Tačiau tai jiems nekliudo – kartu su „visais“ – balsuoti (politiškai ir kasdieniais gestais) už atmosferą, nuaustą iš banalybės maurų, pelkių dumblo, metano burbulų: atmosferą, kurioje nieko kokybiškai naujo nutikti negali, žaidimo taisyklės iš anksto žinomos, viskas vienodai svarbu ir todėl niekas nebesvarbu, nes didelėmis idėjomis ir jų galia pertvarkyti pasaulį tiki tiktai naivuoliai, pamišę revoliucionieriai ar kvailiai, o didelių žmonių nebūna (dideli – tai tik žiniasklaidos išdidinti maži, besiskiriantys nuo pastarųjų nebent kiekybiškai: tuo, kad intensyviau, gražiau, skoningiau, prašmatniau būna mažais; kaip kad sąvoka „aukštas intelektas“ nurodo vien kiekybinį gebėjimą sparčiau, ilgiau ar anksčiau atlikinėti standartines užduotis). Ne tik nekliudo: atvirkščiai, padeda.
Nutinka ši atmosfera ne savaime, dėl inercijos ir tingumo. Ne, ji nutinka todėl, kad už jos – tam tikra „doktrina“, kuria tikima, ant kurios pasilypėjama žvalgantis aplink: pamatinis visuomenės sąrangos akmuo. Saugomas ir gerbiamas. Dar daugiau: ne šiaip doktrina, o kultas: ne faktiškai paplitusios nuomonės ar įpročiai, o ritualizuota priežiūros, restitucijos, galutinių prielaidų apie tikrovę ir jų pagarbinimo sistema; kulto adeptai ne šiaip tiki, jog „yra taip ir taip“ – jie valioja, kad taip būtų, ir tuo mėgaujasi; iškilus grėsmei, jie gina savo kultą kaip tik išmanydami. Tik paprastai aiškiai nesuprasdami, kas – kokie konkrečiai teiginiai – jį sudaro. Todėl pats metas bent keletą jų įvardinti.
Pavyzdžiui, Banalybės „doktrinai“ priklauso tezė, kad (joks) žmogus nėra ir negali būti daugiau nei jo biologinės ir socialinės prielaidos: jo/s gyvenimas privalo rutiniškai tvarkingai atkartoti visų kitų „paprastų“ vidutinių žmonių gyvenimus, paklusti „gamtos šauksmui“ ir socialiniams ciklams, nebūti politiniu ar intelektiniu nuotykiu, neturėti istorinės reikšmės, peržengiančios betarpišką aplinką, kurioje teko gimti (iš čia celebravimas „hormonų“ ar „evoliucijos“ determinizmo: „britų mokslininkams“ aptikus, jog mėgstame tą, o ne kitą, elgiamės taip, o ne kitaip, dėl to, kad taip elgiasi žiurkės arba taip esą elgėsi prieš milijonus metų mūsų prepaleolitiniai protėviai ir todėl nei mūsų manymai apie save, nei tūkstantmečiai civilizacijos „nieko nereiškia“, per internetus nusirita džiaugsmo banga).
Antra: manoma, kad individas priklauso kitiems („bendruomenei“, šeimai, tautai, valstybei...) ir yra jiems skolingas Banalybės kulto pagarbinimą, o jie gali su jo/s kūnu ir „siela“ pasielgti kaip tinkami (tarkime, pasiųsti keliems metams į kareivines, spausti reprodukuotis, primesti gyvenimo projektą arba nustatyti „vertybes“, kurias privalu išpažinti). Trečia: net neabejojama, kad ji/s neturi valios, niekada nesprendžia ir nemąsto pats, nes yra tik „bendruomenės“ (egregoro) organu, grybienos spora, „bendrojo molio“ gumulu (kurį atsitiktinumas ar „evoliucija“ semtelėjo tam tikra apimtimi iš homogeniškos masės, paminkė ir paleido kuriam laikui į pasaulį pasivaikščioti kaip „atskirą“) . Šioje paradigmoje žmogus yra būtent „atstovas“ – klasės, luomo, lyties, tautos, amžiaus grupės („vaikas“, „paauglys“, „pensininkas“, „tarnautojas“, „menininkas“...) – ir TIK atstovas: sveikas ir normalus, jei gerai, be nuokrypių ir likučio „atstovauja“. Jeigu kartais ji/s nesielgia pagal siūlomą socialinį vaidmenį, tai nebent dėl kokios nors biologinės ar psichinės deformacijos. Individualumas Banalybės kulto nariams yra patologija, jie net keikiasi žodžiu „individas“.
