Norėti, kad vamzdžio mieste nebeliktų, supraskime, negali niekas kitas – tik jos ir tokios kaip jos (nebent dar „megztų berečių“ armija); peticijos pozicija – paminklas meno nesuprantančios liaudies kvailumui, tamsumui ir agresyvumui (nors pasirašė ir Nacionalinės premijos laureatas, architektas, restauratorius Napalys Kitkauskas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, habilituotas fizikos mokslų daktaras Jonas Grigas, teatrologė Gražina Mareckaitė, smuikininkė Raimonda Daunienė etc.; nors surašyta ji stebėtinai dalykiškai ir korektiškai: jokios isterijos, jokių „bjauru“, „šlykštu“, „nekenčiu“, apeliuojant pirmiausia į tai, kad skulptūra iš pat pradžių statyta kaip laikina, aiškiai nurodant jos eksploatavimo trukmę – iki 2010 m).
O kitoje „žinomų moterų“ (Chi-chi, kovotojos! Užlaužkime joms letenėles atstatydami vamzdį: „Tokių vamzdžių Neries pakrantėje turėtų būti tris kartus daugiau!“ – socialiniame tinkle rašo žinoma socialdemokratė. Atleiskite už nešvankybę – aš tik detalizuoju meną suprantančios progresyviosios stovyklos, kuri manosi vamzdžiu besipriešinanti tai dvasiai, kuri miestą nužymėjo tautiniu kiču ir vulgariu patriarchalizmu, humoro jausmą) pusėje – žinomi intelektualai. Jų motyvacija „už“ – nepalyginamai subtilesnė, daug labiau pagrįsta nei anų bėdžių motyvacija „prieš“. Atskleidžia visai kitokį akiratį, intymiai artimą santykį su menu.
Jei ne vamzdis, miestas būtų vidutiniškai pilkas, priimtinas (tik) vidutinybėms, tačiau dėl vamzdžio jis tampa priimtinu ir didesniems žmonėms – jie kaip tik mėgsta rakštis po nagais (NB: filosofas pripažįsta, kad tai – ne kas kita, o „rakštis“, bet, kitaip nei vidutinybė, nori būtent jos, o ne švelniaus saulėlydžio su kačiukais: esama, matote, dviejų ir tik dviejų skonio tipų, skeliančių žmoniją pusiau: surūdijęs vamzdis ARBA pastelinis saulėlydis). Jie (dažnaivienu metu) sugeba argumentuoti (a) vamzdis geras tuo, kad „negražus“ (liaukitės, šiuolaikinis menas neprivalo būti „gražus“) ir (b) vamzdis geras tuo, kad „teikia estetinį pasigėrėjimą“ (t.y. tuo, kad kaip tik „gražus“). O ypač tuo, kad „audrina vaizduotę“ (Eina nuobodžiaujantis hipsteris pro šalį, žiovauja, ir staiga: „Oooo, vamzdis!“ Hipsterio galvoje prasineša audra: vaizdų, minčių, asociacijų srautai sukasi uraganu, net plaukai nuo intensyvios veiklos kruta. „Teigiami išgyvenimai“ nušluoja negatyvą, ir galop hipsterį ištinka katarsis.) Būtent tokia fraze („audrina vaizduotę“) savo „estetinius išgyvenimus“ apibūdintų tūla miesčionė Dainų šventėje arba skaitydama „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (t.y. nepriklausomai nuo savojo konservatyvumo) – ji irgi ieško „teigiamų išgyvenimų“.
Kitaip tariant, vamzdis privalo likti vardan klasinės demarkacijos: jis padeda brėžti ribą tarp išsilavinusios progresyvios pirmosios (už vamzdį) ir atsilikusios konservatyvios antrosios Lietuvų, padėti pirmąjai tyčiotis iš antrosios, specialiai ją trolinti (ir šito nori žmonės, kurių dauguma laiko save kairiaisiais!). Tarp turinčių skonį ir jo neturinčių (skonį įsigyti labai paprasta: tereikia imti tvirtinti, jog vamzdis tau „audrina vaizduotę“, todėl iš antrosios į pirmąją keliai nėra griežtai užkirsti, veikiau buvimo pirmąja pažymėjimai dalinami dresuojant – „Nebūk Juozas, priimk vamzdį!“ http://www.nomoshiti.jp/blog/nebukjuozas/).
