Jokia šeima N. Gemelio Kaune nelaukė, jokių artimųjų jis čia jau nebeturėjo. Laiške K. Ambrozaičiui gydytojas tęsia savo dramatišką pasakojimą: „Mano ankščiau toks mielas gimtasis miestas – nors palyginti sveikas ir neišgriautas – man atrodė kaip visiškai svetimas ir priešo užimtas.
Lietuva buvo paprasta sovietinė respublika, jokios autonomijos ar specialaus statuso tenai nebuvo. Iš senos žydų bendruomenės, ankščiau sudariusios beveik trečdalį visų gyventojų, nieko neradau. Ir iš kitų gyventojų daugiau kaip pusė buvo miestą apleidę. Su maistu buvo ypatingai sunku. Mūsų namuose Kaune Daukanto gatvėje gyveno patogiai įsikūręs NKVD pulkininkas su šeima ir gerai naudojosi mano motinos baldais, kitais namų apyvokos daiktais, kurie ten dar buvo pasilikę.“
Autorius pastebėti, kad per vokiečių okupaciją jo šeimos namuose tam tikrą laiką gyveno Stadtkommissaro Cramerio padėjėjas žydų reikalams Hauptsturmfuehreris Jordanas, ypatingai žiaurus asmuo.
Dabar tą butą buvo užėmęs kitas okupantų atsiųstas prievartos aparato pareigūnas.
Kai N. Gemellis tam sovietų pulkininkui mandagiai išaiškino, kad tai jo šeimos baldai ir pagal teisę jie jam priklauso, nors jis neprieštaraująs, kad enkavedistas laikinai jais naudotųsi, „jis labai įžūliai išvarė mane pro duris ir jo žmona, pagal išvaizdą – iš centrinės Azijos, pakeltu histerišku balsu mane vadino svoloč litovski fašist gitlerovec – niekšas lietuviškas fašistas hitlerininkas“.
Šis epizodas sukėlė N. Gemelliui susirūpinimo. Tačiau jis buvo paliktas ramybėje ir jokių pasekmių nesusilaukė. Vis dėlto Kauno karo komisariatas ėmė juo domėtis, kaip jis pats spėja, galbūt „norėjo pasinaudoti mano kitur įsigytu patyrimu“.
Vengdamas pakliūti į sovietinę kariuomenę, 1944 m. rudenį jis įstojo Kauno universitetą.
Maždaug tuo pačiu metu, iš pavienių asmenų, grįžančių Lietuvon iš Vokietijos (didžioji dauguma Vakarų sąjungininkų išlaisvintų Kauno žydų Lietuvon nebegrįžo), N. Gemellis sužinojo, kad jo tėvas, kuris 1944 metų liepos mėnesį buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą, išliko gyvas ir, išlaisvintas amerikiečių kariuomenės, palyginti sveikas gyvena netoli Muencheno. Autorius tęsia: „Aš taip pat sužinojau, kad jis nesirengia sugrįžti į Lietuvą, kas man, žinant jo nusistatymus ypatingai sovietų atžvilgiu, nebuvo naujiena.“
Nuo tos dienos laiško autorius dėjo pastangas kaip nors ištrūkti iš Sovietijos. Jam tai pavyko lengviau nei įsivaizdavo.
Neilgai trukus jis išvyko į Lenkiją, kaip Vilniaus krašto kilmės lenkų tautybės repatrijantas – pagal tuomet galiojusį susitarimą tarp komunistinės Lenkijos ir sovietinės Lietuvos. „Čia man labai padėjo geras lenkų kalbos mokėjimas, tėvo Varšuvos kilmė ir mano šiek tiek lenkiškai skambanti pavardė, – rašo N. Gemellis, tuo metu – Gemelickis. – Aišku, mano dokumentai buvo suklastoti, bet jų įsigyti Lietuvoje tais laikais nebuvo sunku.“
Varšuvoje jis atsitiktinai sutiko tolimą giminaitį, kurio tėvas buvo lenkas, o motina žydė. Vokiečių okupaciją jis pergyveno viename kaime netoli Krokuvos. Prieš karą jis buvo lenkų istorijos profesorius Krokuvos universitete, o pokary užėmė gana aukštas pareigas komunistinės Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje.
