Be abejo, geografija nediktuoja visų įvykių eigos. Didžios idėjos ir didieji lyderiai yra dalis kintančio istorijos proceso. Bet visi jie priversti veikti geografijos rėmuose. Leidykla „Tyto alba“ pristato naują Timo Marshallo knygą „Tim Marshall. Geografijos įkaitai: dešimt žemėlapių, pasakančių viską, kas lemia pasaulio politiką“.
© AP/Scanpix

Timas Marshallas – britų rašytojas, dirbęs „Sky News“ ir BBC. Kaip „Sky News“ žurnalistas, dirbo daugiau nei 30 šalių, įskaitant karų ir konfliktų zonas – Kroatijoje, Bosnijoje, Kosove, Afganistane, Tunise, Libane, Sirijoje.

Savo trečioje knygoje „Geografijos įkaitai“ (2015 m.), „New York Times“ ir „Sunday Times“ paskelbtoje bestseleriu, T. Mashallas primena, koks svarbus svarstymuose apie geopolitiką dėmuo „geo-“, kurį daugelis apžvalgininkų, politikų ir šiaip besidominčių aktualiais pasaulio įvykiais kartais pamiršta.

Daugelis pasaulio vadovų sprendimų – Kinijos pilamos salos Pietų Kinijos jūroje, Indijos ir Pakistano susišaudymai Kašmyre, Jugoslavijos byrėjimas – buvo, yra ir bus nulemti ne tik norų, fantazijų ar ideologijų, bet ir gamtos bei Dievo sustumtų kalnų, tekančių upių, šalių teritorijas dalijančių kalnagūbrių. Kitados sienas braižę politikai mažiausiai galvojo apie geografiją, o tai ir yra daugelio šiuolaikinių konfliktų šaknys. Ir dar – nors technologijos ir klimato kaita pamažu keičia žemės kraštovaizdį, vis dėlto dar gana ilgą laiką žmonijos veiksmai priklausys pirmiausia nuo reljefo ir klimato – galbūt tik ateityje atsiras naujų civilizacijos plėtros erdvių – pavyzdžiui, Arktis. Arba kosmosas.

Marshallo primygtinis žiūrėjimas į pasaulį pro geografijos didinamąjį stiklą verčia pažvelgti į žemėlapius naujai – tai ne tik meno kūriniai ar priemonė susiorientuoti, bet ir rodyklė susivokti dažnai dygliuotuose tautų santykiuose.“
New York Times Book Review

DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką. Iš anglų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius, dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Rusija

Milžiniškas (būdvardis; milžiniškesnis, milžiniškiausias): labai didelio ploto ar dydžio; neaprėpiamas.

Rusija yra milžiniška. Ji neaprėpiama. Didžiulė. Jos plotas siekia šešis milijonus kvadratinių mylių; tai didžiausia šalis pasaulyje.

Jos miškai, ežerai, upės, įšalusi tundra, stepės, taiga ir kalnai – visa tai yra milžiniška. Šis dydis ilgai sunkėsi į mūsų bendrą sąmonę. Kad ir kur būtume, šalia yra Rusija, galbūt į rytus nuo mūsų ar į vakarus, į šiaurę ar į pietus – bet čia pat visada yra rusiškas lokys.

Ne sutapimas, kad lokys yra šios milžiniškos valstybės simbolis. Štai jis sėdi, kartais snaudžia, kartais riaumoja, didingas, bet žiaurus. Lokys yra Rusijos pasaulis, bet rusai vengia vadinti šio žvėries jo senuoju tradiciniu germanų ir slavų kalboms žinomu vardu – bera, nes bijo pažadinti jo tamsiąją pusę. Jie vadina jį medved – mėgstantis medų.

Ne sutapimas, kad lokys yra šios milžiniškos valstybės simbolis. Štai jis sėdi, kartais snaudžia, kartais riaumoja, didingas, bet žiaurus. Lokys yra Rusijos pasaulis, bet rusai vengia vadinti šio žvėries jo senuoju tradiciniu germanų ir slavų kalboms žinomu vardu – bera, nes bijo pažadinti jo tamsiąją pusę. Jie vadina jį medved – mėgstantis medų.
Ištrauka iš knygos „Geografijos įkaitai“

Bent jau 120 000 tų medved gyvena šalyje, kuri apžergia Europą ir Aziją. Į vakarus nuo Uralo kalnų plyti europinė Rusija. Į rytus nuo jų – Sibiras, besidriekiantis iki pat Beringo jūros ir Ramiojo vandenyno. Net ir dvidešimt pirmame amžiuje pervažiuoti ją traukiniu užtrunka šešias dienas. Rusijos vadovai turi matyti šiuos atstumus bei skirtumus ir atitinkamai formuluoti politiką; keletą amžių iki šių laikų jie žvelgė į visas puses, bet daugiausia buvo susitelkę į vakarų pusę.

Jakutija, Sibiras
Jakutija, Sibiras
© Vida Press

Bandydami prasiskverbti iki lokio širdies, rašytojai dažnai pasitelkia garsią Winstono Churchillio 1939 m. pasakytą pastabą apie Rusiją: „Tai galvosūkis, suvyniotas į paslaptį ir paslėptas mįslėje“, bet retas kuris baigia sakinį, o pabaiga tokia: „...bet galbūt raktas yra. Tas raktas yra Rusijos nacionaliniai interesai.“ Po septynerių metų jis pasinaudojo šiuo raktu, kad atrakintų savo spėjimo variantą. Jis tvirtino: „Aš įsitikinęs, kad nėra nieko, kuo jie nesižavėtų taip, kaip jėga, ir nėra nieko, ką jie gerbtų mažiau nei silpnumas, ypač karinis silpnumas.“

Jis beveik galėjo taip kalbėti apie dabartinę Rusijos vadovybę, kuri, nors dabar suvyniota į demokratijos apsiaustą, lieka savo prigimtimi autoritarinė, o jos šerdyje vis dar gyvi nacionaliniai interesai. Kai Vladimiras Putinas negalvoja apie Dievą ir kalnus, jis galvoja apie picą. O ypač apie picos gabalo formą: pleištą.

Šio pleišto plonagalys yra Lenkija. Čia milžiniška Rytų Europos lyguma, besidriekianti nuo Prancūzijos iki Uralo kalnų (kurie tęsiasi 1000 mylių iš šiaurės į pietus ir taip sukuria natūralią sieną tarp Europos ir Azijos), yra tik 300 mylių pločio. Ji plyti nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Karpatų kalnų pietuose. Rytų Europos lyguma apima visą Vakarų ir Šiaurės Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus, Šiaurės Vokietiją ir beveik visą Lenkiją.

Žvelgiant iš Rusijos žiūros taško tai yra dviašmenis kalavijas. Lenkija yra sąlygiškai siauras koridorius, į kurį Rusija, jei prireiktų, gali įvesti savo ginkluotąsias pajėgas ir taip užkardyti kelią bet kokiam priešui priartėti prie Maskvos. Bet nuo šio taško pleištas ima platėti; kol pasiekiame Rusijos sieną, jis praplatėja iki 2000 mylių ir lieka lyguma iki pat Maskvos ir toliau. Net su didele kariuomene prie šios ribos būtų labai sunku rimtai apsiginti. Bet Rusija niekuomet nebuvo nugalėta iš šios pusės iš dalies dėl savo strateginio gylio. Kai prisiartina prie Maskvos, kariuomenė jau turi itin netvarias tiekimo linijas, tai būtent ta klaida, kurią Napoleonas padarė 1812 m., o Hitleris pakartojo 1941 m.

Panašiai Tolimuosiuose Rytuose Rusiją gina pati geografija. Labai sunku pastumti kariuomenę iš Azijos aukštyn į azijinę Rusiją; nėra ko ten pulti, nebent sniegą, ir nusigauti gali tik iki Uralo. Tuomet galima užimti didžiulius plotus, kur bus sudėtingos sąlygos, ilgos tiekimo linijos ir nuolatinė kontratakos rizika.

Galėtumėt pagalvoti, kad niekas pulti Rusijos neketina, bet rusai tai mato ne taip, ir ne be reikalo. Per pastaruosius 500 metų iš vakarų jie buvo užpulti keletą kartų. Lenkai atėjo per Rytų Europos lygumą 1605 m., po jų 1708 m. buvo švedai, valdomi Karolio XII, prancūzai, vedami Napoleono 1812 m., ir dukart vokiečiai – abiejuose pasauliniuose karuose – 1914 m. ir 1941 m. Kitaip tariant, jeigu pradėtume skaičiuoti nuo Napoleono įsiveržimo 1812 m., bet šiuokart įtrauktume Krymo karus 1853–1856 m. ir du pasaulinius karus iki 1945-ųjų, išeitų, kad rusai kariavo Rytų Europos lygumoje ar šalia jos vidutiniškai kas trisdešimt trejus metus.

1945 m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui rusai okupavo teritoriją, atkariautą iš Vokietijos Vidurio ir Rytų Europoje, dalis jos tapo Sovietų Sąjunga, ir visa tai ėmė priminti senąją Rusijos imperiją. 1949 m. buvo sukurta Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO), suvienijusi Europos ir Šiaurės Amerikos valstybes, jos tikslas – apginti Europą ir Šiaurės Atlanto kraštus nuo sovietų agresijos pavojaus. Atsakydamos dauguma Europos komunistinių valstybių, vadovaujamos Rusijos, 1955 m. sudarė Varšuvos sutartį – tarpusavio pagalbos ir karinės gynybos paktą. Manyta, kad sutartis bus geležinė, bet beveik nemačiomis 1980 m. ji jau rūdijo, o 1989 m. griuvus Berlyno sienai subyrėjo į dulkes.

