Iš Pabianicių (Lodzės vaivadijoje) kilęs lakūnas, uoste tarnavęs mechaniku-reflektorininku, tąryt ketino atlikti mokomąjį skrydį ir prie skrydžio pasiūlė prisijungti vilnietį kadetą Czesławą Kiernowiczių, besimokantį Vilniaus aeroklubo lakūnų kursuose. Dvidešimt ketverių žvėryniečiui ir buvo pavesta pilotuoti lėktuvą.
Be penkiolikos minučių keturios popiet, praeiviai A. Jakšto (tuomet Dąbrowskio g.) gatvėje ir jos apylinkėse išgirdo didžiulį trenksmą. Per keliolika minučių gandas apie keistą įvykį apskriejo miestą. Žmonių minios, pėsčiomis ir perpildytais autobusais, ėmė plūsti įvykio vieton. Nuo žmonių kiekio A. Jakšto g. šaligatviai tapo nepraeinami – milžiniška, nekantri minia pripildė visą gatvę iki pat Gedimino prospekto (tuomet A. Mickevičiaus g.). Atvykusi policija stengėsi atitverti įvykio vietą ir prižiūrėti tvarką, tačiau didėjanti minia stumdėsi, lipo į važiuojamąją dalį, transportui buvo vis sunkiau judėti. Kas gi nutiko? Minioje ėmė sklisti kalbos, kad miestą išjudinusį trenksmą sukėlė nukritęs lėktuvas.
Neužilgo iš Gedimino pr. link įvykio įsuko karinės sanitarijos automobilį, tačiau arčiau įvykio vietos buvę žmonės paskleidė žinią, kad šis pavėlavo. Du sužalotuosius miesto vežikai jau buvo išvežę į Šv. Jokūbo ligoninę.
Viskas įvyko ten, kur A. Jakšto gatvės namai sudaro kišenę. Pasirodo, kad į anuomet „Stašio namu“ vadintą pastato stogą (šiandien A. Jakšto g. 7) įsirėžė lėktuvas. Smūgio jėga buvo tokia didelė, kad gatvės grindinys liko nusėtas tinko ir pastatą puošusių dekoratyvinių bokštelių gabalais. Visa priekinė lėktuvo dalis palindo po deformuotu skardiniu stogu. Virš gatvės kabojo tik sparno dalis ir du lėktuvo ratai. Gatvės viduryje voliojosi didelis fiuzeliažo fragmentas. Ant jo matėsi lėktuvo registracijos numeris ir modelio pavadinimas – „Potez XV“.
C. Kiernowicziaus ir J. Paprzyckio pilotuoto lėktuvo fragmentas ant šiandieninės A. Jakšto g. grindinio. 1936 m. birželio 8 d.
Į įvykio vietą atskubėjo prokuratūros, karinių oro pajėgų atstovai, policija bei pats miesto prezidentas Wiktoras Maleszewskis. Atvykę ugniagesiai pradėjo valyti šaligatvius, nuo pastato stogo mėgino šalinti priekinę lėktuvo dalį.
Vietoje apklaustų liudininkų teigimu, pilotai skraidė už I-osios Brigados kareivinių (šiandien Šiaurės miestelio), tuomet pasuko link miesto. Tačiau čia lėktuvo variklis staiga pradėjo strigti ir užgeso. Panašu, kad pilotas mėgino orlaivį nutupdyti Lukiškių aikštėje, tačiau pagautas suktuko nukrito.
Įvykio liudininkas W. Hryszkiewiczius taip pasakojo apie šį nutikimą: „Ėjau 1-osios Baterijos gatve (šiandien A. Goštauto g. – K. K.), kai danguje pastebėjau karinį žvalgybinį lėktuvą. Jis sklendė ~70-100 m aukštyje nuo Žaliojo tilto pusės link miesto. Staiga supratau, kad su lėktuvu kažkas negerai ir pamačiau, kaip jis ima kristi motoru žemyn. Po akimirkos lėktuvo nebemačiau, nes jį užstojo namas. Nubėgau į A. Jakšto g. pusę, o kai jau buvau ant kampo, išgirdau garsų traškesį – lėktuvas nukrito ant pastato stogo“.
Kitų netoliese buvusių žmonių teigimu smūgis buvo juntamas ne tik A. Jakšto, bet ir kaimyninėse – Vasario 16-osios (Ul. 3-Maja), Kaštonų g. (Ul. Kasztanowa), Lukiškių aikštėje.