Jis padėjo N. Gemelliui per Čekoslovakiją ir Austriją pasiekti amerikiečių okupuotą Vokietijos zoną. „Tuo metu tai nebuvo labai sunku ir tokiu būdu vieną 1946 metų sausio mėnesio šaltą dieną subombarduoto Muencheno geležinkelio stoty vėl susitikau su tėvu, su kuriuo buvau paskutinį sykį atsisveikinęs šiltą vakarą 1940 metų birželio mėnesio 15 dieną Kauno geležinkelio stoty, kai miestas jau buvo sovietų užimtas“, – rašo amerikiečių gydytojas radiologas.
Jis pažymi, kad per šį laiką pasaulis visiškai pasikeitė: žuvo apie 50 milijonų žmonių, įskaitant apie 6 milijonus žydų, tarp jų – 95 proc. Lietuvos žydų ir beveik visi jo šeimos nariai.
Nuo tos dienos ir N. Gemellis jau buvau „dypukas“. Jam pasisekė iš Kauno universiteto raštinės gauti visus studijų dokumentus. Tai nebuvo savaime suprantama. Kadangi per vokiečių okupaciją, prasidėjus 1941-1942 mokslo metams, universiteto raštinė gavo civilinės vokiečių valdžios įsakymą sunaikinti visus žydų studentų dokumentus – gimnazijų baigimo atestatus, diplomus, egzaminų lapelius ir t.t.
„Mano dokumentai buvo išsaugoti vienos tos raštinės tarnautojos, vardu Danutė Vosiliūtė, su kuria 1939-1940 metais turėjau šiokį tokį romaną. Ji tuos dokumentus pasiėmė pas save į namus ir po to paslėpė pas jos senelę viename kaime netoli Eržvilko miestelio. Aš su ja kalbėjau jau po karo 1945 metais toje pačioje raštinėje kur ji beveik visą laiką dirbo. <...> Tai buvo tikrai šviesi ir tauri asmenybė, kurių dažnai pasauly nerasi ir aš gerbsiu jos atminimą, pakol pats būsiu gyvas.“
Vėliau tėvas jam pasakojo, kad prasidėjus 1941 metų birželio trėmimams, jis slėpėsi pas draugus netoli Kauno. Buvo įsitikinęs, už jo draugiškus ryšius su Lietuvoje akredituotais užsienio diplomatais ir kitas „nuodėmes“, jis bus įtrauktas į deportuosimų asmenų sąrašus. Vėliau surasti dokumentai, pasak N. Gemellio, tai patvirtino.
Lietuvą okupavus vokiečiams ir prasidėjus žydų persekiojimams bei žudynėms, Nikalojui Gemelickiui vėl pasisekė išsislapstyti pas draugus Kauno apylinkėse ir jis išvengė skerdynių miestą supančiuose fortuose.
Pasak N. Gemellio, ilgainiui galimybių tėvui slapstytis ir išsilaikyti nelegalioje padėtyje nebeliko. Kauno miesto vyriausiasis rabinas Šapiro paprašė N. Gemelickio „įeiti į sudėtį delegacijos-tarybos, kuri, gestapo paliepimu, turėjo „tartis“ su vokiečiais dėl būsimojo geto ir kitais žydų reikalais“.
N. Gemellis rašo: „Gerai suprasdamas hitlerinės valdžios siekimus žydų atžvilgiu, jis labai to nenorėjo daryti, bet įtikintas žinomų kitų žydų bendruomenės atstovų, su tuo sutiko, nes nematė kitos išeities.
Tokiu būdu jam buvo lemta keletą kartų kalbėtis su gestapo viršininku Kaune, kur jam pasisekė sušvelninti kai kuriuos ypatingai žiaurius vokiečių parėdymus žydų atžvilgiu, tuo rizikuodamas savo paties gyvybe. Per vieną tokį vizitą jis buvo Kauno gatvėse užpultas vieno vokiečio kareivio ir gerokai apmuštas, beveik nustodamas vienos akies regėjimo.