Rusija, kaip ir visos didžiosios galybės, mąsto 100 metų į ateitį ir supranta, kad per tiek laiko visko gali atsitikti. Kas prieš šimtmetį galėjo atspėti, kad JAV karinės pajėgos bus per keletą šimtų mylių nuo Maskvos Lenkijoje ir Baltijos šalyse? 2004-aisiais, prabėgus vos penkiolikai metų nuo 1989-ųjų, kiekviena buvusi Varšuvos sutarties šalis priklausė NATO arba Europos Sąjungai. Maskvos valdžios sąmonė visiškai to apimta, na, dar Rusijos istorijos.
Ištrauka iš knygos „Geografijos įkaitai“

Prezidentas Putinas nėra paskutinio sovietų prezidento Michailo Gorbačiovo gerbėjas. Jis kaltina jį dėl Rusijos saugumo griovimo ir apibūdina buvusios Sovietų Sąjungos subyrėjimą paskutiniame XX a. dešimtmetyje kaip „didžiausią amžiaus geopolitinę katastrofą“.

Nuo to laiko rusai neramiai stebėjo, kaip NATO nuolat šliaužia vis arčiau, apimdama šalis, kurių, Rusijos teigimu, ji žadėjo neprisijungti: Čekiją, Vengriją ir Lenkiją 1999 m.; Bulgariją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Rumuniją ir Slovakiją 2004 m.; Albaniją 2009 m. NATO teigia, kad jokių tokių pažadų nebuvo.

Rusija, kaip ir visos didžiosios galybės, mąsto 100 metų į ateitį ir supranta, kad per tiek laiko visko gali atsitikti. Kas prieš šimtmetį galėjo atspėti, kad JAV karinės pajėgos bus per keletą šimtų mylių nuo Maskvos Lenkijoje ir Baltijos šalyse? 2004-aisiais, prabėgus vos penkiolikai metų nuo 1989-ųjų, kiekviena buvusi Varšuvos sutarties šalis priklausė NATO arba Europos Sąjungai.

Maskvos valdžios sąmonė visiškai to apimta, na, dar Rusijos istorijos.

Nerimas dėl Baltijos valstybių: ar V. Putinas išmoko sovietų laikų pamokas?
© Vida Press

Rusijos, kaip sąvokos, pradžia yra devintame amžiuje ir laisvoje rytų slavų genčių sąjungoje, žinomoje kaip Kijevo Rusia, įsikūrusioje Kijeve ir kituose miesteliuose prie Dniepro upės krantų, dabartinėje Ukrainoje. Mongolai, plėsdami savo imperiją, nuolat puolė šį regioną iš pietų ir rytų, kol galiausiai tryliktame amžiuje jį nukariavo. Jauna Rusija tuomet persikėlė į šiaurės rytus, į Maskvos apylinkes. Ši ankstyvoji Rusija, žinoma kaip Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, buvo neapginama. Čia nebuvo kalnų, nebuvo dykumų, nedaug upių. Į visas puses plytėjo lygumos, o už stepės į pietus ir rytus buvo įsikūrę mongolai. Įsiveržėliai galėjo prie tos vietos prisiartinti iš kur užsigeidę, nebuvo daug natūralių, gynybai tinkamų pozicijų.

Pasirodo Ivanas Rūstusis, pirmasis caras. Jis praktikoje įgyvendino puolimo kaip gynybos sampratą – tai yra pradėti savo plėtrą susitelkiant namuose ir tada pajudant į išorę. Tai veda į didybę. Štai žmogus, patvirtinantis teoriją, kad atskiros asmenybės gali pakeisti istoriją. Be jo charakterio – beatodairiško negailestingumo ir vizijos – Rusijos istorija būtų kitokia.

Jauna Rusija pradėjo pamažu plėstis valdant Ivano seneliui Ivanui Didžiajam, bet ekspansija paspartėjo, kai jaunesnysis Ivanas 1533 m. gavo valdžią. Rusija rytuose pasislinko link Uralo, pietuose – link Kaspijos jūros, o šiaurėje – link Poliarinio rato. Ji įgijo priėjimą prie Kaspijos, paskui prie Juodosios jūros, taigi pasinaudojo Kaukazo kalnais kaip daline kliūtimi tarp Rusijos ir mongolų. Čečėnijoje buvo pastatyta karinė bazė, kad sulaikytų galimus užpuolikus, – ar tai būtų mongolų Aukso orda, ar persų Osmanų imperija.

Pasitaikė nesėkmių, bet per kitą amžių Rusija pajudėjo už Uralo ir įsiveržė į Sibirą, galiausiai prisijungdama visas žemes iki Ramiojo vandenyno pakrantės rytuose.

Dabar rusai turėjo dalinę buferinę zoną ir užnugarį – strateginį gylį – vietą, kur būtų galima atsitraukti kam nors įsiveržus. Niekas neketino rusų pulti jėga nei iš Arkties pusės, nei nueiti viso kelio iki Uralo, kad prisigautų iki jų. Jų žemė ėmė tapti ta Rusija, kurią mes pažįstame dabar, ir tam, kad prisiartintum prie jos iš pietų ar pietryčių, reikia turėti didžiulę kariuomenę, labai ilgą tiekimo grandinę ir mūšiais prasiskinti kelią pro gynybines pozicijas.

Aštuonioliktame amžiuje Rusija – valdant Petrui Didžiajam, 1721 m. įkūrusiam Rusijos imperiją, ir vėliau imperatorienei Jekaterinai Didžiajai – žvelgė į vakarus ir plėtė imperiją, kol tapo viena iš didesnių Europos galybių, daugiausia palaikoma prekybos ir nacionalizmo. Saugesnė ir galingesnė Rusija dabar galėjo okupuoti Ukrainą ir pasiekti Karpatų kalnus. Ji užėmė tai, ką dabar vadiname Baltijos šalimis, – Lietuvą, Latviją ir Estiją. Taip ji apsisaugojo nuo įsiveržimo žeme iš šitos pusės ar iš Baltijos jūros.

Dabar Maskvą, šalies širdį, juosė didžiulis žiedas. Jis prasidėjo Arktyje, ėjo per Baltijos regioną, pro Ukrainą, Karpatus, Juodąją jūrą, Kaukazą ir Kaspijos jūrą, suko į Uralą ir vėl driekėsi iki Poliarinio rato.

Dvidešimtame amžiuje komunistinė Rusija sukūrė Sovietų Sąjungą. Už „pasaulio darbininkai, vienykitės“ šūkio slėpėsi paprasčiausiai paryškinta Rusijos imperija. Po Antrojo pasaulinio karo ji driekėsi nuo Ramiojo vandenyno iki Berlyno, nuo Arkties iki Afganistano sienų – ekonominė, politinė ir karinė supergalybė, kurios varžove buvo tik Jungtinės Amerikos Valstijos.

Iš buvusios kandidatės į JAV viceprezidentes Sarah’os Palin buvo šaipomasi, kai, anot kalbų, ji sakiusi: „Rusiją iš tikrųjų galima matyti nuo žemės čia, Aliaskoje.“ Šis sakinys žiniasklaidos atpasakojimuose virto: „Aš galiu matyti Rusiją iš savo namų.“ O iš tikrųjų ji pasakė: „Rusiją galima pamatyti nuo žemės čia, Aliaskoje, iš Aliaskos salų.“ Ji buvo teisi. Rusijai priklausanti sala Beringo sąsiauryje nuo Amerikos – Mažosios Diomedo salos – yra nutolusi dvi su puse mylios ir gali būti įžiūrima plika akimi. Rusiją iš tikrųjų galima pamatyti iš Amerikos.
Ištrauka iš knygos „Geografijos įkaitai“

Rusija yra didžiausia pasaulio šalis, dvigubai didesnė negu JAV ar Kinija, penkis kartus didesnė nei Indija, dvidešimt penkis kartus didesnė už Jungtinę Karalystę. Joje gana mažai gyventojų – 144 milijonai, mažiau negu Nigerijoje ar Pakistane. Jos žemės ūkio vegetacijos sezonas trumpas, šalis vargsta stengdamasi adekvačiai paskirstyti tai, kas auginama vienuolikoje laiko juostų, kurias valdo Maskva.

Rusija iki Uralo yra europinė galia, nes ribojasi su Europos žemėmis, bet ji nėra Azijos galybė, nors ribojasi su Kazachstanu, Mongolija, Kinija, Šiaurės Korėja ir turi jūrų sienas su keliomis valstybėmis, įskaitant Japoniją ir JAV.

Iš buvusios kandidatės į JAV viceprezidentes Sarah’os Palin buvo šaipomasi, kai, anot kalbų, ji sakiusi: „Rusiją iš tikrųjų galima matyti nuo žemės čia, Aliaskoje.“ Šis sakinys žiniasklaidos atpasakojimuose virto: „Aš galiu matyti Rusiją iš savo namų.“ O iš tikrųjų ji pasakė: „Rusiją galima pamatyti nuo žemės čia, Aliaskoje, iš Aliaskos salų.“ Ji buvo teisi. Rusijai priklausanti sala Beringo sąsiauryje nuo Amerikos – Mažosios Diomedo salos – yra nutolusi dvi su puse mylios ir gali būti įžiūrima plika akimi. Rusiją iš tikrųjų galima pamatyti iš Amerikos.

