N. Vasiliauskaitė. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba rūkė

 (69)
Balandžio dvyliktą Seime buvo pristatyta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (LGKT) veiklos ataskaita. „Kaip vieną reikšmingiausių pasiekimų, LGKT atstovai įvardijo naujas Lygių galimybių įstatymo bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo redakcijas. […] Tarnybai taip pat pavesta vykdyti prevencinę ir švietėjišką veiklą. […] Tai įpareigotų stiprinti nukentėjusiųjų apsaugos mechanizmą, padėtų šviesti visuomenę apie lyčių vaidmenų stereotipų ir smurto artimoje aplinkoje žalą“ (skelbia portalas mano teises.lt).
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI / Domantas Pipas

Šia proga verta atkreipti dėmesį į keletą konkrečių pasiekimų, dėl kurių išryškėja ir kai kurios LGKT veiklos teorinės prielaidos.

Vienas naujausių, pradžiuginęs pusę feisbuko – UAB „Kiaulių valdovai“ priklausančios kavinės „Keulė Rūkė“ rūžavos reklamos įvertinimas: „Darytina išvada, kad bendrovės socialinio tinklalapio „Facebook“ kavinės paskyroje publikuota reklama, kurioje vaizduojama mergina su kiaulės knysle ir ausim bei subtiliai iškištu liežuviu, rankoje laikanti dešrelę, nukreiptą jai į burną, prieštarauja Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 7 str. 2 p., įpareigojančiam prekių pardavėjus, gamintojus ar paslaugų teikėjus, suteikiant vartotojams informaciją apie gaminius, prekes ir paslaugas arba jas reklamuojant, užtikrinti, kad joje nebūtų išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas arba teisių apribojimas, ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties bei formuojamos visuomenės nuostatos, kad viena lytis pranašesnė už kitą“. Kodėl tokia išvada darytina? Nes „Nagrinėjamu atveju moteris tapatinama su kiaule, bet ne tik su kiaule kaip su gyvūnu, o ir su mėsa iš kurios gaminami kavinėje tiekiami patiekalai. Akivaizdu, jog reklama peržengė padorumo ir kultūros ribas, sutapatindami moterį su gyvūninės kilmės maistu, taip sumenkindami jos orumą. Taip kuriamos nuostatos, jog moteris yra nevertinama kaip Homo sapiens“.

Nešvankoka reklamėlė nusikalsta lygybei tuo, kad „nevertina moters kaip Homo sapiens“. Ši frazė, manding, gerokai komiškesnė ir nešvankesnė už jos aprašomą rūžavą sceną. Skirtumas tas, kad „Keulė rūkė“ groteską supranta ir tyčia tokį gamina, o štai LGKT – ne, LGKT kuo rimčiausiai, LGKT taip savaime gaunasi.
Nida Vasiliauskaitė

Sulaikau juoką ir skaitau dar kartą: nešvankoka reklamėlė nusikalsta lygybei tuo, kad „nevertina moters kaip Homo sapiens“. Ši frazė, manding, gerokai komiškesnė ir nešvankesnė už jos aprašomą rūžavą sceną. Skirtumas tas, kad „Keulė rūkė“ groteską supranta ir tyčia tokį gamina, o štai LGKT – ne, LGKT kuo rimčiausiai, LGKT taip savaime gaunasi. Čia apie formą. O dabar apie turinį. Kuris, švelniai tariant, sunkiai suvokiamas: nėra jokių priežasčių nei tokio tipo reklamose, nei jas nagrinėjančiame LGKT rašte manyti, jog žinutė, kurią jos transliuoja, kėsinasi kažką pasakyti apie „moteris apskritai“, užuot apie savos tikslinės auditorijos pramogavimo būdus ar nuotaiką, kurią pageidauja prikabinti prekiniam ženklui. Tuo labiau – sutapatinti jas visas (ar net šią konkrečiai) su kiaulėmis. Vienintelis tokio perskaitymo pagrindas – prielaida, kad kiekvienas konkretus reklamoje pasirodantis žmogiškas pavidalas visada yra „lyties atstovas“ ar „atstovė“, savimi perteikiantis ne ką kita, o kuo abstrakčiausią tezę apie pusę žmonijos.

Prielaida, tįsanti kažkur gelmėse to sąmonės tipo, kuris įsižeidžia pamatęs „Krekenavos“ logotipe paršelį su švarku: aš irgi turiu švarką, vadinasi, „Krekenava“ mane paršu pavadino ir nevertina kaip Homo sapiens! O kadangi tas paršas – „vyras“, tai neabejotinai juo dar ir skelbiama „visi vyrai kiaulės“: pirmyn rašyti skundo dėl įžeisto orumo lyties pagrindu. Nuosekliai įgyvendinta, ši logika reikalautų pašalinti iš viešos erdvės visas sužmogintų gyvūnų ar sugyvūnintų žmonių reprezentacijas ar susigretinimus, idiotiškai atkakliai aptikdama jose generalizuotus pareiškimus apie prigimtį, paskirtį, vertę ir socialinę vietą.