Kaip ir visi kiti žydai, jis buvo priverstas 1941 m. rugpjūčio mėnesį išsikelti į Vilijampolės getą. Tuo laikotarpiu šiek tiek vėliau žuvo jo žmonos tėvai ir kiti giminės – jie visi buvo sušaudyti Devintame forte.“
N. Gemellis nurodo, kad tėvas Vilijampolės gete kurį laiką vadovavo geto dirbtuvėms. Nors jos dirbo vokiečių okupacinės valdžios ir kariuomenės naudai, „vis tik suteikė galimybę keletui tūkstančių žydų darbininkų išsisaugoti nuo nacių bent iki galutinio geto likvidavimo. Jo žmona buvo kartu su juo per visą geto laikotarpį.“
Apie savo motinos likimą sūnus taip pasakoja: „Getą panaikinus, jai pavyko išsprukti iš kolonos, vedamos į geležinkelio stotį deportacijai. Ji ketino susisiekti su jai žinoma lietuvių šeima, kuri jos jau laukė ir buvo paruošusi slėptuves, bet ji tenai nepasirodė ir dingo be žinios, jokių pėdsakų nepalikdama. Jam pačiam gana stebuklingu būdu pasisekė išlikti gyvam, bet 1944 m. liepos mėnesį, kai sovietų kariuomenė jau buvo paėmusi Vilnių ir buvo visai arti Kauno, jis su kitais žydų bendruomenės likučiais, pačiu paskutiniu momentu, buvo per Stutthofą išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą, netoli Muencheno.“
Atidūręs Vokietijoje N. Gemellis įstojo į Muencheno universitetą, kur jo 1939-1940 metais Vytauto Didžiojo universitete Kaune išlaikyti egzaminai, koliokvijumai, praktikos darbai ir t.t. buvo įskaityti. Tą universitetą jis baigė 1950 metais, išlaikęs Staatsexamin‘ą (valstybinį egzaminą) ir parašęs Doktorarbeit’ą (baigiamąjį darbą). „Studijuoti Vokietijoje man nebuvo sunku – vokiškai gerai mokėjau“, – prisiminė laiško autorius.
Į Jungtines Amerikos Vlastijas su tėvu jis atvyko 1950 m. rugpjūčio mėnesį ir apsigyveno Clevelando mieste, Ohajo valstijoje. „Ten ir atlikau tuomet obligatorinį internship (privalomąją gydytojo praktiką – V.V.) žydų Mount Sinai ligoninėje. Ten, tarp pacientų, sutikau lietuvį gydytoją Sukarevičių, kuris, kaip Alytaus apskrities gydytojas, 1938 metų kovo mėnesį buvo iššauktas pagelbėti prie administracijos linijos mirtinai sužeistam lenkų pasienio korpuso kariuomenės kareiviui. Kaip žinome, tas įvykis ir iššaukė Lenkijos ultimatumą Lietuvai.“
Vėliau N. Gemellis tobulinosi Ohajo valstybinio universiteto Medicinos mokykloje, universiteto ligoninėje atliko radiologijos rezidentūrą, dirbo didelėje, per 1000 lovų turinčioje Čikagos Micahel Reese ligoninėje, kitose JAV gydymo įstaigose. 2001 m., turėdamas 80 metų amžiaus, išėjo į pensiją.
„Su Lietuva jokių ryšių neturiu, – savo 2005 m. sausio 31 d. laiške K. Ambrozaičiui rašė N. Gemellis. – Vilniuje dar gyvena mano apysenis tolimas giminaitis – jo žmona lietuvė, kilusi iš garsaus Pirčiupių kaimo, bet ir jų vienintelis sūnus gyvena čia, Amerikoje.
Man pačiam vėl atgauti anksčiau turėtą Lietuvos pilietybę – į ką turiu teisę – nematau tikslo. Aš irgi nieko nedariau atgauti mūsų šeimos Kaune turėtą nuosavybę – man tai atrodo neverta. Mano žmona, čia gimusi amerikietė, kilusi iš Michigano šiaurės pusiasalio netoli Kanados, pati švedų-italų kilmės, su Lietuva nieko bendro neturi ir tais dalykais visiškai nesidomi. O mano vaikai su šeimomis – turiu dvi dukteris – na, ir jūs galite pats įsivaizduoti. Gal visa tai yra šiek tiek liūdna, bet taip jau yra, negaliu tai pakeisti.“
Ilgą ir dramatiškai perduotą pasakojimą apie tragišką laikmetį ir savo šeimos, kuri yra taip pat ir Lietuvos istorijos dalis, likimą savo kolegai Amerikos lietuviui buvęs kaunietis ir Lietuvos Respublikos pilietis baigia šia mintimi: „Kaip ir Jūs pastebėjote savo laiške, mes abu esame tų laikotarpių vaikai, gal skirtingais patyrimais, bet su bendra tėvyne – to paneigti negalime.“