Vamzdis esą reikalingas kaip šiuo būdu sugeneruotų „neigiamų emocijų“ kanalizacija: „Gal jis tegu ir lieka tuo žaibolaidžiu, nes savo neigiamas emocijas vis reikia kur nors nukanalizuoti. Tai ką gi darysime, kai to „vamzdžio“ nebeliks? Ant ko tada pulsime?“ – svarsto menotyrininkė Laima Kreivytė, jai pritaria ir cituoti filosofai. Jo reikia, kad būtų „ant ko pulti“ – antraip dar kokios riaušės kils („liaudis“ – įniršęs buldogas, reikia numesti kaulą). Kitaip tariant, vamzdis ne tik skaldo visuomenę, bet kartu yra ir socialinio stabilumo garantas: kol jis ten stovi, tol pasižiūri žmonės, išsiplūsta jo linkme – ir vėl viskas gerai. Jie išties kaip buldogas, juos motyvuoja tik aklas iracionalus „pyktis“, jie sklidini emocijų, urzgia, užuot galvoję, nes neturi su kuo: „Jei jų intelektas tik tiek geba – diskutuoti dėl šio meno kūrinio, tą arką būtinai reikia palikti ten, kur ji ir yra, kad tokie asmenys ir toliau ją svarstytų“ (kažkodėl šių kairiųjų intelektualų pasisakymai pasižymi ypatingu emociniu sodrumu ir aistra – bent ne mažiau nei tų, kuriems emocijas siūloma „kanalizuoti“). Ir išvis, ko čia kabinėtis: ką, svarbesnių problemų nėra? (taip šis klasikinis konservatyvios dešinės gestas atsiranda kairėje).
Taip mažuma ginama nuo daugumos? Tiksliau, kažkodėl norima situaciją matyti kaip viso labo motyvuotą daugumos valia („daugumai nepatinka“), nors – net jei išties atsirastų būtent taip argumentuojančių – skulptūros „teisės nebūti“ pagrindas – visai ne čia. Priežastis ją demontuoti – ne todėl, kad „nepatinka man“ ar „nepatinka daugumai“. Veikiau (aiškiai įvardinta) priežastis ją palikti – kad nepatinka daugumai. O tai – ta pati galvosena, iš kurios taip noriai tyčiojamasi: „blogai, nes prieš daugumos skonį“ ir „gerai, nes prieš daugumos skonį“ – logiškai lygiaverčiai samprotavimai. Skirtumas tas, kad pozicijai „prieš“ šis argumentas visiškai nereikalingas (vamzdžio nepageidauti galima anaiptol ne dėl to, kad „taip galvoja dauguma“), tuo tarpu pozicija „už“ pati atvirai pripažįsta geresnio argumento neturinti.
Blogesnių, tiesa, ji turi – ir gana gausiai. Tarkime, „skatinti diskusijas“: vamzdis skatina – vadinasi, jo reikia. Diskusijas apie ką? Apie „skirtingus politinius, istorinius, kultūrinius kontekstus ir jų sąsajas“ (atsakytų). Ką primena geležinis vamzdis? Geležinį vilką (ir Gedimino toleranciją multikultūriškumui), po miestu slypinčią kanalizaciją ir „energetinius karus“ dėl dujotiekio, nepavykusią Vilniaus industrializaciją, jau minėtą socialinį (ne)stabilumą, skirtingų skonių koegzistencijos būtinybę – vienas po kito vardina menotyrininkai. Viską, kas šauna į galvą pamačius geležį, rūdis ir vamzdį paupy – nes viskas yra tame vamzdyje. Be jo energetiniai karai taip ir liktų neapmąstyti, o Gediminas – pamirštas.