Tinginys/nemokša VS kvėša/buka: žinių/pastangų stoka VS gabumų/intelekto. Mąstytojas/išradėjas VS gėlė/svajotoja. Berniukas – į tėtį, mergaitė – į mamą. Kuo gryniausia klasikinė stereotipizacija lyties pagrindu, greta pagrindinio pranešimo („patyčios – blogai“) perduodanti šalutinį: tokie yra/gali būti berniukai, tokios yra/gali būti mergaitės.
Nida Vasiliauskaitė

Tiesa, toji „kiaulaitė“ akivaizdžiai seksualizuota. Ir ką? Jos užgaida „pabūti kiaulaite“ reklamoje ar vakarėlyje tampa stabiliu egzistenciniu susitapatinimu ne reklamoje ir ne vakarėlyje, o galvoje, į kurią kažkas sukrėtė teisybę, jog reklama „formuoja visuomenėje atitinkamus sociokultūrinius moters elgesio modelius, kai moters egzistencija siejama su tam tikrų vyro fiziologinių įgeidžių tenkinimu, kūno malonumus tenkinančių paslaugų teikimu, pamirštant, kad moteris yra lygiavertė vyrui, intelektuali, mąstanti ir kurianti visuomenės narė“ (cituoju tą patį LGKT nutarimą). Tikrai formuoja? Ką konkrečiai suformavo, jog, reklamų įtikintas, permąstė savo ligtolines pažiūras „apie moteris”? (Tik nereikia geležinio argumento apie „tyrimus“ – tyrimų visada viskam atsiras „kokių reikia“, aptinkančių tą, ko ieško, nepastebinčių kaip ieško.) Gal bent vaikus?

„Pažymėtina, jog vertinama reklama yra skelbiama viešoje erdvėje, todėl yra prieinama augančių kartų atstovams, kuriems galimai gali formuotis atitinkami stereotipai, t.y. mergaitėms gali būti formuojamas erotizuotas ir tuo tariamai patrauklus moters įvaizdis, o berniukams – peršamas niekuo nepagrįstas stereotipas apie žemesnį moters statusą“. Come on, čia sakoma, kad mergaitėms „galimai“ patiks tapatintis su kiaule, todėl reikia joms kiaulės su suknele nerodyti. O berniukai reklamos dėka sužinos, kad „mergaitės – kaip kiaulės“, ir įtikės. Kitaip tariant, visuomenė ar bent vaikai LGKT akyse yra tokio ekstremalaus kvailumo, primityviausiu būdu dresuojamos būtybės, kokiais jų laikyti jokia reklama sau neleistų.

Kita vertus, jei LGKT teisi, jei reklama tikrai turi tokį poveikį, iš to sektų, kad moters niekaip kitaip negalima vaizduoti, tik intelektualia, stipria ir mąstančia – nes tik skrupulinga reklamų priežiūra leis visuomenei sužinoti, kad dalis jų yra būtent tokios. Trečia vertus, toje reklamoje nėra ne tik pranešimo „apie moteris“, bet ir apie jos heroję – kad ji „visada tokia“, nieko kito nedaro ir niekaip nemąsto. O ketvirta – svarbiausia – nėra ir jokių insinuacijų apie žemesnį moters statusą: jei moteris – „kaip kiaulė“, tai vyras, pasirodantis dešrelės pavidalu – „kaip kiauliena“, jie abu švenčia „kiaulės būvį“ ir jame visiškai lygūs. Todėl ne, čia net ne seksizmas. Pornografinė nešvankybė yra, bet seksizmo ir išskirtinio moters žeminimo (kitaip nei moteris, vyras ten išvis nebeturi net užuominos į žmogišką pavidalą) – ne.