Š. Uralas
Š. Uralas
© Vida Press

Aukštai Uralo kalnuose stovi kryžius, ženklinantis vietą, kur baigiasi Europa ir prasideda Azija. Kai dangus giedras, čia gražu, pro kėnius gali matyti mylias į rytus. Žiemą jie apsnigti, kaip ir Sibiro lyguma, kuri žemiau driekiasi iki pat Jekaterinburgo miesto. Turistai čia mėgsta lankytis, kad pastatytų vieną koją Europoje, o kitą – Azijoje. Tai priminimas apie tai, kokia didžiulė yra Rusija, – kai suvoki, kad kryžius pastatytas pervažiavus vos ketvirtį šalies. Jūs galite nukeliauti 1500 mylių nuo Sankt Peterburgo per Vakarų Rusiją, pasiekti Uralą, bet reikės nukakti dar 4500 mylių, kol pasieksite Beringo sąsiaurį ir galbūt būsite pastebėti ponios Palin iš Aliaskos Jungtinėse Valstijose.

Netrukus po Sovietų Sąjungos žlugimo aš lankiausi Urale, toje vietoje, kur Europa tampa Azija, lydimas rusų operatoriaus su komanda. Operatorius buvo nekalbus, stojiškas, žilstelėjęs filmavimo veteranas, sūnus Raudonosios armijos operatoriaus, nufilmavusio nemažai kadrų, kai vokiečiai buvo apgulę Stalingradą. Paklausiau jo: „Taigi, jūs europietis ar azijietis?“ Jis kelias sekundes pamąstė, tuomet atsakė: „Nė vienas – aš esu rusas.“

Netrukus po Sovietų Sąjungos žlugimo aš lankiausi Urale, toje vietoje, kur Europa tampa Azija, lydimas rusų operatoriaus su komanda. Operatorius buvo nekalbus, stojiškas, žilstelėjęs filmavimo veteranas, sūnus Raudonosios armijos operatoriaus, nufilmavusio nemažai kadrų, kai vokiečiai buvo apgulę Stalingradą. Paklausiau jo: „Taigi, jūs europietis ar azijietis?“ Jis kelias sekundes pamąstė, tuomet atsakė: „Nė vienas – aš esu rusas.“
Ištrauka iš knygos „Geografijos įkaitai“

Kad ir kokia būtų Rusijos europinė istorija, ji nėra Azijos galybė dėl daugelio priežasčių. Nors 75 procentai Rusijos teritorijos yra Azijoje, ten gyvena tik 22 procentai jos gyventojų. Sibiras gali būti Rusijos „lobių skrynia“, bet tai atšiauri žemė, ištisus mėnesius įšalusi, padengta milžiniškais miškų (taigos) plotais, ten prasta žemė žemdirbystei, didžiulės pelkių platybės. Iš vakarų į rytus nutiesti tik du geležinkeliai – Transsibiro ir Baikalo–Amūro magistralė. Iš šiaurės į pietus yra nedaug kelių, taigi Rusija neturi lengvų būdų projektuoti savo galią pietų pusėn – į šiuolaikinę Mongoliją ar Kiniją: tam jai trūksta žmonių ir tiekimo linijų.

Kinija galbūt ir gali tolimoje ateityje kontroliuoti Sibiro dalis, bet tai būtų dėl krintančio gimstamumo Rusijoje ir kinų imigracijos šiaurėn. Jau Sibiro vakaruose, pelkėtoje Vakarų Sibiro lygumoje, tarp Uralo vakaruose ir Jenisejaus upės už 1000 mylių į rytus, daugumoje miestelių ir miestų galėtumėt pamatyti kinų restoranų. Ateina dar daugiau įvairaus verslo. Tuščios ir gyventojų netenkančios Rusijos Tolimųjų Rytų erdvės dar greičiau gali pakliūti į Kinijos kultūrinę ir galbūt politinę įtaką.

Kai išvažiuojate iš Rusijos centro, dauguma Rusijos Federacijos gyventojų nėra etniniai rusai ir mažai rodo ištikimybės Maskvai, dėl to sukurta agresyvi saugumo sistema, panaši į buvusią sovietų laikais. Tuo metu Rusija iš tikrųjų buvo kolonijinė galia ir valdė valstybes ir tautas, kurios jautėsi su šeimininkais neturinčios nieko bendra; Rusijos Federacijos dalys – pavyzdžiui, Čečėnija ir Dagestanas Kaukaze – ir dabar taip jaučiasi.

Pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje dėl to, kad pernelyg išsiplėtė, leido pinigus, kurių neturėjo, beprotiškai tvarkė ūkį šalyje, neskirtoje gyventi žmonėms, ir dėl pralaimėjimo Afganistano kalnuose žlugo SSRS. Rusijos imperija susitraukė iki daugiau ar mažiau ikikomunistinės eros formos, o jos europinės sienos baigėsi prie Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos ir Azerbaidžano. Sovietų įsiveržimas į Afganistaną 1979 m. palaikyti komunistinę afganų vyriausybę kovoje prieš antikomunistinius musulmonų partizanus niekuomet niekaip nebuvo susijęs su marksizmo ir leninizmo džiaugsmų nešimu afganų tautai. Tai visuomet buvo daroma dėl to, kad Maskva norėjo kontroliuoti šią erdvę ir neleisti to daryti niekam kitam.

Kai išvažiuojate iš Rusijos centro, dauguma Rusijos Federacijos gyventojų nėra etniniai rusai ir mažai rodo ištikimybės Maskvai, dėl to sukurta agresyvi saugumo sistema, panaši į buvusią sovietų laikais. Tuo metu Rusija iš tikrųjų buvo kolonijinė galia ir valdė valstybes ir tautas, kurios jautėsi su šeimininkais neturinčios nieko bendra; Rusijos Federacijos dalys – pavyzdžiui, Čečėnija ir Dagestanas Kaukaze – ir dabar taip jaučiasi.
Ištrauka iš knygos „Geografijos įkaitai“

Gyvybiškai svarbu, jog įsiveržimas į Afganistaną suteikė viltį didžiajai Rusijos svajonei, kad jos kariuomenė sugebės „nuplauti savo batus šiltuose Indijos vandenyno vandenyse“, tariant ultranacionalisto rusų politiko Vladimiro Žirinovskio žodžiais, ir taip pasieks tai, ko niekada neturėjo: šiltą jūrų uostą, kur vanduo žiemą neužšąla, turintį laisvą prieigą prie didžiųjų pasaulio prekybos kelių. Arkties uostai, tokie kaip Murmanskas, kasmet užšąla keliems mėnesiams; Vladivostokas, didžiausias Rusijos uostas Ramiajame vandenyne, ledo surakintas būna apie keturis mėnesius ir yra apsuptas Japonijos jūros, kurioje vyrauja japonai. Tai ne tik sulaiko prekybos srautą, tai neleidžia Rusijos laivynui veikti kaip globaliai galiai. Be kita ko, vandens transportas yra daug pigesnis negu sausumos ar oro.

Bet dėl įspūdingų Kandaharo lygumų ir Hindukušo kalnų jokioms įsiveržusioms pajėgoms niekada nieko nepavyko Afganistane, todėl jis nusipelnė „Imperijų kapinių“ pavadinimo. Patirtis Afganistane kartais vadinama „Rusijos Vietnamu“, nuo to laiko Maskvos svajonės apie šiltų vandenų atvirus jūrų kelius ištirpo ir dabar turbūt yra dar miglotesnės negu buvo per pastaruosius 200 metų.
Šilto vandens uosto su tiesioginiu išėjimu į vandenynus neturėjimas visada buvo Rusijos Achilo kulnas. Strategiškai tai jai buvo tiek pat svarbu kaip ir Rytų Europos lyguma. Rusija turi geografinių kliūčių, ir nuo to, kad netaptų gerokai silpnesne valstybe, ją gelbsti tik nafta ir dujos. Nenuostabu, kad savo 1725 m. testamente Petras Didysis patarė palikuonims „priartėti kuo arčiau prie Konstantinopolio ir Indijos. Kas ten valdys, bus tikrasis pasaulio valdovas. Taigi, nuolat skatinkite karus – ne tik Turkijoje, bet ir Persijoje... Skverbkitės iki pat Persijos įlankos, eikite iki pat Indijos.“

Subyrėjusi Sovietų Sąjunga suskilo į penkiolika šalių. Geografija atkeršijo sovietų ideologijai, ir žemėlapyje pasirodė daug logiškesnis paveikslas, toks, kuriame kalnai, upės, ežerai ir jūros apibrėžia, kur gyvena tautos, kaip jos atskirtos viena nuo kitos, taigi, kaip įgyja skirtingas kalbas ir papročius. Šios taisyklės išimtis yra „-stanai“, – pavyzdžiui, Tadžikistanas, – kurių sienas tyčia nubraižė Stalinas, norėdamas susilpninti kiekvieną valstybę, todėl padarydamas taip, kad jose būtų didelės kitų valstybių tautų mažumos.