Interpretacijų postmodernybėje „gali būti įvairių“, jos visos – nei teisingos, nei klaidingos, apsidalinimas jomis čia ir vadinamas „diskusija“. Kiti mąsto kitaip – kaip nuostabu! Ne teisingiau, ne adekvačiau, tiesiog kitaip – ir tas vertinga tik todėl, kad kitaip, bet štai meno neišmananti liaudis visai neturi teisės žvelgti kitaip. Ir netgi bet kas, pažvelgęs radikaliai kitaip nei numatyta šiame diskusijų skatinimo projekte, automatiškai tampa „liaudimi“.
Štai ir aš čia triukšmauju tik todėl, kad mano skonis, matyt, kaip daugumos – mėgstu gipsinius angeliukus, gėlytes, kilimėlius su briedžiais ir marijas iš gintaro trupinėlių. Arba dar blogiau – tikriausiai aš mėgstu socrealizmą. Diskusijos – apie tai, kiek daug visko „mums sako“ vamzdis, kaip gerai, kad jis yra, bet tik ne apie tai, kad ir kodėl jo nereikia. Tokių diskusijų visai nederėtų skatinti. Cit. (Pamėginsite – sužinosite, kad jums patinka „gėlytės“ ir monumentai kudirkoms, kad esate daugumos valia sekanti vidutinybė, kuri neturi „nuomonės“, kad jums stinga „elementaraus meninio išprusimo“ ir t.t., ir pan.). Nes – čia įžengia solidesnis argumentas – toks yra šiuolaikinis menas, taip (jau seniai) daroma!
Teisybė, daug šiuolaikinių menininkų „taip daro“ – ir ką? Ši pastaba būtų relevantiška tik tuo atveju, jeigu pozicija „prieš“ būtinai remtųsi prielaida „menininkai taip nedaro“ – bet nesiremia. Žinoma, dažnas vilnietis gal ir išties apie tokias šiuoliakinio meno strategijas nėra girdėjęs, bet jam atsakinėti tiesiog baksint į jas faktiškai reiškia „Ša, neišmanėli!“ (čia toks diskusijos skatinimo būdas). Dar daugiau – tariama, kad kiekvienas, kuriam šio tipo strategijos nepatinka, tiesiog nežino, kad tai – šiuolaikinės strategijos. Atmesti „diskusijas skatinančio“ meno sampratą arba konkretų ja grįstą artefaktą gali, matyt, tik negirdėjusieji, kad tokios esama, tik nežinantys, kad „Krantinės arka“ – ne ekcentriška naujovė, o viso labo banalus pavėluotas sekimas jau prieš dešimtmečius susiformavusia tradicija. Struktūriškai tai visiškai tas pat, kaip „Ša, kvaily, taip daroma todėl, kad taip daroma!“ Ir šitaip argumentuojantys manosi turintis teisę ką nors intelektualiai niekinti?
Vamzdis sukurtas būtent tai konkrečiai vietai (dar vienas argumentas, kodėl jis ten turi ir pasilikti). Ir kas iš to? Argi objekto kūrimas konkrečiai vietai – pakankamas pagrintas jo ten buvimui? Ar jokio meninio objekto, sukurto tai vietai, negalima sunaikinti, nes jis sukurtas tai vietai ir todėl yra menas? Kad ir kokia būtų jo meninė vertė? O gal įvietinimas ir meninė vertė – tas pat? Odiozinio „Laisvės kelio“ arba akmeninio Katino Jurgai Ivanauskaitei autoriai irgi kūrė savo meną tai konkrečiai vietai – TODĖL negalima norėti, kad jo ten nebūtų? TODĖL to norėti gali nebent beraštis barbaras?
