N. Vasiliauskaitė. Demokratija kaip aristokratiškas projektas

 (178)
Pilotuoti lėktuvo, neturintiems tam pasirengimo ir nenorintiems ar nesugebantiems įgyti, neleidžiama – ir niekam tai neatrodo tų žmonių „prigimtinių teisių“ atėmimu, socialine atskirtimi ar pasikėsinimu juos fiziškai sunaikinti. Ir ne keleiviai neleidžia, ne keleiviai vertina, sprendžia ir renka pilotus balsavimu. O klausimas „Kas nuspręs? Kas turi tokią kompetenciją?“ retoriškai nekeliamas.
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Taip veikia visos sritys (menas, mokslas, sportas, verslas, netgi namų ūkis), išskyrus... politiką. Šiuolaikinę, liberalią demokratinę. Tariama, kad čia pakankamai kompetentingas kiekvienas (tuo abejoti – siaubingai blogas tonas). Arba kad kompetencijos nereikia.

Ne, iš tiesų taip nemanoma – prikurta mechanizmų, kurie leistų tam tikru mastu nuo daugumos „kompetencijos“ gintis – čia tik oficialioji versija: ką reikia ir galima sakyti viešai. Kodėl? Kad demosas būtų patenkintas ir leistųsi manipuliuojamas: užuot patraukus jį iš politikos, įtraukiamas, tačiau tokiu būdu, kad, būdamas neįgalus išties joje dalyvauti ir netgi tuo visai nesuinteresuotas, turėtų pamaloninančią dalyvavimo regimybę ir dalyvautų būtent savuoju neįgalumu bei vangumu.

Demokratija iš tiesų yra graži svajonė, kilnus aristokratiškas projektas, sukurtas darant prielaidą, kad visi ir kiekvienas turi poreikį ir yra pajėgus laisvei, racionalumui, orumui, psichinei autonomijai, autodeterminacijai, sąžiningam žaidimui.
Nida Vasiliauskaitė

Pasekmės? Kasmet vis mažiau rinkėjų nuslenka balsuoti, nes „nesidomi politika“ ir/ar pagrįstai jaučiasi nieko negalintys pakeisti, jų balsas – nesvarbus, o ir „nėra už ką“ (sociologinio tyrimo objektas – kodėl dalis vis dėlto ateina, o ne kodėl likusieji neina). „Koks skirtumas“, galiausiai, ką išrinks – neatsitiks nieko pastebimai kitoniško (čia viena priežasčių, kodėl kai kuriuos patraukia įvairūs „antisisteminiai“ radikalai, demokratijos – „tautos valios“ – vardu žadantys demokratiją nušluoti ir išvaduoti naciją nuo kankinančios beprasmės politinio dalyvavimo prievolės). O nuslinkę prirenka pilną parlamentą tokių pat neįgaliųjų, kaip jie patys. Tada žvelgia į juos bjaurėdamiesi: „Kodėl šis ponulis, niekuo ne geresnis už mane, grobsto biudžetą, šoka TV ekranuose ir spindi žurnale „Žmonės“, kurio nepirkt negaliu, nes – o ką skaityt? – guli prie kasos supermarkete?“ Ir nutaria: „Politika – purvinas reikalas“.

„Taip, taip, demokratija – ne kažin kas, tačiau kitos santvarkos – tik dar blogesnės, geresnių žmonija neišrado (ir neišras)“, – atsidūsta politologai. Debatai baigti, politika – taip pat: dėl santvarkos nesiginčijama, kuri geriausia – jau žinome. Kvestionuoti šią Tiesą – bemaž „fašizmas“, vedantis į Holokaustą: arba visi lygūs, arba vadinasi, galima ir reikia sunaikinti (arba Holokaustas). „Geras tonas“ taip temdo akis, kad šis akivaizdus non sequitur ima atrodyti loginiu ir politiniu dėsniu: iš y nepripažinimo kokiu nors atžvilgiu lygiu x dar niekaip – be papildomų prielaidų – neseka ketinimas y eliminuoti. Atvirkščiai: lygybė kuo puikiausiai suderinama su ryžtu naikinti – karas yra lygybės santykis, o nelygybė steigiasi po pergalės.

O jei politika sugrįžtų? Politika vietoje farso? Pvz., jei politinės balsavimo (ir kandidatavimo) teisės būtų suteikiamos tik išlaikiusiems/oms du solidžius egzaminus: politinės teorijos ir logikos?
Nida Vasiliauskaitė

Jokie tipiniai politinės nelygybės kvantoriai – „rasė“, klasė, lytis, etniškumas, orientacija, socialinė kilmė, turtinė padėtis – nėra teisingi ir priimtini, nes nieko esmingo ir svarbaus apie žmones nepasako, nes ignoruoja individą ir suveda jį į grupinį štampą. Šiuo požiūriu, be abejo, žmonės lygūs. Ir politinė sistema, kuri to neužtikrina – atmestina. Tačiau iš to niekaip neseka nei visi žmonės (kaip individai, kaip asmenys: moraliai ir intelektualiai) lygūs, nei kiekvienas politiškai vertas kiekvieno ir disponuoja tokia pačia sprendimo galia (ši nuostata irgi akla individui, kiekviename iš mūsų temato minimalųjį homo sapiens). Humanity Is Not One. Lygybė pateisinama tik kaip pragmatinė nuostata niekam iš anksto neužtrenkti prieš nosį durų, o ne kaip ontologinė dogma apie tai, kokie visi yra.

