Tada antras gerai žinomas, socialiai aktyvus žydas antisemitizmu apkaltino už... negalvojimą, kad apie Torą nusimanyti gali tik žydai. Trečias – už blogą nuomonę apie vieną konservatyvų portalą. Ketvirtas – už atsisakymą Izraelio valstybę laikyti visais atžvilgiais sektinu pavyzdžiu. Penktas – už neleidimą chamiškai elgtis svetimoje FB sienoje. Šeštas – už neleidimą šantažuoti. Kelioliktas...
Kas dar taip elgiasi, priešais skelbdamas anaiptol ne tikruosius jų tiesiogiai ginamo Cause [reikalo, intereso] priešus, o nepamanipuliuojamus to Cause simpatikus? Nagi kairiojo profilio nevyriausybinės organizacijos. Joms irgi svarbu ne kad socialinės atskirties, skurdo, seksizmo ar homofobijos (aniems Izraelio kariams – antisemitizmo) realiai sumažėtų, o kad niekas, jų nepalaimintas, negalėtų būti pripažintas nehomofobu, nerasistu ir t.t. Fobijos ir -izmai yra patogios lazdos daužytis aplink ir įsitvirtinti: būtent todėl reikalingos, būtent todėl šio aktyvizmo interesas yra ne sunaikinta jas, o išsaugoti (arba sukurti ten, kur iki tol net nebūta). Tai darbo įnagiai, kurių pagalba kuriama sau terpė.
Todėl neatsitiktinai gatvinis ultradešinysis „Kas nešokinės…“ struktūriškai sutampa su išsilavinusios liberalios visuomenės dalies prisižiūrėjimu „nebūti Juozu“ („Nebūk Juozas!“ yra kadaise „Nepatogaus kino“ sukurta reklama – plakatai ir video – vaizduojantys tai, kaip „Nepatogus kinas“ mato savo tikslinę auditoriją, savo žiūrovą: ne, tai ne tikrasis „Skalvijos“ lankytojas, kuo patogiausiai pasaulyje besijaučiantis progresyvus hipsteris, o hipsterio „kitas“ – naivus, visokiausių fobijų bei prietarų sklidinas „kaimietis“, kurį dera prievarta ištempti iš lovos, pririšti prie kėdės hipsterių džiaugsmui ir dar burną užkimšti, idant būtų primaitintas progresyviomis teisėmis ir tiesiomis). Arba (naujesnė, šįkart konkretaus filmo, reklama), numatanti: yra geri gražūs teisūs žmonės-kaip-mes, kurie geri ir gražūs, nes laimingi, nes myli, nes „džiaugiasi gyvenimu“, ir kiti, kurie mums nepritaria, todėl, kad pikti, todėl, kad nelaimingi, todėl, kad stokoja „džiaugsmo gyvenimu“. Štai ir viskas – „džiaukis gyvenimu“ (šokinėk).
Viso to prielaida: sugriauti nepriimtiną teorinę schemą nereikia nei kitos teorijos, nei argumentų, nes didžioji kiekvienos konkrečios „kvestionuojamos“ ar „dekonstruojamos“ schemos bėda – visai ne jos turinys ar prielaidos, o kad ji yra teorinė, abstraktaus mąstymo produktas. Tai šitą mąstymo, Logos, ratio „totalitarizmą“ jie nori „nušluoti“ ir todėl pakanka šokti, prisisiūti ausis ar kreksėti.
Kita, susijusi strategija (arba, tiksliau, ta pati) – kuo labiau suprimityvinti savo viešą komunikaciją, argumentu laikant nebe argumentą, o veiksmą, jausmą, būseną arba tiesiog pasiūlymą susitapatinti su kažkuo, kas JAU taip mano. Tapti siena, kurioje rašomos padiktuotos paprastutės idėjos. Netgi tiesiogiai. Pvz., kuo įvairiausių pažiūrų interneto aktyvistai pamėgo išsakyti savo poziciją (už sveiką maistą, prieš globalizaciją, pro-life ir pro-choice, už feminizmą, prieš feminizmą…) taip: „paprasti mieli žmonės“ laiko rankose popieriaus lapą su užrašytu teiginiu ir šypso kamerai ar objektyvui (skaidrių demonstracija arba video).
