Dar vasarą rašiau socialiniuose tinkluose: „Žaliųjų žmogeliukų“ taktika ir įžūlus V. Putino melavimas „mūsų ten nėra“ – ne kas kita, kaip sąmoningas Vakarų pop-postmodernistinės dvasios trolinimas: „Argi ne jūs sakote, kad tiesos nėra – viskas tik interpretacijos? Gerai, štai mūsų interpretacija – kad mūsų ten nėra. O tiesos nėra (emotikonas pamerkta akimi)“.
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Įžūlus net nemėginimas paslėpti siūlių, jokio sutrikimo ar gėdos po demaskavimo yra sąmoninga pozicija, sąmoninga patyčia iš postmodernybės ir, kartu, modernybės (jos tikėjimo baziniu žmonių racionalumu, viešumos galia bei geresnio argumento pergale), o ne „kvailumas“ ar nemokšiškumas. Tai ne šiaip karas ir propaganda – tai spektaklis. Ne vien vidinis, bet taip pat skirtas ir Vakarams. Gal net pirmiausia jiems. Strateguojamas anaiptol ne netašytų mulkių, o rafinuotų analitikų, skaitančių E. Leviną su J. J. Derrida. 

Nėra priežasčių, kodėl jie turėtų būti kvailesni ar mažiau išsilavinę už vidutinį Vakarų politiką, tad jei šis geba transliuoti mantrą apie demokratiją, pagarbą silpniesiems ir visų tiesų lygybę – kodėl jie negalėtų iš to labai sąmoningai šaipytis? (Va, jeigu ES tankai išties būtų buvę prie Ukrainos sienų – ir ne šiaip buvę, o realiai pasirengę intervencijai, galima pagrįstai lažintis, kad jokių „žaliųjų žmogeliukų“ tiesiog nebūtų atsiradę. Putinas pradeda ir laimi kaip tik todėl, kad ES tūpčiojimai ir taikdarystė jam tą leidžia ir jis tą puikiai iš anksto žino. Avidėje vilkas anksčiau ar vėliau atsiras – jei tik bus avidė.) 

Įžūlus net nemėginimas paslėpti siūlių, jokio sutrikimo ar gėdos po demaskavimo yra sąmoninga pozicija, sąmoninga patyčia iš postmodernybės ir, kartu, modernybės, o ne „kvailumas“ ar nemokšiškumas.
Nida Vasiliauskaitė

„Tuo metu Jungtinės Valstijos kamuojasi dėl savo žinios skelbimo pasauliui. Amerika dalyvauja informaciniame kare ir jį pralaimi“, – dar 2011 metais Kongresui sakė Hillary Clinton, fiksuodama Rusijos ir Kinijos žiniasklaidos sėkmę. Ir pralaimės, pridurčiau, nes remiasi nerealistiškomis politinėmis ir filosofinėmis prielaidomis: būtent Vakarai galiausiai išgalvoja žmones (kokie jie esą yra) ir tada bando su jais, išgalvotais, kalbėtis, o paskui naiviai stebisi, kad neveikia. 

Bet apie ką aš? Koks dar pop-postmodernizmas? Ką bendra epistemologinės tezės apie tiesos nepažinumą ir nuomonių lygybę turi su kasdiene neoliberalios demokratijos kultūra? Ogi štai ką. „Ak, tiesos nėra, viskas – tik interpretacijos. Kaip pažiūrėsi – kas vienam atrodo gera, gražu ir protinga, kitam – bjauru ir kvaila. Todėl viskas vienos vertės.“ – kvazi-Ekleziasto tonacijomis dūsauja šiuolaikinis hipsteris. „Tau atrodo, kad ponas X – grafomanas, o ponui X atrodo, kad grafomanas – tu: che, che, lygiosios!“ – pridurtų empatiška ponia iš „Visi skirtingi, visi lygūs“ kompanijos. Rašeivai E. Malūkui gal atrodo, kad rašeiva – tai V. Nabokovas. O dar ir jo tetoms taip atrodo. O pedagogas Zigmas galvoja, kad L. Wittgensteinas „peza apie nieką“ (teko tam Zigmui kartą atsiversti „Filosofijos įvadą“). O bernardinai.lt portalo skaitytoja dvasinga moteriškė Domicelė mano, kad gali rašymo technikos klausimais konsultuoti Giedrę Kazlauskaitę („fe... kažkoks kratinys“).