Gyvybiškai svarbu, jog įsiveržimas į Afganistaną suteikė viltį didžiajai Rusijos svajonei, kad jos kariuomenė sugebės „nuplauti savo batus šiltuose Indijos vandenyno vandenyse“, tariant ultranacionalisto rusų politiko Vladimiro Žirinovskio žodžiais, ir taip pasieks tai, ko niekada neturėjo: šiltą jūrų uostą, kur vanduo žiemą neužšąla, turintį laisvą prieigą prie didžiųjų pasaulio prekybos kelių.
Ištrauka iš knygos „Geografijos įkaitai“

Jeigu pažvelgsite į istoriją iš tolimos perspektyvos – o dauguma karinių planuotojų taip ir daro, – pamatysite, kad kiekvienoje iš valstybių, kurios anksčiau sudarė SSRS, ir kai kuriose valstybėse, anksčiau buvusiose Varšuvos sutarties kariniame aljanse, dar viskas gali būti peržaista. Jos gali būti padalytos į tris grupes: neutralios, provakarietiškos ir prorusiškos.

Neutralios šalys – Uzbekistanas, Azerbaidžanas ir Turkmėnistanas – turi mažiausiai priežasčių būti Rusijos ar Vakarų sąjungininkėmis. Taip yra todėl, kad visos trys turi savų energijos išteklių ir neturi niekam dėkoti už saugumą ar prekybą.

Prorusiškoje stovykloje yra Kazachstanas, Kirgizstanas, Tadžikistanas, Baltarusija ir Armėnija. Jų ekonomikos susijusios su Rusija tiek pat, kiek ir Rytų Ukrainos ekonomika (dar viena maišto tenai priežastis). Iš jų didžiausia – Kazachstanas – linksta į Rusiją diplomatijos požiūriu, o jos didžiulė rusų mažuma gerai integruota. Iš šių penkių visos, išskyrus Tadžikistaną, kartu su Rusija sudarė naująją Eurazijos Ekonominę Sąjungą (tokia varguolių ES), kuri 2016 m. sausį atšventė savo pirmąsias metines. Ir visos yra karinėje sąjungoje su Rusija, ši sąjunga vadinasi Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija. KSSO kenčia dėl to, kad neturi tokio vardo, kurį galima būtų ištarti kaip vieną žodį, ir dėl to, kad tai yra gerokai nudrenuotas Varšuvos blokas. Rusijos kariuomenė bazuojasi Kirgizstane, Tadžikistane ir Armėnijoje.

Ir galiausiai yra provakarietiškos šalys, anksčiau priklausiusios Varšuvos sutarčiai, bet dabar priklausančios NATO ir / arba Europos Sąjungai: Lenkija, Latvija, Lietuva, Estija, Čekija, Bulgarija, Vengrija, Slovakija, Albanija ir Rumunija. Nėra atsitiktinumas, kad daugelis šių valstybių labiausiai nukentėjo nuo sovietų tironijos. Pridėkime prie šių Gruziją, Ukrainą ir Moldovą, kurios norėtų prisijungti prie abiejų organizacijų, bet yra laikomos šiek tiek atokiau dėl savo geografinio artumo Rusijai, be to, visos trys savo žemėse turi Rusijos dalinių ar prorusišką miliciją. Kiekvienos iš šių trijų narystė NATO galėtų sukelti karą.

Visa tai paaiškina, kodėl 2013 m., kai politinė kova dėl Ukrainos krypties kaip reikiant įkaito, Maskva labai susitelkė.

Nerimas dėl Baltijos valstybių: ar V. Putinas išmoko sovietų laikų pamokas?
© Scanpix

Kol Kijeve valdė prorusiška vyriausybė, rusai galėjo kliautis, kad jų buferinė zona liks neliesta ir saugos Rytų Europos lygumą. Būtų priimtina net ir apsimestinai neutrali Ukraina, jei pažadėtų neprisijungti prie ES ar NATO ir toliau nuomoti Rusijai neužšąlantį Sevastopolio uostą Kryme. Tai, kad Ukraina buvo priklausoma nuo Rusijos energijos išteklių, taip pat darė jos neutralią laikyseną priimtiną, nors ir erzino. Bet provakarietiška Ukraina, turinti ambicijų prisijungti prie dviejų didžiųjų Vakarų aljansų, kelianti abejonių dėl Rusijos priėjimo prie jos Juodosios jūros uosto? Ukraina, kurioje vieną dieną galėtų įsikurti NATO karinio laivyno bazė? To negali būti.

Ir galiausiai yra provakarietiškos šalys, anksčiau priklausiusios Varšuvos sutarčiai, bet dabar priklausančios NATO ir / arba Europos Sąjungai: Lenkija, Latvija, Lietuva, Estija, Čekija, Bulgarija, Vengrija, Slovakija, Albanija ir Rumunija. Nėra atsitiktinumas, kad daugelis šių valstybių labiausiai nukentėjo nuo sovietų tironijos. Pridėkime prie šių Gruziją, Ukrainą ir Moldovą, kurios norėtų prisijungti prie abiejų organizacijų, bet yra laikomos šiek tiek atokiau dėl savo geografinio artumo Rusijai, be to, visos trys savo žemėse turi Rusijos dalinių ar prorusišką miliciją. Kiekvienos iš šių trijų narystė NATO galėtų sukelti karą.
Ištrauka iš knygos „Geografijos įkaitai“

Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius bandė žaisti abiejose pusėse. Jis flirtavo su Vakarais, bet lenkėsi Maskvai – taigi Putinas jį toleravo. Kai jis priartėjo prie rimtos prekybos sutarties su ES pasirašymo, galinčios nuvesti iki narystės, Putinas ėmė veržti varžtus.

Rusijos užsienio politikos elitas narystę ES laiko tik priedanga narystei NATO, o Rusijai Ukrainos narystė NATO yra raudona linija. Putinas vis labiau spaudė Janukovyčių, pateikė jam pasiūlymą, kurio jis nepajėgė atsisakyti, ir Ukrainos prezidentas iššliaužė iš sandorio su ES ir sudarė paktą su Maskva, įžiebdamas protestus, po kurių ir buvo nuverstas.

Vokiečiai ir amerikiečiai rėmė opozicines partijas, o ypač Berlynas, kuris kaip savo žmogų vertino politiku tapusį buvusį pasaulio bokso čempioną Vitalijų Kličko. Vakarai intelektualiai ir ekonomiškai traukė Ukrainą į savo pusę – mokydami ir finansuodami kai kurias demokratinės opozicijos grupes.

Kijevo gatvėse prasidėjo grumtynės, demonstracijos išplito po visą šalį. Rytuose minios rinkosi paremti prezidento, o šalies vakaruose, tokiuose miestuose kaip Lvovas (anksčiau priklausęs Lenkijai), žmonės stengėsi atsikratyti bet kokios prorusiškos įtakos.

Tai, kad Ukraina buvo priklausoma nuo Rusijos energijos išteklių, taip pat darė jos neutralią laikyseną priimtiną, nors ir erzino. Bet provakarietiška Ukraina, turinti ambicijų prisijungti prie dviejų didžiųjų Vakarų aljansų, kelianti abejonių dėl Rusijos priėjimo prie jos Juodosios jūros uosto? Ukraina, kurioje vieną dieną galėtų įsikurti NATO karinio laivyno bazė? To negali būti.
Ištrauka iš knygos „Geografijos įkaitai“

2014 m. vasario viduryje Lvovas ir kiti miestai nebebuvo kontroliuojami vyriausybės. Vasario 22 d., po dešimčių mirčių Kijeve, prezidentas, išsigandęs dėl savo gyvybės, pabėgo. Antirusiškos grupuotės, kai kurios iš jų provakarietiškos, kai kurios profašistinės, paėmė valdžią. Nuo šios akimirkos burtas buvo mestas. Prezidentas Putinas neturėjo daug pasirinkimų – jis turėjo aneksuoti Krymą, kuriame gyveno ne tik daug rusakalbių ukrainiečių, bet ir įsikūręs Sevastopolio uostas –
o tai daug svarbiau.

Geografinis imperatyvas ir visas NATO judėjimas į rytus yra būtent tai, ką Putinas turėjo galvoje, kai kalbėdamas apie aneksiją sakė: „Rusija atsidūrė padėtyje, kai nebegali trauktis. Jeigu suspausite spyruoklę iki pat galo, ji smarkiai smogs išsitiesdama.“

Sevastopolis yra vienintelis didesnis iš tikrųjų neužšąlantis uostas. Tačiau išėjimas iš Juodosios į Viduržemio jūrą apribotas 1936 m. Montrė konvencijos, pagal kurią Turkija – dabar NATO narė – kontroliuoja Bosforą. Rusijos karo laivai perplaukia sąsiaurį, bet ribotais kiekiais, ir tai būtų neleista kilus konfliktui. Bet net perplaukus Bosforą rusams reikia kirsti Egėjo jūrą, prieš patenkant į Viduržemio, o paskui įveikti Gibraltaro sąsiaurį, kad patektų į Atlanto vandenyną, arba sulaukti leidimo plaukti Sueco kanalu, kad pasiektų Indijos vandenyną.

Rusai turi nedidelę karinio jūrų laivyno bazę Tartuse, Sirijos Viduržemio pakrantėje (tai iš dalies paaiškina, kodėl jie palaikė Sirijos vyriausybę, kai 2011 m. prasidėjo kovos), bet ten maža atsargų tiekimo ir papildymo bazė, ne didesnės ir pajėgos.

Kita strateginė problema, kad kilus karui Rusijos karinis laivynas negali išsigauti ir iš Baltijos jūros – dėl Skagerako sąsiaurio, kuris ją jungia su Šiaurės jūra. Siauras sąsiauris kontroliuojamas NATO narių Danijos ir Norvegijos; ir netgi jeigu laivai jį įveiktų, kelias į Atlantą veda pro vadinamąjį GIJK (Grenlandija / Islandija / Jungtinė Karalystė) plyšį Šiaurės jūroje – ir tokių dalykų mes Vakarų Europoje galime pamatyti daugiau.