Motyvas turbūt – suteikti teiginiams kūną (pažodine prasme). Prielaida: teiginys (šis ir bet kuris) pats savaime yra nieko vertas (jį grindžiantys argumentai – irgi), jis tampa teisingu ir priimtinu, jeigu jį taria neatgrasus, socialiai artimas žmogiškas pavidalas, su kuriuo galima tapatintis (empatija!). Vienintelis reikalingas argumentas – pats kūnas. Vis dėlto, pridedant jį prie deklaratyvaus pranešimo, kai kas papildomai įvyksta: šiaip pranešimas galėtų būti išreikštas kondensuota teze ar simboliu/simboliais, o prie jo prikabintas žmogeliukas kaip tik sunaikina simbolinį lygmenį ir netgi tezę – svarbu, ne KĄ jis sako ir KODĖL, o kad būtent JIS sako (bet ne jis kaip autoritetingas individas ar viešas asmuo, o tik kaip anoniminis „paprastasis“, „vienas iš mūsų“). Nes manoma, kad to pakaks. Nes žmonės, esą, YRA tokie. Taip universalistinis pranešimas redukuojamas į idiosinkraziją, o diskursyvinė ar maginė komunikacija – į primityvų „Manyk kaip mes, nes mes turim akytes, ausytes, širdelę ir džinsiukus – visai kaip tu“.
Plg.: „Ši pasaka apie tai, kad nesvarbu, ar žmogus turi menininko talentą (akla mergaitė gražiai dainuoja), ar moka amatą (siuvėjas), ar yra pats paprasčiausias, tiesiog geros širdies (mergaitė iš miško trobelės) ‒ visi jie turi būti vienodai gerbiami ir, žinoma, sutiks mylimuosius, jei tik norės“ (iš tam tikra įžymybe tapusios Neringos Dangvydės pasakų auto-egzegezės). Šiuo atveju, svarbu ne tos pasakos, bet simptomiška kairiojo aktyvizmo locus communis, bendroji, išminta vieta: nesvarbu, kas ir koks tu esi – talentingas ar ne, protingas ar nelabai, šaunus ar neitin, sugebi ką nors ar nieko, garbingai elgiesi ar pasibjaurėtinai, vyras ar moteris – visi gerbtini, lygiai ir vienodai, nes visi – žmonės, t.y. turi homo sapiens DNR ir to PAKANKA: visa kita – periferija, epifenomenai, NESVARBU.
Kitaip tariant, moterys, LGBT, „spalvotieji“ ir kitas subalternas nediskrimininuotini tik todėl, kad niekas (NET JIE) nėra kuo nors blogesni už bet kurį kitą. Tik todėl, kad apskritai nėra jokios „būties hierarchijos“ (jei hierarchija neatmetama, tuomet savaime suprantama, kad ji, esą, būtent šias grupes blokš į dugną, nes tai, pasak aptarinėjamų aktyvistų slaptosios logikos, kažkokiu būdu yra… natūralu).
Nedemokratinėse visuomenėse paradigminis žmogus buvo tai, ką reprezentuoja kultūra: apie žmoniją teikė medžiagą dramos herojus, eilėraščio lyrinis subjektas, ikonografinis atvaizdas ar hagiografija. Neoliberalioje demokratijoje – atvirkščiai: žmonija yra tai, ką konstruoja viešieji ryšiai – infantilūs primityvių biologinių poreikių tąsomi silpnapročiai, su kuriais bendrautina trižodėmis komandomis, „inkarų“ kabinimu ir paveiksliukais. Ne, ne todėl, kad „žmonija tokia“ ir todėl dera į ją atsižvelgti – todėl, kad valdantis režimas toks ir jos tokios nori. O NVO sektorius jam visokeriopai padeda.