Demokratija iš tiesų yra graži svajonė, kilnus aristokratiškas projektas, sukurtas darant prielaidą, kad visi ir kiekvienas turi poreikį ir yra pajėgus laisvei, racionalumui, orumui, psichinei autonomijai, autodeterminacijai, sąžiningam žaidimui. Kad sociumas gali veikti kaip „džentelmenų klubas“ – jei tik kiekvieną a priori pripažinsime tokiu/a ir politiškai „įgalinsime“. O taip tiesiog nėra (gaila, bet). Todėl ir neveikia. Todėl žaisti demokratiją su „liaudimi“ yra savižudiška. Dar daugiau: pati „liaudis“ jos nenori – ji laukia mitų, vadų, teisėjų, gelbėtojų, iš Dangaus nusileidžiančios Tvarkos.

O jei politika sugrįžtų? Politika vietoje farso? Pvz., jei politinės balsavimo (ir kandidatavimo) teisės būtų suteikiamos tik išlaikiusiems/oms du solidžius egzaminus? Ne, ne abitūros ir ne istorijos su klausimėliais à la „Kada įvyko Žalgirio mūšis? Kas buvo pirmasis LR prezidentas?“ (beprasmiška!), o a) politinės teorijos (pagrindinės politinės ideologijos plius žinios apie esamą santvarką, valdžių funkcijas ir santykius, institucijų veikimo mechanizmus ir pan.) ir b) logikos. Išlaikymo balas – ne penki, o bent septyni ar aštuoni. Galima po kurio laiko bandyti perlaikyti. Bet kol neišlaikyta – viskas, ne rinkėjas ir ne renkamasis. Neatpažįstamai į gera pasikeistų tiek Seimo sudėtis, tiek žiniasklaida.

Ligšiolinę visai pagrįstą apatiją („nėra už ką“, „jokio galiausiai skirtumo“) išstumtų viltis ir atsirastų jausmas, kad politinis dalyvavimas – ne tuščia prievolė, o privilegija, pasiekimas, garbė, atsakomybė, nuopelnas. Jausmas, kad kažką padaryti galima ir todėl verta laikyti tuos egzaminus; tuo tarpu daugybė politiškai aktyvių dabartinių rinkėjų (tų, suvežamų autobusais, perkamų ledais, šokiais ar dešimčia litų) atkristų – jie net nemėgintų. Jausmas, kad valstybė tikrai priklauso mums: tai ir būtų reali demokratija, o tai padariusieji – tikrieji patriotai (taip, šis žodis liautųsi buvęs „paskutine niekšo ir kvailio priebėga“).

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

I. Makaraitytė. Graužti gyvus. Mūsų visuomenė – kaip konclageris (82)

Birželio 14 –ąją, per vyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikaciją, ir kitomis datomis aiškiau nei bet kada jausti, kad Lietuvos laisvė, Lietuvos idėja, jos tapatybė kybo ore. Ji neturi tvirto pagrindo. Nėra tarp mūsų tokio susitarimo, kuris galėtų cementuoti šią valstybę ir kviesti kurti bendram visų labui.

E. Lucasas. Dėl padidėjusio NATO aktyvumo Putinas gali kaltinti tik save (79)

Kaip jums patiktų toks kaimyno pareiškimas: „Neįsirenk signalizacijos savo namuose. Ir nedėk grotų ant langų. Antraip taip supyksiu, kad už pasekmes neatsakau“? Veikiausiai toks pareiškimas priverstų jus sunerimti – ypač jei kaimynų name anksčiau dirbo gangsteriai, mėgę grobti žmones, plėšikauti ir neteisėtai brautis į kitų namų teritorijas.

A. Užkalnis. Gedimino kalno šlaitas yra mūsų nušliaužusi valstybė (486)

Kartais padeda išvažiuoti toliau, kad suprastum, kaip toli užėjęs kliedesinis sutrikimas (yra tokia liga, galite pasižiūrėti internetuose, jei netikite). Guliu bambą išvertęs prie baseino Albukerkėje, Niu Meksike, kur filmavo serialą apie Bręstantį Blogį ir metamfetamino prekijus, skaitau Lietuvos spaudą ir galvoju – kur jie gamino narkotikus, ar išgalvotoje filmų Amerikoje, ar pas mus, Lietuvoje?

V. Mizaras. Tos pačios lyties porų šeimos partnerystė ginama Konstitucijos (atsakymas prof. S. Arlauskui) (158)

Pirmiausiai, norėčiau padėkoti profesoriui, kad atkreipė dėmesį į mano komentarus dėl nesantuokinio šeimos gyvenimo teisinės apsaugos būtinybės ir ydingo bei apgaulingo kai kurių politikų siūlymo „jungtinės veiklos“ sutartimi „išspręsti“ bendrai gyvenančių asmenų turtinius santykius.

A. Tapinas. Valstiečiai kaip absoliutus totalinis blogis. Gal net blogiau už Hitlerį (1115)

Taip, mieli skaitytojai, gal net blogiau už Hitlerį. O jeigu pažvelgus į netolimą ateitį, tai pagal bendrą rėkimo kryptį netrukus išgirsime dar rūstesnius palyginimus su veikėjais, nuo kurių doram lietuviui stingsta kraujas gyslose – Pol Potu, Judu Iskarijotu, Belzebubu, Vladu Drakula bei Giedriumi Gustu. Kažkuris iš jų prametė lemiamas baudas rungtynėse su „Makabiu“, tiksliai nepamenu kuris, bet pagal viską turėtų būti Iskarijotas.