Geografinis imperatyvas ir visas NATO judėjimas į rytus yra būtent tai, ką Putinas turėjo galvoje, kai kalbėdamas apie aneksiją sakė: „Rusija atsidūrė padėtyje, kai nebegali trauktis. Jeigu suspausite spyruoklę iki pat galo, ji smarkiai smogs išsitiesdama.“
Ištrauka iš knygos „Geografijos įkaitai“

Aneksavę Krymą rusai laiko negaišta. Jie didina Juodosios jūros laivyną Sevastopolyje ir stato naują karinį laivyną Rusijos Novorosijsko uoste, kuris, nors nėra gilus, suteiks rusams papildomų pajėgumų. Užsakyta aštuoniasdešimties naujų laivų statyba, keleto povandeninių laivų. Laivynas vis tiek nebus tiek stiprus, kad išsiveržtų iš Juodosios jūros kilus karui, bet jo galia auga.

Kad tai būtų atremta, kitą dešimtmetį galėsime pamatyti, kaip JAV skatina savo NATO partnerę Rumuniją pagausinti savo laivyną Juodojoje jūroje, kartu kliaudamasi, kad Turkija išlaikys Bosforo liniją.

Krymas du amžius buvo Rusijos dalis, kol 1954 m. jį Ukrainos sovietų respublikai perdavė prezidentas Chruščiovas – tai nutiko tais laikais, kai buvo įsivaizduojama, kad sovietinis žmogus gyvens amžinai ir amžinai bus Maskvos kontroliuojamas.

Dabar, kai Ukraina tapo nebe sovietinė ir net ne prorusiška, Putinas suprato, kad padėtį reikia keisti. Ar Vakarų diplomatai tai žinojo? Jeigu ne, tuomet jie nebuvo išmokę taisyklės A iš pirmosios „Diplomatijos pradedantiesiems“ pamokos: susidūrusi su kuo nors, ką laiko grėsme egzistencijai, didžioji galia panaudos jėgą. Jeigu jie tai suvokė, matyt, manė, jog tai, kad Putinas aneksuos Krymą, yra tinkama kaina už Ukrainos pritraukimą į šiuolaikinę Europą ir Vakarų įtakos sferą.

Kilniaširdiškas požiūris yra toks: JAV ir europiečiai žvelgia priekin norėdami pasveikinti Ukrainą demokratiniame pasaulyje kaip visateisę jo liberalių institucijų ir teisinės sandaros narę, ir čia Maskva nelabai ką gali padaryti. Šis požiūris neatsižvelgia į faktą, kad geopolitika egzistuoja ir dvidešimt pirmame amžiuje ir kad Rusija nesilaiko įstatymų bei taisyklių.

Apakinta pergalės, naujoji laikinoji Ukrainos vyriausybė neatidėliodama padarė kelis kvailus pareiškimus – ne pats menkiausias iš jų buvo ketinimas panaikinti rusų kalbą kaip antrą valstybinę kalbą įvairiuose regionuose. Turint galvoje, kad tai regionai, kur gyvena daugiausia rusakalbių ir justi daugiausia simpatijų Rusijai, tarp jų, be abejo, Krymas, tai turėjo sukelti atoveiksmį. Ir davė prezidentui Putinui taip reikalingų temų propagandai, kad etniniams rusams Ukrainoje reikia apsaugos.

Aneksavę Krymą rusai laiko negaišta. Jie didina Juodosios jūros laivyną Sevastopolyje ir stato naują karinį laivyną Rusijos Novorosijsko uoste, kuris, nors nėra gilus, suteiks rusams papildomų pajėgumų. Užsakyta aštuoniasdešimties naujų laivų statyba, keleto povandeninių laivų. Laivynas vis tiek nebus tiek stiprus, kad išsiveržtų iš Juodosios jūros kilus karui, bet jo galia auga.
Ištrauka iš knygos „Geografijos įkaitai“

Kremlius turi įstatymą, reikalaujantį, kad vyriausybė gintų „etninius rusus“. Šio termino apibrėžimą (ir taip sumanyta) sunku išaiškinti, nes jis bus tikslinamas pagal tai, ką Rusija pasirinks, buvusioje Sovietų Sąjungoje kilus galimoms krizėms. Kai tai bus paranku Rusijai, jie bus apibrėžti paprasčiausiai kaip žmonės, kurie kalba rusiškai kaip pirmąja kalba. Kitą kartą gali būti pasitelktas naujasis pilietybės įstatymas, kuris apibrėžia, kad jeigu jūsų seneliai gyveno Rusijoje ir rusų yra jūsų gimtoji kalba, jūs galite gauti Rusijos pilietybę. Turint galvoje, kad kilus krizei žmonės bus linkę imti Rusijos pasus, kad apsidraustų, o tai bus svertas Rusijai įsitraukti į konfliktą.

Maždaug 60 procentų Krymo gyventojų yra „etniniai rusai“, taigi čia Kremlius veržėsi pro atdaras duris. Putinas paskatino priešukrainietiškas demonstracijas ir sukėlė tiek rūpesčių, kad galiausiai „turėjo“ pasiųsti savo pajėgas iš karinio jūrų laivyno bazės į gatves ginti žmonių. Ukrainos kariškiai regione nebuvo pasirengę susidurti ir su žmonėmis, ir su Rusijos kariuomene, todėl greitai pasitraukė. Krymas vėl de facto tapo Rusijos dalimi.

Būtų galima ginčytis, kad prezidentas Putinas vis dėlto turėjo pasirinkimą: jis galėjo gerbti Ukrainos teritorinį vientisumą. Bet kadangi jis lošė geografinėmis kortomis, kurias Dievas padalijo Rusijai, tokios galimybės iš tikrųjų niekada nebuvo. Jis negalėjo būti žmogus, kuris „prarado Krymą“, o kartu su juo ir vienintelį tinkamą neužšąlantį uostą, prie kurio jo šalis turi prieigą.

Niekas nepuolė ginti Ukrainos, kai ji prarado Belgijos arba JAV Merilando valstijos dydžio teritoriją. Ukraina ir jos kaimynai žinojo geografinę tiesą: jeigu tu nesi NATO, Maskva yra šalia, o Vašingtonas (Kolumbijos apygarda) labai toli. Rusijai tai buvo egzistencijos klausimas: ji negalėjo susitaikyti su Krymo praradimu. Vakarai galėjo.

ES įvedė ribotas sankcijas – ribotas, nes kelios Europos šalys, tarp jų Vokietija, priklauso nuo Rusijos energijos išteklių – žiemą jais šildo savo namus. Vamzdynas eina iš rytų į vakarus, o Kremlius gali užsukti ar atsukti čiaupus.

Ateinančiais metais energetika, kaip politikos galia, bus naudojama vėl ir vėl, o „etninių rusų“ sąvoka bus taikoma pateisinti bet kokius Rusijos žingsnius.

2014 m. vienoje kalboje prezidentas Putinas trumpai paminėjo „Novorosiją“, arba „Naująją Rusiją“. Kremliaus stebėtojai giliai įkvėpė. Jis atgaivino geografinį terminą, taikytą sričiai, kuri dabar yra Pietų ir Rytų Ukraina ir kurią Rusija atkariavo iš Osmanų imperijos valdant Jekaterinai Didžiajai aštuoniolikto amžiaus pabaigoje. Jekaterina šiuose regionuose įkurdino rusus, pareikalavo, kad rusų kalba būtų pirmoji. „Novorosija“ buvo perduota naujai įkurtai Ukrainos Sovietų Socialistinei Respublikai 1922 m. „Kodėl? – retoriškai klausė Putinas. – Tegul Dievas juos teisia.“ Savo kalboje jis išvardijo Ukrainos Charkovo, Luhansko, Donecko, Chersono, Mykolajivo ir Odesos sritis, paskui tarė: „Rusija prarado šias teritorijas dėl įvairių priežasčių, bet žmonės liko.“

Kremlius turi įstatymą, reikalaujantį, kad vyriausybė gintų „etninius rusus“. Šio termino apibrėžimą (ir taip sumanyta) sunku išaiškinti, nes jis bus tikslinamas pagal tai, ką Rusija pasirinks, buvusioje Sovietų Sąjungoje kilus galimoms krizėms. Kai tai bus paranku Rusijai, jie bus apibrėžti paprasčiausiai kaip žmonės, kurie kalba rusiškai kaip pirmąja kalba. Kitą kartą gali būti pasitelktas naujasis pilietybės įstatymas, kuris apibrėžia, kad jeigu jūsų seneliai gyveno Rusijoje ir rusų yra jūsų gimtoji kalba, jūs galite gauti Rusijos pilietybę. Turint galvoje, kad kilus krizei žmonės bus linkę imti Rusijos pasus, kad apsidraustų, o tai bus svertas Rusijai įsitraukti į konfliktą.
Ištrauka iš knygos „Geografijos įkaitai“

Keli milijonai etninių rusų vis dar gyvena buvusios SSRS kraštuose, bet ne Rusijoje.