Lėktuvas lūžo į dvi dalis. Uodega su joje sėdinčiu W. Paprzyckiu nukrito ant važiuojamosios gatvės dalies, prieš tai kliudydama telefono laidus. Puskarininkis krito veidu į grindinį ir žuvo vietoje. Priekyje sėdėjęs lėktuvo pilotas C. Kiernowiczius lėktuvui nukritus, diržais pakibo ant stogo krašto ir dar kvietėsi pagalbos. Tačiau neužilgo diržai trūko ir lakūnas nukrito žemėn. Krisdamas jis galva kliudė medžio šaką, tačiau vis dar rodė gyvybės ženklus. Šalia buvę liudininkai išlaisvino nukentėjusįjį iš diržų ir nuvežė abu nukentėjusiuosius į Šv. Jokūbo ligoninę. Čia patvirtinta W. Paprzyckio žūtis, o C. Kiernowiczius ligoninę pasiekė dar sąmoningas. Tačiau gydytojai jam nustatė kaukolės lūžį ir vidinį kraujavimą, kurie buvo nesuderinami su gyvybe.
Tuometė spauda dalinosi ir įspūdžiais iš Stašio namo. „Užeiname į antrą Stašio namo aukštą, į čia esantį butą. Šiuo metu jame įsikūrusi 10-oji pradinė mokykla. Iš didelio prieškambario, į mokytojų kambarį, kuriame ir nukrito lėktuvas, veda įstiklintos durys. Lėktuvo motoras pramušė, net tik stogą, bet ir mokytojų kambario lubas. Jų dalis nukrito ant grindų. Likusi kabėti lubų dalis taip pat vos laikosi. Tvarkydami žalą dirba gaisrininkai. Lėktuvo motoras guli kambario viduryje, tačiau didžiausią įspūdį daro kambaryje įstrigęs lėktuvo sraigtas. Visur telkšojo aviacinis kuras ir vien dėl to, kad pilotai laiku išjungė variklį, buvo išvengta dar didesnės tragedijos“.
Pastato viduje žurnalistai sutiko dar vieną įvykio liudytoją. Apdriskusiais rūbais, pusiau sąmoningą trisdešimtmetį Czesławą Czepulonį, mokyklos kurjerį. Avarijos metu šis sėdėjo kampiniame balkone, į kurį patenkama iš mokytojų kambario. Ilsėdamasis jis staiga pastebėjo, kad gatvėje buvę žmonės pakraupę atsitraukė, pasigirdo jų riksmas. „Maniau, kad kilo gaisras“, sakė Czepulonis, „todėl norėjau grįžti į kambarį ir tuomet išgirdau baisų trenksmą. Kažkas pradėjo kristi man ant galvos, kambarys prisipildė dūmų. Maniau, kad tai gaisras. Išbėgau į koridorių ir pakėliau triukšmą. Tik vėliau supratau, kas iš tiesų atsitiko“.
Po valandos, link įvykio vietos nuo Gedimino prospekto ir Neries krantinės vis dar slinko minios. Tvarką iki vakaro buvo pavesta prižiūrėti raitosios ir pėsčiosios policijos pajėgoms. Lėktuvo „Potez XV“ likučiai buvo valomi per naktį.
Antradienio rytą gatvėje dar matėsi vakarykštės katastrofos žymės – skilusi Stašio namo siena, kraujo dėmės ant grindinio, paryčiais apdėliotos gėlėmis. Apie 11 val. kariniu sunkvežimiu atvykę lakūnai iš Kirtimų kraujo dėmes apibarstė baltu smėliu, o popietinis lietus iš vis nuplovė paskutines tragedijos žymes.
Lakūnų laidotuvės buvo numatytos birželio 10 d., po Šv. Mišių Antakalnio Trinitorių bažnyčioje. C. Kiernowiczius turėjęs atgulti Rasose, W. Paprzyckis – Antakalnio karių kapinėse. 15 val. prie bažnyčios ėmė rinktis minia. Laidotuvėse dalyvavo valdžios atstovai, 5-ojo aviacijos pulko karininkai ir puskarininkiai. Visą kelią į Antakalnio kapines žuvusiojo W. Paprzyckio kolegos puskarininkiai karstą nešė ant pečių. C. Kiernowicziaus laidotuvės buvę dar didesnės, kelyje link kapinių išsirikiavo žmonės. Iki Katedros karstas keliavo katafalke, nuo Katedros iki Rasų – ant karininkų pečių. Kapinėse žmonių susirinko tiek, kad teko uždaryti kapinių vartus.
Rytojaus dieną lakūnų žūties vietoje A. Jakšto g. atsirado gėlėmis puoštas atminimo kryžius su įrašu:
„Jaunam gyvenimui, atiduotam kovoje su padangėmis.
Jaunų lakūnų atminčiai
–
Czesław Kiernowicz
Włodzimierz Paprzycki“
