O juk pasirausus labai nesenoje praeityje galima pakankamai tiksliai nustatyti, kada ir kaip šis JAV neo(paleo)konservatorių, Putino Rusijos ir Jono Pauliaus II (taip, jie VISI šiais klausimais skelbia tą patį) žodynas, apsimetinėjantis dabar bemaž „lietuvybės“ kvintesencija, „mūsų protėvių“ paveldu, pasiekė Lietuvą (ne be tuometinės išeivijos pagalbos).
Ne, tokių tradicijų čia nėra ir nebuvo. Tereikia prisiminti, kad, pvz., 1993-aisiais dekriminalizavus homoseksualumą, o spaudos kioskuose (netgi provincijoje) ėmus laisvai pardavinėti leidinį „Naglis“, nekilo joks triukšmas – nei viešai, nei privačiai. Visuomenė reagavo normaliai: be klyksmų, be isterijos, be perdėto smalsumo. Ir tas nestebina: industrinėje Lietuvoje niekada nebūta išlaikomų namų šeimininkių kultūros, abortai nekėlė moralinės panikos, vaikai nesegreguoti į rožinį ir melsvą getus, vyrai nesiveržė būti Über-Macho, o politines teises moterys gavo daug (daug!) anksčiau nei, tarkime, JAV.
Kada padėtis pradeda keistis? Nagi per Rolando Pakso prezidentavimą: būtent jis – pirmas aukšto rango politikas, ėmęs garsiai kalbėti apie „bobos vietą“, vaidinti „tikrą vyrą“ (pilotas! skraido! žino, moka ir gali!), tuo grįsti savo teisę valdyti valstybę tarsi namų ūkį (geras vyras, geras tėvas – geras prezidentas) ir demonstruoti atitinkamus pavyzdinius „lyčių santykius“, o jo šeimyna (beprecedentiškai gaudžiusi prožektorių šviesą) stropiai jam šiame darbe padėjo.
Būtent jis ekstremaliai tiesiogiai pasitelkė krikščionybę (G.Busho pavyzdžiu ėmė kalbėti esąs Dievo siųstas, apsimetinėti prie kryžiaus kalamu Kristumi etc.) ir netgi okultizmą. „Supuvusių bedvasių Vakarų“, Briuselio, kuris kėsinasi šią lyčių idilę sujaukti, kuris kažką mums „bruka“ schema, made in Russia, ėmė tapti ir Lietuvos oficialios politinės retorikos dalimi. Visa tai – stojimo į ES išvakarėse. (Dabar jau aiškiau, kodėl).
Konservatoriai suprato iš karto. Ir pagrįstai supanikavo. Puolė tyčiotis iš tualetinio popieriaus ir Lenočkos – aiman, reikia naujosios politikos, skubiai imtis ko nors, kad TAI nepasikartotų.
Ir, kaip priešnuodį paksinei masinei psichozei, kuri, esą, ištikusi mus dėl „moralinės krizės“, pasiūlė „tvirtą ideologinį stuburą“ – tas pačias „šeimos vertybes“ (nes nieko gudriau nesugalvojo, nes sutapo su krikščioniška ir amerikietiška propaganda, nes patiko ir tiko, nes patikėjo, kad veikia), tarsi išpažinti jas būtų bent kiek protingiau už tikėjimą stebuklingomis piramidėmis ir popieriumi.
Tada, beje, atsirado ir bernardinai.lt, ilgai laikyti (gal kai kurių tebelaikomi) mąstančiam skaitytojui skirtu kultūriniu portalu, kokybine atsvara, alternatyva „bukųjų masių“ mainstreamui – jie turėjo pasiūlyti tą stuburą. Ir pasiūlė: būsimą daginę-gražulinę agendą, įkvėptą Nebraskos redneckų lektūros, tačiau pardavinėjamą diplomuotai vidurinei klasei (todėl tai kur kas blogiau nei pajuokos objektas konkretusis P.Gražulis, „Vakaro žinios“ ar seksistinės „Tauro“ alaus reklamos). Pagrįstai tikėdami, kad darinys, vadinamas „inteligentais“, bei hipsterių njūeidžynas nesusivoks.
Būtent tada sukurta „dviejų Lietuvų“ koncepcija, išsilavinusią populiacijos dalį mėginant sutraukti į bernardiniškas „vertybes“, o nesutraukiamus vaizduoti kaip neraštingą bukų „vartotojų“ masę: pasistengta dirbtinai įsteigti neperžengiamą kokybinę bei politinę prarają tarp kultūringojo savęs ir R.Pakso rėmėjų (ir tų, kuriuos norima tokiais matyti) „runkelių“ (tuo laikotarpiu specialiai jiems žymėti sukurtas terminas). Supraskime: jei ne-mes, jei neišpažįsta „[šeimos] vertybių“, tai, aišku, potencialūs paksistai, mankurtai, prorusiški „runkeliai“, tesvajojantys apie išpardavimus „Akropolyje“, arba gudri papirkta „penktoji kolona“ (Kremlius taip nejučia virto Briuseliu – „iš vienos Sąjungos į kitą“ – ir neatplėšiamai susiliejo) – galima juos vadinti „padugnėmis“ ir plūsti „kultūros“ vardu tokia leksika, kokios ir patvoriai bei kalėjimo sienos drovėtųsi (būtent konservatyvusis „trolibanas“ užtvindė viešumą neįtikėtinai įžūliu primityvumu ir vulgarybe: jei kas ir gali teisėtai pretenduoti į intelektines ir moralines „padugnės“, tai protingi chamai – eilės pradžioje).
Grįžtant prie „šeimos vertybių“: vertėtų netgi pabūti geraisiais nacionalistais ir liepti susipakuoti šį Teksaso, Alabamos, Nebraskos IR Rusijos importuojamą gėrį (krikščionybę „mažutėliams“) ir vežtis atgal, su išdidžia teisėta panieka primenant, kad nei Lietuva, nei Rytų Europa niekada nebuvo tokia primityvi („Čia nesuveiks, keliaukite skelbti savo gerosios naujienos namo!“).
Šis importas – pati tikriausia kultūrinė okupacija su geopolitiniu potencialu. (Nors būta ir jam antrinusio vietinio momento: dešimtajame dešimtmetyje „šeimos vertybės“ pirmiausia steigėsi eks-proletarių pupyčių-namų-šeimininkių ir iš kriminalinio dugno kylančių verslininkų auksinėmis grandinėmis puoštais sprandais aplinkoje. Tai buvo sparčiai lobstančio socialinio dugno kultūra – kurią jos kai kurių nešėjų nauja finansinė padėtis ir įsitvirtinimas neoliberalizmo sąlygomis legalizavo ir netgi pavertė norma, į kurią dera lygiuotis: pavyzdys, kas nutinka realiai įgalinus patį dugną – įgalinamos jo vertybės).