O dabar palyginimui kitas atvejis, kurio LGKT nepasmerkė ir netgi atsisakė nagrinėti. Reklama „Nežalokite mūsų, suaugusieji“, iniciatyvos „Blogų vaikų nebūna“ dalis, kuria, pasak jos organizatorių, norima atkreipti dėmesį į patyčių problemą ir pamokyti suaugusius deramai elgtis. Reklama, kuria kur kas gausiau nukabinėtas Vilnius (juk ne kavinė reklamuojama, o visuomenė šviečiama): „Tėti, aš ne tinginys – aš mąstytojas“, „Tėti, aš ne nemokša – aš išradėjas“, „Mama, aš ne kvėša – aš gėlė“, „Mamyte, aš ne buka – aš svajotoja“ (teisindamiesi graudžiai žvelgia į mus iš stendų šiam tikslui panaudoti agentūros darbuotojų vaikai). Tinginys/nemokša VS kvėša/buka: žinių/pastangų stoka VS gabumų/intelekto. Mąstytojas/išradėjas VS gėlė/svajotoja. Berniukas – į tėtį, mergaitė – į mamą. Kuo gryniausia klasikinė stereotipizacija lyties pagrindu, greta pagrindinio pranešimo („patyčios – blogai“) perduodanti šalutinį: tokie yra/gali būti berniukai, tokios yra/gali būti mergaitės. Ką apie tai mano LGKT? Nieko. Skundo nenagrinės, apsiginti nuo seksistinės bjaurasties nepadės, nes ši reklama – socialinė, o ne komercinė: LGKT veikla tokių atvejų neapima.

Kodėl? Juk jos misija – šviesti visuomenę, ginti nuo žeminančių stereotipų: daryti lygesne, taikesne, ramesne, saugesne. Misija (kaip patikslinama tame pačiame, skundą atsisakančiame nagrinėti, rašte) apima (a) valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, (b) švietimo įstaigas, mokslo ir studijų institucijas, (c) visų tipų darbo santykius, (d) prekių ir paslaugų tiekėjus, reklamos gamintojus ir platintojus, (e) kitas organizacijas ir asociacijas, kurių nariai turi tam tikrą profesiją. T.y. apima vis dėlto ne tik prekes bei paslaugas, bet ir valstybės institucijų bei įvairaus tipo organizacijų veiklą.

Tuomet: ar ne savivaldybė suteikia leidimą ir plotus miestą puošti socialine reklama? Ne savivaldybei priklauso viešojo transporto stotelės? Taip pat – ne valstybės ir švietimo institucijos galop sprendžia, kas yra, o kas nėra „visuomenės švietimas“, kuriuo socialinei reklamai užsiimti dera? Pvz., jei kokia nors UAB sugalvotų miestiečius stotelėse šviesti apie marihuanos naudą – leistų? Arba apie migrantų keliamus pavojus? Jau nebūtų socialinė reklama? Ne. Tai kokia išvada? Pvz., kad anaiptol ne lygių galimybių įgyvendinimas ir socialiniai pokyčiai šia linkme yra LGKT tikrasis interesas, o skrupulingas absurdo dauginimas bei parodomasis Lietuvos „vakarėjimas“: Lietuva jau tokia pažangi, kad joje esti ne tik vakarietiškos seksistinės reklamos, bet ir vakarietiška vieta jomis piktintis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

K. Girnius. Ar Rusija tokia pavojinga? (287)

Prieš trejus metus Lietuvos žiniasklaida ir kai kurie politikai rimtai svarstė galimybę, kad Rusija puls Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Šitokie nuogąstavimai dabar rečiau reiškiami, labiau kalbama apie informacijos karą bei kibernetines atakas.

R. Valatka. Paskutinė Karbauskio priebėga – ekonominė krizė (1061)

Sakoma, kad patriotizmas yra paskutinė politinio niekšo priebėga. Kadangi Karbauskio valdiniams patriotizmą dar prieš ateinant pakeitė rusiškos trąšos ir pesticidai, o tuos smegenų vingius, kurie skirti politikai, užspaudė nuolatinis galvojimas apie alkoholį, paskutinė politinio valstiečio priebėga tampa pasaulinė ekonominė krizė.

Sekmadienio Evangelija. Tikėjimo liudijimas (382)

Jėzus bylojo apaštalams: „Nebijokite žmonių. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kai rinkėjai – vaikai arba gyvuliai, reformas atstoja draudimai (132)

Per patį vidurvasarį Lietuvos Katalikų Bažnyčia turi vienu palaimintuoju daugiau, o Lietuva – vienu gelbėtoju mažiau. Virš pareigūniškai trumpai apkirptos premjero Sauliaus Skvernelio galvos, tarsi ryto rūkas virš ganyklos pakilus saulei, išsisklaidė Didžiojo reformatoriaus aureolė.

A. Milašius. Kaip Vilnius tapo tik miestu netoli Kauno (582)

Atkreipėte dėmesį, ką blizgančiomis iš laimės akimis kalbėjo Antanas Guoga, pirmomis valandomis po to, kai į jo nuo kortų dalybų išmiklintus pirštus įkrito „Lietuvos ryto“ krepšinio klubas? Ne, jis tik tarp kitko užsiminė apie vizijas skinti laurus Europos aikštėse. Skambiausia frazė skambėjo labai paprastai: „mes nugalėsime Kauną“.