimis – tardamas paprastus patriotinius žodžius („mylėti valdžią esame mes gimę...“). Ir gyvena nuo šiol „vardan tos Lietuvos“ – laimingas, dėkingas, patenkintas, nereiklus (atomizacija įveikta: ką reiškia menkutis laikinas mano „aš“, palyginti su garbe priklausyti dideliam, beveik amžinam „MES“?). Gražu, ar ne?
Meilė ir neapykanta – ne tas žodynas, kuriuo politinę tikrovę artikuliuoja demokratinės tos tikrovės konstravimo taisyklės. Šio tipo sąvokoms apskritai ne vieta politikoje. Todėl, atvirai kalbant, nesuvokiama, kaip meilė valdžiai (net jei tik kaip reguliatyvinis idealas) ir „psichoanalitinės“ pastangos paaiškinti baisiai keistą jos „stoką“ dera – gali derėti – su deklaruojamais demokratiniais sentimentais (gal tada visai nereikėtų jų deklaruoti?).