Nėra priežasčių, kodėl jie turėtų būti kvailesni ar mažiau išsilavinę už vidutinį Vakarų politiką, tad jei šis geba transliuoti mantrą apie demokratiją, pagarbą silpniesiems ir visų tiesų lygybę – kodėl jie negalėtų iš to labai sąmoningai šaipytis?
Nida Vasiliauskaitė

„Gerbk kitamintį!“ – reikalauja šiuolaikinis geras tonas. „Negerbti“ jo reiškia būti barbaru, „runkeliu“ ar bent nelabai išsilavinusiu, žemesnio socialinio sluoksnio žmogumi, nepriklausančiu švaručių linksmų progresyvių vakariečių klubui. Bet – o ką tai konkrečiai reiškia? Ko reikalaujama tokiu reikalavimu? „Kitamintis“ – ne tas, kuris diskusijoje įgarsina kitą nei mano pozicija pateikdamas argumentus, apie kuriuos nepagalvojau – kuriuos, priklausomai nuo jų pobūdžio, priimsiu arba atmesiu, ir mes (laisvi ir lygūs) kalbėsimės toliau. Ne tas, kuris, dėl susiklosčiusių aplinkybių, prieina „iš kito kampo“ ar kuriam labiau rūpi kiti dalykai. Ne, „kitamintis“ – asmuo, kuris apie man esmingus dalykus mano esmingai, sistemiškai, sąmoningai kitaip negu aš, t.y. taip, kaip man atrodo manyti nepagrįsta, nepriimtina, neteisinga (unjust), nenuoseklu, klaidinga (untrue, false, wrong). (Jei neatrodytų – aš irgi manyčiau kaip ji/s.) 

Todėl reikalavimas jo „kitamintiškumą“ gerbti yra reikalavimas gerbti (t.y. vertinti, adoruoti, priimti, neliesti, neužkrėsti savimi) tai, ką laikau esant false, unjust ir wrong. To galimybės sąlyga – nieko nelaikyti false, unjust, wrong (nes „tiesos nėra“), t.y. realiai neturėti jokio „kitaminčio“, niekam nebūti „kitaminčiu“, nes nieko toks subjektas nemano rimtai, iš tikrųjų. Nes ji/s apskritai nemano bemaž nieko – tik plūduriuoja in No Reflection Zone.

Bet gal čia tik apie „žodžio teisę“? Voltaire'ui priskirtasis dictum „Aš visiškai su jumis nesutinku, tačiau gyvybės nepagailėsiu, kad jūs turėtume teisę taip kalbėti“ mechaniškai vis kartojamas kaip galutinė demokratijos išmintis (štai kas yra tolerancija!). Gerai, įsivaizduokime dabar jus, paklūstančius šiam imperatyvui ir tiesiogine prasme nepagailinčius gyvybės vardan M. Bartašiūnaitės, R. Dagio, R. Ozolo, J. Pankos ar dar kokio acto garintojo, su kuriuo visiškai nesutinkate, teisės skelbti savuosius kliedesius. Jūs mirštate, jie skelbia. Štai jis, jūsų idealusis sociumas. 

Jeigu vienai Lietuvos daliai pirma reakcija į tai, ko nesuprato ir/ar nepatiko – „uždrausti“, tai kitai, save suvokiančiai kaip pirmosios priešybę, primygtinai norisi „nuomonių gėlyno“ – tiesiog šiaip, kad „nuomonių“ būtų kuo daugiau, įvairių, visokių (išskyrus, žinoma, nuomonę, kad „nuomonių gėlyną“ būtų neblogai išrauti), nes „nuomonių turi būti įvairių“, nes „nuomonių turi būti įvairių“, nes...
postmodernizmo vadovėlyje taip perskaitė. Ne, ne dėl to, kad panaršę po jas, gautų daugiau informacijos, pamatytų įvairius argumentus ir galėtų geriau susigaudyti – nereikia „gaudytis“, težydi jos visos, te niekas nesako, kad lelija geriau už varnalėšą (iš kur jam žinoti – juk tiesos nėra).