Nenuostabu, kad užgrobusi Krymą Rusija žengė toliau ir paskatino prorusiškai nusiteikusių žmonių maištus Ukrainos rytų pramoniniuose centruose Luhanske ir Donecke. Rusija lengvai galėjo įvesti savo kariuomenę iki pat rytinio Dniepro kranto Kijeve. Bet jai nereikėjo galvos skausmo, kurį tai sukeltų. Ne taip skausminga ir pigiau paskatinti neramumus prie rytinių Ukrainos sienų, priminti Kijevui, kas kontroliuoja energijos tiekimą, ir užtikrinti, kad Kijevo susižavėjimas flirtuojančiais Vakarais neperaugtų į santuoką, subrandinančią vaisius ES ir NATO rūmuose.

Slapta parama sukilimams Rytų Ukrainoje buvo logistiškai paprasta ir turėjo papildomą pranašumą, nes ją buvo galima neigti tarptautinėje scenoje. Begėdiškai meluoti didžiojoje Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos salėje yra paprasta, jeigu oponentas neturi konkrečių jūsų veiksmų įrodymų ir, dar svarbiau, nenori konkrečių įrodymų, jeigu dėl to jam reikėtų ką nors daryti. Daug politikų Vakaruose atsiduso su palengvėjimu ir tyliai sumurmėjo: „Ačiū Dievui, Ukraina nėra NATO narė, kitaip mes turėtume veikti.“

Krymo aneksija parodė, kaip Rusija yra pasirengusi kariniams veiksmams apginti tai, ką ji suvokia kaip savo interesus regione, kurį vadina „artimuoju užsieniu“. Ji racionaliai lažinosi, kad išorinės jėgos nesikiš ir Krymas yra „padaromas“. Jis arti Rusijos, tiekimas įmanomas per Juodąją ir Azovo jūras, galima pasikliauti didumos pusiasalio gyventojų parama.

Niekas nepuolė ginti Ukrainos, kai ji prarado Belgijos arba JAV Merilando valstijos dydžio teritoriją. Ukraina ir jos kaimynai žinojo geografinę tiesą: jeigu tu nesi NATO, Maskva yra šalia, o Vašingtonas (Kolumbijos apygarda) labai toli. Rusijai tai buvo egzistencijos klausimas: ji negalėjo susitaikyti su Krymo praradimu. Vakarai galėjo.
Ištrauka iš knygos „Geografijos įkaitai“

Rusija su Ukraina kol kas nebaigė, kaip nebaigė ir kitur. Jeigu nejaus grėsmės, Rusija greičiausiai nesiųs savo kariuomenės į Baltijos šalis arba nejudės Gruzijoje toliau, negu yra jau dabar; bet ji ir toliau spaus Gruziją, o šiuo nepastoviu laikotarpiu ir nauji kariniai veiksmai negali būti atmesti.

Bet vis dėlto, lygiai kaip Rusijos veiksmai kare su Gruzija 2008 m. buvo perspėjimas NATO nesiartinti, panašiai NATO pranešimas Rusijai 2014 m. buvo: „Tiek į vakarus ir ne toliau.“ Sauja NATO karo lėktuvų buvo nuskraidinta į Baltijos šalis, karinės pratybos buvo paskelbtos Lenkijoje, o amerikiečiai pradėjo planuoti įkurdinti papildomą karinę įrangą tiek arti prie Rusijos, kiek įmanoma. Tuo pat metu gynybos ir užsienio reikalų ministrai puolė lankyti Baltijos šalis, Gruziją ir Moldovą, kad dar kartą patvirtintų joms savo paramą.

Kai kurie komentatoriai prapliupo panieka dėl tokios reakcijos ir teigė, kad šeši Baltijos oro erdvėje skraidantys Karališkųjų oro pajėgų naikintuvai „Typhoon“ kažin ar galėtų sulaikyti Rusijos ordas. Bet reakcija buvo diplomatinis signalas, ir jis buvo aiškus – NATO pasirengusi kovai. Iš tikrųjų ji turėtų būti, nes jeigu nesugebėtų reaguoti į šalies narės užpuolimą, iš karto taptų nebereikalinga. Amerikiečiai – jau judantys link naujo tipo užsienio politikos, kurios rėmuose jaučiasi ne taip suvaržyti esamų struktūrų ir yra pasirengę kurti naujas, kai jiems atrodo, kad toks poreikis kyla, – yra gerokai nusivylę Europos šalių nevykdomais įsipareigojimais skirti pinigų gynybai.

Trijų Baltijos šalių atveju NATO pozicija yra aiški. Kadangi jos visos yra Aljanso narės, ginkluota Rusijos agresija prieš bet kurią iš jų paleis veikti NATO steigiamosios sutarties
5-ąjį straipsnį, kuriame sakoma: „Ginkluotas bet kurios vienos ar daugiau [NATO šalies narės] puolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas puolimu prieš jas visas“, toliau sakoma, kad NATO ateis į pagalbą, jeigu tai bus reikalinga. Penktasis straipsnis veikė po teroristų puolimo JAV 2001 m. rugsėjo 11 d., išgrįsdamas kelią NATO įsitraukti į karo veiksmus Afganistane.

Prezidentas Putinas istorijos mokosi. Atrodo, jis išmoko sovietų laikų pamokas, kai Rusija pernelyg išsiplėtė ir buvo priversta susitraukti. Atviras Baltijos šalių užpuolimas taip pat būtų per didelis išsiplėtimas, ir nepanašu, kad jis įvyktų, ypač jei NATO ir jos politiniai vadovai garantuos, kad Putinas supranta jų signalus. Bet 2016 m. pradžioje Rusijos prezidentas pasiuntė savo signalą. Jis pakeitė Rusijos bendros karinės strategijos dokumentą ir nuėjo toliau, nei buvo aptariama 2015 m. karinės jūrų strategijos dokumente: pirmą kartą JAV buvo įvardytos kaip „išorinė grėsmė“ Rusijai.

Rusijai nereikia siųsti tankų divizijos į Latviją, Lietuvą ar Estiją, kad paveiktų ten įvykius, bet jeigu ji kada tai padarytų, teisintų tokius veiksmus didžiulės rusų bendruomenės tose šalyse diskriminavimu. Ir Estijoje, ir Latvijoje maždaug vienas iš keturių žmonių yra etninis rusas, Lietuvoje jų yra 5,8 procento. Estijoje rusakalbiai teigia esantys nepakankamai atstovaujami vyriausybėje, tūkstančiai jų neturi jokios pilietybės formos. Tai nereiškia, kad jie nori būti Rusijos dalimi, bet tai yra vienas iš svertų, kuriuo Rusija gali pasinaudoti, kad paveiktų įvykius.

Rusakalbiai gyventojai Baltijos šalyse gali būti išjudinti pasunkinant jų gyvenimą. Daugeliui iš jų jau atstovauja visiškai susiformavusios politinės partijos. Rusija taip pat kontroliuoja centrinį šildymą Baltijos šalių žmonių namuose. Ji gali nustatyti kainą, kurią gyventojai kas mėnesį moka pagal savo šildymo sąskaitas, ir, jeigu norėtų, galėtų tiesiog išjungti šildymą.

Prezidentas Putinas istorijos mokosi. Atrodo, jis išmoko sovietų laikų pamokas, kai Rusija pernelyg išsiplėtė ir buvo priversta susitraukti. Atviras Baltijos šalių užpuolimas taip pat būtų per didelis išsiplėtimas, ir nepanašu, kad jis įvyktų, ypač jei NATO ir jos politiniai vadovai garantuos, kad Putinas supranta jų signalus. Bet 2016 m. pradžioje Rusijos prezidentas pasiuntė savo signalą. Jis pakeitė Rusijos bendros karinės strategijos dokumentą ir nuėjo toliau, nei buvo aptariama 2015 m. karinės jūrų strategijos dokumente: pirmą kartą JAV buvo įvardytos kaip „išorinė grėsmė“ Rusijai.
Ištrauka iš knygos „Geografijos įkaitai“

Rusija ir toliau gins savo interesus Baltijos šalyse. Jos yra viena iš silpnų grandžių Rusijos gynyboje nuo SSRS griūties laikų, dar viena spraga sienoje, kurią ji norėtų matyti kaip lanką nuo Baltijos jūros į pietus, paskui į pietryčius ir iki pat Uralo.

Tai mus atveda prie kitos spragos sienoje ir kito regiono, į kurį Maskva žvelgia kaip į galimą buferinę valstybę. Kremlius nuolat atidžiai stebi Moldovą.

Visoms pusėms Moldova yra kitokia problema. Jeigu Rusija pultų šalį, jai reikėtų pereiti Ukrainą, per Dniepro upę, paskui dar vieną valstybinę sieną. Tai gali būti padaryta. Daugybės prarastų gyvybių kaina ir naudojant Odesą kaip sutelkties tašką – bet vis dėlto to nepaneigsi. Nors tokie veiksmai ir galėtų nesukelti karo su NATO (Moldova nėra narė), bet turbūt išprovokuotų iki šiol nematyto lygio sankcijas prieš Maskvą ir patvirtintų tai, ką šių eilučių autorius tiki jau esant realybe – šąlantys santykiai tarp Rusijos ir Vakarų jau yra naujas Šaltasis karas.

Kodėl rusai norėtų Moldovos? Karpatų kalnams sukant į pietvakarius ir tampant Transilvanijos Alpėmis, pietryčiuose plyti lyguma, vedanti į Juodąją jūrą. Šią lygumą taip pat galima laikyti lygiu koridoriumi į Rusiją. Kaip kad rusai norėtų kontroliuoti Rytų Europos lygumą jos siauriausiame taške Lenkijoje, panašiai jie norėtų kontroliuoti lygumą prie Juodosios jūros, žinomą kaip Moldova, regione, kuris anksčiau buvo vadinamas Besarabija.

