Ne vertinimą lyties, orientacijos, „rasės“ pagrindu (nes konkrečiai toks vertinimas yra nepagrįstas, nepateisinamas, nerelevantiškas, absurdiškas, niekaip asmens vertės nerodantis), bet vertinimo galimybę apskritai, vertinimą bet kokiu pagrindu. Esą visi žmonės kiekvienam/i privalo atrodyti vienodai verti pagarbos, dėmesio, diskusijos, draugystės, simpatijos, meilės ir apie nieką dėl nieko neleistina manyti blogiau nei apie ką nors kitą. (Kraštutinai komiškas pavyzdys: viena pažįstama psichologė rašo „Žmogus“ apie kiekvieną žmogų ar žmogų-apskritai, taip pat visada didžiąja raide pradeda žodžius „vyras“ ar „moteris“. O bet kokio laiško bet kuriam adresatui pabaigoje priduria „Visada Jūsų ir su Jumis“. Iš begalinės pagarbos viskam, kas turi homo sapiens DNR.)
Šito absurdo prisiklausę, tačiau pamatę, kad kažkas liberalioje stovykloje atitinkamos programos nevykdo ir – o siaube! – VERTINA, radikalūs dešinieji ir traukia savo garsųjį gilių tūzą: „O kodėl tolerastai tokie netolerantiški?!“ Būtent ši stovykla juos ir pamaitina. Todėl pirmiausia ne dėl neonaci(onalist)ų galvą sukti reikėtų (jie patys sunyktų atjungus jiems lašelinę), o kaip išguiti iš Kairės šitą „negalima žmonių rūšiuoti“ kvailystę. Ji NIEKAIP logiškai neseka iš konkrečių minėtų antidiskriminacinių pozicijų: „nedaryti skirtumo“ dėl lyties, orientacijos, socialinės kilmės, etniškumo ir pan. NEREIŠKIA apskritai jokiu pagrindu niekaip nevertinti žmonių ir traktuoti juos tarsi vienodai šaunius lipdinius iš bendro molio.
Dar daugiau: tie, kam „nėra skirtumo“ (vyras ar moteris, lietuvis ar rusas, hetero ar homo) TIK TODĖL, kad jie „apskritai nevertina“ ir suponuoja visų žmogiškų būtybių lygią vertę, iš tiesų kuo bjauriausiai žemina būtent tuos, kurių siekia „nediskrimininuoti“:à la man nesvarbu, kad tu socialiai antrarūšis (moteris, romas, homoseksuali ar neįgalus), NES aš nerūšiuoju, man „visi tinka“ (net ir „antrarūšiai“); nesvarbu ne todėl, jog laikau moteris, LGBT, romus etc. niekuo ne blogesniais ir atmetu juos nepagrįstai į subalterną nustūmusį (šitą, konkretų) reitingavimą, o dėl to, kad man išvis nėra „blogesnių“ žmonių, man ir blogieji – geri (tuo dar ir pripažįstant, kad į juos ir toliau žvelgiama iš to paties mainstreamo perspektyvos: kaip į „bloguosius“, kurių tačiau, skirtingai nei atrodo mainstreamui, nereikia skriausti – juos reikia „priimti tokius, kokie yra“).
Viskas jiems tinka ir viskas patinka – išskyrus poziciją, remiančią prie sienos tokį intelektinį nesąžiningumą (čia tikrai teisėtai taikytinas radikalios Dešinės priekaištas visu rimtumu: kadangi jie tikrai taip supranta toleranciją, tai logiškai privalėtų priimti išties visus). Tad „nerūšiuotojai“ vis tiek rūšiuoja. Nes kitaip negali: realiai, nuosekliai įgyvendinta valia „nerūšiuoti“ – nieko nevertinti, apie nieką niekaip nespręsti, niekam neatiduoti prioriteto, tarp nieko nesirinkti – būtų valia numirti. Nė kiek neperdedant.
Truputį apie tai pamąstę, guvesnieji griebtųsi įmantrios gudrybės: „Vertinti žmones galima, tik negalima menkinti“. Nuostabi mintis! Kaip – leiskite paklausti – išvis galima „sumenkinti“ tą, kuris buvo pasvertas ir aptiktas kaip vertas nedaug? Visi verti daug? T.y. vertinti galima, bet tik kaip „gerus, geresnius ir geriausius“? Ne, tada neįvyks joks vertinimas, tik vertinimo ir mąstymo surogatas. Ir vis tiek skųsis (jei klausomės tokių skundų) tarsi „sumenkintas“ tas, kuris buvo įvertintas kaip „ne pats geriausias“, ką jau kalbėti kaip „nepakankamai geras“.
Tad išsisukti nepavyks: arba vertiname („rūšiuojame“) ir tą pripažįstame, arba vertiname, bet apsimetame to nedarą ir skelbiame „nevertinimo“ ideologiją (Kurių galų? Nes nugirsta kažkur, kad „diskriminuoti – blogai“, tada sužinota, kad „diskriminuoti“ pažodžiui reiškia „daryti skirtumą“, o tada abu šie sąmonės virptelėjimai sulieti į vieną: „daryti skirtumą – blogai“. Štai ir visa graudžiai komiška etika bei doktrina, kurių laikomasi – dar blogiau, prižiūrima, kad visi laikytųsi – taip uoliai ir entuziastingai).
O juk visai ne dėl tąsios empatijos ir keistojo „nieko nevertink“ priesako minėtais pagrindais žmonės nediskriminuotini, bet dėl to, kad tas konkretus jų vertinimo būdas (priskiriant kažkokiai grupei pagal išorinį atsitiktinį požymį) – absurdiškas ir aklas, kaip tik neleidžiantis matyti ir adekvačiai vertinti individų. Leidžiantis išvengti vertinimo.