Voltaire'ui priskirtasis dictum „Aš visiškai su jumis nesutinku, tačiau gyvybės nepagailėsiu, kad jūs turėtume teisę taip kalbėti“ mechaniškai vis kartojamas kaip galutinė demokratijos išmintis. Gerai, įsivaizduokime dabar jus, paklūstančius šiam imperatyvui ir tiesiogine prasme nepagailinčius gyvybės vardan M. Bartašiūnaitės, R. Dagio, R. Ozolo, J. Pankos ar dar kokio acto garintojo, su kuriuo visiškai nesutinkate, teisės skelbti savuosius kliedesius. Jūs mirštate, jie skelbia. Štai jis, jūsų idealusis sociumas.
Nida Vasiliauskaitė

Pirmosios priešybė? Ne, ta pati sąmonė generuoja abi šiais viena kiton šnairuojančias dalis, o „įvairovė“ čia – galiausiai tokia pat, kaip ten, kur viską, kas „ne mes“, reikia uždrausti. Ji gera tuo, kad, esą, palaiko pusiausvyrą, negalima gi tempti į vieną pusę (Kodėl? Nes negalima. Nes „nuomonių yra įvairių“). Formulė „lygybė įvairovėje“ numato: ne tik nuomonių, diskursų, perspektyvų, vertinimo kampų turi būti daug, bet jie visi turi būti lygūs, niekas nieko neužgožti, nes tai – hegemonija ir galop „fašizmas“. Paprastuoju pavidalu tai reiškia, kad diskutuoti gali ir turi visi su visais, ir niekada niekas nelaimėti disputo (tai būtų tolygu pervažiuoti gėlyną buldozeriu, todėl gebėjimą tą padaryti dera suspenduoti), o J. Steikūno poezija – tokia pat gera kaip R. M. Rilkės .

Ši pusiausvyra (šis minios diktatas, ši negalios valdžia, šis psichikos paralyžius) yra ne kas kita kaip pelkė, kur galima ir reikia nieko nemanyti, nes bet koks artikuliuotas manymas kur nors būtinai patempia. Pusiausvyra reiškia, kad visas diskusijas galima baigti „nebūk toks kategoriškas“, „pasaulis yra įvairus“, „galima manyti visaip“, „gyvenimas sudėtingesnis“ ir panašiu supermamų folkloru. (Beje, čia irgi tam tikras režimas, „tempimas kur nors“ – ir dar koks! – bet kuriamas ir palaikomas ne pačių protingiausių, švelniai tariant, visuomenės narių geresnių už juos sąskaita.) Aš, pvz., manau, kad „diskusijų“ su kai kuriais žmonėmis neturi būti – ir kad dėl to nei „pasaulio įvairovė“, nei akiračio plotis, nei politinis bendrabūvis nenukentės.

„Ką, nejau visi turi manyti vienodai? “ – kas nors būtinai paklaus. Ne, neturi. „Manymas vienodai“ ir yra „nuomonių įvairovėje“, kai visi mano, jog „pasaulis sudėtingesnis“ ir kad niekas negali būti teisus. Čia ne alternatyva. Esminis skirtumas tarp: a) grupė žmonių ginčijasi ir mano apie x skirtingai, nes turi skirtingas kompetencijas, išsilavinimą, prioritetus arba pastebi ne tuos pačius dalykus: skirtingumas jiems neišvengiamai nutinka; bet jo jie nesiekia kaip „vertybės“; taip pat ir nevengia kaip blogybės; b) jie mosuoja „nuomonėmis“ ir imituoja luošą draugišką polemiką, nes „reikia įvairių nuomonių“, nes „negalima būti kategorišku“, nes „reikia, kad būtų įvairu“, nes pats subalansuotas skirtingumas, o ne išsiaiškinti, „kaip yra su tuo x ir ką apie jį dera manyti“, yra siekiamybė.

Be to, imperatyvai „visi tegul mano vienodai“ ir „visi tegul mano skirtingai“ – visiškai lygiaverčiai („kiekvienas yra unikalus ir nepakartojamas“ – kartoja legionas unikalybių; jų uniforma tokia). „Nuomonių įvairovė“ bloga ar gera ne tuo, kad įvairi, o kad tai – savim patenkinto agresyvaus nemąstymo kultūra: va, mane gal ir įtikintų x, ir kiti aplink galvoja, kad x, ir aš pats kontraargumentų nerandu, bet kadangi jau per daug čia vienovės, o manyti x yra „vienpusiška“, tai dabar imsiu sakyt ne-x šiaip sau, vardan pasaulio įvairovės ir kad būtų palaikyta silpnesnioji pusė – atsivesiu M. Bartašiūnaitę į Kritinės teorijos specialistų diskusijas. Nesti tame jokios įvairovės – tai viena. Bet net jei ir būtų – įvairovė (dar kartą) nėra joks argumentas-savaime: tarsi būtų akivaizdu, kad „kuo įvairiau, kuo labiau neįmanoma netgi susikalbėti ir nėra apie ką – tuo geriau“.