Rusakalbiai gyventojai Baltijos šalyse gali būti išjudinti pasunkinant jų gyvenimą. Daugeliui iš jų jau atstovauja visiškai susiformavusios politinės partijos. Rusija taip pat kontroliuoja centrinį šildymą Baltijos šalių žmonių namuose. Ji gali nustatyti kainą, kurią gyventojai kas mėnesį moka pagal savo šildymo sąskaitas, ir, jeigu norėtų, galėtų tiesiog išjungti šildymą. Rusija ir toliau gins savo interesus Baltijos šalyse. Jos yra viena iš silpnų grandžių Rusijos gynyboje nuo SSRS griūties laikų, dar viena spraga sienoje, kurią ji norėtų matyti kaip lanką nuo Baltijos jūros į pietus, paskui į pietryčius ir iki pat Uralo.
Ištrauka iš knygos „Geografijos įkaitai“

Po Krymo karo (per kurį Vakarų Europos sąjungininkai kariavo su Rusija norėdami nuo jos apginti Osmanų Turkiją) 1856 m. Paryžiaus sutartis grąžino kai kurias Besarabijos žemes Moldovai, taip atkirsdama Rusiją nuo Dunojaus. Rusijai prireikė bemaž šimtmečio, kad susigrąžintų prieigą prie jo, bet, žlugus SSRS, ji dar kartą turėjo pasitraukti į rytus. Vis dėlto rusai jau kontroliuoja dalį Moldovos – regioną, vadinamą Padniestre, Moldovos žemes į rytus nuo Dniestro upės, besiribojančias su Ukraina. Išmintingas Stalinas čia apgyvendino daug rusų – lygiai kaip ir Kryme, deportavęs iš jo totorius.

Nerimas dėl Baltijos valstybių: ar V. Putinas išmoko sovietų laikų pamokas?
© DELFI / Artūras Morozovas

Šiuolaikinėje Padniestrėje gyvena bent jau 50 procentų rusakalbių arba kalbančių ukrainietiškai, ši gyventojų dalis yra prorusiška. Kai Moldova 1991 m. tapo nepriklausoma, rusakalbiai gyventojai sukilo ir po neilgai trukusių mūšių pasiskelbė atskira Padniestrės Moldavijos Respublika. Padėjo ir tai, kad teritorijoje buvo įsikūrę Rusijos kareiviai, ji iki šiol laiko čia 2000 karių pajėgas.

Rusijos kariniai veiksmai Moldovoje mažai tikėtini, bet Kremlius gali naudoti ir iš tikrųjų naudoja savo ekonominius raumenis ir nestabilią padėtį Padniestrėje, mėgindama paveikti Moldovos vyriausybę, kad ši šalis neprisijungtų prie ES arba NATO.

Moldova priklauso nuo Rusijos energijos išteklių, jos derlius keliauja į rytus, o Rusijos importuojamo puikaus moldaviško vyno kiekis linksta kilti ar kristi priklausomai nuo dviejų šalių santykių.

Priešais Moldovą skersai Juodąją jūrą įsikūrusi kita vyną gaminanti šalis – Gruzija. Rusijos vietų, kurias reikia kontroliuoti, sąraše ji nėra labai aukštai dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia – po Gruzijos ir Rusijos 2008 m. karo didelės šalies teritorijos liko okupuotos Rusijos pajėgų, jos dabar visiškai kontroliuoja Abchazijos ir Pietų Osetijos regionus. Antra, ji yra į pietus nuo Kaukazo kalnų, o Rusija laiko nemenkas pajėgas kaimyninėje Armėnijoje. Maskva būtų linkusi turėti dar vieną savo buferinės zonos sluoksnį, bet gali gyventi ir neokupuodama likusios Gruzijos. Padėtis galėtų keistis, jei Gruzija imtų rimčiau svarstyti galimybę tapti NATO nare. Ir būtent dėl to kol kas NATO valstybių vyriausybės linkusios ją atstumti – jos nenori įsivelti į neišvengiamą konfliktą su Rusija.

Dauguma Gruzijos gyventojų norėtų artimesnių ryšių su ES šalimis, bet 2008 m. šokas, kai prezidentas Michailas Saakašvilis naiviai manė, jog amerikiečiai gali atvykti jo gelbėti po to, kai jis provokavo rusus, privertė daugelį pasvarstyti, kad reikia elgtis atsargiau. 2013 m. jie išrinko daug palankesnę Maskvai vyriausybę ir prezidentą Georgijų Margelašvilį. Kaip ir Ukrainoje, žmonės instinktyviai suvokia kiekvienam tuose kraštuose pažįstamą banalybę: Vašingtonas labai toli, o Maskva arti.

Galingiausi Rusijos ginklai dabar, palikus nuošalyje branduolines raketas, yra ne rusų kariuomenė ir karinės oro pajėgos, bet dujos ir nafta. Rusija yra antra po JAV pasaulio didžiausia gamtinių dujų tiekėja ir, žinoma, ji naudoja šią galią pranašumui įtvirtinti. Kuo geresni jūsų santykiai su Rusija, tuo mažiau jūs mokate už energijos išteklius; pavyzdžiui, Suomija gauna geresnę kainą negu Baltijos valstybės. Ši politika taikoma taip agresyviai, Rusija taip tvirtai sugniaužusi Europos energijos išteklių tiekimą, kad rengiamos priemonės atšipinti jos poveikį. Daugelis Europos šalių stengiasi atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos energijos – ne tik tiesdamos alternatyvius vamzdynus, bet ir statydamos uostus.

Vidutiniškai daugiau nei 25 procentai Europos dujų ir naftos importuojama iš Rusijos, bet dažnai kuo arčiau Maskvos yra šalis, tuo didesnė jos priklausomybė. O tai savo ruožtu menkina šalies užsienio politikos galimybes. Latvija, Slovakija, Suomija ir Estija 100 procentų priklauso nuo rusiškų dujų, Čekija, Bulgarija ir Lietuva – 80 procentų, o Graikija, Austrija ir Vengrija – 60 procentų. Apie pusę Vokietijoje suvartojamų dujų ateina iš Rusijos, o tai kartu su didžiuliais prekybos sandoriais iš dalies yra priežastis, kodėl Vokietijos politikai daug mažiau linkę skubėti kritikuoti Kremliaus agresyvų elgesį negu Didžiosios Britanijos, kuri ne tik yra priklausoma tik 13 procentų, bet ir turi savo dujų gavybos pramonę, įskaitant devynių mėnesių tiekimo atsargas (to laiko priklausomybė nuo Rusijos energijos išteklių sumažėjo, – vertėjo pastaba).

Iš rytų į vakarus eina keli didesni vamzdynai iš Rusijos, vieni – naftos, kiti – dujų. Dujotiekiai yra patys svarbiausi.

Šiaurėje per Baltijos jūrą tiesiai į Vokietiją eina Šiaurės srautas. Žemiau per Baltarusiją eina Jamalo dujotiekis, maitinantis Lenkiją ir Vokietiją. Pietuose yra Žydrasis srautas, per Juodąją jūrą atvedantis dujas į Turkiją. Iki pat 2015 m. pradžios buvo planuojamas projektas, pavadintas Pietų srautu, – ketinta naudoti tą patį kelią, bet nutiesti atšaką į Vengriją, Austriją, Serbiją, Bulgariją ir Italiją. Pietų srautas – Rusijos mėginimas garantuoti, kad net kilus konfliktams su Ukraina ji turės solidų tiekimo kelią į dideles Vakarų Europos ir Balkanų rinkas. Kelios ES valstybės paspaudė savo kaimynus atsisakyti šių planų, o Bulgarija galiausiai iš esmės uždarė projektą ir pranešė, kad vamzdynai per jos teritoriją tiesiami nebus. Prezidentas Putinas sureagavo kreipdamasis į Turkiją su nauju pasiūlymu, kartais vadinamu Turkijos srautu.

Rusijos Pietų srauto ir Turkijos srauto projektai apeiti Ukrainą atsirado po kainų ginčų tarp šių dviejų valstybių 2005–2010 m., dėl kurių įvairiu metu buvo nutrauktas dujų tiekimas į aštuoniolika šalių. Europos valstybės, turėjusios gauti naudos iš Pietų srauto, buvo pastebimai santūresnės kritikuodamos Rusiją per 2014 m. Krymo krizę.

Ir čia pasirodo amerikiečiai pateikdami ir JAV, ir Europai naudingą strategiją. Matydami, kad Europa nori dujų ir nenori atrodyti silpna Rusijos užsienio politikos atžvilgiu, amerikiečiai tiki turintys atsakymą. Milžiniškas skalūnų dujų gavybos bumas JAV ne tik leidžia joms užsitikrinti vidinį energijos tiekimą, bet ir parduoti perteklių vienam iš didžiausių energijos vartotojų – Europai.
Kad tai būtų galima padaryti, dujas reikia suskystinti ir perplukdyti per Atlantą. O tam savo ruožtu reikia, kad prie Europos krantų būtų pastatyta suskystintų gamtinių dujų (SkGD) terminalų ir uostų – juose priimamas krovinys ir vėl būtų paverčiamas į dujas. Vašingtonas jau išduoda licencijas eksporto infrastruktūrai, o Europa pradeda ilgalaikį projektą statyti daugiau SkGD terminalų. Lenkija ir Lietuva stato SkGD terminalus (Lietuvos terminalas jau pastatytas, - vertėjo pastaba), kitos šalys, pavyzdžiui, Čekija, nori tiesti vamzdynus, prisijungiančius prie šių terminalų, žinodamos, kad jos gali gauti naudos ne tik iš amerikiečių suskystintų dujų, bet ir vežti jas iš Šiaurės Afrikos ar Vidurinių Rytų. Kremlius daugiau nebegalės užsukti čiaupų.