Ketvirta: neapibrėžta nuojauta yra esmingiau už racionalią kalbą ir moraliai pranašesnė. Svarbiau jausti, nei mąstyti, nes jausmas perlieja su kitais (empatija!), o mąstymas individualizuoja, mąstymas – tik pasiligojusio jausmo simptomas, išvedantis į jį įklimpusį subjektą iš kelio ir paskandinantis pelkėje (iš čia – „gyvo bendravimo“, besąlygiškai pozityviai priešinamo virtualiam, fetišizmas ir antikultūrinė nuostata, t.y. demonstratyvi panieka intelektiniam darbui bei jo produktams), mat empatija pulsuojanti bendruomenė jo „nesužiūrėjo“. (Iš čia „bendruomenės“ didžioji politinė svarba konservatizme: ją sudarantys individai laikomi manifestacijomis protingesnio už juos darinio, kuris juos sukūrė, įgalina ir kontroliuoja. Tai todėl, pvz., JAV teismuose šią funkciją gali atlikti Prisiekusieji: kiekvienas jų – tik paikas žmogelis, kurio mintijimai politiškai bereikšmiai, nei įžvalgus, nei analitiškas, nei labai sąžiningas, nei labai išsilavinęs, turintis gerą atmintį ar intelektualus, tačiau kaip atstovas, kartu su kitais tokiais pat, ji/s staiga gali manifestuoti bendruomenės „sveiką protą“ bei „teisingumą“, t.y. masių psichinės atmosferos vidurkį. Susidėsto įdomi situacija, kur „protas“, „tiesa“, „teisingumas“, „politinė valia“ įkurdijami už bet kurio iš individų atskirai, o taip pat ir už visų kartu, tam tikroje nesamoje vietoje, į kurią įeiti gali tik aklas ir bevardis, su sąlyga, kad jo mentalinė „vidinė erdvė“ – tik tuščias prieangis „su šeimininku“.)
Penkta: transgresija yra normos dalis. T.y. norma numato ir leidžia savo pažeidimą, nuo jos nukrypstantį elgesį – svarbu, kad norma būtų pripažįstama norma. Dar daugiau: skatina, nes normą vertinantis labai rimtai ir mirtinai besisielojantis dėl transgresijos žmogus būtų pats tikrasis pavojus normai – jis jau nebepriklausytų Banalybės kultui. Šešta: menkiausias įskilimas sistemoje, mažiausias pokytis matomas kaip pasaulio pabaiga, katastrofa, nušluojanti tą gyvenimo tvarką (iš čia – moralinė panika dėl „griaunamų vertybių“, kylanti vien dėl žinojimo, kad kažkas turi kitą gyvenimo planą), o ne tiesiog įnešanti į ją dinamiką.
Dar vienas šio kulto elementas – obsceniškas galutinės lygybės-nieke šventimas: pasidžiaugimai, jog „visi mirsime“, „visų tas pats galas“, „jau koks didis galingas ar talentingas buvo, o kirminams teko“, o taip pat „visos jos tokios“, „visiems jiems tas pats rūpi“, „genijus, o valgo ir šika“ etc. Lygybė – ne lygiųjų lygybė, ne inter pares kaip kad draugų, priešų, ordino narių, o nelygiųjų lygybė ar skirtingųjų bazinis vienodumas (į kurį apeliuoja anie plakatai su „neįgaliojo širdim“ ar black and white identiškais skeletais), patiriamas ne kaip neviltis ir liūdesys, bet kaip džiugus „Taip!“ nebūčiai, neteisingumui, menkystei. Taip pat: (bet kokio) skirtumo nesvarbumo vertybė, pasireiškianti kaip valia drausti „matyti skirtumą“, diferencijuoti dalykus, ir vietoje to siūlymas juos tyčia suplakti uždraudžiant analizę: nuo senovinių liaudiškų „ar ten taip, ar biskį kitaip“, „kaip pavadinsi – nepagadinsi“ iki dabartinio „nesikabinėk prie žodžių“ (kuris, savo ruožtu, reiškia angažavimąsi mąstyti neaiškiai).
Atrodytų, kažkas panašaus būdinga vadinamosioms „herojinėms visuomenėms“, kurių narys gali pasakyti: „Tais metais aš kovojau su karaliumi x“ (nors iš tiesų su tuo karaliumi kovojo jo proproproprosenelis) arba „Taigi vadas y pasiuntė savo žmones ir jie mane nužudė. Tada mano motina supyko, surinko šalininkus ir nušlavė vado y kaimą. Tada prie mūsų prisijungė z žmonės ir z vedė mano motiną. O paskui aš užkariavau aną salą“ (visi įvykiai, taip pat ir pasakotojo mirtis, vyko daug metų iki pasakotojo gimimo – realiai jis kalba apie savo protėvius).
„Aš“ ten yra šokinėjantis per kūnus, šimtmečiais besitęsiantis klano „aš“, paveldintis interesus, draugus ir priešus, o individas tik įstoja tam tikru momentu ir pagroja partiją. Bet išties tai yra veikiau Banalybės kulto priešybė: ten nėra individo, bet yra istorija ir yra tam tikras Mega-Individas, kurio epopėją tęsia pavieniai gyvenimai. Banalybės kulte tokio nėra, kaip ir nėra ką papasakoti, apie ką sukurti epą. Yra tik pavieniai gyvenimai, jokiame Didžiajame Pasakojime nedalyvaujantys, kasdienybės neperžengiantys ir šitą būklę laikantys savo pamatine [vertybe] politinis jos pavidalas yra neoliberali demokratija.
O galėtų taip nebebūti. Tam pirmiausia reikėtų išstoti iš „kulto“ (apsižiūrėjus, kad jis yra).