Ką tai įrodo? Hierarchiją. Būtinybę ją vėl legitimuoti, teigti garsiai, užuot tik praktikavus „kontrabandos“ būdu: ne, ne visi su visais verti pokalbio, diskusijos, dėmesio – vertinti ir manyti jie, žinoma, gali, bet iš to seka ne pan-reliatyvizmas, ne visų pozicijų anihiliavimasis lygybėje, o kad kai kurių vertinimai ir manymai – nieko verti; tai turėtų tapti ne cecho ar gildijos praktika (kaip visuomet buvo ir tebėra), o politiniu principu. (Toji lygybė, apie kurią kalba mano – ne „įvairovės“ – tipo Kairė, buvo ir yra TIK atsisakymas hierarchijas konstruoti „rasės“, etniškumo, lyties, orientacijos, finansų ir pan. pagrindais, o ne hierarchijos atsisakymas apskritai.

Pirmo tipo hierachija bloga ne kad hierarchija ir ne kad iš tikrųjų visi lygūs, o kad ne pagal šitą jie/jos esmingai nelygūs.) Būtinybę užbaigti epochą, kurioje „tiesos nėra“. Antraip ją užbaigs režimas, panašus į V. Putino. O galėtų užbaigti santvarka, išblaškanti pačią F. Fukuyamos „istorijos pabaigą“; kokią galbūt galėtų sukurti Rytų Europa – užuot ir toliau buvusi princo laukiančia mergele, dėkinga už neoliberalizmo pamokslus, t.y. už kolonizavimą.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: vasara pasiduoda (13)

Artimiausiomis dienomis vasara nepažers jokių staigmenų: dangumi vis plauks debesų virtinės, tad...

3 milijardų apyvartą valdančios bendrovės prezidentė: pinigus pradėjau uždirbti vos 12 metų (30)

Iš Glazgo kilusi Allison Kirkby – nedidutė, tvirto sudėjimo šviesiaplaukė valdo kompaniją,...

Lietuviškos kainos galioja ne visiems: pasiūlė mokėti gerokai brangiau (47)

Lietuvoje įdarbinus profesionalę iš užsienio, paaiškėjo labai nemalonus dalykas: visus leidimus...

Akušerė-ginekologė: šlapimo pūslės uždegimas gali turėti baisių pasekmių (11)

„Daugeliu atveju, negydomas šlapimo pūslės uždegimas gali praeiti savaime, be gydymo, jei tik...

M. Kuzminskas įsikūrė D. Sabonio ir V. Mačiulio kaimynystėje (23)

Aistringas Lietuvos krepšinio gerbėjas iš Rygos (Latvija) Normundas Macis papildė savo asmeninę...

Dėl planų griauti pajūrio tualetus ginklus surems teisme: tai – absurdas (106)

Rugpjūčio pradžioje naujieji Palangos paplūdimio tualetai buvo pripažinti neteisėtais...

„Napoli“ sulaužė Nicos įtvirtinimus ir žengė į UEFA Čempionų lygos grupių etapą džiaugiasi škotai, slovėnai, graikai ir ispanai

Į UEFA Čempionų lygos grupių varžybų etapą užtikrintai žengė Italijos vicečempionė...

Tiesiog atėmė žadą: 70 eurų kainavusio bilieto pareikalavo ir iš 4 mėnesių kūdikio (516)

DELFI skaitytoja Virginija pasakoja patekusi į absurdišką situaciją – už galimybę klausytis...

Kuriantiems savo namus – vertingi interjero architektės patarimai (22)

Nemažai apie savo būsto interjerą galvojančių žmonių vis dar iki galo nesupranta, ko gali...

Vyro išradingumas stebina: internautai pametė galvas dėl kambario šuniui (12)

Vienas vyras sumąstė savo šuniui įrengti kambarį po laiptais. Kai jis pasidalino nuotraukomis...