Rusai, matydami ilgalaikį pavojų, aiškina, kad vamzdynų dujos pigesnės negu SkGD, o prezidentas Putinas su „o ką aš blogo padariau“ veido išraiška teigia, kad Europa jau turi patikimą ir pigesnį dujų šaltinį – iš jo šalies. Nepanašu, kad SkGD visiškai pakeistų rusų dujas, bet jos sustiprins silpną Europos ranką ir derantis dėl kainų, ir užsienio politikoje. Rengdamasi galimam pajamų kritimui Rusija planuoja vamzdynus į pietryčius ir tikisi padidinti pardavimą Kinijai.
Ištrauka iš knygos „Geografijos įkaitai“

Rusai, matydami ilgalaikį pavojų, aiškina, kad vamzdynų dujos pigesnės negu SkGD, o prezidentas Putinas su „o ką aš blogo padariau“ veido išraiška teigia, kad Europa jau turi patikimą ir pigesnį dujų šaltinį – iš jo šalies. Nepanašu, kad SkGD visiškai pakeistų rusų dujas, bet jos sustiprins silpną Europos ranką ir derantis dėl kainų, ir užsienio politikoje. Rengdamasi galimam pajamų kritimui Rusija planuoja vamzdynus į pietryčius ir tikisi padidinti pardavimą Kinijai.

Tai ekonominis mūšis, pagrįstas geografija, ir vienas iš šiuolaikinių pavyzdžių, kai technologijos yra naudojamos stengiantis įveikti ankstesnių epochų geografinius ribojimus.

Daug kalbama apie ekonominį skausmą, kurį patyrė Rusija 2014 m., kai naftos kaina nukrito žemiau nei 50 dolerių už barelį, ir dar žemiau 2015 m. Maskvos 2016 m. biudžetas ir išlaidų prognozė 2017 m. buvo pagrįsta 50 dolerių už barelį kaina, ir nors Rusija pradėjo išgauti rekordinius kiekius naftos, ji žinojo, kad galų suvesti neįstengs. Rusija praranda apie 2 milijardus dolerių pajamų naftos kainai krintant vienu doleriu, o šalies ekonomika tikrai gavo smūgį, daug paprastų žmonių patyrė didelių sunkumų, bet prognozės apie valstybės žlugimą gana smarkiai prašovė pro šalį. Rusija iš visų jėgų didins savo išlaidas kariuomenei, ir nors jos laukia sunkumai, Pasaulio bankas prognozuoja, kad šio dešimtmečio antroje pusėje šios šalies ekonomika šiek tiek paaugs. Jeigu naujai atrastus didžiulius naftos kiekius Arkties Karos jūroje pavyks išgauti ir tiekti į krantą, augimas bus dar didesnis.

Užsienyje Rusija naudojasi savo įtaka, ypač Lotynų Amerikoje, jos bičiulės yra tos Pietų Amerikos šalys, kurių santykiai su Jungtinėmis Valstijomis nelabai draugiški, pavyzdžiui, Venesuela. Rusija stengiasi stebėti Amerikos judesius Viduriniuose Rytuose arba bent jau laiduoti, kad jos balsas būtų girdimas, Rusija labai daug pinigų leidžia karinėms pajėgoms Arktyje ir nuolat domisi Grenlandija bei palaiko savo teritorines pretenzijas.

Nuo komunizmo žlugimo rusai mažiau skiria dėmesio Afrikai, bet palaiko savo turimą įtaką, nors ir pralaimi mūšį su Kinija.

Knygos "Geografijos įkaitai" viršelis
Knygos "Geografijos įkaitai" viršelis
© Leidykla "Tyto alba"

Jos gal ir varžovės, bet įvairiais lygiais abi milžinės ir bendradarbiauja. Maskva, žinodama, kad europiečiai turi ilgalaikių ambicijų atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos energijos išteklių, dairosi į Kiniją kaip į alternatyvų klientą. Kinija pirkėjo rinkoje turi geresnes pozicijas, ryšiai tarp šalių yra nuoširdūs ir plėtojami. Nuo 2018 m. Rusija tieks Kinijai 38 milijardus kubinių metrų dujų per metus pagal trisdešimties metų 400 milijardų dolerių vertės sandorį.

Dienos, kai Rusija buvo laikoma karine grėsme Kinijai, praėjo, mintis, kad Rusijos daliniai okupuotų Mandžiūriją, kaip tai nutiko 1945 m., nesuvokiama, nors jos budria akimi stebi viena kitą tose vietose, kur kiekviena norėtų būti vyraujančia galia, pavyzdžiui, Kazachstane. Bet dėl ideologinio vadovavimo pasauliniam komunizmui jos nebesivaržo, ir tai išlaisvino abi puses bendradarbiauti kariniame lygmenyje, kur jų interesai sutampa.

Atrodo, tai keistas atvejis, bet 2015 m. gegužę jos surengė bendras tikro šaudymo pratybas Viduržemio jūroje. Pekino veiksmai jūrose už 9000 mylių nuo namų buvo dalis jo bandymo išplėsti savo karinio jūrų laivyno galimybes planetoje, o Maskva turi projektų, susijusių su Viduržemio jūroje rastais dujų telkiniais, flirtuoja su Graikija ir nori apginti savo nedidelį karinio laivyno uostą Sirijos pakrantėje. Be to, abi pusės yra visai laimingos, galėdamos paerzinti NATO pajėgas regione, įskaitant amerikiečių 6-ąjį laivyną, įsikūrusį Neapolyje.

Panaikinkime nacionalinių valstybių ribas, ir žemėlapis, su kuriuo susidūrė Ivanas Rūstusis, bus toks pat, kokį iki šių dienų mato Vladimiras Putinas.
Ištrauka iš knygos „Geografijos įkaitai“

Namuose Rusija susiduria su daugeliu iššūkių, ne menkiausias iš jų yra demografinis. Staigus gyventojų skaičiaus kritimas gali būti pristabdytas, bet tai lieka problema. Vidutinė ruso vyro gyvenimo trukmė nesiekia šešiasdešimt penkerių, o tai reiškia, kad Rusija užima vietą apatinėje pusėje tarp 193 Jungtinių Tautų valstybių narių, dabar yra tik 144 milijonų rusų (neskaitant Krymo).

Nuo Didžiosios Moskovijos Kunigaikštystės per Petrą Pirmąjį, Staliną ir dabar Putiną – kiekvienas Rusijos vadovas susidūrė su tokiomis pačiomis problemomis. Nesvarbu, ar valdančiųjų ideologija yra carinė, komunistinė ar saviškių kapitalizmo – uostai vis dar užšąla, o Rytų Europos lyguma vis dar plokščia.

Panaikinkime nacionalinių valstybių ribas, ir žemėlapis, su kuriuo susidūrė Ivanas Rūstusis, bus toks pat, kokį iki šių dienų mato Vladimiras Putinas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

G. Paluckas rėžė koalicijos partneriams: reikia ne naikinti, o kurti (89)

Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas sukritikavo penktadienį...

Kiek studentai mokės už butus Vilniuje (50)

Rugpjūtis ir rugsėjis tradicinis būsto nuomos pikas miestuose, kuriuose yra aukštosios mokyklos....

Nacionalinėje žemės tarnyboje sujudimas: atlikta krata vadovo kabinete

Kaip DELFI patvirtino Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) veiklą kuruojantis žemės ūkio...

Laukiniai reklamos vakarai: feisbuko žvaigždėms – savos taisyklės (51)

Praėjusią savaitę nuskambėjusi istorija, kai Lietuvos bankas viešai pabarė feisbuko...

Kraupi moters išpažintis: brolis pirma pardavė kiemo draugams, o toliau prievartavo pats (145)

Nuo savo praeities ji bėgo ilgai ir baisią paslaptį slėpė ir nuo mylimųjų, ir nuo vaikų,...

Pasiruoškite: vaizdas sostinės gatvėse skirsis kaip diena ir naktis (34)

Pirmąsias rugsėjo savaites eismas sostinėje taps kur kas intensyvesnis – į gatves išvažiuos...

(Ne)laimingoji turistė išgyveno jau trečiąją teroro ataką (8)

Po Europą keliaujanti jauna Australijos pilietė buvo įvykių epicentre, kai teroristai surengė...

Kas nutinka, kai po žeme sprogsta atominė bomba (5)

Egzistuoja daug būdų, kaip žemėje iškasti milžinišką duobę, tačiau neabejotinai pats...

Dvejus metus laukta „Karklė“ prasidėjo: festivalininkai į linksmybes neskuba (9)

Penktadienio vidurdienį festivalis „ Karklė “ pagaliau atvėrė vartus. Ir nors palapinių...

Turistai iš JAV ir Vokietijos atvyksta į Lietuvą dėl neįprastos pramogos (10)

Jeigu artimiausią sekmadienį ir pirmadienį – rugpjūčio 20 dieną Vilniuje ir rugpjūčio 21...