„Arka sujungia viršutinį ir apatinį krantinės takus pakartodama lenktą Neries šlaito formą. Ji tampa vizualiu ženklu, kviečiančiu leistis prie upės“ – na, ir? Kodėl tai savaime turėtų palankiai nuteikti jos buvimui? Gėlyčių sodinukai „Aš tave myliu!“ – „Ir aš tave!“ abipus Neries irgi sujungia viršutinį ir apatinį upės krantus bei tampa vizualiu ženklu, kviečiančiu ne tik leistis prie upės, bet dar ir mylėtis, o gal net gausinti naciją, bet šis menas vamzdžio šalininkams jau (visai teisėtai) nepatiktų.
Toliau ten pat (straipsnyje, parašytame, kai viskas dar buvo nauja): „Krantinės arka“ – nemoko ir nepuošia, tačiau pačiu savo buvimu skatina kritinį mąstymą ir nuomonių įvairovę“. Hmm, tai kad ir moko (primena, kviečia, „parafrazuoja baroką“, pažindina su šiuolaikiniu menu, aiškina, kad nuomonių turi būti įvairių etc.), ir puošia (būtent į estetiką, tik šiuolaikinę, ne konservatyvią, apeliuoja šalininkai, į skonį, priešinamą nemokšų beskonybei: „subtiliai išlenkta arka“). O štai kaip skatina kritinį mąstymą – tikra mįslė. Reikėtų atlikti empirinį tyrimą ir patikrinti, kiek konkrečiai praeivių, jį pamatę, susimąstė ir tapo kritiškesniais, ir ką kritiškumas šiuo atveju turėtų reikšti (ne vamzdžiui ir jį ginančių menotyrininkų argumentams juk kritiškumą norėta paskatinti).
„Ir tai, kad apie „Krantinės arką“ niekieno neverčiami į laikraščius pradėjo rašyti žmonės, iki tol nesilankę galerijose ir nesidomėję šiuolaikiniu menu, yra tikrai nemenkas menininko laimėjimas“ – taip, pradėjo, bet kodėl tai turėtume laikyti laimėjimu? Ką jis laimėjo? Šio tipo viešumą (jei tuo matuojami meniniai laimėjimai, tai „Šok su žvagžde“ TV šou dalyviai – dar didesni menininkai)? Tų žmonių simpatijas šiuolaikiniam menui? Nuo šiol jie pradės lankytis galerijose, o būtent šitai – galerijų lankymas kaip savitikslis visaliaudinis sportas – yra meno kaip meno tikslas? O ką tada erzinsim? Juk pradžioje sakėme, kad vamzdis stovi tam, kad meniškai neišprususios masės jo nekęstų – ne tam, kad pamiltų. Ne, ne, joms nereikia lankytis galerijose – priešingai, masės turi tvirtai žinoti, kad galerijose reziduoja svetimas ir tolimas priešų pasaulis. Tiesioginis jų rašymo motyvas (kuriuo čia džiaugiamasi) ir yra valia nugriauti. Jei menininkas to ir siekė, tai, vadinasi, jis neturėtų protestuoti prieš šitą valią ir jos išpildymą, ir netgi laikyti nugriovimą savo kūrinio dalimi. Savo menu jis juk galiausiai įrodinėja meno neegzistavimą, jo sąvokos tuštumą.
O jeigu tą vamzdį būtų pastačiusi tarybų valdžia proletariato triūsui ir plieno pramonės laimėjimams pagerbti? Arba finansavęs Viktoras Uspaskichas? Arba savavališkai sumontavęs prakutęs Gariūnų verslininkas, turintis „menininko“ ambicijų? Daug progresyvių intelektualų norėtų, kad jis jiems audrintų vaizduotę? Sąžiningai, a? Bet jeigu objekto meninę vertę radikaliai keistų, steigtų arba eliminuotų jo atsiradimo socialinės aplinkybės, jeigu jis taptų nevertingu dėl to, kad remiamas ne tos santvarkos ir ne tos klasės, tai, vadinasi, tikrai ne jautrumas menui, ir ne geras skonis taip reikalingas vamzdžio, o veikiau paprastasis snobizmas ir noras trolinti viešą erdvę, socialinį kontraktą, meną, naikinti save pačius kaip luomą, kurio profesija – mąstyti.
